Mokslas, Istorija ir Kultūra

Atsakymas į LGGRTC 2019m. kovo 27 d. pareiškimą „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai) “

Atsakymas į LGGRTC 2019m. kovo 27 d. pareiškimą „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai) “

Siūlome susipažinti su Tarptautinės komisijos nacių nusikaltimų tyrimo ir Holokausto įvertinimo pakomisės istorikų viešu pareiškimu dėl vykstančių diskusijų, LGGRTC viešo pareiškimo dėl Jono Noreikos (generolo Vėtros) atvejo. 

Prieš trejetą metų (2016 m. kovo 19 d.) Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti Nacių okupacinio režimo nusikaltimų ir Holokausto tyrimo pakomisė patvirtino pareiškimą dėl asmenų, kolaboravusių vykdant Holokaustą ir kitus nacių nusikaltimus, atminimo įamžinimo: „Pakomisė smerkia asmenų atminimo viešojoje erdvėje įamžinimą, jei egzistuoja patikimi istoriniai įrodymai, kad šie asmenys nacių okupacijos Lietuvoje metu dalyvavo persekiojant ir (arba) žudant žydus bei kitus žmones nepaisant minėtų asmenų kitos veiklos tuo metu arba vėliau.“ Atsižvelgdami į Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (toliau – Centras) pareiškimus bylinėjimosi su Grantu Gochinu metu ir remdamiesi 2019 m. kovo 27 d. Vilniaus apylinkės administracinio teismo sprendimu, komisijos pirmininkas ir pakomisės nariai mano, kad tai yra jų pareiga iš naujo paprieštarauti tokiam atminimo įamžinimui, nes tuo bandoma sumenkinti Šiaulių apskrities viršininko kolaboravimo pobūdį ir mastą vykdant žydų genocidą 1941 m. vasarą ir rudenį. Mums kelia nerimą šiuo metu pasirodantys Centro paaiškinimai šiuo klausimu ir ypač 2019 m. kovo 27 d. dokumentas „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai)“.

Nors savo tolesniu pareiškimo tekstu mes išreiškiame savo aiškų įsitikinimą, jog Jono Noreikos veiksmai karo metu nenusipelno jokių viešo pagerbimo ženklų, mes tikrai nepritariame vandališkiems veiksmams pašalinti jo vardo memorialinę lentą. Šie ir panašūs klausimai turėtų būti sprendžiami, vadovaujantis įstatymu numatytais demokratiniais procesais.

Centras turėjo teisę nurodyti kai kurių ieškovo pateikiamų istorinių argumentų akivaizdžius netikslumus ir nenuoseklumą (žr. Teismo cituojamą 2018 m. birželio 15 d. dokumentą), tačiau visiškai nepriimtina, kad Centras mėgina apginti J. Noreikos veiksmus pateikdamas išteisinamuosius argumentus ir miglotus aiškinimus, kurie nėra svarbūs Holokausto istorijai Lietuvoje, o kai kuriais atvejais netgi įžeidžia aukų ir tų nedaugelio išgyvenusiųjų atminimą. Ypač atkreipiame dėmesį į šiuos dalykus:

