Žydų istorija Lietuvoje

Šalia Ukmergės ošiančiame Pivonijos šile tradiciškai pirmą rugsėjo sekmadienį paminėtas čia nukankintų dvylikos tūkstančių žydų atminimas.

Šalia Ukmergės ošiančiame Pivonijos šile tradiciškai pirmą rugsėjo sekmadienį paminėtas čia nukankintų dvylikos tūkstančių žydų atminimas.

Šalia Ukmergės ošiančiame Pivonijos šile tradiciškai pirmą rugsėjo sekmadienį paminėtas čia nukankintų dvylikos tūkstančių žydų atminimas. Pagerbimo iškilmės prie nužudytųjų kapų vyksta kasmet tuo pačiu laiku, 12 valandą.

Į iškilmes trečioje pagal dydį Lietuvos Holokausto vietoje susirinko Ukmergės žydų bendruomenės nariai, atvyko nemažas būrys jų tautiečių iš Šiaulių, Vilniaus, Kauno bendruomenių. Dalyvavo Ukmergės rajono savivaldybės administracijos atstovai, JAV ambasados Lietuvoje diplomatas.

Tradicines žuvusiųjų pagerbimo iškilmes pradėjęs Ukmergės rajono žydų bendruomenės pirmininkas Artūras Taicas sakė, kad lygiai prieš 79 metus iš Ukmergės link Pivonijos šilo judėjo jūra žmonių. Tarp jų buvo tūkstančiai vaikų, Lietuvos ateitis. Bet nė vienam iš jų nebuvo lemta pasiekti gyvenime savo tikslą – jie privalėjo sustoti šioje stotelėje.

A.Taicas dėkojo Dukstynos pagrindinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centro moksleiviams, kurie su istorijos mokytoja Vida Pulkauninkiene jau septynioliktą rugsėjį dalyvavo nužudytų žydų pagerbimo iškilmėse. Šie moksleiviai naujus mokslo metus pradeda istorijos pamoka, kuri vyksta Pivonijos šile.

Minėjime, kaip ir kiekvienais metais, kartu su savo tėveliu dalyvavo Olegas Rimanas. Ukmergės rajono žydų bendruomenei O. Rimanas neatlygintinai perdavė du muzikos instrumentus, citras, kuriuos įsigijo Vilniuje, sendaikčių turguje. Simboliška, kad citrų perdavimas vyko Pivonijos šile, – pradėjus ieškoti informacijos apie šiuos instrumentus, paaiškėjo, kad jų savininkai buvo žydai muzikantai, gyvenę būtent Ukmergėje. Ukmergės rajono žydų bendruomenė dėkoja už šią neįkainojamą dovaną.

Minėjimo pabaigoje Ukmergės rajono žydų bendruomenės nariai pasveikino jaunąją bendruomenės kartą – puikiai 100 balų įvertinimu išlaikius brandos egzaminus. Būtent jie mūsų viltis ir ateitis.

Ukmergės rajono žydų bendruomenės rėmėjas – Geros valios fondas.

Konferencijoje susitiko istorikai, tyrinėjantys žydų paveldą

Konferencijoje susitiko istorikai, tyrinėjantys žydų paveldą

Penktadienį, rugsėjo 4 dieną, Rokiškio krašto muziejuje buvo surengta konferencija „Žydų bendruomenės indėlis į Šiaurės rytų Lietuvos regiono kultūrinę, politinę, ekonominę raidą pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu“ skirta Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams paminėti.

Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė istorikė Aušra Jonušytė savo pranešime „ Kupiškio žydų bendruomenė“ supažindino konferencijos dalyvius ir svečius su Kupiškio miestelio žydų istorija, akcentavo žydų gyventojų indėlį į Kupiškio ekonominį, visuomeninį ir politinį gyvenimą, pateikė pavyzdžių apie lietuvių ir žydų šeimų draugystę ir bendrystę saugant miestelį nuo gaisrų.

Kupiškio etnografijos muziejaus muziejininkė istorikė Aušra Jonušytė ir konferencijos sumanytojas, Rokiškio krašto muziejaus istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis

Konferencijoje buvo pristatytos dvi knygos „Kupiškio žydų bendruomenė. Praeities ir dabarties sąsajos“ (2016 m. ) ir „Kupiškio krašto žydų bendruomenės pastatai ir paminklai“ (2017 m.), sulaukusios didelio dalyvių susidomėjimo. Abiems knygoms pratarmes parašė nepaprastasis ir įgaliotasis Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas. Leidinių sudarytoja muziejininkė Aušra Jonušytė.

Istorikė kalbėjo ir apie naują projektinį darbą – leidinį „Žydų virtuvės valgiai, gaminti Kupiškyje“. Projekto partneriai Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ekspertė Dovilė Rūkaitė ir Natalja Cheifec bei Kauno miesto žydų bendruomenės nariai.

Nuoširdžią ir nesavanaudišką pagalbą vykdant naująjį projektą pasiūlė Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas. Vykdant projektą tikimasi prasmingo ir abiems pusėms naudingo bendradarbiavimo su mecenatu Philipu Šapiro.

Konferencijoje paranešimus apie savo krašto žydų likimus, paveldą ir istoriją skaitė Zarasų krašto muziejaus direktorė Ilona Vaitkevičienė, Pasvalio rajono savivaldybės paveldosaugininkas Gražvydas Balčiūnaitis ir Rokiškio krašto muziejaus istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis.

Etnografijos muziejaus informacija
Nuotraukos Rasos Skaisgirytės

Skaityti plačiau
Rokiškio žydų pėdsakais

Rokiškio žydų pėdsakais

Rokiškio miesto vaizdas XX a. pradžioje. Dabar Vytauto gatvės 1-uoju numeriu pažymėtame pastate buvo įsikūrusi Rokiškio „Saulės“ gimnazija. ROKIŠKIO KRAŠTO MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Daiva Savickienė

Užsukę į daugelį bent kiek gausiau apgyvendintų Lietuvos vietovių, neabejotinai išvysime žydiškojo paveldo. Rokiškio veidą, kaip ir daugelio šalies miestų bei miestelių, formavo ir žydai. Jų pėdsakų čia išlikę iki šiol, tačiau kadaise gausios bendruomenės atminimą saugo jau kiti – Rokiškyje nelikę nė vieno senųjų litvakų palikuonio.

Rokiškis jidiš kalba buvo vadinamas dvejopai: šnekamąja – Rokishok, o oficialiąja – Rakeshik. Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis sako, kad šis miestas niekuo nesiskiria nuo kitų – iki Antrojo pasaulinio karo čia taip pat buvo didelė žydų bendruomenė. Rokiškio žydai pirmą kartą paminimi 1634 metais vietos dvaro inventoriuje, jis buvo vadinamas Vendragovskio inventoriumi. Čia minimas karčemos nuomininkas žydas, tačiau jo pavardės ir vardo nėra. Apie žydus užsimenama ir vėlesniais metais, o pirmoje XVIII amžiaus pusėje jau minima sinagoga. Istoriko teigimu, iš to galima numanyti, kad jei mieste veikė maldos namai, žydų bendruomenė turėjo būti gana nemaža.

Didžiausios šios tautos atstovų koncentracijos Rokiškyje būta antroje XIX amžiaus pusėje, kai 1873 metais per šį miestą nutiesta geležinkelio Peterburgas–Varšuva atšaka, sujungusi Daugpilį ir Radviliškį. 1897-aisiais žydai sudarė 75,5 procento Rokiškio gyventojų. Lietuvių, pasak G. Kujelio, daugiau gyveno kaimuose, vienkiemiuose. Panaši gyventojų tautinė proporcija buvo gana ilgą laiką. Apie 1910 metus mieste veikė 30 krautuvių, 16 smuklių, apie 30 amatininkų dirbtuvių, jų savininkai dažniausiai buvo žydai.

Skaityti plačiau
Krekenavos žydų istorija

Krekenavos žydų istorija

Kada buvo pastatyta senoji Krekenavos sinagoga, tiksliai nežinoma, tačiau joje vietos žydai meldėsi jau XVIII amžiuje. Manoma, jog XIX šimtmečiui baigiantis sinagogos pastatas buvo perstatytas – labai jau mūro plytos panašios į tas, iš kurių 1901 metais iškilo garsioji Krekenavos bažnyčia. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Buvo laikas, kai nedideliame Krekenavos miestelyje dauguma gyventojų buvo žydai, o pagrindinės gatvės kabėjo mirgėjo jų parduotuvių ir verslų iškabomis.

