LŽB pirmininkė Faina Kukliansky
Mieli Lietuvos žydų bendruomenės nariai ir išeiviai iš Lietuvos, žydai, gyvenantys užsienyje,
Norėčiau suprantamai paaiškinti, kokia šiuo metu susidarė padėtis su Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu ir jo straipsniais, liečiančiais tuos asmenis, kurie siekia atkurti Lietuvos pilietybę, neatsisakę turimos, t.y. PAR, Izraelio, JAV, DB ir t.t.
Taigi, viena vertus, ne karo metas, nors PAR beveik karo metas žydams, o didžioji dauguma žydų užienyje gyvena geriau už mus. Aišku ir Lietuvos Respubikos atkūrimo įstatymas buvo parašytas ne specialiai žydams.Tačiau mums, Lietuvos žydų bendruomenei, rūpi pasaulio žydai ir jų teisėti lūkesčiai atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Be abejo, kyla klausimas, kada gi jie ją prarado?
Žydai, iki karo išvykę iš Lietuvos su lietuviškais pasais, ir tie, kuriuos varė iš Lietuvos į konclagerius, ir tie, kuriuos vežė į Sibirą – savo noru Lietuvos pilietybės neatsisakė. Jie ją formaliai prarado atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikais kaip ne lietuvių kilmės asmenys ( paaiškėjo, kad iš Lietuvos kilę žydai, nėra lietuvių kilmės asmenys, jie net nėra Pasaulio lietuvių organizacijų nariai) ir dargi dalis jų “repatrijavo” iš Lietuvos.
Po 2006 m. LR Konstitucinis teismas pirpažino, kad tuomet galiojęs pilietybės įstatymas, draudžiantis repantriantams įgyti Lietuvos pilitybę, pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Konsitutucijai. 2010 m. Lietuvos Seimas, siekdamas atkurti socialinį teisingumą ir suteikti galimybę iš Lietuvos pasitraukusiems asmenims, t.y. žydams, ir ne tik, sudaryti lengvesnes sąlygas atkurti Lietuvos pilietybę, stengėsi, kad įstatymas būtų geriau suprantamas ir lengviau įvykdomas, bet susidūrė su įstatymo vykdymo sunkumais.
Paaiškėjo, kad Vidaus reikalų ministras, kuris vykdo Seimo priimtus įstatymus, tą atliko ne taip kaip buvo numatyta Seimo ir ne taip, kaip parašyta pačiame įstatyme. Migracijos departmentas, betarpiškai pavaldus Vidaus reikalų ministerijai, ėmė reikalauti iš asmenų, prašančių atkurti Lietuvos pilietybę, tokių dalykų, kurių įstatyme nebuvo numatyta.
Kad būtų aiškiau, pateiksiu kelis pavyzdžius. Mergaitės, gimusios prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, gyvybę žmonės gelbėjo, permesdami ją per Kauno geto tvorą. Ją priėmė auginti lietuvis, su kuriuo buvo sutarta iš anksto. Dabar ši moteris, nacizmo auka, turi smulkiai išaiškinti, kad ji, pergyvenusi geto, išauginta ir išgelbėta svetimų žmonių, galėjo “pagrįstai baimintis” ir dėl to pasitraukė iš Lietuvos. Jos sutuoktinis, gimęs Rusijoje, kadangi jo tėvai buvo evakuoti, kad nebūtų nužudyti, turėjo išaiškinti, kodėl jie pasitraukė iš okupuotos Lietuvos, jei žydams buvo leidžiama išvažiuoti iš TSRS? Įdomu, jei lietuviams būtų tuomet leidžiama išvažiuoti iš TSRS, ar jie nebūtų išvažiavę? Žmogus, bėgęs iš okupuotos teritorijos, dar turi aiškinti, kodėl jis išvažiavo ir ar jo išvykimas yra vadinamas pasitraukimu. Vieni išvažiavo, kiti neišvažiavo, vienų nesušaudė, kitus sušaudė. Dviejų metų mergaitės tėvas, gavęs Lietuvos pilietybę pagal įstatymą, kreipėsi dėl dukters pilietybės atkūrimo, o toji mergaitė turi paaiškinti kokiomis aplinkybėmis jos prosenelis pasitraukė iš Lietuvos į Pietų Afriką, nes jai turėtų būti atkurta pilietybė pagal kitą įstatymą? Moteriai, kurios pase tarpukariu užrašyta ,,žydelka” (tautybė “tokia”), pavyko įrodyti, kad ji išvažiavo dėl antisemitizmo, tačiau kitai, kurios pase nebuvo užrašytas toks tautybės pavadinims, nepavyko įrodyti, kad ji bėgo nuo antisemitizmo. Absurdas ir tiek – kitaip vertinti negaliu. Moteris, kuri gimė Vilniuje, nori atkurti Lietuvos pilietybę, bet jauna būdama, tarpukariu ji išvažiavo mokytis į Vokietiją, susipažino ten su indu, grįžo į Vilnių, pas tėvus, vėliau nužudytus Paneriuose pagimdė sūnų ir su juo išvyko į Vokietiją tęsti mokslų, o dabar ji turi aiškinti, kodėl negalėjo grišti iš į Vokietijos po 1936 metų? Ir kodėl žydė su naujagimiu turėjo grįšti atgal į Lietuvą, kur po kurio laiko buvo nužudyti jos tėvai?