1) Centras paaiškino, kad 1941 m. rugpjūčio 22 d. ir 1941 m. rugsėjo 10 d. J. Noreika, vadovaudamasis vokiečių paskirto Šiaulių apygardos komisaro Hans Gewecke nurodymais, paskelbė įsakymus dėl apygardos žydų perkėlimo į getus ir jų turto nusavinimo, taip pat tęsė šį procesą duodamas papildomus, išsamesnius nurodymus (kaip nurodyta teismui pateiktuose dokumentuose). Beveik visos pagal šiuos įsakymus suimtos aukos vėliau buvo nužudytos per 1941 m. vasarą ir rudenį nacių ir jų kolaborantų vykdomas žudymo operacijas, tai buvo pats kruviniausias puslapis šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje. Tokia yra istorinė realybė, grindžiama neabejotinais dokumentiniais įrodymais. Jei tai nėra dalyvavimas Lietuvos piliečių žydų genocido procese, tai kas tada tai yra? Kitus su šia istorija susijusius ir teisme pateiktus aspektus kaip 1941 m. liepos 12–13 d. žudynės Plungėje (kur įrodymai apie J. Noreikos veiklą nėra galutiniai), antisovietinio sukilimo Žemaitijoje pobūdį ir mastą, kai kurių Lietuvos lyderių skundus prieš nacius ir panašius klausimus turėtų nagrinėti mokslininkai ir aprašyti istorijos knygose, tačiau griežtai vertinant šie aspektai nėra susiję su J. Noreikos dokumentuotu kolaboravimu vykdant Holokaustą. 2018 m. liepos 18 d. atsakyme ieškovui Centras nurodė, kad 31 000 Lietuvos gyventojų tapo „Sovietų genocido aukomis“. Šie žmonės buvo kalinami, deportuojami, jų turtas nusavinamas, ir tai sąlygojo daug mirčių. Jei jie pagal Lietuvos Respublikoje galiojančią teisinę genocido apibrėžtį tapo genocido aukomis, tai tokiomis pat genocido aukomis tapo ir Šiaulių apskrities žydai.

2) Nekyla jokių abejonių, kad naciai Vokietijos okupuotoje Lietuvoje valdžios hierarchijoje užėmė aukščiausią vietą ir turėjo aukščiausiąją valdžią spręsdami žydų likimą, tačiau dėl to jokiu būdu nemažėja vietinių kolaborantų atsakomybė. Po Antrojo pasaulinio karo tarptautiniai teismai kaip gynybos priemonę nuolat atmesdavo argumentą, kad buvo „vykdomi įsakymai“, taip pastaruoju metu buvo daroma ir sprendžiant bylas dėl nusikaltimų žmoniškumui buvusioje Jugoslavijoje ir Ruandoje. Lietuvoje vietos pareigūnai dažnai veikdavo prieš žydus vokiečiams prižiūrinti tik minimaliai, o kartais net savo iniciatyva. Nėra jokių duomenų apie jokį aukštesnį Lietuvos pareigūną, kuris būtų nubaustas arba įkalintas už atsisakymą vykdyti prieš žydus nukreiptus vokiečių nurodymus genocidui pasiekus kulminaciją 1941 m. vasarą ir rudenį. Tai, kad nacių administracija malšino Lietuvos antinacinį judėjimą vėlesniuose okupacijos etapuose, nėra susiję su J. Noreikos kaip Šiaulių apskrities viršininko veiksmais prieš žydus.

3) Dėl to, kad J. Noreika bendravo su žydus gelbėjusiais asmenimis (Domu Jasaičiu), galėjo žinoti apie jų veiklą arba išreiškė pasipiktinimą vokiečių veiksmais, jokiu būdu nemažina jo kolaboravimo perkeliant žydus į getus ir nusavinant jų turtą pasekmės, nes šie veiksmai sudarė dalį proceso, kuris galiausiai baigėsi žydų žudymu.

4)  Išsakant nuomonę, kad getų įsteigimas suteikė, net jei ir laikinai, tam tikrą prieglobstį žydams, ne tik kartojamas nacių 1941 m. naudotas argumentas, bet ir paniekinamas getuose žuvusiųjų atminimas bei įžeidžiami dabar jau garbingo amžiaus, tą neapsakomą siaubą išgyvenusieji. Vieno asmens memuarais grįstas, daugumos nuomonei prieštaraujantis teiginys, kad „Vilniaus žydai patys norėjo gyventi drauge gete“ yra pribloškiantis, kadangi nuneigia daugybėje dienoraščių ir istorinių tyrimų aprašytas gyvenimo getuose realijas: mirtį nuo bado ir ligų, nuolatines patyčias, getų perpildymą ir, galiausiai, žūtį Paneriuose. Žydai buvo vienintelė žmonių grupė, kurią naciai buvo pasiryžę visiškai išnaikinti. Dėl šios priežasties Holokaustas laikytinas unikaliu Europos istorijos įvykiu, išsiskiriančiu iš kitų Antrojo pasaulinio karo metu įvykdytų nusikaltimų žmoniškumui.