Sunku būtų surasti Lietuvos miestelį, kuriame savo pėdsakų nebūtų palikę žydai. Krekenavoje gausu tokio paveldo ir jis puoselėjamas.

Pėdsakai miestelyje

Pusiaukelėje tarp Kėdainių ir Panevėžio įsikūrusi Krekenava istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta XV amžiaus pradžioje. Daugiau nei šešis šimtmečius skaičiuojantis miestelis ypač klestėjo XVI amžiuje, nes čia buvo administracinis centras, vyko Upytės žemės teismai.

Žydai čia įsikūrė XVIII amžiaus pradžioje: kaip rodo istoriniai dokumentai, jų tada Krekenavoje įsikūrė 16 šeimų.

Palanki geografinė padėtis – dešiniuoju Nevėžio krantu nuo seno ėjo kelias Kaunas–Kėdainiai–Livonija – leido miesteliui plėstis. Tiesa, Krekenavą ne kartą siaubė gaisrai, epidemijos, karai.

Vienas didžiųjų gaisrų minimas XVIII amžiaus pabaigos šaltiniuose – tąsyk supleškėjo dauguma miestelio namų. Kita tokia nelaimė aplankė XIX amžiaus viduryje, kai itin sausą, vėjuotą dieną ugnis įsiplieskė vieno žydo namuose. Tuomet sudegė daug įvairios paskirties pastatų, dalis krekenaviškių liko be pastogės.

Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazijos istorijos mokytoja Rūta Adamkevičienė sako, kad remiantis XIX amžiaus surašymo duomenimis, jau daugiau nei pusė miestelio gyventojų buvo žydai: iš beveik 2 200 – virš 1 500. Taip pat žinoma, kad maždaug XVIII amžiuje Krekenava turėjo ir savo sinagoga, nors tiksli jos pastatymo data nežinoma.

Krekenavos žydų sinagoga

Skaityti plačiau
Valiušaičio paskyrimas į naujas pareigas papiktino ir istorikus, ir žydų bendruomenę

Valiušaičio paskyrimas į naujas pareigas papiktino ir istorikus, ir žydų bendruomenę

Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimas/J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Modesta Gaučaitė, LRT.lt

Lietuvos Žydų bendruomenei ir istorikams kyla klausimų dėl naujojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) patarėjo Vidmanto Valiušaičio paskyrimo. Pats V. Valiušaitis sakė neketinantis teisintis, nes darbai kalba patys už save.

Naujasis centro vadovas Adas Jakubauskas prie įstaigos vairo stojo prieš porą mėnesių ir pradėjo rikiuotis savo komandą. Be pavaduotojo A. Jakubauskas paskyrė ir du patarėjus, kurių vienu tapo V. Valiušaitis. Jis – ilgametis žurnalistas, publicistas, knygų autorius, kelerius metus dirbęs radijo stoties „Laisvoji banga“ direktoriumi ir vyriausiuoju redaktoriumi, 2017-aisiais pradėjo eiti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento vyriausiasis metodininko-tyrėjo pareigas.

Tačiau būtent jo paskyrimas sukėlė Lietuvos Žydų bendruomenės nepasitenkinimą ir sukėlė klausimų istorikams.

Skaityti plačiau
Arkadijus Vinokuras. Nesiliaujantys visų dipukų išsisukinėjimai

Arkadijus Vinokuras. Nesiliaujantys visų dipukų išsisukinėjimai

Kelios mintys pasiskaičius K. Girnių.

Vilniuje, ponios ir ponai, reikia būti visišku bepročiu, kad sutikus Tiesą ją atpažintum. Todėl retas, bet akylus etiškas skaitytojas, perskaitęs mano komentaro pavadinimą, tuojau pasipiktinęs reaguos. Juk tikrai ne VISI dipukai taip elgiasi? Ir šis skaitytojas bus teisus. Tai štai, Kęstučio Girniaus straipsnio pavadinimas „Nesiliaujantys priekaištai laisvės kovotojams“ mano nuomone pažeidžia akademinę ir žurnalistinę etiką.

Išvertus K. Girniaus straipsnio pavadinimą į žmogišką kalbą, jis skamba šitaip: „Visi partizanų kritikai kaltina visus laisvės kovotojus“. O jeigu keliantys klausimus dar ir yra žydų kilmės? Juk doras lietuvis niekaip nekvestionuoja dešiniųjų politkorektiškai sudėliotos ir visuomenei primestos vienos istorijos naratyvo idėjos? Kai šovinistine šizofrenija paveikti visokie net ir su demokratinio konservatizmo idėjomis susipykę judėjimai skleidžia VISI JIE TOKIE nesąmones, yra viena. Bet panašūs visus kritikus į vieną katilą sumetantys straipsnio pavadinimai K. Girniui garbės nedaro. Juk visus iki vieno „vienos istorinės tiesos“ kritikus kolektyviai kaltinti nesiliaujant skeptiškai ir kritiškai reaguoti į reikalavimą užsimerkti prieš įžūliai romantizuojamą Lietuvos žiaurią praeitį net ir nusikaltėlius verčiant aukomis, matau, kad nervai neatlaiko. Kaip sakė istorikas Christoph Dickmann: „Nenudailinta istorija dažnai kėsinasi į mūsų saugumo jausmą“. Na, pripažinkite, kaunietiškai šnekant, nefasonas TSPMI dėstytojui primityvokai kritikuoti oponentus. Juk ne visi ir ne visus partizanus kritikai kaltina?

Skaityti plačiau
Dalelė Panevėžio Izraelyje

Dalelė Panevėžio Izraelyje

Nuotraukoje Panevėžio ješiva Beni Brake, Izraelyje. PY nuotr.

Daiva Savickienė

Tragiškas Lietuvos žydų likimas Antrojo pasaulinio karo metais tapo akstinu atkurti dalelę Panevėžio Izraelyje.

Izraelis – populiari kryptis turistams iš Lietuvos. Daug kas ten keliauja dėl paplūdimių ir viešbučių Viduržemio jūros pakrantėje. Visgi Bnei Brako miestas, kur nėra turistinio šurmulio, vyrauja susikaupimas ir ramybė, turėtų būti ypač įdomus panevėžiečiams.

Čia veikia viena žinomiausių ir prestižiškiausių pasaulio ješivų Izraelyje, dar vadinama ortodoksų Harvardu – „Ponevezh Yeshiva“: Panevėžio ješiva. Dabar ši mokymo įstaiga net nebegali priimti visų norinčiųjų mokytis, o pasaulyje beveik nėra šalies, kurioje negyventų buvę ješivos auklėtiniai. Ne tik žydų rabinai, bet ir advokatai, gydytojai, dėstytojai, mokslininkai.

Ši dabar tarptautiniu mastu itin garsi mokykla pradžioje veikė Panevėžyje ir tik 1943 metais perkelta į Izraelį.


Naujos Panevėžio ješivos Izraelyje įkūrėjas rabinas Josefas Šlioma Kahanemanas. ARCHYVŲ nuotr.

Atstatė naujojoje tėvynėje Izraelyje

Panevėžio ješiva įsteigta po didžiulės tragedijos. Šios dvasinės mokyklos, tarpukariu veikusios Aukštaitijos sostinėje, rabinas Josefas Šlioma Kahanemanas kartu su sūnumi Abraomu 1940 metais su diplomatine misija išvyko į komandiruotę JAV. Tai išgelbėjo jiems gyvybes. Lietuvoje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visa Kahanemanų šeima, jų giminaičiai buvo nužudyti.

Panevėžio miesto žydų bendruomenės vadovas Genadijus Kofmanas pasakoja, kad būdamas toli nuo Lietuvos ir sužinojęs apie tragiškus šeimos ir visos žydų tautos išbandymus, J. Š. Kahanemanas apsisprendė steigti naują ješivą.

„Dabar ne laikas verkti… Tačiau niekas neturi būti pamiršta. Prisiminti reikia viską, kas buvo, – su liūdesiu kalbėjo rabinas. – Jei Panevėžio ješiva sunaikinta, ji turi būti atstatyta kitur.“

Tokie dvasininko žodžiai tapo atspirtimi atkurti, kas Antrojo pasaulinio karo metais pražuvo.

Pasak G. Kofmano, vieta Panevėžio ješivai buvo parinkta 1944 metais netoli Izraelio sostinės Tel Avivo.

Pirmiausia J. Š. Kahanemano iniciatyva Izraelyje įkurta prieglauda Lietuvos ir aplinkinių šalių žydų vaikams – našlaičiams, per karą praradusiems tėvus.

