Sausio 18 d. šokio edukacijos erdvėje AURA+ buvusi „Auros” šokėja Liza Baliasnaja pristatė konceptualaus šokio eskizą „Residual”. 2009-2011 m. L. Baliasnaja šoko Kauno šokio teatro „Aura” trupėje, vėliau išvyko į Olandiją, o pernai baigė prestižinę scenos menų bei choreografijos mokyklą P.A.R.T.S Belgijoje. Lizos studijas užsienyje parėmė ir Geros valios fondas.

L.Baliasnajos sukurtas ir atliekamas solinis darbas, pasak kūrėjos, gali būti vadinamas eskizu. Tačiau nereikėtų suklysti, galvojant, kad „Residual“ yra neužbaigtas. Tai greičiau kūrėjos noras atsikratyti nereikalingos įtampos, sukuriamos siekiant pristatyti tobulą kūrinio variantą. Pasirinkdama tokį formatą kūrėja tikisi suaktyvinti žiūrovo santykį su sceniniu vyksmu, paliekant erdvės naujoms idėjoms. Remiantis baleto „Silfidė“ libreto santykiu su egzofilosofija, Liza pristato raiškos įvairovę, nagrinėjančią šį santykį iš skirtingų perspektyvų. Kaip mes esame suvokiami iš nežmogiškų gyvybės formų perspektyvos? Kas būtent charakterizuoja žmogiškumą, žvelgiant į ją kitokios būtybės akimis?

Europos žydų kapinių išsaugojimo komitetas (CPJCE), yra Europos svarbiausias halachic (žydų įstatymų) viršenybės ir priežiūros autoritetas. Pareiškimas komiteto naujienlaiškyje paskelbtas 2016 gruodį.Jame rašoma, kad Lietuvoje keičiasi eilinių žmonių ir pareigūnų požiūris į žydų kapinių ir masinių žudynių vietas ir jų apsaugą.

“Mes manome, kad šių dienų įvykių kontekste, svarbu pabrėžti  požiūrio  transformaciją, prisiminus, ką mes Lietuvoje neseniai patyrėme po mūsų pastangų ir darbo, trukusio tiek daug metų, po raginimų, imtis veiksmų, siekiant apsaugoti žydų kapus Europoje. Lietuvoje jaučiamas esminis pokytis. Mes jį patyrėme Lietuvoje per pastarąjį mėnesį  (kaip aprašyta išsamiai šiuo klausimu). Neįmanoma apibūdinti visko,  kokius sunkumus ir kliūtis teko mums anksčiau pajusti, kiek būta užsispyrimo ir apgaulės, su tuo susidūrė mūsų atstovai ankstesniais metais, kai bandėm apsaugoti  Lietuvos žydų kapinių  ribas. Tuomet pasigedome ne tik užuojautos ir supratimo,  mūsų pastangoms išsaugoti žydų kapines ir kapus, bet ir komiteto atstovai dažnai sulaukdavo  pašaipų. Net ir supratus mūsų nuoširdų susirūpinimą kapinių klausimais, į komiteto skundus nebuvo rimtai  atsižvelgta. Turėjome išklausyti įvairių išsisukinėjimų bei melo, užuot pamatę, kaip atsakingi asmenys imasi prasmingos veiklos. Girdėjome daug  netiesos… Bet laimei, laikai pasikeitė.

Ne tik dabartinė Lietuvos Vyriausybė, pagrindiniai  vadovai  mus priima ir atsižvelgia į CPJCE  prašymus, rimtai ir pagarbiai juos svarsto,  net  ministerijų departamentai, susiję su ekonomikos, transporto, vidaus reikalais – visi rodo didelį dėmesį  žydų kapinių apsaugai. Pastaruoju metu Lietuvos institucijos kreipėsi pagalbos į CPJCE dėl siūlymo plėsti geležinkelio bėgius, kurie galbūt pažeistų  žydų masinių žudynių aukų kapavietę. Atsakingi  asmenys patikino CPJCE,  nenorintys sutrikdyti  kapavietės ir siekiantys  įsitikinti, kad darbai jokiu būdu nepakenks, todėl paprašė CPJCE atvykti  bei  nustatyti tikslią kapų vietą”.