5) Negalime suprasti, kodėl Centras gina atvirai rasistinę ir fašistinę politinę grupę Lietuvių Nacionalistų partiją, kurios policijos dariniuose tarnavę nariai buvo tarp aktyviausių žydų persekiotojų ir žudikų (šį faktą patvirtina Centro cituojamas Z. Blyno dienoraštis).

2019 m. kovo 27 d. pareiškime Centras kaltino ieškovą atrinkus dokumentus „remdamasis ne objektyvumo kriterijais, o bandydamas pagrįsti išankstines nuostatas; G. A. Gochinas vertina pavienius dokumentus, nederindamas jų su kitų archyvinių dokumentų, žinomų faktų, liudijimų ir aplinkybių visuma, taip ignoruodamas mokslinei analizei būtiną bendrą istoriografinį kontekstą;“. Akivaizdu, kad Centras laikosi beveik tokio paties požiūrio.

Anksčiau išdėstytuose punktuose nenagrinėjama tai, ką pakomisė laiko klaidingais istoriniais argumentais, pateiktais anksčiau minėtuose Centro dokumentuose.

Aptarti istoriniai klausimai nagrinėjami tarptautiniu lygmeniu. Pakomisę sudaro istorikai iš Lietuvos, Vokietijos, Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Jungtinės Karalystės, kurie jau dešimtmečius tiria Holokausto ir nacių nusikaltimų istoriją. Pakomisė niekada netvirtino jokių išvadų ar aiškinimų dėl vyriausybinių institucijų arba neakademinių socialinių organizacijų daromo spaudimo. Ji veikia vadovaudamasi patvirtintomis vakarietiškomis akademinėmis tarpusavio vertinimo taisyklėmis ir griežtu, kritišku istorinių šaltinių vertinimu. Nereikėtų nuvertinti Komisijos vykdomų svarbių informavimo ir švietimo programų, kuriomis ne tik įamžinama totalitarinių režimų nusikaltimų atmintis, bet ir siekiama didinti toleranciją bei paramą demokratijai. Komisija visada laikėsi nuomonės, kad „jos nepriklausomumo išsaugojimas yra esminis dalykas Komisijai ir jos sekretoriatui vykdant mokslinius tyrimus bei užsiimant kita veikla“ (kaip nurodyta 2016 m. kovo 19 d. susitikimo išvadose). Komisiją 1998 m. rugsėjo 7 d. dekretu įsteigė Prezidentas Valdas Adamkus. Komisija atkurta ir pertvarkyta dabartinės Lietuvos Respublikos Prezidentės 2012 m. spalio 16 d. dekretu, kuris patvirtino Komisijos tarptautinę aprėptį ir mokslinį pobūdį bei pabrėžė „holokausto išskirtinį, precedento neturintį pobūdį ir mastą“.

Emanuelis Zingeris, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas

Prof. Saulius Sužiedėlis, Nacių okupacinio režimo ir holokausto nusikaltimų vertinimo pakomisės pirmininkas

Nacių okupacinio režimo ir holokausto nusikaltimų vertinimo pakomisės nariai:

Rabinas Andrew Baker, Amerikos žydų komiteto Tarptautinių žydų reikalų direktorius, Vašingtonas, JAV

Dr. Christoph Dieckmann, Berno universitetas, Šveicarija

Prof. dr. Šarūnas Liekis, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuva

Dr. Jürgen Matthäus, Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinio muziejaus Jacko, Josepho ir Mortono Madelių vardo holokausto tyrimų centro direktorius, JAV

Prof. emeritas dr. Antony Polonsky, Brandeiso universitetas, JAV

Prof. emeritė dr. Dina Porat, Tel Avivo universitetas, Izraelis

Prof. dr. Joachim Tauber, Hamburgo universiteto Šiaurės rytų instituto direktorius, Vokietija