Vėliau įkurta ir Panevėžio ješiva. Po kurio laiko duris atvėrė dar dvi ješivos – Ukmergės ir Gardino.

Panevėžio ješiva 1949-aisiais. PY nuotr.

Trokštamiausios studijos

Bnei Brake sukurtas mokomasis kompleksas, kuriame kasmet studijuoja apie 3 000 studentų nuo pačių mažiausiųjų iki suaugusiųjų. Ją yra baigę daugiau nei 20 000 žmonių, tarp jų dabar yra tūkstančiai mokslininkų, šimtai rabinų, pedagogų ir kitų profesijų žmonių.

2001 metų rugpjūtį Panevėžyje viešėję šios ješivos atstovai, Kahanemano ainiai, pasakojo, kad prašymų studijuoti kasmet sulaukiama apie 500, tačiau vietų tėra apie 150. Žmonės plūsta studijuoti iš įvairiausių pasaulio kampelių, tad ir konkursai stojantiesiems į Panevėžio ješivą – išties dideli.

„Tai tarsi plačiai žinomi Oksfordas ar Harvardas“, – apie šią mokymo instituciją pasakojo jos vadovai.

„Kai 1944 metais J. Š. Kahanemanas Bnei Brake atidarė Panevėžio ješivą, visas pasaulis žinojo, ką jis ten sukūrė.“ G. Kofmanas Panevėžio ješivoje yra kelių pakopų mokymai. Šią pasaulyje garsią mokslo instituciją sudaro nemažai įvairių mokymo įstaigų. Ješivos atstovai, viešėdami Panevėžyje, yra pasakoję, kad aukščiausioje pakopoje mokosi jau suaugę ir šeimas sukūrę rabinai. Neturtingų šeimų vaikai čia priimami nuo penkerių metų, o turtingųjų, išgalinčių susimokėti už mokslą – nuo trylikos metų.

Be to, ši ješiva turi savo sinagogą Jeruzalėje. Yra ir didžiulė Toros biblioteka, atvira ir plačiajai visuomenei. Pats J. Š. Kahanemanas buvo ilgametis Panevėžio ješivos vadovas ir Izraelio Didžiųjų Toros žinovų tarybos narys.

Panevėžio vardą turintis mokomasis kompleksas Bnei Brake, kuriame kasmet studijuoja apie įvairaus amžiaus 3 000 studentų, tarp pasaulio žydų turi tokią pat reputaciją, kaip prestižiškiausi planetos universitetai. PY nuotr.

Sužinojo visas pasaulis

„Kai 1944 metais J. Š. Kahanemanas Bnei Brake atidarė Panevėžio ješivą, visas pasaulis žinojo, ką jis ten sukūrė. Įdomu, kad vienoje iš patalpų yra vitražai, vaizduojantys visas Lietuvos vietas, kuriose gyveno žydų bendruomenės. Tai išties unikalu.

Iš čia pavyzdį paėmė ir „Yad Vashem“ – Tautos atminimo institutas, kuris sukūrė tarsi akmeninius labirintus, vaizduojančius visos Europos žydų bendruomenes, egzistavusias prieš Antrąjį pasaulinį karą“, – pasakoja G. Kofmanas.

Panevėžio ješivą baigė tūkstančiai gabių žydų jaunuolių. Pasak G. Kofmano, viename garsiausių dvasinių centrų pasaulyje žydų jaunuoliai įgyja religinį išsilavinimą. Ji yra tapusi viena didžiausių Toros studijų centrų pasaulyje.

Pagal Izraelio ir Lietuvos vyriausybių susitarimą, kasmet į šią ješivą iš Lietuvos važiuoja mokytojai, istorikai, publicistai. Čia organizuojamos ne tik ekskursijos, bet ir seminarai. Tokie mokymai, trunkantys maždaug 10–12 dienų, rengiami jau apie dvidešimt metų.

Per juos susipažįstama ne tik su Holokausto, žydų tautos istorija, bet ir aplankomos visos su Panevėžio ješiva, žydų tautos tragedija susijusios vietos.

Panevėžio ješivos Bnei Brake 1954-ųjų laida. PY nuotr.

Garsina miestą Lietuvoje

2001 metais Panevėžyje lankęsi J. Š. Kahanemano ainiai teigė, kad besimokantieji Panevėžio ješivoje žino jos istoriją ir kur yra miestas, kurio vardu pavadinta dvasinė mokykla. Be to, čia stengiamasi išlaikyti tradicijas, buvusias prieškario Panevėžyje.

Pasak G. Kofmano, svečiai tuomet dovanojo Panevėžio ješivos Izraelyje istoriją. Šiuo metu Panevėžio ješiva veikia jau ne tik Izraelyje. Ji turi filialus ir Pietų Afrikos Respublikoje, JAV, Kanadoje. Kasmet Panevėžyje apsilanko nemenkos žydų delegacijos. Be kitų žydams svarbių vietų, jie pageidauja išvysti ir Panevėžio ješivos Izraelyje pirmtakę – atvyksta prie buvusio ješivos pastato Savanorių aikštėje (jame šiuo metu veikia konditerijos cechas).

„Jie nori pamatyti, kur buvo Panevėžio ješiva, kur jos šaknys. Viso pasaulio tikintys žydai – o tokių yra dauguma – žino, kad Panevėžyje tarpukariu buvo viena garsiausių ješivų pasaulyje. Kasmet sulaukiame svečių ir jie eina prie Panevėžio ješivos, pagal tradicijas meldžiasi, pasirašo mūsų bendruomenės svečių knygoje“, – pasakoja G. Kofmanas.

Arkadijus Vinokuras. Keturios mus, lietuvius, kankinančios istorinės gėdos

Arkadijus Vinokuras. Keturios mus, lietuvius, kankinančios istorinės gėdos

DELFI.lt

Istorija formuoja šiandienos ir ateities kartų kolektyvinę patirtį bei kolektyvinį mentalitetą. Bėgimas nuo nemalonių istorijos faktų, suvokiamų gėdingais, siekis juos atmesti arba pateisinti, veda į psichologinį, kultūrinį bei politinį akligatvį. Šiandien lietuvius kankina keturios istorinės gėdos. Tai prieškario Lietuvos degradavusios A. Smetonos vyriausybės bejėgiškumas, pirmoji sovietų okupacija, Holokaustas, antroji sovietų okupacija.

Pirma lietuvių istorinė gėda. Antano Smetonos valdymas, 1939–1940 metų periodas. Lietuvos valstybės krachas prasidėjo 1926 metais tautininkams įvykdžius perversmą. Pilietinė visuomenė kartu su demokratija, kuriai būdinga politinė opozicija Seime, buvo palaidoti tik gimus.

Galima kiek nori gilintis į kiekvieno to meto politinio veikėjo neigiamas ir teigiamas puses, jo politinių sprendimų prielaidas, žvelgti į to meto pasaulio geopolitinius procesus. Galima ir vardan  pasiteisinimo bei bet kokios kvailystės arba nusikaltimo tautai ir žmoniškumui pateisinimo naudoti argumentą „mes negalime spręsti apie to meto įvykius iš mūsų laikų žinojimo bokšto“. Tačiau be kovos Klaipėdos perdavimas naciams 1939 metų kovo 23 dieną, tais pačiais metais sutikimas įsileisti į Lietuvą 20 000 sovietų karių ir galiausiai be jokio pasipriešinimo sovietams 1940 metų birželio mėnesio 15 dieną atiduoti Lietuvą – šie įvykiai šiandienos Lietuvos visuomenėje vienareikšmiškai traktuojami gėdingais. Net ir tuometinė visuomenė suvokė nepasipriešinimą sovietams kaip gėdingą bei prezidento A. Smetonos pabėgimą vertino neigiamai. (Šioje vietoje būtina pabrėžti, kad Tarptautinės teisės požiūriu sutikimas, išgautas jėga, nėra teisėtas, yra niekinis, nekeičia agresijos, Lietuvos okupacijos fakto.

Skaityti plačiau
LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Lietuvos Respublikos Seime, minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti

LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky kalba Lietuvos Respublikos Seime, minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti

Šiandien į Gedulo ir Vilties dienos minėjimą Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky nebuvo pakviesta, gal organizatoriai pamiršo, kad žydai  1940m. birželio 14d. taip pat buvo ištremti.  Todėl čia primename LŽB pirmininkės F.Kukliansky kalbą, pasakytą  2016m. birželio  14d. Seime apie žydų trėmimą.

