Tais pačiais metais, kada Londone gimė karalienė Elžbieta II-oji, o Kuboje – Fidelis Kastro, Druskininkuose gimė 1,2 kg tesvėręs kūdikis, kuriam buvo lemta dar ne kartą susiremti su mirtimi. „Visas Jūsų gyvenimas liudija apie ryžtą ir dvasios tvirtumą“, – devyniasdešimtojo gimtadienio proga parašė jam pats JAV prezidentas Barakas Obama.

Druskininkų vardas atveria duris

Užsirašyti į susitikimą su Marianu Turskiu nėra paprasta. Vakar JAV ambasadoje jis susitiko su Madlina Olbrait, rytoj priima Kroatijos ūkio ministrą. Ne vienas žurnalistas laukia galimybės su juo pabendrauti, todėl nesitikiu per daug. Persiskaitau apie jį viską, kas yra internete. Pagaliau po ilgų pokalbių su sekretoriais, pavyksta gauti jo asmeninio telefono numerį ir suskumbu skambinti: „Norėčiau parašyti apie Jus laikraščiui „Mano Druskininkai“, ar sutiktumėte skirti pusvalandį?“. „Esate iš Druskininkų? – nepatikliai perklausė mano pašnekovas, ir jo balse staiga pajuntu jaudulį. – Taigi mes kraštiečiai!”

Lenkijos žydų atminties muziejuje Varšuvoje mane pasitinka energija trykštantis senukas. Kaip devyniasdešimtmetis, jis atrodo puikiai. „Ar Jums ką nors sako pavardė Talheim? – nekantrauja jis, vos man peržengus kabineto slenkstį. – Tai mano pirmas vaikystės atsiminimas iš Druskininkų. Mama visada man kartojo, kad išgyvenau tik daktaro Talheimo dėka“. Išsikalbam…

 

– Pone Marianai, Jūsų biografijoje rašoma, kad gimėte Druskininkuose, o paauglystės metais jau gyvenote Lodzėje…

– Druskininkų krašte gyveno mano motinos Helenos Verebejčik šeimyna. Senelis turėjo parduotuvę Druskininkų centre, o dėdė – vaistinę Pariečėje, todėl vaikystėje dažnai lankiausi tai pas vienus, tai pas kitus. Mano senelių namas stovėjo visai šalia Ratnyčios upelio. Atsimenu aukštus upės šlaitus ir tiltelius, kuriais bėgiodavome kartu su kitais vaikais. Kai užsimerkiu, prieš akis iki šiol stovi gražios aukštos pušys, plati Nemuno santaka ir Ratnyčios vanduo, nešantis šakas ir lapus.

Mano tėvai susituokė Lodzėje, tačiau pagal šeimyninę tradiciją turėjau gimti savo senelių namuose. Būtent todėl, mano gimimui priartėjus, mama grįžo į Druskininkus pas savo tėvus. Gimiau aštuontą nėštumo mėnesį, svėriau vos 1,2 kilogramo. Net ir dabar toks kūdikis neturėtų daug šansų išgyventi. Įsivaizduokite, ką tai reiškė prieš beveik šimtą metų, kai medicina dar nebuvo tiek pažengusi! Bet mane išgelbėjo neįtikėtinas vietinių medikų profesionalumas. Po karo bandžiau rasti informacijos apie daktarą Talheimą, kuriam esu skolingas gyvenimą, bet radau tik trumpą paminėjimą maršalo Pilsudskio adjutantų dienynuose. Ten jis įvardijamas, kaip gydytojas, rūpinęsis maršalu ligos metu.

Labai gailiuosi, kad neišsiklausinėjau pakankamai tėvų apie savo giminės istoriją. Man buvo 14, kai kartu su visa šeima patekome į Lodzės getą. Buvau jaunas ir aktyvus, prisijungiau prie jaunimo pasipriešinimo grupės. Kaip vienas iš nedaugelio, išgyvenau Aušvicą, Buchenvaldą ir du mirties maršus. Iš 43 mano giminaičių, kuriuos galiu suskaičiuoti, išgyvenome keturiese. Kai baigėsi karas, ilgai nenorėjau nieko prisiminti.

