Mokslas, Istorija ir Kultūra

Hag Purim Sameach!

Hag Purim Sameach!

Purimas yra džiaugsmingas laikas, kai liūdesys, nerimas ir baimė traukiasi, ateina lauktoji skanaus maisto ir juoko šventė. Purimas yra viena labiausiai laukiamų ir įdomių švenčių žydų kalendoriuje. Ši šventė įamžina laikotarpį, kai Persijoje gyvenę žydai buvo išgelbėti nuo sunaikinimo.

Esteros knyga

Purimo istorija yra papasakota Biblijos (Senojo Testamento) Esteros knygoje. Istorijos herojai – Estera, graži jauna žydų moteris, gyvenusi Persijoje, ir jos pusbrolis Mordechajus. Estera buvo paimta į Ahasvero, persų karaliaus haremą. Karalius Ahasveras pamilo Esterą, ji tapo karaliene, bet karalius nežinojo, kad Estera – žydė, nes ji slėpė savo tapatybę. Istorijos piktadarys – Hamanas, arogantiškas, egoistas, karaliaus patarėjas. Hamanas nekentė Mordechajaus, nes jis nepataikavo ir nesilankstė Hamanui, o šis nusprendė sunaikinti žydų tautą. Savo kalboje, kuri yra labai girdėta ir žinoma žydams, Hamanas karaliui aiškino: “Yra tokių žmonių, išsisklaidžiusių užsienyje ir visose tavo karalystės provincijose.

Psichologas paaiškino, kodėl negalime gedėti dėl Holokausto

ELTA ir Lrytas info

Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje vyko apskritojo stalo diskusiją „Psichologinė holokausto integravimo į kolektyvinę Lietuvos gyventojų atmintį problema“.

,,Vaikystėje mes ten bėgiodavome, niekas net žodeliu nepasakė, kur buvo kokia sinagoga. Jos išgaravo, ir staiga supranti, kad kaip Hario Poterio pasaulyje egzistuoja kažkas paraleliai, bet tu nežinai, kas tai yra. To pasaulio kaip nebuvę, ir neturi ko pasiklausti“, – kalbėjo psichoanalitikas dr. T.Kajokas, jis mano kad stinga suvokimo, jog žydai yra mūsų visuomenės dalis. Pasak specialisto, tapatybės klausimas yra labai svarbus, bet ji, pagal klasikinį psichoanalitinį požiūrį, kuriama tada, kai prarandi ir supranti, ką prarandi. Jeigu neturi ko prarasti, tai iš esmės negali tapatintis.

„Šiandien mes negalime tapatintis su žydais kaip tik dėl tos priežasties, kad mes nelabai suvokiame praradimo masto“, – sakė T.Kajokas. Psichoanalitiko manymu, lietuviai sugebės prieiti prie holokausto temos tik tada, kai sugebės sąžiningai priimti savo sovietinę praeitį.

 

 

Ką valgytų karalienė Estera šiandien?

Ką valgytų karalienė Estera šiandien?

Narsioji karalienė Estera yra ne tik Purimo šventės žvaigždė, ji tikra didvyrė, išgelbėjusi Persijos žydus nuo žūties. Estera išardė sąmokslą, kurio tikslas buvęs išnaikinti visus Persijos imperijoje gyvenusius žydus. Sąmokslą rengęs pirmasis karaliaus patarėjas Hamanas buvo nubaustas mirtimi.

Maistas ir linksmybės yra PURIMO  šventės esmė. Siekdama savo vyro, Persijos valdovo Ahasvero palankumo, ji surengė 2 linksmiausias ir tikriausiai pačias skaniausias puotas.

Iki šiol Purimo šventės metu gaminami skanėstai, kepami Hamantashen – Hamano ausys arba pirštai, laisvai liejasi vynas.

Jei norėtumėt puotauti kaip karalienė Estera – paragaukite Persijos virtuvės patiekalų.

>>Receptai ir įkvėpimas

Parengta pagal THE NOSHER

Pokario Vilnius: bekojai elgetos, eilės prie duonos ir kaltinimai užmušus Kristų

Pokario Vilnius: bekojai elgetos, eilės prie duonos ir kaltinimai užmušus Kristų

Leidykla „Mažoji leidykla“ 2016 m.