Dr. Arkadi Zeltser, Holokausto atminimo centras Yad Vashem, Izraelis

Icchoko Rudaševskio “Vilniaus geto dienoraštis” tapo prieinamas ir akliesiems

Icchoko Rudaševskio “Vilniaus geto dienoraštis” tapo prieinamas ir akliesiems

Vilniaus geto dienoraštis [Garso įrašas – MP3] / [Icchokas Rudaševskis] ; [vertimas, sudarymas, įvadas: Mindaugas Kvietkauskas] ; [vertimas į jidiš k., dienoraščio komentarai: Akvilė Grigoravičiūtė] ; skaitovas ir garso operatorius Justinas Gapšys

Išleidimo duomenys:

Vilnius : Lietuvos aklųjų biblioteka, 2019
Apimtis:
1 garso diskas (CD) (3 val. 52 min.; 2 val. 33 min.; 9 skirsniai) : (MP3) ; 12 cm + 1 įd. lap. (12 x 12)
Pastabos:
Antr. įd. lape taip pat Brailio raštu
Įgarsinta iš to paties pavad. knygos, išleistos: Vilnius: Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, 2018
Įrašyta dviem kalbėjimo tempais

Kn. taip pat: Palydimasis žodis / Faina Kukliansky
Icchoko Rudaševskio (1927-1943) užrašai – pasaulyje gerai žinomas ir svarbus Holokausto istorijos šaltinis. Nuo labiausiai pasaulyje žinomo Amsterdamo žydaitės Anos Frank dienoraščio jis skiriasi tuo, jog fiksuoja ne tik privatų gyvenimą, bet ir visos žydų bendruomenės kovą už išlikimą. Dienoraštyje daug pasakojama apie gete atsikūrusią realinę gimnaziją, moksleivių kultūrinę veiklą, geto teatrą, išlikti bandančios bendruomenės vidinį susiskaldymą, atsirandančias vidines geto kastas.

Daugiau informacijos

Holokaustą neigiantis britas D. Irvingas nepageidaujamas Lietuvoje

Holokaustą neigiantis britas D. Irvingas nepageidaujamas Lietuvoje

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) užsiesnio partneriai informavo apie š.m. rugsėjo 1-9 d. turėjusį  Lietuvoje (taip pat Latvijoje, Lenkijoje) vykti David Irving apsilankymą.  Šis asmuo teismo sprendimu pripažintas neigęs Holokaustą, o Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje, mūsų turimomis žiniomis,  ketino lankytis su tikslu  pelnytis iš turistinių turų po žydų masinių žudynių vietas.

Pabrėždama tai, kad Holokausto neigimas yra nusikalstamo pobūdžio veika, už kurią  atsakomybę numato  LR įstatymai, LŽB dėkoja LR Užsienio reikalų ministrui L. Linkevičiui už tvirtą pasisakymą prieš Holokausto neigimu ir menkinimu pasižymėjusio asmens atvykimą į Lietuvą. 

Panašią poziciją išreiškė ir  Lenkijos Užsienio reikalų ministras p. Czaputowicz  viešai įvardijęs , jog p. Irving Lenkijoje nėra pageidaujamas.

Daugiau informacijos apie David Irving veiklą: https://www.thejc.com/news/uk-news/anger-as-holocaust-denier-david-irving-promotes-upcoming-guided-tour-of-nazi-camps-1.481639?highlight=David+Irving

Lietuvoje veikė kitoks nacių okupacinis režimas, nei kitose Europos šalyse

Lietuvoje veikė kitoks nacių okupacinis režimas, nei kitose Europos šalyse

Nuotraukoje: Šiaulių žydai, išrikiuoti prieš išvežant juos sušaudyti į Kužius, 1941m liepos mėnesį. Lu­po­nių miš­ke šalia Kužių at­gu­lė apie 8 tūks­tan­čius Šiau­lių ge­te ka­lin­tų žmo­nių.
Straipsnio autorius Lietuvos žydų bendruomenės narys Geršonas Taicas

1.

Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), įsteigtas lietuvių politinių pabėgėlių 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Lietuvos įgaliotojo ministro ir pasiuntinio N.Vokietijoje K. Škirpos iniciatyva.