Kartais tie reikalavimai asmenims atrodo ciniški ir įžeidžiantys. Kokia yra išeitis? Aš asmeniškai skeptiškai žiūrių į parlamentinę kontrolę. Seimas negali sužiūreti visko. Manau, kad jeigu Lietuvos pilietybės įgyvendinimo praktika neatitinka įstatymo dvasios ir minties, reikia tikslinti įstatymą, kad net Vidaus reikalų ministras jį suprastų, arba skirti tokius vidaus reikalų ministrus, dėl kurių nereikėtų keisti įstatymų, tokius, kurie mokėtų skaityti ir suprasti įstatymą, taip, kaip jis parašytas.
Kalbame apie tuos asmenis, kurie išvyko tarpukariu. Žinodami didelį Lietuvos žydų indėlį į Lietuvos valstybės kūrimą ir tą faktą, kad Lietuvos žydų bendruomenė buvo sunaikinta, nespėję evakuotis, nužudyti, išgyveno tik tie, kuriems pavyko pasislėpti ir juos gelbėjo, arba atsitiktinai likę gyvi koncentracijos stovyklose. Išnaikinus žydus Lietuvoje, šiandien priimti tokį sprendimą litvakams, kurie norėtų sugrįžti į Lietuvą, uždaryti jiems kelią, – Lietuvos žydų bendruomenei neleisti priimti į savo gretas litvakų, kurie yra užsieniečiai, norintys tapti Lietuvos piliečiais, yra kvailas, neapgalvotas politinis sprendimas. Negali būti tokio sprendimo. Iš 100% iki karo gyvenusių Lietuvoje žydų, liko gyvi 5%. Tegu man paaiškina ministras ar bet kuris politikas, kaip žmogus galėjo atsirasti tarp tų 5%, neišvykęs iš Lietuvos? Jei litvakas, siekdamas atkurti Lietuvos pilietybę, negali paaiškinti visų išvykimo aplinkybių, jam atsisakoma atkurti pilietybę, – tikrai neteisingas politinis sprendimas. Asmuo, kuris kreipėsi dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo, tapo priklausomas nuo ministro istorijos pažinimo, jo požiūrio į žydus. Juk mes skundžiame ne eilinio valdininko, o Vidaus reikalų ministro suformuluotą įstatymą. Tai jau yra politika, netinkamas viešas administravimas.
Manau, kad po svarstymo Seimo Europos reikalų komitete, Vidaus reikalų ministras turėtų nedelsiant priimti sprendimą, nes žmonės laukia atsakymo 3-4 metus.
Lietuvos žydų bendruomenė šiandien yra negausi. Didžiąją jos dalį sudaro iš Rusijos atvykę žydai. Mes juos mylime kaip savus, Argi būtų blogai, jeigu mūsų Lietuvos žydų bendruomenės gretas papildytų išeiviai iš Lietuvos, šiuo metu gyvenantys PAR, JAV ir kitose šalyse. Argi šie mūsų bendruomenės siekiai nesutampa su mūsų valstybės – Lietuvos siekiais?
Tik nereikia gasdinti, kad žydas atkūręs Lietuvos pilietybę tuojau pat bėgs prašyti nuosavybės. Išvykę iki 1940 m. savo nuosavybę pardavė.Tie, kurių nuosavybę neteisėtai nusavino, ir kurie nebuvo Lietuvos piliečiais iki 2001 m. pabaigos, t.y. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo galiojimo metu, sutinkamai su LR Aukščiausiojo teismo išplėstinės kolegijos išaiškinimu, neturi teisės net kreiptis į teismą dėl termino pateikti prašymus pratęsimo. T.y. tiems asmenims kelias yra uždarytas visiems laikams, bet tai nereiškia, kad pasaulinės žydų organizacijos šio klausimo nekelia ir nekels. Š.m. birželio mėn. 22 – 23 d. šiuo klausimu Lietuvos Vyriausybėje numatomas susitikimas su tarptautine komisija, sudaryta, būtent šiam klausimui spręsti, ir Pasaulio žydų turto restitucijos organizacija. Komisijos nesvarsto pilietybės ir turto gražinimo klausimų. Komisijas sieja okupacijos, Holokausto ir turto gražinimo klausimai.
Ir atsiprašau naujai paskirto vidaus reikalų ministro. Nieko asmeniško. Ir nereikia viską versti teismų praktikai. Į teismą asmuo kreipiasi tik po to, kai gauna atsakymą iš VR ministro ir mano, kad jo teisės yra pažeistos. Taigi ministro sprendimo pirmiau, teismo sprendimas tik po to. Baisiausia, kad mūsų valstybės nuomonė pilietybės klausimu keičiasi visiškai nenuspėjamai, nekreipiant jokio dėmesio į valstybės įstoriją ir jos piliečių išgyventas kančias. Lietuva ne Indija, kur vien Bombėjuje gyvena virš dvidešimties milijonų. Lietuva maža, istorijos negandų iškankinta valstybė. Kodėl mes nesirūpiname jos oria ateitimi?