Esu pokario vaikas. Gimiau 1946 metų spalio 8 dieną Vilniuje. Savo gyvenimą prisimenu maždaug nuo ketverių. Lietuviai, žydai (buvo ir žydų iš geto), lenkai, rusai gyvenome sename name, kur susikerta buvusios K. Giedrio ir J. Garelio gatvės (dabar tai Šv. Ignoto ir Dominikonų gatvės). Virš mūsų buto gyveno ponas Valteris, buvęs Vilniaus gestapo vertėjas. Niekas su juo apie tai nekalbėjo, bet visi žinojo, kad jis bendradarbiavo su vokiečiais.
Gyvenusiems už geležinės uždangos, BBC radijo klausytojams Samas Yossmanas, buvęs BBC rusų tarnybos populiarių radijo laidų „Babuškin sunduk” (Močiutės skrynia”), „Perekati pole“ („Vėjarytis“) vedėjas, geriau žinomas pseudonimu Sem Džons (Sam Jones). Gimęs ir augęs okupuotoje Lietuvoje, S. Yossmanas po daugelio metų nusprendė suguldyti savo prisiminimus knygoje „Šaltojo karo samdinys”.  

Kaip mes šventėm Kovo 11-ąją

Kaip mes šventėm Kovo 11-ąją

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dalyvavo šventiniame Vilniaus parade drauge su visais šventiškai nusiteikusiais vilniečiais. Nuotraukose šventinės akimirkos: Nuoroda 

BNS Kovo 11 d. Lietuva šventė nepriklausomybės atkūrimo 26-ąsias metines. Šia proga įvairiuose miestuose surengti koncertai, iškilmingi minėjimai, parodos. Istorinis atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos tradiciškai iškilmingai paminėtas posėdyje Seime. Po jo prie parlamento vyko trijų Baltijos vėliavų pakėlimo ceremonija ir paradas iki Katedros aikštės.

parad1

„Google“ visame pasaulyje pagerbė litvakę teremino virtuozę

„Google“ visame pasaulyje pagerbė litvakę teremino virtuozę

lrytas.lt

Jei šiandien kovo 9d. apsilankėte pagrindiniame paieškos svetainės Google puslapyje, ko gero, pastebėjote, kad kompanijos logotipą pakeitė interaktyvus žaidimas. Jis skirtas pagerbti lietuvių kilmės teremino virtuozės Claros Rockmore 105-osioms gimimo metinėms.

Žaidime siūloma pagroti virtualiu tereminu – seniausiu elektroninės muzikos instrumentu (taip, taip, šis aparatas davė pradžią visai šiuolaikinei muzikai). Iš pradžių žaidėjai pamokomi juo naudotis, o perpratę valdymą gali instrumentą susireguliuoti ir net surengti savo koncertą.

C.Rockmore gimė Vilniuje 1911 metų kovo 9 d., o nuo ankstyvo amžiaus pasižymėjo ypatingais muzikiniais sugebėjimais. Būdama vos penkerių metų ji buvo priimta į Sankt Peterburgo konservatoriją mokytis smuiko meno, tačiau pasauliniu mastu išgarsėjo ne kaip smuikininkė, o kaip teremino virtuozė.

http://lrytas.lt/ismanyk/google-visame-pasaulyje-pagerbe-litvake-teremino-virtuoze.htm

Daktaras Š. Meras

Daktaras Š. Meras

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Žiūrėjau į gražią ant namo sienos atidengiamą atminimo lentą. Praeiviams ji primins, kad šiame pastate, buvusioje žydų ligoninėje, 1919 –1930 m. dirbo daktaras ir Panevėžyje veikęs šviesuolis Šachnelis Abraomas Meras (1865–1930). Iškilmėse šurmuliavo įvairūs žmonės, kuriuos subūrė žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas: miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas, iniciatyvus vienuolės Margaritos Rimkevičaitės vardu pavadintos technologinės mokyklos direktorius Tautvydas Anilionis, pasibaigusioje konferencijoje išsamiai asmenybę pristačiusi Liudvika Knizikevičienė, kiti prelegentai, valstybininkai, visuomenininkai, gydytojai.

Ką slepia kunigo didvyrio praeitis: kas prisidėjo prie 1200 Molėtų žydų sunaikinimo?