Per visus 25 nepriklausomybės metus Lietuvos žydų bendruomenė nebuvo gavusi progos viešai pasidalinti savo mintimis minint Gedulo ir Vilties dieną LR Seime. Praėjo 75 m. nuo masinių  Lietuvos gyventojų trėmimų pradžios. Žydų tautai, kuri kentėjo Toroje išpranašautą tremtį nuo asirų, babiloniečių ir romėnų  laikų, tremties išbandymą galima laikyti dalimi istorinės tapatybės. Prieš 75 m. 1941- aisiais  buvo ištremta apie 1 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės narių, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos  skaičius. Tačiau represijos nesužlugdė žydų tautiškumo — pogrindyje veikė sionistinės organizacijos, rūpintasi hebrajišku švietimu, stengtasi visomis priemonėmis sudaryti sąlygas žydų bendruomenės nariams išvykti į Palestiną.

Remiantis žydiškos istoriografijos duomenimis, vien per 1941 m. birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo bei kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų, o tremtį pirmuoju sovietmečiu patyrė net 7000 žmonių.
Pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse dauguma Lietuvos žydų buvo susitelkę į įvairias kultūrines, socialines, politines organizacijas bei draugijas. Tačiau Lietuvos žydų bendruomenėje visada buvo ypatingai stipri sionizmo tradicija – tarpukariu Lietuvoje aktyviausi ir įtakingiausi buvo žydų dešiniosios kultūrinės krypties atstovai, pasisakę už žydų nepriklausomos, tautinės valstybės Palestinoje sukūrimą. Šiuo požiūriu konfrontacija su sovietine sistema buvo ypatingai ryški.

Skaityti plačiau
Žydų kultūros savaitė Krakiuose – ,,Pažinkime Krakių miestelio žydų bendruomenę”

Žydų kultūros savaitė Krakiuose – ,,Pažinkime Krakių miestelio žydų bendruomenę”

Nuotraukoje Krakų žydų kapinės
16 -18 dienomis Krakėse (Kėdainių r.) vyks projekto “Pažinkime Krakių miestelio žydų bendruomenę” renginių ciklas “Žydų kultūros savaitė Krakėse”.
Prisegame informaciją apie renginius ir maloniai kviečiame dalyvauti.
Visa informacija pie renginį:
Robertas Dubinka

Krakių kultūros centro direktorius


Laisvės a. 1, LT – 58242, Krakės, Kėdainių r. sav., įm. k. 300630977
tel. 8 347 38274, mob. 8 615 85084
Įsiamžinę labdaringais darbais

Įsiamžinę labdaringais darbais

Tarpukariu, vienu sudėtingiausių miestui laikotarpiu, JAV žydų labdaros draugijos „Joint“ rūpesčiu Panevėžyje atsirado ne tik naujų būstų – ilgainiui ėmė formuotis ištisas kvartalas. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Parama sunkiau besiverčiantiesiems svarbi visais laikais, bet XX amžiaus pradžioje, kai šalį niokojo okupacijos, karai, suirutė, jos ypač reikėjo.

Vienais aktyviausių tos paramos teikėjų tapo Lietuvos žydai. Jie ne tik darbavosi įvairiose draugijose petys petin su kitų tautybių atstovais, bet ir įtraukė į šią veiklą svetur gyvenančius savo tautiečius, patys kūrė ir išlaikė labdaros organizacijas.

Tarp dviejų ugnių

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas priminė, kad Panevėžys iki 1915 metų vis dar priklausė carinei Rusijai. Tad miestas buvo daugiatautis, o žydų bendruomenė jame turėjo tvirtas pozicijas. Iš 15 vietos gydytojų jai priklausė 11. O ne žydų parduotuvių prieškario Panevėžyje, D. Pilkausko duomenimis, tebuvo 6 procentai.

„Prieš karą Panevėžyje turtingųjų, kurie turėjo daugiau nei 100 tūkstančių aukso rublių, buvo dešimt, o iš jų aštuoni buvo žydai“, – pasakoja istorikas.

1915 metų liepą į miestą įžengė kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Bet tuo laiku, anot pašnekovo, panevėžiečiai kentėjo ne tik nuo okupantų, bet ir didelių gaisrų. Viena to priežasčių buvo labai arti vienas kito statomi namai.

„Be to, vyravo medinė statyba, o ypač didelį pavojų kėlė tai, kad stogas labai dažnai buvo šiaudinis… Tokių namų statyba buvo uždrausta gerokai vėliau“, – sako D. Pilkauskas, pridurdamas, jog problemą gilino ir netvarkingi kaminai, ir faktas, jog priešgaisrinė sauga to meto Panevėžyje nebuvo išplėtota.

Vokiečių kariuomenė miestą paliko tik 1919 metų sausio pradžioje – prieš pat įsiveržiant į jį Raudonajai armijai. Galutinai iš abiejų okupacijų gniaužtų Panevėžys išsivadavo tik 1919-ųjų gegužę. Tuo metu karas, gaisrai, svetimos kariuomenės buvo kaip reikiant nualinę miestą. O aktualiausia, D. Pilkausko teigimu, problema po Pirmojo pasaulinio karo Panevėžyje buvo gyvenamojo būsto stygius. Ypač sunkiai vertėsi neturtingi miestelėnai. Tad vos tik gyvenimui sugrįžus į vėžes, mieste įsibėgėjo statybos, pradėtos tiesti naujos gatvės.

Tokiems karkasiniams namams 1923-iaisiais Panevėžyje statyti labdaros draugija „Joint“ skyrė bemaž 9 tūkst. dolerių – milžinišką tiems laikams sumą. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Amerikietiški pinigai, švediška skarda

Skaityti plačiau
Sveikiname Rozą Gapanavičiūtę Bloch su jubiliejiniu 90-uoju gimtadieniu!

Sveikiname Rozą Gapanavičiūtę Bloch su jubiliejiniu 90-uoju gimtadieniu!

Mieloji Roza,

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė širdingai sveikina Jus su jubiliejumi, norim palinkėti geros sveikatos, laimės, džiaugsmo, kad širdyje jauna išliktumėt ir ateitis būtų šviesi.

Mazl Tov ir iki 120-ies!

1930 m. Kaune gimusi Roza Gapanavičiūtė Bloch pasakoja apie savo šeimos patirtį Antrojo pasaulinio karo metais Kauno gete, o vėliau Štuthofo koncentracijos stovykloje. Holokaustas iš mergaitės atėmė beveik visus artimuosius – mamą Anną, tėtį Markus, senelius, dėdes, tetas, pusbrolius ir pusseseres… Savo brolį Borisą Roza netikėtai sutiko pasibaigus karui ištuštėjusioje Laisvės alėjoje Kaune, į kurį sugrįžo.

Sukūrusi šeimą ir gavusi galimybę išvykti, daugiau nei prieš 48 metus Roza išvyko į Izraelį, kur gyvena iki šiol.

Gyvenau labai laimingą gyvenimą, turėjau šviesią vaikystę. Ji buvo nutraukta, kai naciai okupavo Lietuvą ir staiga aš pakliuvau į labai, labai sunkią, pilną baimės aplinką. Turėjau pradėti gyventi iš naujo.

Naciams okupavus Lietuvą labai greitai, pirmomis dienomis žydams buvo pavojinga pasirodyti gatvėse. Jei jie buvo matomi kaip žydai, tuoj pat grupėmis jie būdavo suimami ir nuvežami į VII fortą Kaune. Ir nužudomi. Žydams buvo neįmanoma vaikščioti gatvėmis. Jie sėdėjo namie ir laukė pokyčių. Tuo laiku tie patys žudikai ieškojo įvairiausių būdų, kaip galima pakenkti žydams, kaip juos suimti ir žudyti. Nutarė ieškoti, kur daugiau gyvena žydų tautybės žmonių. Ir žmones šaudė per jų butų langus. Taip atsitiko su mano mamos broliais. Juos apkaltino, kad iš jų butų buvo šaudoma. Juos suėmė. Ir vieną iš jų sūnų. Jie buvo nuvežti tiesiai į VII fortą ir nužudyti.

