Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dėkoja straipsnio autoriui ir naujienų agentūrai, kurie dar kartą atkreipė dėmesį į Kauno VII forto problematiką. Kita vertus, jaučiame pareigą patikslinti ir papildyti kai kuriuos straipsnyje paminėtus faktus ir aplinkybes.
1941 m. birželio-liepos mėn. Kauno VII forte įrengtoje koncentracijos stovykloje buvo nužudyta iki 5000 žmonių, daugiausia žydų, Kauno miesto gyventojų. Sovietmečiu fortas buvo naudojamas kariuomenės reikmėms, o tiksli masinės kapavietės vieta platesniam ratui buvo nežinoma ir neprieinama. 2009 m. Kauno VII forto kompleksą Valstybės Turto fondas, kuris tuo metu buvo perėmęs kompleksą, leido jį privatizuoti. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė niekada tokiam sprendimui nepritarė ir ne kartą viešai išreiškė savo poziciją, kad tai buvo didžiulė klaida, kuriai negalima leisti pasikartoti kitose panašiose vietose. Kaip ten bebūtų, privatizavus forto pastatus, naujasis savininkas – viešoji įstaiga „Karo paveldo centras“ – įgijo teisę išsinuomoti aplink pastatus esantį valstybinės žemės sklypą. Tokiu būdu masinė kapavietė, kurios tiksli vieta tuo metu dar nebuvo nustatyta, atsidūrė privataus juridinio asmens valdomoje teritorijoje.
Bendruomenė ne kartą, ir gerokai anksčiau nei buvo išspausdinta straipsnyje minima Rūtos Vanagaitės knyga, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Kauno miesto savivaldybę ir VšĮ “Karo paveldo centras”, kad būtų užtikrinta Holokausto vietos Kauno VII forte fizinė apsauga bei gerbiama aukų ramybė ir atminimas.
Straipsnyje minimas skaudus atvejis, kai prieš keletą metų tvarkant masinės kapavietės aplinką žemės paviršiuje buvo aptikti žmonių kaulai. Autorius nurodo, kad žmonių palaikus aptikęs, savininku tapęs Vladimiras Orlovas kreipėsi į įvairias institucijas, tame tarpe ir į Žydų bendruomenę, tačiau be jokių rezultatų, taip suponuojant, kad dėl to kalta Žydų bendruomenė. Toliau publikacijos autorius, remdamasis vietine spauda, konstatuoja, kad galiausiai žmonių palaikų perlaidojimu pasirūpino Kauno miesto valdžia.