Mindaugas Jackevičus, www.DELFI.lt 2016 m. vasario 25 d.

jonas-zvinys-70489814

Molėtuose kelią skinasi iniciatyva dalį Darbo gatvės pervadinti kunigo Jono Žvinio vardu – esą kaip galima abejoti prezidento apdovanoto asmens nuopelnais. Tačiau Lietuvos Ypatingajame archyve saugoma medžiaga kelia klausimų, ar J. Žvinio sąžinė švari: ar gali būti, kad jo organizuoti sukilėliai sušaudė apie 1200 Molėtų žydų?

Santaros ambasadorius

Santaros ambasadorius

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

  Vaikystėje žinomi vunderkindais, stebuklingais vaikais vadinti žmonės dažnai suspindėdavo ir kažkodėl vėliau dažnai jų žvaigždė liaudavosi džiuginusi. Kelias nuo betarpiško vaikiško žaidimo link ryškios saviraiškos dažnai nutrukdavo. Tačiau Lietuvos vunderkindo, pianisto, pedagogo, dirigento Chaimo Potašinsko (1924 – 2009) kelias, gąsdinęs baisingomis vilkduobėmis, nubrėžė ryškų reljefą Lietuvos kultūroje. Prigimties dovanos ir darbo vaisiai pasitarnavo tėvynei, žmonėms, jautusiems nediduko, besišypsančio žmogaus dalinamų santaros vaisių saldybę. Užaugintas didelis Chaimo medis šaknimis stipriai laikėsi savosios žemės stiprybės, o po vis naujai besiskleidžiančia lapija galėjo džiaugtis šios žemės vaikai, maestro užauginti kelių pokario kartų pianistai, koncertmeisteriai, Lietuvos operos ir baleto teatro dainininkai, orkestrantai, dainos mėgėjai.

90 Lietuvos baleto metų savo glėbyje suartino daug darbščių pasišventėlių, baleto artistų, režisierių, kompozitorių, dirigentų. Chaimas Potašinskas buvo vienas jų. 1949 metais, jau Vilniuje tapo Lietuvos operos ir baleto teatro dirigentu.  Pusę šimtmečio jį galima buvo matyti Lietuvos konservatorijoje. Profesionalams gebėjo neskaudžiai, tolerantiškai išsakyti tikslias pastabas, pagarbiai kolegoms ir studentams patarti, padėti. Nemėgo konfliktų. Nors buvo linksmas aštrialiežuvis, tačiau visur ieškojo santaros. Net nuoskaudas nešiojosi širdyje. Jis buvo laukiamas, dažniausiai paieškomas, prašomas dalyvauti  sunkiausiose naujų kūrinių perklausose, kuomet reikėdavo iš lapo, nerepetavus pateikti kūrinius ekspertuojančiai menininkų komisijai, pristatyti galimą nežinomos partitūros interpretaciją.

JOKŪBAS JACOVSKIS: „LIAUDŽIAI VISIŠKAI NEREIKIA PRIMITYVIŲ DALYKŲ“

Jokubas Jacovskis

Bernardinai.lt Austėja Mikuckytė

Su Jokūbu Jacovskiu susitinkame jam priklausančios grafinio dizaino ir leidybos įmonės „Inter Se“ biure. Akį patraukia į sieną besiramstantys jo kurti plakatai. Dauguma jų reklamuoja spektaklius. Tikriausiai meilė teatrui įaugusi į Jacovskių giminės kraują – Jokūbo brolis Adomas ir Adomo sūnus Marijus yra scenografai, sesuo Aleksandra – kostiumų dailininkė. Darbo kabinete lentynos lūžte lūžta nuo pašnekovo apipavidalintų knygų. Su J. Jacovskiu kalbamės apie knygos meno ir plakato kūrybos skirtumus, visagales taisykles bei knygos dailės situaciją Lietuvoje.

Papasakokite, ką daro knygos dailininkas, kad nepainiotume su iliustratoriumi.