Aš buvau šviesiaplaukė 11 metų mergaitė. Nebuvau panaši į žydę. Nutariau nusileisti arčiau prie žmonių. Paklausyti. Buvau ryšininkė tarp savo šeimos artimųjų ir giminių. Turėjau galimybę apsiprekinti, nuvežti valgyti, visiems padėti. Tiems, kurie negalėjo patys, nes buvo žydai, bijojo eiti į gatves. Mano diedukai gyveno Vytauto prospekte, netoli Lietūkio garažo. Kai kartą važiavau maistu aprūpinti savo diedukus, išgirdau baisų, nežmonišką riksmą. Nesupratau, iš kurio pusės jis sklinda. Stengiausi prisiartinti prie riksmo šaltinio. Kai prisiartinau, negalėjau suvokti to, ką mačiau.
Visas Lietūkio garažo kiemas buvo kraujuotas, skendėjo kraujuje… Žudikai bandė žudyti žmones visokiais būdais. Vienas iš baisiausių, ką jie darė – sprogdino gyvus žmones su stipria vandens srove. Žmonės su riksmais… Pati mačiau savo akimis. Nors praėjo tiek metų, negaliu nuo to atsipeikėti. Tai buvo baisiausia, ką mačiau, kaip sprogsta gyvi žmonės. Kartu jie ne tik sprogdino, bet ir visokiais būdais kankino žmones…

Čia buvo laikotarpis, kai dar vyko savavališki veiksmai. Vokiečiai dar nebuvo davę nurodymų, kokiais būdais ir ką daryti su žydais. Taip prasidėjo mano kitas gyvenimas. Kai Lietuva buvo visiškai okupuota, tada vokiečiai išleido įsakymus.

Pirmasis – kad visi žydai turi prisikabinti šešiakampę žvaigždę iš priekio ir iš nugaros, kad būtų matyti – čia žydai.

Antrasis – žydams negalima vaikščioti šaligatviu, tik gatve.

Kartu su arkliais ir kitu transportu. Taip mes nebebuvome žmonėmis. Nuo tos minutės mes tapome kažkokiu ypatingu įrankiu, kuriuo galima pasinaudoti visai atvejais ir kuris neturi teisės prieštarauti. Net šunys galėjo vaikščioti šaligatviu, o mes neturėjome teisės… Įsivaizduojate, kaip mes jautėmės, kai tapome visiškai nevertinami žmonėmis?.. Čia vienas iš momentų, kuris stipriai paveikė žmonių psichologiją. Mano tėvai labai sunkiai tai išgyveno, sukrito po šito. Žinote, kiekvienas dalykus priima skirtingai.

Trečias atvejis, kai nutarta visus žydus perkelti į vieną nedidelę teritoriją iš namų. Į Vilijampolę, kur įkurtas getas. Jis buvo organizuotas dvejose pusėse. Panerių gatvė per tiltą – Mažasis getas, o mūsų – Didysis. Getas tapo žydų įkalinimo vieta su sargyba, šunimis, spygliuota tvora. Kiekvienas turėjome palikti savo butus ir daiktus. Su vienu mažu čemudanėliu mus perkėlė į vieną kambarį, buvome keturiese, tėvai aš ir brolis. Kiekvieną dieną su sargyba išvesdavo mus į priverstinį darbą. Mano tėvai buvo sukritę, jie negalėjo dirbti. Tad vietoje jų eidavau aš, kad „išdirbčiau“ jų normas.

Vokietijos laikraščio  pasakojimas apie 2019 m. spalio mėnesį vykusį Rozos liudijimą buvusio SS karininko byloje, kur jis buvo kaltinamas dalyvavęs tūkstančių Štuthofo kalinių žudynėse. 

Mūsų šeima nepaprastai badavo. Aš augau, buvau vienuolikmetė, visuomet norėdavau valgyti. Vieną naktį nutariau lįsti po spygliuota tvora. Mano visas kūnas buvo aprėdytas rūbais iš maišų. Aplinkui buvo sargyba ir šunys. Bet man pasisekė praslinkti po tvora ir šliauždama pasiekiau daržą. Ten laisvi gyventojai augino burokėlius. Prisipildavau į tuos maišus, aplink save burokėlių ir šliauždama grįždavau į getą. Dabar galvoju, kaip aš visiškai to nebijojau? Juk žinojau, kad jei pagaus, manęs laukia mirtis. Matyt, bado jausmas buvo stipresnis nei mirties jausmas… Grįždavau namo ir būdavo didžiulė šventė – virdavome burokėlius, visi galėdavome pavalgyti. Toks maždaug gyvenimo būdas buvo gete.

Skaityti plačiau
Geresnio gyvenimo paieškos vedė į tolimus kraštus

Geresnio gyvenimo paieškos vedė į tolimus kraštus

Daiva Savickienė

Tarpukariu geresnio gyvenimo paieškose į įvairias pasaulio šalis emigravo – ir ten net kolonijas įkūrė nemenka dalis Lietuvos gyventojų.

Tarp jų buvo ir nemažai žydų: tam tikrais laikotarpiais jie sudarė daugiau nei pusę visų emigrantų.

Vienas didžiausių nuošimčių

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad remiantis 1923 metais vykusio Nepriklausomos Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, žydai buvo antra didžiausia Lietuvos tautinė bendruomenė po lietuvių. 153 332 jų sudarė 8 nuošimčius visų šalies gyventojų – daugiausia miestuose ir miesteliuose.

1931 metų duomenimis, Lietuvoje gyveno jau 157 527 žydų, bet dėl bendrų demografinių tendencijų jie besudarė 7,3 procento visų gyventojų.

Vis dėlto šiuo rodikliu mes palyginti nedaug teatsilikome nuo Lenkijos, kur gyveno didžiausias žydų skaičius – apie tris milijonus, – sudaręs 12,9 procento populiacijos.

Vokietijoje gyveno per pusę milijono, arba, jei tiksliau, 564 379 žydai. Bet tai sudarė tik 0,95 procento visų šios šalies piliečių.

Skaityti plačiau
Kur gimė Leopoldas Godowskis? Šiemet kompozitoriui, pianistui 150 m.

Kur gimė Leopoldas Godowskis? Šiemet kompozitoriui, pianistui 150 m.

Leonidas Melnikas, pianistas, vargonininkas, muzikologas, habil. dr., LMTA katedros vedėjas, profesorius.

Geršonas Taicas – litvakų paveldo tyrinėtojas ir straipsnių apie Lietuvos žydų istoriją autorius.

 

Ilgai užsitęsusi žydų istorijos Lietuvoje užmarštis yra lydima nuolat iškylančių abejonių ir klausimų. Ši problema neaplenkia net pačių iškiliausių asmenybių – neleistinai mažai žinome apie juos, o kartais ir tos skurdžios žinios yra klaidingos.

2020-ieji muzikos pasaulyje yra Leopoldo Godowskio metai – švenčiame jo 150-metį. Tai vienas žymiausių XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pianistų, pakreipęs fortepijono meną nauja vaga, palikęs ženklų pėdsaką istorijoje. Žinome apie jo didžius nuopelnus, žinome, kad gimė 1870 m. Lietuvoje, bet, kaip paaiškėjo, nežinome kur. Veikiau, mūsų žinojimas prasilenkia su istorine tiesa. Kaip tai galėjo atsitikti?

Godowskio gimimo vieta – ištisas detektyvas. Nuo XIX amžiaus, kai gimė Godowskis, iki mūsų dienų keliskart keitėsi ne tik vietovardžių rašybos taisyklės, bet ir patys pavadinimai. Tai sukėlė didelę painiavą, mat įvairūs autoriai, remdamiesi skirtingais šaltiniais, kaskart transkribuodami pavadinimus iš vienos kalbos į kitą, pateikė ištisą klaidingų to paties vietovardžio versijų „galeriją“. Godowskio gimimo vieta kitakalbių autorių buvo rašoma Sozly ar Soshly, kartais pasiklydus tarp įvairių variantų tiesiog būdavo įvardijamas Vilnius.

Skaityti plačiau
Susipažinkite: Litė, Didžioji sinagoga ir asketiškasis Vilniaus Gaonas

Susipažinkite: Litė, Didžioji sinagoga ir asketiškasis Vilniaus Gaonas

15min.lt –  žurnalistė Karolina Aleknavičė:

Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais paskelbti 2020-ieji – gera proga susipažinti su ištisus šimtmečius kaimynystėje gyvavusia autentiška kultūra.

Apie Litę ir joje gyvenusius litvakus, Šiaurės Jeruzale vadintą Vilnių bei jo vardą visame pasaulyje garsinusį Gaoną Elijahu, o taip pat – šios unikalios kultūros simboliu tapusią Didžiąją sinagogą kalbamės su Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus (VGŽIM) Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadove Saule Valiūnaite, Vilniaus universiteto (VU) istorike dr. Akvile Naudžiūniene bei Kėdainių Daugiakultūrio centro vadove Audrone Pečiulyte.

