Ukmergės Senamiesčio grindinyje ukmergiečiai ir miesto svečiai nuo pirmadienio gali pastebėti variu dengtus „Atminimo akmenis“ – taip įamžintas dvejų Holokausto metu žuvusių garbių ukmergiečių atminimas.

Fleitos me­lo­di­ją išė­ju­siems ir ne­grį­žu­siems sky­rė muzikantas, mokinys iš muzikos mokyklos.

„Daug metų minėdami Lietuvos žydų genocido atminties dieną, kartu su mokiniais prisimename ir nagrinėjame žydų kultūrą, istoriją, lankomės Pivonijos šile – masinėje žydų naikinimo vietoje. Šie „Atminimo akmenys“ – pirmieji Ukmergėje ir tikimės, kad šio projekto įgyvendinimas paskatins tęsti iniciatyvą, o „Atminimo akmenų“ atsiras ir daugiau“, – sakė Veprių pagrindinės mokyklos mokytojai Aldona Medonienė ir Vitas Medonas.

 

Ukmergės žy­dų bend­ri­jos pir­mi­nin­kas Artūras Taicas vi­sos bend­ruo­me­nės var­du idė­jos ini­cia­to­riams ir įgy­ven­din­to­jams dė­ko­jo už tai, kad pri­me­na­mas din­gęs žy­dų pa­sau­lis.

“Džiaugiamės jų atsiradimu Ukmėrgeje, tikimės, kad jie ne tik supažindins su tais, kurių netekome Holokausto metu, bet ir leis atviriau žvelgti į savo istoriją”,- kalbėjo  Lietuvos žmogaus teisių centro atstovės Simona Gaidytė ir  Jūratė Juškaitė. Daug apie Ukmėrges fotografo M.Levi gyvenimą papasakojo Ukmergės kraštotyros muziejus atstovė Jolanta Petraitytė.

Rabinas Josifas  Zusmanovičius ( 1895-1941) 

Rabinas gimė Minske 1895m. rabino šeimoje, kuri  po poros metų emigravo į Palestiną, gyveno Jeruzalėje. Josifas  Zusmanovičius grįžo į Lietuvą, mokėsi Telšių ir Slabodkės ješivose. Buvo Slabodkės ješivos vadovas ir rabinų teismo teisejas. Paskelbė  virš 30 religinių ir teisinių veikalų

.Nuo 1936 m. buvo Ukmėrges rabinas.  Rabinas J.Zusmanovičius   su šeima  (žmona Leja dukros: Rachel, Hilde, Golda, sūnūs: Moše, Mordechai) kartu su Ukmėrgės žydų bendruomene nužudyti Pivonijos šile 1941m.

Fotografas Moše Levi ( 1886-1941)

 

Moše Levi gimė Panėvezyje 1886m.,  XIX amž. pradžioje jo šeima persikėlė  į Ukmėrgę. Po gimnazijos baigimo jis mokėsi dantų techniko amato Rusijoje, Kazanėje, vėliau iki 1918m. sėmėsi fotomeno pagrindų JAV, Niujorke.

Nuo 1919 m.M.Levi  kartų su Š.Bajeru Ukmergėje,Kauno g.32 įsteigė fotoateljė.Veliau apie 1923m M.Levi liko Ukmergėje vienas ir iškėlė fotoateljė į kitą vietą – Kauno g.15.  M.Levi buvo vienas pagrindinių Ukmergės portretistų, savo fotoateljė jis kūrė miestelėnų portretus, vinjetes, šeimos nuotraukas. Šiuo amatu jis vertėsi iki 1941m..1941m. fotoateljė ir gyvenomaji namai buvo nacionalizuoti sovietų.

Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje pirmadienį pristatyta autorių kolektyvo parašyta knyga „Žydai Pakaunėje“.

Leidinį sudarė Garliavos Jonučių gimnazijos mokytoja, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto docentė, dr. Inga Stepukonienė. Knygoje atskleisti dar mažai žinomi Pakaunės litvakų gyvenimo puslapiai.

Renginyje dalyvavo knygos autoriai, istorikai, žydų bendruomenės atstovai.

Istorinių šaltinių teigimu, žydai Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje įsikūrė dar XIV a., o XVIII a.  jų čia buvo jau daugiau kaip ketvirtis milijono.