Apskritai kyla klausimas, ar iliustratorius reikalingas. Geram tekstui, mano supratimu, nereikia iliustracijų. Nebent vaikiškoms knygoms. Knygos dailininkas, sutaręs su leidėju dėl formato, sudeda tekstą, iliustracijas, nuotraukas, jeigu jų yra, parenka šriftą. Knygos dailininkas organizuoja knygą. Ne visas knygas formatuoja dailininkas. Idealiu atveju, žinoma, kiekvieną knygą turėtų apipavidalinti dailininkas, bet pasaulis neidealus

Apie žydiškus motyvus, istorinius faktus ir lietuvišką tapatybę K.Sabaliauskaitės kūryboje

Apie žydiškus motyvus, istorinius faktus ir lietuvišką tapatybę K.Sabaliauskaitės kūryboje

LŽB vasario 17 d. vyko 24-asis – susitikimas iš ciklo „Likimai“, kurio tema – ,,Žydiški motyvai  rašytojos, menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės kūryboje“. Renginio moderatorius – mokytojas ir eseistas Vytautas Toleikis. Renginio sumanytoja ir vedėja – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės pavaduotoja Maša Grodnikienė, kuri pristatydama susitikime dalyvaujančią rašytoją K.Sabaliauskaitę priminė, kad talentingą rašytoją pamilo ne tik lietuviai skaitytojai, dėl jos knygų iš proto kraustosi ir Latvija, ir  Lenkija.

Susitikimo moderatorius – mokytojas  eseistas Vytautas Toleikis, pradėdamas vakarą ir kreipdamasis į pilną salę susirinkusių žmonių, pasakė:,, Kristina grąžino Lietuvos istorijos atmintį. Grąžino 200 metų istoriją, kurios, dėl Šapokos paradigmos lietuvio sąmonėje nebuvo. ,,Silva Rerum”  yra mums netikėta istorijos sėkmė kaip tautai laimėtas loterijos bilietas. Mums pasisekė, kad Kristina grąžino šimtmečius istorijos. Autorės atmintis nėra selektyvinė, ji rašo apie viską, kas buvo, ir  apie lenkus, ir apie žydus kaip saviškius. Toks yra 21amž. žmogaus požiūris, kitoks jis būti negali“.

,,Likimų“ vakaro metu pokalbis sukosi apie žydų personažus, apie tai, kaip atėjo žydas  į Kristinos Sabaliauskaitės kūrinius, nes jis kitoks negu įprasta vaizduoti lietuvių literatūroje. K.Sabaliauskaitė pasirinko elitinę asmenybę gydytoją Aaroną Gordoną.

K.Sabaliauskaitė:

Atsakymas paprastas: todėl, kad aš esu vilnietė. Tikri normalūs vilniečiai užaugo tarp žydų ir lenkų vaikų. Kai žaidi kieme su vaikais, tai neklausi, kas jis yra, ar lenkas, rusas, ar  žydas, nes tas vaikas yra fainas ir tu su juo žaidi, arba jis – ,,gnyda“ ir nieko bendro su juo nenori  turėti. Viskas yra labai paprasta. Man žydai niekad nebuvo svetimi, buvo normalus bendravimas. Kaip gali rašyti apie Vilnių ir nerašyti apie žydus, tai tas pats kaip dramblio kambary nepastebėti. Žydai visada buvo organiška bendruomenės dalis,  tiek daug atnešusi ir dovanojusi, nerašyti apie ją, – neįmanoma.

Kaip Molėtuose naikino žydus: uždarė sinagogoje, laikė be maisto ir vandens

Kaip Molėtuose naikino žydus: uždarė sinagogoje, laikė be maisto ir vandens

Delfi.lt

Vaidotas Žukas, ištraukos iš knygos „Molėtai 625 – žmonės, istorija, gamta“

Lietuvos pirmojo visuotinio gyventojų surašymo duomenimis (1923), Molėtuose gyveno 1772 gyventojai, iš jų – 1343 žydai. Net ir likvidavus žydų autonomiją 1926 m., liko gerai veikianti žydų švietimo sistema. Lietuvos valstybė buvo suinteresuota, kad žydai mokytųsi ne tik jidiš ir hebrajų, bet kartu išmoktų ir lietuvių kalbą – atitrūktų nuo rusų ir vokiečių kalbų įtakos. Lietuvos valstybės sukūrimas leido suklestėti žydų draugijoms, labdaros organizacijoms. Molėtuose buvo ir Žydų karių sąjungos skyrius, kur veikė žydų kariai, dalyvavę atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Sąjunga palaikė žydų interesus, rūpinosi jų patriotizmo ugdymu. Molėtuose veikė ir Pamatinio Palestinos fondo ir Žydų tautinio fondo draugijos skyrius. Kai 1940 m. SSRS okupavo Lietuvą, dauguma žydų draugijų, sąjungų ir organizacijų buvo uždarytos.