Lietuvos žydų istorija – integrali Lietuvos istorijos dalis

Kaip pastebėjo 15min kalbinta S.Valiūnaitė, lietuvių požiūris į žydų istoriją per pastaruosius 15 metų pasikeitė: „Džiugina, kad ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose atsiranda vis daugiau iniciatyvų, ir svarbiausia – noro įamžinti čia gyvenusių žydų istoriją ir paveldą. Vieni tai daro statydami atminimo ženklus, kiti organizuodami renginius ar rašydami knygas apie savo miestų ir miestelių žydų istoriją.

Skaityti plačiau Skaityti plačiau
Dar vienas nutrauktas tyrimas dėl galimų antisemitinių pasisakymų ir neapykantos kurstymo prieš žydus

Dar vienas nutrauktas tyrimas dėl galimų antisemitinių pasisakymų ir neapykantos kurstymo prieš žydus

Šįkart Vilniaus apylinkės prokuratūra pranešė, kad nutraukia tyrimą dėl publikacijos interneto tinklapyje www.laisvaslaikrastis.lt. Tyrimas buvo pradėtas pagal Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky pareiškimą.

“Jau negaliu suskaičiuoti, kiek pareiškimų yra parašiusi ir Bendruomenė, ir aš pati asmeniškai. Dešimtis. Iki šiol visi tyrimai buvo nutraukti, nes tyrėjai taip niekada ir nerado nusikaltimo požymių”, – sako F. Kukliansky.

Pasak jos, kiekvieną pareiškimą, kiekvieną pranešimą apie nutrauktą tyrimą Bendruomenė viešino ir viešins, deja, taip suteikdama platformą ir neapykantos skleidėjams, nes vėl kartojamos jų publikacijos bei komentarai.

Šįkart prokuratūrai buvo apskųsta medžiaga, pavadinta “2009 m. debatai: “Sumokėsime, kiek prašo ir jie nuo mūsų atstos!” (https://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=9571&catid=31&Itemid=101)

Deja, Prokuratūra net nesugebėjo nustatyti šios rašliavos autoriaus. “Laisvo laikraščio” leidėjas nurodė, kad paėmė ją iš socialinio tinklo Facebook ir autoriaus (Raimondo Navicko) kontaktai jam nežinomi.

Skaityti plačiau
Libai Mednikienei, Nepriklausomybės kovų dalyvei, partizanei gegužės 19d. bus atidengiamas paminklas Širvintose, Nepriklausomybės aikštėje

Libai Mednikienei, Nepriklausomybės kovų dalyvei, partizanei gegužės 19d. bus atidengiamas paminklas Širvintose, Nepriklausomybės aikštėje

Nuotraukoje : Paminklo žuvusiems dėl Lietuvos laisvės, atidarymo iškilmės Širvintose 1927m. Pirmas dešinėje prie paminklo prezidentas Antanas Smetona

 

Liba Mednikienė

1875 – 1941
Gimė Jaskaudžiuose (Gelvonų vlsč., Ukmergės apskr.)
Veikla: žydų prekybininkė, Nepriklausomybės kovų dalyvė, partizanė.
Pagerbimas:

 

 

 

 

 

Nuotr. iš V. Kavaliausko knygos ,,Lietuvos karžygiai”.

1922–1923 metais, karo su lenkais  metu,  Liba Mednikienė (Mednik), Leizerio duktė, rinko karines žinias, teikė jas Lietuvos kariuomenei bei partizanams, siuntė lietuviams lenkų štabų dokumentus ir pinigus. Dažnai žvalgybinę medžiagą rinko per savo tautiečius žydus, buvusioje lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje. Apie viską pranešdavo lietuvių partizanų vadams.

Mūšių metu saugodavo pas ją partizanų paliekamas stambias pinigų sumas. Jos žinioje buvo  ir neutraliojoje zonoje veikiančių partizanų šovinių ir granatų atsarga. Dažnai ,,pati išdavinėjo mūšių metu partizanams šovinius ir bombas” [5].

Jos bute lietuviai partizanai gaudavo prieglobstį, čia buvo ir jų štabas.  Vėliau, po karo dirbo prekybininke, gyveno Širvintose. Nepriklausomybės aikštės 29-ajame name turėjo krautuvę, kurioje slėpė vieno kariuomenės pulko kasą ir ginklus, padėjo žvalgybai. Buvo labai gerbiama miestelyje [4, 5].

Už partizaninę veiklą 1928 metais Lietuvos Krašto apsaugos ministerija Libą Mednikienę apdovanojo  Vyties Kryžiaus ordinu. Ordiną jai įteikė pats Lietuvos kariuomenės generolas Povilas Plechavičius [4]. Ji yra vienintelė žydė moteris, gavusi šį apdovanojimą [1]. Po metų – 1929 m. rugsėjį – buvo apdovanota Nepriklausomybės medaliu [5, 9].

Nuopelnai Lietuvai neišgelbėjo Libos Mednikienės nuo liūdnos lemties. Širvintų istorijos žinovų nuomonės dėl jos žūties laiko išsiskiria.

Širvintų istorijos tyrinėtojo Stanislovo Dačkos teigimu, Liba Mednikienė buvo sušaudyta Pivonijos šile netoli Ukmergės kartu su kitais miesto žydų gyventojais karo pradžioje, 1941-ųjų ankstyvą rudenį.

Buvęs mokytojas girdėjęs pasakojimą, kad prieš egzekuciją nusipelniusiai širvintiškei buvo pasiūlyta gyvybė, tačiau ji atsisakė pasigailėjimo, pasilikusi su šeima ir kaimynais. Nors kas tai galėjo papasakoti – juk vieninteliai liudininkai buvo budeliai…

Kita Širvintų istorijos tyrinėtoja, bibliotekininkė Emilija Dalinkevičiūtė, prisimenanti buvusią kaimynę, teigia, kad  L. Mednikienė buvo nužudyta 1942 metų antroje pusėje, jau likviduojant paskutinius Širvintų žydus [2, 5, 8]. Pivonijos miške yra pastatytas paminklas žuvusiems atminti

Tekstas ir nuotrauka Vilius Kavaliausko.

Š.M. gegužės 19 d. 15 val. bus atidengiamas paminklas su Libos Mednikienės bareljefu Širvintose, Nepriklausomybės aikštėje . 

Paminklo autorius Romualdas Kvintas sumanė pastatyti akmeninę plokštę su bronziniu bareljefu.  Paminklo pabaigti skulptorius nespėjo, todėl žydų bendruomenės ”Vilnius – Lietuvos Jeruzalė ” užsakymu, skulptorius Mindaugas Šnipas  išliejo bareljefą, kuris bus pritvirtintas prie jau stovinčios akmens plokštės.

Šią informaciją tinklapiui atsiuntė Daumantas Levas Todesas.

Prašome šia informacija pasidalinti su savo bendruomenių nariais ir tarnybų darbuotojais ir patvirtinti savo dalyvavimą laišku:  daumantas.todesas@gmail.com

Tikimės greitai a.s.a.p. gauti pageidaujančiųjų dalyvauti  patvirtinančius laiškus .

 

 

 

 

100 metų, kai Steigiamasis Seimas Lietuvos valstybę paskelbė LIETUVOS RESPUBLIKA,

100 metų, kai Steigiamasis Seimas Lietuvos valstybę paskelbė LIETUVOS RESPUBLIKA,

Pirmieji visuotiniai ir demokratiniai Lietuvos Seimo rinkimai: su pasaulinės sensacijos prieskoniu.

Šiemet sukanka 100 metų pirmiesiems visuotiniams, demokratiniams Lietuvos parlamento rinkimams – tai dar vienas svarbus Steigiamojo Seimo sukakties aspektas. Prieš šimtą metų įvykę Steigiamojo Seimo rinkimai paneigė daug gajų mitų ir Lietuvos valstybę įrašė į demokratiškiausių pasaulio valstybių sąrašą. 1920 m. balandžio 14–16 dienomis vykę rinkimai įrodė, kad Lietuva yra politiškai diferencijuota valstybė, pripažinusi rinkimų teisę visiems Lietuvos piliečiams, nepaisant tautybės, religijos ir lyties skirtumų. Pirmą kartą Lietuvos Seimą rinko ir jo narėmis tapo moterys.

Aleksandras STULGINSKIS

Steigiamojo Seimo Pirmininkas, ėjęs Respublikos Prezidento pareigas (1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.) Respublikos Prezidento pareigas ėjo nuo 1920 m. birželio 19 d. Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcija, Lietuvos krikščionių demokratų blokas

Demokratiniuose rinkimuose į Steigiamąjį Seimą išrinkti 6 žydų atstovai. Seimo nariais tapo: Ozeris Finkelšteinas, Naftalis Fridmanas, Abraomas Popelis, Nachmanas Rachmilevičius, Simonas Rozenbaumas ir Maksas.Soloveičikas. 