Berlyne LAF sudarė voldemarininkai, vairininkai ir kiti Lietuvos dešinieji radikalai, pabėgę iš Lietuvos po nepavykusio karinio pučo 1934 m. Jiems vadovavo K. Škirpa, kuris bendradarbiavo su N.Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir jos karine žvalgyba, abveru. Berlyne LAF nariai buvo išlaikami ir aprūpinami Nacių Vokietijos valdžios institucijų.

LAF pradžia Lietuvoje buvo 1940 m. spalio 9 d. Kaune vyko slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame nutarta sukurti visą Lietuvą apimančią rezistencijos organizaciją.
1940 m. gruodžio 5 d. padauginta LAF paruošta apžvalga dėl prezidento Antano Smetonos valdžios 7-ios didžiosios nuodėmės, tarp jų ir tokia, „kad nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo pažaboti žydai ir panašūs elementai, savo labui žiauriai išnaudoję lietuvį“. 1941 m. kovo 24 d. K. Škirpa paruošė slaptus dokumentus, kuriuose išdėstė kaip rengtis ir siekti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, ir ta proga “išbaidyti Lietuvos žydus, kad jų Lietuvoje išvis nebūtų“.

Šiuos dokumentus suderino ir koregavo Vokietijos kariuomenė ir žvalgyba.
Per patikimiausius ryšininkus tekstas buvo perduotas pogrindžio centrams pakartotinai, balandžio 18, gegužės 5, 8, 12 ir 19 dienomis. Pora savaičių iki prieš karo buvo surizikuota pateikti patį tekstą, kiek sutrumpintą. Apie teksto gavimą buvo sulaukta patvirtinimo raštu. Todėl LAF vadovaujama grandis Berlyne galėjo jaustis tikra, jog jokių nesusipratimų negalės kilti ir kad pogrindžio centrai žinios, kaip jiems laikytis ir ką daryti.

LAF vykdė antisemitinę veiklą, tą pačią, atitinkančią tuometinę oficialią fašistinę propagandą. LAF kurstė antižydiškas nuotaikas, prilygindami žydus sovietiniams okupantams, laikydami juos vienu blogiu, kuris ištiko Lietuvą.

LAF rezistencijos organizacija buvo žvalgybinis – diversinis tinklas, padengęs visą Lietuvą. Koviniai LAF būriai buvo visuose miestuose ir miesteliuose, jie informavo per centrus Vokietijos žvalgybą apie Raudonosios armijos karinių dalinių dislokavimą Lietuvoje ir ginkluotę.

LAF pasiruošimas Lietuvos žydų bendruomenės naikinimui prasidėjo 1940 m. pabaigoje –tęsėsi iki 1941m. pradžios, kai galutinai suplanuota operacija „Barbarosa“ – N. Vokietijos kariuomenės įsiveržimo į SSRS . Tai yra ne sutapimas, operacija „Barbarosa“ numatė Rytų Europos žydų naikinimą.

LAF vadovybe Berlyne turėjo žinoti arba numanyti apie žydų naikinimą Rytų Europoje ir apie karo pradžią su SSRS, nes palaikė gerus informacijos ryšius su N. Vokietijos kariuomenės ir žvalgybos aukštais pareigūnais.

Holokaustas Lietuvoje prasidėjo 1941 m. birželio 22 d dar nespėjus N. Vokietijos kariuomenei užimti visos Lietuvos teritorijos. Daugiau negu mėnesį kai kuriuose rajonuose Lietuvos teritorijoje visai nebuvo vokiečių administracijos, bet LAF būriai naikino žydų bendruomenes miesteliuose . Voldemarininkai veikė išvien su nacių Vokietijos saugumu SS, jo 3/A operatyviniu būriu. Dalyvavo Tautos darbo apsaugos bataliono organizavime, jo kuopų vadovų skyrime, jų pajungimą žydų šaudymui Kauno VII forte. Batalionas ir (lietuvių) policija talkininkavo Hamano skrajojančiam būriui, žudant Lietuvos provincijos ištisas žydų bendruomenes. LLV inspiruota nacistinės Vokietijos steigė getus Lietuvos miestuose, kurie atitiko koncentracijos stovyklų naikinimo būdus. LLV ir Lietuvos diplomatai K. Škirpa ir S. Lozoraitis, P. Klimas nesuvokė pasaulinių įvykių ir plaukė pasroviui, kai tuo metu visas pažangus pasaulis kovojo su N.Vokietija ir jos sąjungininkėmis, jie norėjo skelbti karą DB ir JAV.