Nuotraukoje: buvusi Vilkaviškio sinagoga

“Radijo dokumentika” – sausio 22d. sekmadienį. Klausykitės per LRT radiją 11.05 val. Kartojama antradienį, sausio 24d. po 9val. žinių “Ryto garsų” laidoje.

„Vilkaviškis – tik vardas Vilkaviškis, nieko bendro su buvusiu Vilkaviškiu  jis neturi“, – sako Feiga Koganskienė, kuri iki pat Antrojo Pasaulinio karo gyveno šiame Suvalkijos mieste. Po karo sugrįžusi į gimtąjį miestą, moteris jo nebepažino, neberado ir savo giminaičių bei draugų žydų.

 Nuotraukoje tarpukariu buvusi moderni Vilkaviškio žydų gimnazija, o dabar miesto savivaldybė.

Prieš Antrąjį Pasaulinį karą buvęs vienas kultūriškai ir tautiškai margiausių miestelių, dabar Vilkaviškis – bene lietuviškiausias visoje šalyje. Šiandien tik nedidelė dalis žmonių prisimena tarpukario Vilkaviškį, tik vienas kitas ryžtasi tyrinėti miestelio žydų istoriją. Dingusio Vilkaviškio pėdsakais „Radijo dokumentikos“ laidoje eisime kartu su vilkaviškiečiais, kuriems anuometis Vilkaviškis ne tik išblukę istorijos faktai.

Gruodžio 30 d. Panevėžio miesto žydų bendruomenė (pirmininkas Genadij Kofman) kartu su Ukmergės rajono žydų bendruomene (pirmininkas Artūras Taicas) restorane “Vakarinė žara” jau ne pirmus metus susitiko švęsti Chanuką. Šventėje dalyvavo labai daug žmonių – abiejų bendruomenių nariai su šeimomis bei kiti garbūs svečiai – Panevėžio miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas, Panevėžio miesto žydų bendruomenės globėjas ir rėmėjas – Jurij Grafman, istorikas Vidmantas Janukonis, tarybos nariai – Galina Kuzmienė ir Alfonsas Petrauskas. Šventinis vakaras buvo iškilmingas, jaukus ir linksmas, svečiai bendravo ir sveikino vieni kitus, vaišinosi tikromis litvakų Chanukos vaišėmis: latkėmis (bulviniais blynais) ir tradicinėmis spurgomis.

Vieną gražią gruodžio mėnesio popietę, Dukstynos Tolerancijos ugdymo centro nariai su vadove Vida Pulkauninkiene vyko į Vilnių susitikti su žydų bendruomenės nariu Geršonu Taicu. Eruditas Geršonas sutiko pavežioti po senamiestį ir supažindinti su iškiliomis žydų bendruomenės asmenybėmis.
Kelionę pėsčiomis TUC nariai pradėjo nuo Vilniaus gynybinės sienos , kurioje XVII a. pirmoje pusėje, šalia Subačiaus vartų buvo pastatyta bastėja. Tai buvo gynybinis statinys, susidedantis iš bokšto, artilerijai skirtos pasaginės dalies bei juos jungiančio tunelio. Paėjus kiek toliau nuo bastėjos, atsivėrė nuostabus miesto ir jo apylinkių vaizdas, kitoks negu iš kitų vietų, nes kitur Vilnius atrodo prigrūstas daugybės pastatų, o nuo čia plyti didingai, tarsi lygumoje, ir aiškiai lyg ant delno regėti kiekvienos bažnyčios bokštas.

Jau penktus metus Klaipėdos žydų bendruomenė organizuoja labdaros akciją  Klaipėdos vaikų ligoninėje. Žydų paprotys, kai Chanukos šventės metu vaikai gauna pinigėlių bei dovanų, kuriais jie būtinai turi dalintis. Savo dovanėles vaikai įteikė traumatologijos skyriuje gydomiems vaikams. Vaikų ligoninės Vyr. gydytoja Klaudija Bobianskienė papasakojo vaikams ir tėveliams apie vaikų ligoninę, parodė naujausią diagnostinę aparatūrą. Renginio metu padovanota sauskelnių naujagimių skyriui.