 

Marijus Jacovskis: ,,Kiekvienas naujas kūrinys prasideda nuo egzistencinio siaubo“

Marijus Jacovskis: ,,Kiekvienas naujas kūrinys prasideda nuo egzistencinio siaubo“

Bernardinai.lt  Austėja Mikuckytė

Scenografo Marijaus Jacovskio dirbtuvių stalas nukrautas maketais ir braižybos priemonėmis. Pašnekovas prisipažįsta, jog ruduo jam – itin produktyvus, intensyvus ir įdomus darbymetis. Kūrybinio įkarščio atmosfera gaubia visą menininko studiją. M. Jacovskis pasakoja apie savo skonį spektakliams, įsimintiniausius kūrinius, santykius su režisieriais, autoritetus ir įvertina scenos meno tendencijas.

Kaip nusprendėte studijuoti scenografiją?

Žinoma, tai susiję su šeima. Tėvas, teta ir dėdė baigė Dailės akademiją. Ir tarsi buvo aišku, kad aš irgi eisiu ten mokytis. Tiktai buvo toks momentas, kai galvojau, jog stosiu į tapybą, bet paskutiniu momentu persigalvojau.

Viena vertus, supratau, kad tapyba – tai ne profesija, o kažkas neapčiuopiamo, kažkas, ko išmokti neįmanoma. Kita vertus, tapyba yra toks sudėtingas ir toks komplikuotas užsiėmimas. Supratau, jog tapyba man per rimta. Galvojau, kad tapyti galėsiu ir be studijų, bet netapau. Dirbu tik teatre.

 

Lietuvos žydai, kūrę valstybę  nuo 1918 m. Ištrauka iš knygos ,,Pažadėtoji žemė – Lietuva“, knygos sudarytojas Vilius Kavaliauskas.

Lietuvos žydai, kūrę valstybę nuo 1918 m. Ištrauka iš knygos ,,Pažadėtoji žemė – Lietuva“, knygos sudarytojas Vilius Kavaliauskas.

Nuotraukoje: rinkimų plakatas. Balsuokite už sąrašą Nr.13 – Žydų sąrašą. Aut.-H.J. Levinsonas. 1922 m. Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus

Atstatačius nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę 1918 vasario 16, vienas iš ryškiausių įvykių Lietuvos žydų istorijoje buvo 1919 metais Nepriklausomos valstybės įkurta Žydų reikalų institucija, iš esmės atlikusi ministerijos funkcijas. Ministru be portfelio tapo dr. Maksas Soloveičikas.

Nuo 1918 iki 1926 metų Lietuvos žydų dalis sėkmingai įsitraukė į šalies valdymo struktūras, aktyviai dalyvavo rinkimuose į savivaldybes, Lietuvos Respublikos Seimą. 1918 iki 1924 metų Lietuvos Ministrų kabinete dirbo nemažai žydų: ministrais be portfelio žydų reikalams Jokūbas Vygodskis, Maksas Soloveičikas, Bernardas Fridmanas (panevėžietis, 1925m. buvo Panevėžio apygardos teismo narys), Simonas Rozenbaumas.

Savo erudicija ir išsilavinimu išsiskyrė filosofas daktaras Maksas Soloveičikas (1883-1957). Jis mokėsi Petrapilyje, Vokietijoje, Šveicarijoje. Buvo aktyvus sionistų organizacijos veikėjas, žydų spaudos bendradarbis. Su kolegomis ministrais kalbėjęs rusiškai. 1921m. buvo išrinktas į Pasaulio sionistų vykdomosios valdžios organizaciją su būstine Londone.

Žydų bendruomenių siekimą paversti ministeriją politine institucija Ministrų kabinetas toleravo, kol buvo sprendžiamas Vilniaus klausimas. 1924 metais atėjus į valdžią krikdemams, minisiterijos kreditavimas buvo nutrauktas ir ministerija nustojo egzistavusi.

