Borisas JANUŠEVIČIUS „Biržiečių žodis“

Jau kurį laiką stebiu užsiplieskusį susidomėjimą tarpukariu Biržuose gausiai gyvenusiais žydais. Šifruojami mįslingi jų kodai, kuriami ir vykdomi projektai, stengiamasi suteikti šiai veiklai tarptautinės reikšmės foną. Į Biržus atskubėjo Izraelio ambasadorius, JAV ambasadorės pavaduotojas, Lietuvos vyriausiasis rabinas, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė, Bruklino sinagogos prezidentas, LR Seimo nariai, Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas, kai kurių miestų žydų bendruomenių atstovai, ir daugelis kitų. Biržiečiai vyrai prisimatavo judėjų „jarmulkas“. Žydų kapinėse suskambo graudi kantoriaus giesmė. Dalis svečių tik dabar sužinojo, kad pasaulyje yra tokie Biržai su išlikusiomis unikaliomis žydų ir karaimų kapinėmis. Deja, tarp susirinkusiųjų jau nebuvoŠeftelio Melamedo, kuris save vadino vieninteliu Biržuose gyvu išlikusiu žydu. Daugiau kaip prieš metus Š. Melamedas mirė. 1941 m. birželį Šeftelis su broliu pasitraukė į Rusiją ir taip liko gyvas. 1945 metais sugrįžęs į gimtąjį miestą Vytauto gatvėje stovėjusių savo tėvų namų jau nerado – jie sudegė. Nerado ir prieš ketverius metus čia paliktų artimųjų. Motina Pajė, tėvas Peisachas ir septynmetis brolis Hirša buvo sušaudyti Pakamponyse. Apleistoms senosioms žydų kapinėms tvarkyti rodomas dėmesys, kurio jos niekada neturėjo. Paauglystėje čia žuvaudami mes, vaikai, niekuomet neidavom į gūdų kapų krūmyną. 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, sužinojusi apie Vilniaus savivaldybės rengiamą eilinę diskusiją – „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?”, kuri vyks lapkričio 29-ąją, antradienį, 18 val., Vilniaus Rotušės Kamerinėje salėje (Didžioji g. 31) šiek tiek nustebo, kodėl diskusijoje nedalyvauja žydų muziejaus direktorius, Prezidento sudarytos komisijos, tiriančios sovietų ir nacių nusikaltimus, pirmininkas, kitų “žydų” organizacijų vadovai, kurie dalyvauja visokiuose komerciniuose projektuose, ar bet kuri organizacija, naudojanti pavadinime žodį “žydas” arba “litvakas”, netgi jeigu veikla yra valstybės finansuojama ar joje paprasčiausiai nėra žydų,  privalėtų pasisakyti šia opia tema apie Škirpą. Kodėl nepakviesta į dikusiją daugiau istorikų, tyrinėjusių tą siaubingą žydams Lietuvos laikotarpį? Pagaliau pripažinta, kad Holokaustas yra visos Lietuvos tragedija, ne tik žydų. Sunku susitaikyti su įrodytais faktais, kad žydų žudynėse Lietuvoje dalyvavo daugiau lietuvių negu nacių, kad juos įkvėpė ir tokių didvyrių kaip K. Škirpa idėjos. Lietuvos žydai ne tik Lietuvoje bet ir gyvenantys užsienyje, laukia šiandienos politikų, vadovų aiškios pozicijos.

Istorikas Algimantas Kasparavičius yra teigęs, jog nėra įrodymų, kad K. Škirpa prisidėjo prie žydų šaudymo.

Minint Holokausto Lietuvoje 75-metį, Seime vyko konferencija, istorikas A. Kasparavičius joje teigė,  kad  visos laikinosios Lietuvos vyriausybės ir LAF “vadžios” buvo  K. Škirpos rankose. Pasak istoriko, K. Škirpa neslėpė susižavėjimo Vokietija, nes daugiau nei 10 metų ten praleido – dirbo konsulu, vėliau – karo atašė. Būtent šiuo laikotarpiu – 1933–1934 metais – K. Škirpos iš Berlyno į Kauną siųstuose dokumentuose juntamas tam tikras jo susižavėjimas nacistinės Vokietijos vykdoma politika. „Dėl to jis turėjo labai daug nemalonumų. Prezidentas Antanas Smetona 1939 metų žiemos pabaigoje net kėlė klausimą dėl K. Škirpos atleidimo iš diplomatinės tarnybos“, – yra sakęs A. Kasparavičius. Tačiau K. Škirpa nebuvo atleistas. Berlyne jis subūrė aktyvistų frontą. Frontininkai siekė išvaduoti Lietuvą iš sovietų okupacijos ir rengė 1941 metų sukilimą. Laisva Lietuva matyta be žydų tautybės asmenų.
K. Škirpos idėja buvo sukurti Tautinio darbo apsaugos batalioną. Šis be teismo Kauno VII forte sušaudė tūkstančius žydų. Tačiau istorikai įsitikinę, kad atsakomybę dėl to turėtų prisiimti tuometinė laikinoji vyriausybė ir jos vadovas. Pasak A. Kasparavičiaus, yra išlikę laikinosios vyriausybės posėdžių protokolai, atskleidžiantys, kokiais argumentais vadovaujantis buvo kuriamas Tautinio darbo apsaugos batalionas. Apie tai rašyta lzinios.lt 2016 liepos mėn.
1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Vilnių, K.Škirpa Berlyne sudarė Lietuvių aktyvistų fronto branduolį. Rengė 1941 06 23 sukilimą ir buvo paskelbtas laikinosios Lietuvos vyriausybės ministru pirmininku.  Sutikdamas užimti premjero postą, K.Škirpa pageidavo, kad vyriausybėje būtų Rapolas Skipitis bei Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Toje vyriausybėje, be premjero K.Škirpos, buvo 11 ministrų: 4 vilniečiai (Vytautas Bulvičius, Vladas Nasevičius, Vytautas Statkus, Jonas Masiliūnas), 6 kauniečiai (Juozas Ambrazevičius, Jonas Matulionis, Adolfas Damušis, Balys Vitkus, Juozas Pajaujis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis) ir berlynietis Rapolas Skipitis bei valstybės kontrolierius Pranas Vainauskas.1944 metais įteikė Reicho vyriausybei memorandumą, kuriame reikalauta atšaukti okupaciją Lietuvoje, vėliau buvo suimtas ir išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą.

Čia yra nuoroda komentavimui, kur jūs galite pateikti savo aiškią nuomonę Vilniaus miesto tarybai. Jums reikia atsakyti ir paspausti mygtuką. Prašome pabandyti rašyti pagarbiai: https://docs.google.com/forms/d/e/1FAIpQLSddIXIxTDEj5He6Qjh4pv_KjB1X1KlNlmOww9S76IF3Nr7fbA/viewform?c=0&w=1

Nuotraukose: 1.Kazys Škirpa 2.K.Škirpa šalia Hitlerio. 3.Priėmimas pas A. Hitlerį  jo 50-mečio proga, 1939-04-21. Dešinėje ambasadorius K Škirpa. Nuotrauka iš K.Škirpos knygos „Lietuvos nepriklausomybės sutemos“.