Litvakai buvo darbštūs, sumanūs, kūrybingi, talentingi. Nemažai jų kovėsi Lietuvos kariuomenės savanorių gretose, aktyviai dalyvavo valstybės gyvenime. Tarpukario lietuvių ir žydų politikai, mokslininkai ir literatai kūrė bendrą naujos Lietuvos viziją

Knygoje daug autentiškų prisiminimų. Dauguma Pakaunės miestelių žydų gyvenimą nagrinėję autoriai – vietos gyventojai. Pavyzdžiui, Čekiškės žydų gyvenimą pristatė čekiškietis kraštotyrininkas Antanas Vaičius, Kulautuvos litvakų gyvenimo skerspjūvį pateikė kulautuviškis Algirdas Marazas, garliaviškiai Inga Stepukonienė, Robertas Keturakis ir Ovidijus Jurkša atidavė duoklę Garliavos ir jos apylinkių žydų istorijai.

Kai kurie Pakaunėje gyvenę žydai išgarsėjo ir tarptautiniu mastu. Pavyzdžiui, Leiba ir Estera Tilė Karnovskiai. Šiuos Vilkijoje gyvenusius litvakus likimas nubloškė į Ameriką. Į istoriją sutuoktinių pora pateko todėl, kad įvaikino ir užaugino pasaulinę džiazo legendą Louisą Armstrongą.

“Pajūrio naujienos”, Romualdas Beniušis

Senosios Lietuvos miestų ir miestelių fotografijos – unikali ir svarbi šalies istorinio ir kultūrinio paveldo dalis. Svarbų indėlį čia įnešė ir kuklūs provincijos fotografai, kurių biografijos mažai žinomos, o jų likimai dažnai tragiški. Vienas jų darbėniškis Elijahu Bruckus.

Emory universiteto, įsikūrusio JAV Atlantos mieste, profesoriaus, Darbėnų istorijos tyrinėtojo Eriko Goldsteino, apie E. Bruckų ir jo šeimą suteikusio daug vertingos informacijos, žiniomis, jis gimė 1902 metais Leibos Bruckaus ir Šifros Švat šeimoje. Į Darbėnų miestelį L. Bruckus galėjo atvykti iš Palangos, kur gyveno plati žydų Bruckų giminė, davusi pasauliui istoriką ir politiką Julių Bruckų (1870–1951 m.), 1922 metais išrinktą pirmojo Lietuvos Seimo nariu, ir žinomą ekonomistą Borisą Bruckų (1874–1938 m.).

Fotografo motina Š. Švat Bruckus. XX a. pr. A. I. Pekelio nuotraukos kopija su E. Bruckaus metrika ir užrašu hebrajų kalba. Darbėnai, XX a. pr.

L. Bruckus vertėsi mėsos prekyba, jo pavardė skelbiama 1931 metais išleistame leidinyje „Visa Lietuva“, Kretingos apskrities žydų verslininkų sąraše, gyveno Skuodo gatvėje, 25 numeriu pažymėtame name. Be E. Bruckaus, šeimoje augo 1904 metais gimęs brolis Motelis, miręs 1922 m., ir sesuo Ela, gimusi 1907 m. 1919 m. mirus jų motinai, tėvas L. Bruckus vedė antrą kartą ir dar susilaukė keleto vaikų. Iš Mažeikių į Darbėnus atvykęs Abrachamas Isakas Pekelis, čia vedęs E. Bruckaus mamos seserį Chaya, buvo pirmasis Darbėnų profesionalus fotografas, dirbęs nuo 1910 metų iki savo mirties 1921 metais. XIX–XX a. turtingesnieji darbėniškiai fotografuotis vykdavo į Klaipėdą ar Palangą, kur jau dirbo profesionalūs fotografai. E. Bruckus, būdamas paaugliu, daug laiko praleisdavo A. I. Pekelio fotosalone, stebėjo jo darbą, mokėsi fotografijos pagrindų. Lietuvai 1918 metais atgavus nepriklausomybę ir apgynus ją nuo svetimų kariuomenių invazijos, šalies vidaus gyvenimas normalizavosi, vystėsi ekonomika, žemės ūkis, kultūra ir švietimas, gerėjo žmonių gyvenimas. Fotografija tapo perspektyviu amatu, kurio galėjo mokytis kiekvienas kūrybingas, meninių sugebėjimų turintis ir už mokslą galintis susimokėti žmogus. Mažuose miesteliuose gyventojų skaičius negarantavo solidaus uždarbio, tad fotografams tekdavo vykti pagal iškvietimus į gretimus kaimus ar miestelius, o pasiekusieji profesinio meistriškumo tapdavo žinomais, kas garantuodavo ir stabilias pajamas.