 

ADOMAS JACOVSKIS: „DAUGIAU DIRBU TEATRE, BET ESU TAPYTOJAS“

ADOMAS JACOVSKIS: „DAUGIAU DIRBU TEATRE, BET ESU TAPYTOJAS“

Bernardinai.lt  AUSTĖJA MIKUCKYTĖ

Scenografo ir tapytojo Adomo Jacovskio dirbtuvės nustebina sterilia tvarka. Lentynose rikiuojasi didžiulės drobės, kvepiančios aliejiniais dažais. Dailininkas pasidžiaugia savo paties rankomis sumeistrautu molbertu. Su A. Jacovskiu kalbamės apie tapymo ir scenografijos kūrybos procesus, ekspresionizmą ir literatūriškumą, geros scenografijos receptą ir klišes.

Studijavote tapybą ir scenografiją. Kodėl pasirinkote būtent šias dailės šakas?

Kai buvau jaunas ir mokiausi dailės mokykloje, norėjau tapti tapytoju. Stojau į vitražą, nes tikėjausi būti priimtas ten. Kai stojau į institutą, kartu stojo M. K. Čiurlionio mokyklos pirmoji laida. Jie beveik be konkurso įstodavo, ir tiems, kas ne iš M. K. Čiurlionio mokyklos, buvo labai mažai šansų patekti.

Paskui nutariau pereiti į scenografiją vien dėl to, kad ten dėstė Augustinas Savickas. Jis man labai patiko kaip tapytojas. Palaipsniui tapau scenografu, bet šiaip manau, kad esu tapytojas. Tik dirbu daugiau teatre, nei tapau. Dirbu su gerais režisieriais ir neišeina atsisakyti. Kartais būna ir įdomu.

ALEKSANDRA JACOVSKYTĖ: „SVARBU, KAD MENAS NEBŪTŲ BEJĖGIŠKAS“

ALEKSANDRA JACOVSKYTĖ: „SVARBU, KAD MENAS NEBŪTŲ BEJĖGIŠKAS“

bernardinai.lt

Austėja Mikuckytė

Su kostiumų dailininke Aleksandra Jacovskyte susitinkame Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinyje „Tolerancijos centras“. Pašnekovė čia dirba parodų kuratore, jos kabinetą puošia įrėminti kostiumų eskizai. Su dailininke šnekučiuojamės apie glaudų autoriaus ir jo kūrinio ryšį, apmaudžias klaidas ir kūrybinius džiaugsmus, ieškome bejėgiško meno apibrėžimo.

Kada užsimezga ryšys tarp Jūsų ir Jūsų kūrinio? Ar tada, kai dar tik formuojasi idėja, ar tada, kai jau prisiliečiate prie medžiagų?

Tada, kai sužinau, kad reikia sukurti kostiumo eskizą, palaipsniui sąmonėje ir pasąmonėje visas procesas jau vyksta. Idėja gali išsivystyti darbo metu ir pasukti visai į kitą pusę nei įsivaizdavai. Jeigu tai užduotis, didžiausias darbas vyksta dar galvoje, dar neprisėdus prie medžiagų.

O jeigu kuri savarankiškai, be užduoties, nėra jokios atsakomybės užsakovui, tai būna labai įvairiai. Idėja gali gimti čia ir dabar. Tiesiog pradedi paišyti ir įsitrauki. Gali būti visiškai atsitiktinės aplinkybės, ne tavo aplinka, ne tavo rašomas stalas. Man taip yra buvę, ir visai neblogai pavykdavo.

Tai Jums galbūt artimesni piešiniai, kuriuos kuriate sau, o ne kostiumai, eskizuojami pagal užsakymą?

Net ir kuriant pagal užduotį, kostiumas tampa artimu, nes negali padaryti to, kas nėra tavo, ko tu neįsivaizduoji ir kas tau yra svetima. Susikuria visiškai asmeniškas ryšys. Kai pildai režisieriaus norą, vis tiek padarai pagal savo skonį ir savo supratimą. Mano supratimu, kostiumai turi netrukdyti bendrai atmosferai. Neturi dominuoti, bet turi būti išraiškingi.Man nesvarbu, kokia pjesė. Galiu netikėti tuo, kas vyksta pjesėje, bet turiu tikėti tuo, kuo galiu papildyti spektaklį.