Sukurta lietuviška civilinė administracija buvo lojali nacių okupaciniam režimui ir uoliai tarnavo nacistinei Vokietijai, vykdydavo visus nurodymus ir paliepimus iki 1943 m. Jokios ginkluoto pasipriešinimo ar diversijų lietuvių civilinė administracija nevykdė, jaunimas spausdino proklamacijos prieš nacistinę Vokietiją, Lietuvos inteligentai memorandumais mėgino paveikti, sušvelninti, humanizuoti nacių okupacinį režimą, padorūs žmonės gelbėjo žydus. Lietuvių ūkiai aprūpindavo nacistinę Vokietiją maisto produktais, mediena ir t.t. Įmonės gamindavo būtinas frontui prekės, siūdavo šiltus rūbus ir t.t. Dešimtimis tūkstančių jaunų darbingų žmonių siųsdavo priverstiniams darbams į Vokietiją. 1943 m. tapo aišku, kad nacistinė Vokietija ir jos sąjungininkai pralaimėjo karą.

2. Vokiečiai stengėsi parodyti, kad už žydų žudymą atsakingi lietuviai

N. Vokietijos valstybės civilinių ir karinių institucijų aukšto rango atstovai K. Škirpai nekada nedave jokių pažadų dėl Lietuvos nepriklausomybės . Lietuvių viltis dėl nepriklausomybės sudužo Berlyne  1941 m. pradžioje apie tai žinojo visa LAF vadovybė. K.Škirpa neturėjo jokių iliuzijų dėl Lietuvos nepriklausomybės.

Vokiečiai stengėsi parodyti, kad žydus žudo lietuvai, o vadovavo visada vokiečiai išskyrus trumpą laiką,  daugiau kaip vieną mėnesį nuo karo pradžios  ( žiūrėti 1 skyrių ) per kurį buvo nužudyta apie 40 000 Lietuvos žydų.

Kaip man žinoma N. Vokietija kariavo su Sovietų sąjunga iki 1945 m. 8 gegužės .
Dr. K. Griniaus, prelato M. Krupavičiaus ir prof. J-P. Aleksios 1942 m. lapkričio 9 d. memorandume T. A. von Rentelnui yra tik vienas sakinys apie žydus : ” Lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu klausosi žinių apie masinius lietuvių ir lenkų ūkininkų iškėlimus iš jų ūkių ir namų. Lietuvių tauta negali pritarti tokioms priemonėms, lygiai kaip ji nepritaria priemonėms, taikomoms Lietuvos žydams. ” Noriu paaiškinti: 1942 lapkričio m. Lietuvoje liko apie 35000 žydų  (17%)
Labai informatyvus atsakymas 1942 m. lapkričio 18 d. T. A. von Rentelno į memorandumą:
“Galiu Jums priminti faktą, kad ne tik vokiečių civilinė valdžia Lietuvoje, bet ir visa vokiečių tauta, tiek lietuviškai savivaldai, tiek ir visai lietuvių tautai reiškia tokius pat draugiškus jausmus, kokius iš savo pusės reiškia lietuviška savivalda ir lietuviai gyventojai vokiečiams. Didelė lietuvių parama vokiečių karinei vadovybei prieš bolševikus ir ypatingai lietuvių ūkininkų prievolių pildymas yra geriausi tų draugiškų jausmų liudytojai, nepaisant to, kad mes visi šiuose karo laikuose turim pakelti daug sunkumų. “

Lietuvos ministras prelatas Mykolas Krupavičius, kartu su buvusiu prezidentu Kaziu Griniumi ir buvusiu ministru Jonu Aleksa, lietuvių tautos vardu taip pat reiškęs naciams protestą dėl žydų naikinimo, pažymi: “Tautos reakcijos [sukilimo] metu buvo nužudyta žydų, tačiau juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Nuo šio tautos keršto nukentėjo daugiau lietuvių, negu žydų. Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo palyginti nedaug, mažiau negu kitose tautose, atsidūrusiose tolygiose sąlygose.”

