Jie nebeturi balso. Nors jie, kaip sako mano tėvas, nepaliaujamai kalba su mumis. Iš duobių pamiškėse. Žymėtų ir nežymėtų. Kiek aptvarkytų ir prišiukšlintų. Jie kalbina mus ir mūsų sąžinę. Atsiliepia saujelė ją turinčių – kas pagarbiu tylėjimu, kas, kaip Šeduvos miškuose ar dar vienoje kitoje vietoje – tyliai nunešdamas ir uždegdamas žvakę toje liūdnoje vietoje, kas, tardamas kokį nors nelabai populiarų žodį apie mūsų atminties, virtusia užmarštimi, būklę.
Atsiliepia ir tie, kuriems tas nuolatinis duobėsna suguldytų dviejų šimtų tūkstančių gyvybių priminimas sukelia pasipiktinimą – kiek gi galima apeliuoti į mūsų sąžinę, kiek galima mums priekaištauti dėl to, kad esame abejingi tam, kas įvyko, kiek galima mums priminti, kad jūs tebegulite ir amžinai gulėsite ten, kur mėtosi mūsų atminties šiukšlės. Atsiras ir tų, kurie savo pasipiktinimą išreikš inteligentišku cinizmu – primins mums žydų policiją, J. Gensą, apeliuos į tai, kad jūsų žuvo tiek daug todėl, kad nesugebėjote pabėgti (taip yra ir tokių). Tie žmonės, vadinantys save žurnalistais ar kokio nors mokslo daktarais ir net advokatais, ciniškai kalbės apie aukų atsakomybę dėl to, kad jos tapo aukomis. Patys kalti. Girdite, jūs, po sluoksnių šiukšlių ir sąmanų gulintys – jūs patys kalti.