Netekome dirigento Sauliaus Sondeckio

Netekome dirigento Sauliaus Sondeckio

Vasario 3d, eidamas 88-uosius, mirė dirigentas, orkestrų vadovas profesorius Saulius Sondeckis.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su giliu skausmu sutiko žinią apie Maestro Sauliaus Sondeckio mirtį. Bendruomenei tai reiškia garbės nario, ilgamečio bendruomenės draugo netektį. Maestro žavėjo savo profesionalumu, asmenybės šiltumu, nuoširdumu.
Žydiškai publikai puikiai pažįstamas bei gerbiamas Maestro Saulius Sondeckis, kilęs iš intelektualų žydų gelbėtojų šeimos, dalyvavo žydų bendruomenės rengiamuose kultūriniuose renginiuose nuo pat jos atkūrimo pradžios.
Nuoširdžiai užjaučiame žmoną prof. Silviją Sondeckienę, sūnus Saulių, Vytautą, Paulių Sondeckius ir jų šeimas.
Maestro S.Sondeckio atminimas ilgai išliks žydų bendruomenėje, su kuria didis dirigentas, inteligentiškas, plačios širdies charizmatiškas žmogus mielai bendraudavo. Per paskutinį susitikimą 2015 gegužės mėnesį benduomenės salė lūžo, visi atėjo pažiūrėti filmo apie garsųjį Lietuvos muziką  prof. Saulių Sondeckį, filmą prodiusavo jo sūnus Saulius. Pats  Maestro tuomet dėkojo tėvams už savo muzikinės karjeros sėkmę, sakydamas, jog pasakojimai apie jų gerus darbus ėjo iš lūpų į lūpas: mamos mokytojos labdaringa veikla, padedant neturtingiems mokiniams ir tėvo Šiaulių burmistro Jackaus Sondeckio žygdarbiai, gelbėjant žydus. Jackus Sondeckis už žydų gelbėjimą Jad Vašeme paskelbtas Pasaulio Teisuoliu. Lietuvos muzikai vertina S.Sondeckį kaip aukščiausios prabos Lietuvos menininką, gimusį praeitame šimtmetyje. Beveik metai iki išėjimo jis buvo visavertis scenos atlikėjas, nepaisant jo amžiaus. Per 50 metų kūrybinį laikotarpį profesorius S. Sondeckis dirigavo daugiau kaip 3 tūkst. koncertų beveik visose Europos šalyse, JAV, Japonijoje, Kuboje, Kanadoje, Taivanyje, Pietų Korėjoje.

S.Sondeckis gimė 1928 metų spalio 11 dieną Šiauliuose. 1948-1952 metais jis studijavo smuiką Lietuvos konservatorijoje pas profesorių Aleksandrą Livontą, vėliau smuiko studijas tęsė Maskvos konservatorijoje, kartu pas Igorį Markevičių studijavo dirigavimą. Kaip dirigentas S. Sondeckis pradėjo dirbti 1955 metais. Iš pradžių jis vadovavo M.K.Čiurlionio meno mokyklos moksleivių orkestrui. Mokyklos orkestro didžiausias laimėjimas – 1976 metų Herberto von Karajano jaunųjų orkestrų konkurse Berlyne gautas aukso medalis. 1960 metais maestro subūrė Lietuvos kamerinį orkestrą, su kuriuo koncertavo daugelyje pasaulio šalių ir vadovavo jam iki uždarymo 2004 metais. Jis taip pat yra vadovavęs Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) valstybinio Ermitažo orkestrui, Lietuvos Baltijos kameriniam orkestrui, dirigavęs kameriniam orkestrui „Maskvos virtuozai“.

Profesorius yra apdovanotas Gedimino 5–ojo ir 1-ojo laipsnio ordinais, 1998 metais apdovanotas Vyriausybės premija, 1999 metais – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija, 2000 metais paskelbtas Šiaulių miesto garbės piliečiu, 2002 metais S.Sondeckiui įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis, Estijos Marijos žemės kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinas, 2003 metais – pirmos klasės Austrijos garbės kryžius. S.Sondeckio vardas suteiktas Šiaulių menų gimnazijai (buvusiai Šiaulių konservatorijai).

Tebūnie šviesus dirigento Sauliaus Sondeckio atminimas.

Prie Holokausto prisidėjusių asmenų sąrašą turėtų vertinti prokurorai – F.Kukliansky

Vilnius, vasario 2 d. (BNS). Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky siūlo, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) turimą sąrašą asmenų, prisidėjusių prie žydų žudymo, perduotų įvertinti prokurorams.