Beje Ozerio Finkelšteino anūkas, taip pat vardu Ozeris, yra vilnietis, jis neseniai dirbo Lietuvos žydų bendruomenėje.

Žydų frakcija Steigiamajame Seime

 

Žydų frakciją sudarė 6 Seimo nariai, tačiau per visą kadenciją, keičiantis Seimo nariams, jos nariais buvo 7 asmenys, per visą Steigiamojo Seimo kadenciją, pasikeitė tik vienas šios frakcijos parlamentaras (antraisiais kadencijos metais).

Vienas iš pirmųjų Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo posėdžių vykusių Miesto teatre 
Salės priekyje – Steigiamojo Seimo Prezidiumas. Iš kairės sėdi: sekretoriai – Naftalis Fridmanas, Petras Radzevičius, Ladas (Vladas) Natkevičius, pirmasis vicepirmininkas Jonas Staugaitis, Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis, antrasis vicepirmininkas Justinas Staugaitis. Dešinėje sėdi – Zigmas Starkus Kaunas, 1920 m. | Fotografas nenurodytas
Vytauto Didžiojo karo muziejus. Fa-243

Steigiamojo Seimo Prezidiume Žydų frakcijai teko viena pareigybė – sekretoriaus, turėjusio patariamąjį balsą, šias pareigas ėjo Naftalis Fridmanas, po jo mirties jas užėmė Nachmanas Rachmilevičius. 1920 m. gegužės 22 d. vienas Žydų frakcijos atstovas buvo deleguotas į Seniūnų sueigą, tačiau per visą kadenciją Seniūnų sueigoje, kurią sudarė Seimo Prezidiumo nariai ir frakcijų deleguoti atstovai, dirbo penki Žydų frakcijos atstovai, įdomu, kad iš visos Steigiamojo Seimo Žydų frakcijos tik du nariai – Abraomas Popelis ir Samuelis Landau, nėra dirbę Seniūnų sueigoje. 1920 m. spalio 22 d. į Mažąjį Seimą buvo deleguotas vienas Žydų frakcijos atstovas – Naftalis Fridmanas, tačiau Mažajame Seime dirbo ir Maksas Soloveičikas, kaip pavaduojantis narys.

Visi Žydų frakcijos nariai į Steigiamąjį Seimą buvo išrinkti pagal Žydų liaudies susivienijimo sąrašą. Trys šios frakcijos nariai – Nachmanas Rachmilevičius, Simonas Rozenbaumas ir Maksas Soloveičikas dar 1918 m. gruodžio 11 d. buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą, kuri iki Steigiamojo Seimo susirinkimo veikė kaip tautos atstovybė. Šie parlamentarai taip pat turėjo darbo Ministrų Kabinete patirties: Nachmanas Rachmilevičius ėjo prekybos ir pramonės viceministro, Simonas Rozenbaumas – užsienio reikalų viceministro, Maksas Soloveičikas – Ministro be portfelio žydų reikalams pareigas. Simonas Rozenbaumas ir Maksas Soloveičikas daug nusipelnė kovojant dėl Lietuvos tarptautinio pripažinimo, jie organizavo ir rėmė informacinę kampaniją apie Lietuvą, agituodami paremti tarptautinį Lietuvos valstybės pripažinimą, abu dalyvavo 1919 metais Paryžiaus taikos konferencijoje, o ir vėliau būdavo Lietuvos Respublikos derybų delegacijų nariais.

Lietuvos Respublikos delegacijos nariais taikos derybose su Sovietų Rusija buvo keli Steigiamojo Seimo nariai, tarp jų ir Žydų frakcijos narys Simonas Rozenbaumas 
Lietuvos delegacijos išlydėjimas Kauno geležinkelių stotyje. Iš kairės delegacijos nariai: 2-as –  Steigiamojo Seimo narys Simonas Rozenbaumas, 3-as – diplomatas Tomas Naruševičius, 4-as – Steigiamojo Seimo narys Juozas Vailokaitis, 5-as – Steigiamojo Seimo narys Kazimieras Bizauskas, 6-as – diplomatas Petras Klimas
Atspindžiai, 1920, nr. 1, p. 8 

Žydų atstovai Seime dažniausiai kalbėdavo jidiš kalba, tačiau manydami, kad šios kalbos gali nesuprasti kiti parlamentarai, bandė kalbėti rusų kalba, manydami, kad ją turėtų suprasti dauguma. 1920 m. birželio 16 d. Seimo posėdyje dėl to kilo aštri diskusija, paremdamas žydų atstovų norą būti suprastus, socialdemokratų atstovas Kazmieras Venclauskis kalbėjo: „[…] visi gerai suprantat, kad ligi šiol žydų frakcija tylėjo vien dėlto, kad nemokėjo kalbėti. Atstovas Rozenbaumas kalbėjo žydų kalba, bet jo kalba nebuvo išversta, o kalbėti į tuščią vietą nėra prasmės, tai neleistinas dalykas.“ Dar pačioje Steigiamojo Seimo darbo pradžioje buvo apsispręsta Seimo posėdžiuose leisti kalbėti vietinėmis kalbomis, kuria buvo pripažinta ir jidiš kalba. To paties, 1920 m. birželio 16 d., posėdžio metu Krikščionių demokratų bloko narys Antanas Tumėnas, pasisakydamas prieš rusų kalbos vartojimą Seime, argumentavo: „Žydų kalba – vietos kalba, ir ją suprasti aš galiu, o rusų kalbos suprasti aš neprivalau. Vietos kalba teismuose yra pripažinta, o rusų kalba nepripažinta, todėl jos ir negalima vartoti. Atstovui Soloveičikui gal rodos, kad mes geriau rusų kalbą suprasime, bet kada įtaria, kad mes ją turim suprasti Seime, tai be prasmės.“ Galiausiai klausimas dėl to kokiomis kalbomis galima kalbėti Seimo posėdžio metu buvo perduotas Seniūnų sueigai. Na, o Maksas Soloveičikas kadencijos pradžioje, posėdžių metu, kalbėjęs jidiš ir rusų kalbomis, vėliau prakalbo lietuviškai ir sulaukė kitų Seimo narių sveikinimų ir palaikymo.

Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo prezidiumas Seimo posėdžių salėje
Iš kairės: sekretorius Naftalis Fridmanas, pirmasis sekretorius Ladas (Vladas) Natkevičius, pirmasis vicepirmininkas Jonas Staugaitis, Steigiamojo Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis, antrasis vicepirmininkas Justinas Staugaitis
Kaunas, 1920 m. | Fotografas nenurodytas
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. RSS, Fg 1-607/1

Vienas aktyviausių Žydų frakcijos narių buvo Nachmanas Rachmilevičius. Jis dažniausiai Žydų frakcijos vardu lietuviškai perskaitydavo pareiškimus svarbiais Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politikos klausimais. Frakcijos nariai gynė žydų tautinės mažumos teises ir aktyviai rėmė Lietuvos Respublikos interesus ir ragino Seimo narius laikytis valstybinio mąstymo. 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija Steigiamajame Seime buvo priimta Lietuvos krikščionių demokratų bloko ir Žydų frakcijos narių balsais.