– Po karo Jūsų laukė turiningas gyvenimas… Esate žinomas istorikas ir publicistas, jau beveik 60 metų vadovaujate savaitraščio „Politika“ istorijos skyriui. Įsteigėte Lenkijos žydų istorijos muziejų, ypač daug pastangų įdėjote, gerinant Lenkijos-Izraelio bei Lenkijos-Vokietijos santykius. Kas labiausiai įsiminė?

– 1965 m. gyvenimas nuvedė mane į JAV, į Alabamos valstiją. Dalyvavau daktaro Martino Liuterio Kingo marše prieš rasinę diskriminaciją. Jaučiausi solidarus su tais jaunais amerikiečiais, kurie kovojo už savo tautiečių pilietines teises. Kartu su kitais maršo dalyviais buvau internuotas šešioms dienoms. Tai ilga istorija.

Šiemet savo gimtadienio proga gavau asmeninius pasveikinimus nuo prezidentų Andžėjaus Dudos, Aleksandro Kvasnievskio, Angelos Merkel, Šimono Pereso… Bet labiausiai mane nustebino laiškas nuo Barako Obamos. Visiškai to nesitikėjau! Pasirodo, jis atsiminė mūsų susitikimą 2011-aisiais, kai kalbėjome apie Kingą ir mano dalyvavimą marše. „Kodėl tai padarėte, kodėl?”, – kartojo tada man B. Obama, o pastarajame sveikinime parašė: „Buvau giliai sujaudintas Jūsų istorijos. Ji byloja apie nepaprastą žmonijos idealų universalumą”.

– Kas paskatino Jus grįžti į Druskininkus po karo?

– Artėjant senatvei, susidomėjau savo šaknimis. Norėjau parodyti savo žmonai vietas, kuriose gimiau ir augau. Nesitikėjau rasti savo giminių namus. Greičiau tai buvo sentimentali turistinė kelionė. Po to dar kartą lankiausi Druskininkuose prieš trejus metus.

– Kokius įspūdžius Jums paliko atsinaujinę Druskininkai?

– Įspūdis buvo fantastiškas! Mano atmintyje Druskininkai tebebuvo vietos reikšmės lenkiškas miestelis, o atvažiavęs vos juos atpažinau. Atkreipiau dėmesį į tai, jog ant sienų nėra grafiti piešinių. Kruopščiai rekonstruoti senoviniai pastatai, pavyzdžiui, Žako Lipšico palikimas. Su džiaugsmu galiu pasakyti, kad miestas labai rūpestingai tvarkomas ir puoselėjamas. Druskininkai įgijo tikro tarptautinio kurorto bruožų, turi savyje europietiškumo ir didumo. Esu už tai dėkingas!

Apėjau visą senamiestį – kur tik galėjau. Jokių mano protėvių pėdsakų neliko, negalėjau pažinti ir pastatų. Tačiau neatsimenu nuostabesnio pasivaikščiojimo savo gyvenime, negu Ratnyčios pakrantėmis! Visąlaik neapleido jausmas, kad tai – mano gimtinė. Taip pat kvepia oras, tos pačios senos pušys atsispindi Nemuno veidrodyje, tie patys lapai Ratnyčios vandenyje…

Pasakodamas, ponas Marianas užsimerkia ir rodo rankomis, ką mato savo atminties paveiksle: štai Ratnyčia, namas, kelias palei krantą…  „Vaikystės metų šalis! Ji visada liks  Šventa ir skaisti, kaip meilė pirma“, – atsisveikindamas man cituoja Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ poemos žodžius.

Baigiasi pokalbio laikas. Pro stiklines kabineto duris, lengvai sumišę, žiūrinėja administracijos darbuotojai. Turbūt spėlioja, kokiu būdu įtikinau p. Marianą skirti man tiek laiko. „Nuvažiuočiau su Jumis į Druskininkus, –besišypsodamas sako senukas. – Bet negaliu: pirmadienį atskrenda Kanados premjeras“

Turskį kalbino Anna Kaciun, Druskininkų turizmo informacijos centro atstovė. Biografinė informacija pagal: polityka.pl. Nuotraukos: M. Starowieyska/Muzeum POLIN