LGGRTC vadovė Teresė Birutė Burauskaitė abejoja, ar toks tyrimas galėtų vykti bei mano, kad kreiptis į prokurorus turėtų ne centras, o Vyriausybė. „Mane tai (sąrašo paviešinimas) patenkintų, bet kaip į tai atsilieps šitų žmonių giminės, ar tai nebus jų teisių pažeidimas, jeigu jų kaltė nėra įrodyta? Aš perduočiau tokį sąrašą prokuratūrai – nusikaltimai neturi senaties, tegu atlieka tyrimą. Jau seniai šitą reikėjo padaryti“, – BNS sakė F.Kukliansky. „Aš galvoju, kad žmonės žinotų ne tik gelbėtojus, bet ir žudikų pavardes. Bet sąrašas gali būti publikuotas tik tada, kada šitų žmonių kaltė yra įrodyta. Tai turėtų būti taip, kaip leidžia įstatymas“, – pridūrė ji.

Vilniuje vėl kvepia žydiškais beigeliais!

Vilniuje vėl kvepia žydiškais beigeliais!

Vasario 4 d. duris atvers nauja košerinio maisto kavinė ”Beigelių krautuvėlė”. Kavinėje pagal judėjų taisykles bus gaminamas košerinis maistas, įvairūs tradiciniai saldumynai. ”Beigelių krautuvėlės” trauka – vietoje kepti beigeliai ir iš jų gaminami sumuštiniai. Laikantis itin griežtų tradicijų, gaminimas vyks prižiūrint rabinui, įsisavinus košerinio maisto gaminimo taisykles.

Beigelis – tradicinis Europos žydų, jidiš kultūros kulinarinis gaminys -,,baronka”, kuri iškepta gali būti pjaunama pusiau ir daromas sumuštinis. Knygoje “Jidiš džiaugsmai” pateikiama versija, jog beigelių receptas buvo sukurtas Krokuvoje 17 amž. pradžioje, tuomet juos kepdavo kaip dovaną gimdančiai moteriai. Rašoma, kad beigelis simbolizavo “gyvenimo ratą”, nes yra apvalios formos. Baigelių populiarumas greitai augo, jie plito po kitas šalis, kur gyveno jidiš kalbantys žydai, greitai juos pamėgo Amerikoje, kur dabar kepama maždaug 5 mln. beigelių per dieną!

LŽB pirmininkė Faina Kukliansky  beigelius dažniausiai ragauja kelionėse po pasaulį ir mano, kad LŽB ,,Beigelių krautuvėlės“ kavinėje pasiseks juos iškepti tokius, kokie būdavo anksčiau ir dabar Lietuvoje yra – tikri tradiciniai žydiški. ,,Skaniausi beigeliai buvo vaikystėje ir jaunystėje, nes mes patys buvom jauni ir gražūs. Norėčiau, kad ir LŽB jaunimas sušuktų: kokie skanūs beigeliai! Žydų patiekalų receptus aš paveldėjau iš mamos, savaitgaliais gaminu tradicinius pietus: verdu sultinį iš naminės vištos, farširuoju žuvį“.  Beigelius  kepti dirbančiai advokatei laiko nepakanka, todėl juos pirks kavinėje.

Miša Jakobas, Šolomo Aleichemo žydų gimnazijos ORT direktorius prisimena vaikystę Telšiuose: ,,Niekada nebebus tokių beigelių, kokius valgiau vaikystėje kasdien. Karštus beigelius prisimenu. Tas kvapas, skanumas, traškumas, o kai užtepdavau sviestą, neapsakoma… Eidavau pirkti beigelių pas ponią Samsonienę kasdien ir švenčių dienomis.  Karšti  švieži  – mmmm. Kol ateidavau namo, būtinai vieną suvalgydavau. Tik Niujorke radau tokius pat beigelius kaip gimtuosiuose Telšiuose būdavo  1956 m. Dingo viskas, pražuvo. Gerai, kad bando bendruomenėj kepti, tik viskas – ne tas. Tik improvizacija. Žydiška virtuvė kvepia, ji nuostabi, jos tokios nebebus niekada. ,,Nekabinkit man makaronų“,- vistiek bus nebe tas… Aš žinau, kokius produktus reikia naudoti, gaminant teiglech ir imberlech. Esu sužavėtas žydiška virtuve, ji kvepia, ji sultinga, dabar tokių kvapų nėra ir nebebus”.