Violeta Davoliūtė

Prabėgus 75 metams po 1941 metų birželio 14 tremčių Lietuvoje, svarbu prisiminti, jog jos buvo daugiatautės, taigi, tarp ištremtųjų buvo ir Lietuvos žydai. Žydų šeimos taip pat atsidūrė vadinamųjų „socialiai pavojingų elementų“, „klasinių priešų“ sąrašuose ir – su vaikais, kūdikiais – buvo sugrūstos į tuos pačius gyvulinius vagonus. Dauguma vyrų buvo tuoj pat atskirti nuo šeimų ir atsidūrė lageriuose, o moterys ir vaikai turėjo iškęsti ilgą, kankinančią kelionę į Rusijos šiaurės gilumą. Dažnas mirė nuo bado ir kančių. Šiandien ši Lietuvos žydų istorijos dalis dar menkai žinoma visuomenei. Taip, yra vienas kitas tyrimas, statistikos duomenys, sąrašai, tačiau, deja, dar vyrauja įsitikinimas, jog Lietuvos žydai kentėjo tik nuo Holokausto, dar gajus mitas, kad visi žydai rėmė Sovietų režimą, o 1941-ųjų metų tremtys yra išimtinai lietuviška istorinė patirtis. Jei šiandien paklaustumėte ne tik moksleivių, bet ir aukštosiose mokyklose dirbančių žmonių, vargu ar daug jų žinotų nors vieno Lietuvos žydo tremtinio vardą ar istoriją.

Apie Vilniaus ir visų Rytų Europos žydų spalvingą istorinę praeitį, apie gausias žydų bendruomenes, padariusias didžiulę įtaką legendiniam anglų ir žydų visuomenės veikėjui serui Mozei Montefiorei, apie skaudžią ir vis dar aktualią lietuvių ir žydų santykių Antrojo pasaulinio karo metu temą – apie visa tai kalbamės su Vilniaus universiteto Istorijos fakultete viešėjusiu Londono universitetinio koledžo Hebrajų kalbos ir žydų studijų fakulteto profesoriumi, Rytų Europos žydų istorijos ir kultūros tyrinėtoju, Europos žydų studijų asociacijos sekretoriumi François Guesnet.

Vilnius, birželio 6 d. (BNS). Prieš diskusiją renginio organizatoriai žadėjo nurodyti žydų genocido vykdytojų skaičių. Žydų genocido vykdytojais Lietuvoje turėtų būti laikomi ne tik tie, kurie spaudė ginklo gaiduką, bet ir tie, kurie vežė žydus, saugojo žudynių vietas, sako istorikas Alfredas Rukšėnas. Jis pabrėžė, kad nustatyti žydų genocido vykdytojų skaičių galima tik labai apytikriai. „Žydšaudžiais galima laikyti visus operacijos dalyvius, net jeigu ir nespaudė gaiduko, bet jie sudarė sąlygas įvykdyti tas operacijas“, – pirmadienį per diskusiją Seime sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistas.

Istoriko teigimu, anksčiau samprotauta, kad jeigu asmuo tik saugojo žudynių vietą, tai jis nėra žydšaudys, nors ir dalyvavo operacijoje. Pasak jo, žinoma, kokie batalionai vykdė žydų genocidą, tačiau nustatyti konkretaus žmogaus dalyvavimą ar indėlį – sudėtinga. A.Rukšėnas svarstė, kad labai apytikriais skaičiavimais, žydšaudžių lietuvių skaičius gali siekti 6 tūkstančius. „Remiuosi tuo darbu, kuris susijęs su Melamedo sąrašo tyrimu, kurį mes pradėjome tirti 2009-aisiais, remiuosi Arūno Bubnio duomenimis ir remiuosi tuo darbu, kurį esu parengęs apie Holokaustą Kretingos apskrityje 1941 metais. Aš tuos duomenis sugretinu ir man atrodo, kad bent tų, kurie dalyvavo tiesiogiai, kurie šaudė, galėtų būti iki 6 tūkstančių“, – sakė istorikas. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje nebuvo žmonių, kurie inicijavo genocidą kaip visuomeninį procesą, tai buvo okupacinės valdžios nuleista užduotis. Pasak A.Rukšėno, reikėtų padaryti tokį istorinį tyrimą, kur būtų suregistruotos kiekvieno genocido dalyvio funkcijos: tie, kurie užsiėmė žydų sąrašų sudarymu, kurie užsiėmė turto nusavinimu, kurie varė į getus ir kurie dalyvavo masinėse žudynėse. Istorikas pabrėžė, kad galima nustatyti apytikrį genocido dalyvių skaičių, bet ne pilną jų sąrašą. 