1920 m. birželio 23 d. Steigiamajame Seime pristatant naująjį Kazio Griniaus vadovaujamą Ministrų Kabinetą Žydų frakcijos vardu deklaraciją perskaitė Nachmanas Rachmilevičius, akcentavęs valstybinio požiūrio ir teisės viršenybės svarbą: „Žydų frakcija sveikina šį Kabinetą visų pirma kaipo apsireiškimą principo vyriausybės, atsakomingos prieš tautą jos Seimo asmeny, vyriausybės pastatytos ne viešpatauti tautai, bet tarnauti tautai, ir reiškia tvirtos vilties, jog vyriausybei pavyks tą patį tarnavimą tautai principą pravesti ir užtvirtinti visuose valdymo srityse ir jo laipsniuose ir drauge įskiepyti į visų valdžios agentų sąmonę, jog savo veikimui jie gali turėti tik vieną saiką – įstatymus. Kova su valdžios agentų sauvalybe, kuri yra viena didžiausių mūsų gyvenimo nuodėmių, yra aukščiausias Vyriausybės uždavinys, nes teisėtumas ir jojo sąmone išauklėta administracija yra geriausias laidavimas valstybės stiprybei bei tikram josios įstaigų demokratingumui. Žydų frakcija yra giliai įsitikinusi, jog tiek stipriai apsireiškęs rinkimuose į Seimą visu Lietuvos žmonių siekimas prie nepriklausomo valstybinio gyvenimo, duos vyriausybei reikalingų jėgų užbaigti mūsų valstybės kūrimo darbą ir suvienyti tas mūsų žemes su sostine Vilnium, kur ligi šiol vargsta po okupacijos jungu (dešinėj ir Centre ploja) daugelis šimtų tūkstančių mūsų piliečių lietuvių, žydų ir gudų tautybės. Žydų frakcija yra įsitikinusi, jog Vyriausybė dabar pradėdama nustatyti ne laikiną, bet galutinę valstybės administraciją, turės omenyje ne laikinas, bet galutinas mūsų krašto sienas ir atatinkamu būdu pritrauks tautinių mažumų atstovus prie aktingo darbo valstybės aparato visuose valdymo laipsniuose nuo aukščiausių ligi žemiausių. […]“

Žydų frakcijos nariai, pareigas pradėję eiti 1920 m. gegužės 15 d.:

  • FINKELŠTEINAS Ozeris (Finkelštein Ozer)
  • FRIDMANAS Naftalis (Fridman Naftl) (Seimo narys nuo 1920-05-15 iki 1921-08-30, nors mirė 1921-05-05, tačiau formaliai Seimo nario įgaliojimai buvo nutraukti vėliau)
  • POPELIS Abraomas Dovas (Popel Avrom Dov)
  • RACHMILEVIČIUS Nachmanas (Rachmilevic Nachman)
  • ROZENBAUMAS Simonas (Rozenbaum Šimšn)
  • SOLOVEIČIKAS Maksas (Soloveičik Maks)

Frakcijos narys, Seimo nario mandatą įgijęs, pasitraukus kitam Seimo nariui: 

  • LANDAU Samuelis (Landau Samuel) (Seimo narys nuo 1921-09-20)

Ištrauka iš Steigiamojo Seimo 1920 m. liepos 21 d. protokolo apie Žydų frakcijos pareiškimą Seimo posėdyje
Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 923, ap. 1, b. 100, l. 171 

Nepaprastasis Žydų frakcijos pareiškimas, perskaitytas 1920 m. liepos 21 d. Steigiamojo Seimo posėdyje
Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F. 923, ap. 1, b. 100, l. 172

 

 

 

Danielius Dolskis – Kauną linksminęs Lietuvos estrados pradininkas

Danielius Dolskis – Kauną linksminęs Lietuvos estrados pradininkas

Rasa Murauskaitė, LRT RADIJAS, LRT.lt

LRT tęsia projekto „Atminties akmenys“ pasakojimus, skirtus prisiminti ir pagerbti Lietuvoje gimusius, gyvenusius ar į pasaulį iš Lietuvos pasklidusius iškiliausius litvakus. Trečiasis pasakojimas yra skiriamas atlikėjui, vadinamam lietuviškosios šlagerių kultūros pradininkui, Danieliui Dolskiui.

Praleidęs Tarpukario Kaune vos kelerius metus, D. Dolskis tapo tikra lietuviškosios estradinės kultūros legenda.

„Onyte, einam su manim pašokti“ – taip lietuvaites šokti kviesdavo legendinis tarpukario dainininkas, lietuviškosios estrados pradininku vadinamas D. Dolskis.

„Žmogus, kuris linksmino Kauną“, – taip apie Dolskį, į Lietuvą atnešusį šlagerių kultūrą, yra rašęs vienas tarpukario šalies laikraštis. Su šiuo atlikėju, gimusiu Vilniaus žydų šeimoje, tiesa, kita, Brojdes, pavarde, siejamas legendinių tarpukario Kauno restoranų „Versalis“, „Metropolis“, „Konrado kavinės“ muzikinis gyvenimas.

Skaityti plačiau
Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai (III dalis)

Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai (III dalis)

Vytautas Bruveris lrytas.lt

Kuo išsamesnis ir visapusiškesnis istorijos pažinimas maksimaliai apriboja galimybes ja manipuliuoti. D.Umbraso nuotr.

Kokie yra būdai Lietuvai, kaip valstybei ir visuomenei, žygiais, o ne žodžiais parodyti tikrą solidarumą su Holokausto metu beveik išžudyta šalies žydų bendruomene – ir aukomis, ir jų palikuonimis?

Pirmąją rašinio „Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai“ dalį skaitykite čia.

Antrąją rašinio „Lietuva ir Holokaustas: vietoj žaizdų gydymo – nesibaigiantys traukuliai“ dalį skaitykite čia.

Šventė ilgai lauktą pergalę Trečiasis probleminis šiuolaikinės Lietuvos santykių su Holokaustu blokas yra sovietinių nusikaltimų ir represijų kvalifikacija – taip pat ir teisinė. Ar sovietų vykdytos masinės žudynės bei represijos okupuotoje Lietuvoje turi būti ne tik vadinamos, bet ir teisiškai pripažintos genocidu?Ar jos tokiomis turėtų būti pripažįstamos ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu?

Daugeliui lietuvių šie klausimai – visiškai retoriniai, o atsakymas į juos vienareikšmiškai teigiamas. Ypač – pastaraisiais metais, kai viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė viešosios erdvės temų yra Rusijos grėsmė. Kuo griežtesnis ir aiškesnis sovietinės okupacijos bei sovietų nusikaltimų vertinimas – pirmiausiai Vakaruose – laikomas vienu iš pagrindinių „informacinio karo“ ir politinės kovos su Rusijos režimu būdų.

Štai kodėl tokį džiugesį tiek politikos elite, tiek ir patriotiškiausiai nusiteikusioje visuomenės dalyje sukėlė pernai rudenį dar kartą Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre patvirtintas sprendimas, jog sovietų vykdytos pokario partizanų žudynės tarptautinės teisės požiūriu gali būti laikomos genocidu.

Tokiu sprendimu baigėsi iš Lietuvos teismų Strasbūrą pasiekę ginčai dėl sovietinio kolaboranto, talkinusio sulaikant pokario partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, bylos dėl genocido. Tai paskelbta ženklu, jog Vakarai pagaliau pradeda iš tiesų pripažinti ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių siekius, jog komunistinis totalitarizmas būtų prilygintas kitam didžiajam XX a. blogiui – nacizmui.

Žvelgiant iš grynai formaliojo argumentavimo bei teisinės pusės, šis sprendimas atrodo gana tvirtai pagrįstas. Juk teismas priėmė ir pripažino Lietuvos argumentus, kad partizanai buvo svarbi visos tuometinės tautos dalis, turėjusi reikšmingos įtakos jos visavertei egzistencijai. Tuo tarpiu sovietai siekė ją sunaikinti visą ar iš dalies. Tarptautinėje teisėje genocidas kaip tik ir apibrėžiamas kaip siekis visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors etninę, rasinę ar religinę grupę, norint pakirsti jos galimybes pilnavertiškai funkcionuoti bei išlikti ateityje. Lietuva pati buvo užkirtusi sau kelią į šią pergalę – iki šiol ji savo pretenzijas remdavo saviške, išplėsta teisine genocido interpretacija. Kaip žinia, Lietuvos teisėje genocidas apibrėžiamas ir kaip siekis visiškai ar iš dalies sunaikinti ne tik etninę art rasinę, bet ir socialinę bei politinę grupes. Pagrindinis to tikslas – sovietų, kurie naikino pirmiausiai pagal socialinius ir politinius požymius, nusikaltimus pakelti į genocido lygmenį.

Kuo išsamesnis ir visapusiškesnis istorijos pažinimas maksimaliai apriboja galimybes ja manipuliuoti. A.Barzdžiaus nuotr.

Tačiau toks apibrėžimas visuomet kirtosi su tarptautinėje teisėje naudojamu ir taip vyko tol, kol Lietuva nepradėjo įrodinėti, jog sovietai naikino socialines bei politines grupes ir nacionaliniu pagrindu – kaip okupuotų tautų dalį.

Bet kokiu atveju, akivaizdu, kad ši problematika išeina už teisinio mąstymo ir diskurso rėmų, pakliūdama į interpretacijų ir diskusijų lauką, kuriame tos interpretacijos gali būti sąlygotos ir politinių bei ideologinių motyvų. Tai patvirtina ir faktas, jog pats Strasbūro teismas, pritardamas Lietuvos argumentacijai, buvo skilęs – viena dalis teisėjų manė vienaip, kita – kitaip.

Skaityti plačiau