Vilnius, gegužės 8 d. (BNS). Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje gyvenančių litvakų skundai dėl Lietuvos pilietybės neatkūrimo pasiekė Seimą. Artimiausiu metu bent du parlamentiniai komitetai ketina aiškintis, kodėl iš Lietuvos tarpukariu išvykę žydai ir jų palikuonys jau kurį laiką sulaukia neigiamų atsakymų dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo.

„Norime paklausti, kas iš tikrųjų vyksta, kodėl dabar pradėjo taip negatyviai spręsti tuos klausimus. Bent ta informacija, kuri mus pasiekia iš ambasados, tie paaiškinimai labai nediplomatiški, įžeidžia žmones. Jie sako, kad jūs šiokie ir tokie, kad jūsų niekas nepersekiojo. Visame šitame Holokausto fone taip šnekėti yra negerai“, – BNS sakė Seimo Europos reikalų komiteto vadovas, parlamento vicepirmininkas Gediminas Kirkilas.

Pristatome dienoraštį, kurį užrašė Širvintų rajono Gelvonų vidurinės mokyklos dešimtokas Juozas Karaciejus. Dienoraštyje mokinys bando perteikti tai, kaip jautėsi jaunas Lietuvos žydas 1941 metų birželį, kai į šalį veržėsi nacistiniai okupantai.

Juozo kūrinio nebūtų, jei ne litvakė Susan Storring, kuri šiuo metu gyvena Londone. 2008 metais atvykusi į jidiš kalbos kursus Viniuje, ji pirmą kartą apsilankė ir savo mamos gimtajame Gelvonų miestelyje. Nuoširdus vietos seniūno ir jo žmonos priėmimas paskatino Susan susipažinti ir su jaunais šio krašto žmonėmis bei pasidomėti, ar jie norėtų daugiau sužinoti apie turtingą, tačiau kartu ir skausmo pilną litvakų istoriją.

Susan mama 1929 metais iš Gelvonų emigravo į Kanadą. Ji iškeliavo viena, sulaukusi vos 16 metų ir Gelvonuose palikusi gausią šeimyną. Mamos broliai tarnavo Lietuvos kariuomenėje, kovėsi už Vilnių ir mylėjo Lietuvą.

Goda Volbikaitė

Miestą, anot vokiečių literatūrologo Dieterio Ingenschay, galima suvokti tik kaip požiūrių į jį darinį, o miestą įprasminanti literatūra yra viena tų vietų, kurioje specifine forma užfiksuoti tokie požiūriai (Ingenschay, 2000, 8-9). Kalbant apie Kauno literatūros tyrimus galima pastebėti, kad į jį iki šiol dažniausiai žvelgiama išskirtinai pro lietuvių kalba rašytos literatūros prizmę, nors ir istorija, ir teorija mums byloja, kad miestas yra įvairovės, taigi – ir kultūrinės įvairovės – erdvė.

Tokią padėtį turbūt lėmė ne tik nacių ir sovietų okupacijų metais patirtos netektys, kitakalbio teksto suvokimui reikalingo gero atitinkamos kalbos ir kultūros išmanymo trūkumas, bet ir iki šių dienų gajus įsitikinimas, esą vertingiausias Kauno bruožas slypi jo „lietuviškume“. Laikinosios sostinės statusas šį miestą pavertė politiniu, ekonominiu, kultūriniu Pirmosios Lietuvos Respublikos centru, o ilgainiui – tautos simboliu. Tarpukariu čia buvo kuriamas ir instituciškai palaikomas nacionalinis lietuvių diskursas. Vėliau jis nekritiškai plėtotas sovietinės rezistencijos, nepriklausomybės atgavimo kontekstuose, kol galiausiai įsitvirtino monopolininko, Kauno tapatybę apibrėžiančiojo pozicijose, vadinamąsias tautines mažumas geriausiu atveju prisimenant kaip bendrą miesto lietuvėjimo istorijos foną ar priedą prie jos. Šis straipsnis atsirado ne iš paskatos nuneigti akivaizdų tautinės lietuvių kultūros įsivyravimą po Pirmojo pasaulinio karo, o bandant klausti, kokių suvokimų ir patirčių netenkame, kai miestą įkaliname nacionalinio pasakojimo rėmuose.