Kokia dieviška palaima nušautiems, sudegintiems ir pakartiems (Ukmergėje) žydams (vaikams, tėvams ir seneliams) sužinoti, kad juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Aš manau, kad po tokio prisipažinimo, jie prisikels kaip žydas Jėzus Kristus, kuris buvo nekaltai apkaltintas. Šitą dalyką prelatas M. Krupavičius tikrai žinojo.

Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo, čia ir kalbama apie K.Škirpą, A. Ambrazevičių-Brazaitį, L.Prapuolenį, A.Damuši,J.Girnių, A.Maceiną, A.Impulevičių, J.Noreiką, J.Krikštaponį ir daug kitų nusikaltėlių.

Jie morališkai supuvo nuo dviejų bacilų, antisemitizmo ir nacizmo, bei noro praturtėti nužudytų žydų sąskaita. Jų buvo tikrai nedaug nuo 0,5% iki 1,0% gyvenusių okupuotoje Lietuvoje.
Dėl žurnalisto Serebrovičiaus, galimai kalbama apie Josifą Kaspi-Serebrovičių, lietuvių tautininkų partijos narį ir Lietuvos šaulių sąjungos narį, slaptąjį Lietuvos saugumo tarnybos (žvalgybos) agentą, vėliau tapusį gestapo agentu.1942 metų birželio pabaigoje Josifas Kaspi-Serebrovičius su šeima buvo sušaudytas Paneriuose. Klausimas, ar jis buvo žydas, nes jis nebuvo gestapininkas, čia ir taip aišku.

“Iš 26 lietuvių policijos batalionų su Holokaustu įvairiai buvo susiję dešimt, kurių kariai nuolat ar epizodiškai saugojo suėmimo ar žudynių vietas, pervežė pasmerktuosius, ar dalyvavo šaudymuose. Iš paminėtų dešimties batalionų, tiktai 1 (13)-asis ir 2 (12)-asis lietuvių policijos batalionai sistemingai dalyvavo masinėse žydų žudynėse Lietuvoje bei Baltarusijoje. 3 (11)-asis, 4 (7)-asis, 252-asis, Vilniaus 1-asis, 2-asis ir 3-asis, Šiaulių 14-asis ir Panevėžio 10-asis lietuvių policijos batalionai šiame procese dalyvavo epizodiškai”,- rašo  Dr. A. Bubnys

Dalis Lietuvos Laisvės armijos ( LLA) partizanų ketino susidoroti su žydų gelbėtojais, nes juos laikė sovietų šalininkais. 1944 m. vasarą vyskupas Vincentas Borisevičius savo iniciatyva susitiko su LLA partizanais ir prašė jų nepersekioti žydų gelbėtojų ir jų išgelbėtų žydų.

Tarp LLA vadų buvo kolaborantų ir nusikaltėlių: kpt. Juozas Krikštaponis, kpt. Albinas Karalius-Varenis, mjr. Jonas Semaška-Liepa. Visi jie pažymėti ir apdovanoti LR Prezidento dekretais.

3.Didelė dalis savivaldos įsitraukė į antinacinę rezistenciją, tačiau buvo ir kolaborantų

(Žiūrėti 1)

Dienraštis „Į laisvę“ leistas 1941 m. birželio 24 d. – 1942 m. gruodžio 31 d. Kaune.
Leido Lietuvių aktyvistų frontas. Jo spauda ir propaganda rūpinosi Jonas Virbickas, Antanas Strabulis ir Petras Gailiūnas. 1941 m. birželio 23 d. spaudos ir propagandos dalinys užėmė spaustuvę. Laikraščio „Į laisvę“ pirmą numerį rengė Valaitis, Verbickas, Strabulis ir kiti. Jį redagavo Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Zenonas Ivinskis, Jonas Grinius ir Jonas Virbickas. Jį spausdino per naktį, laikraštis pasirodė birželio 24 d. rytą, vokiečiams dar neįžengus į Kauną. Jame skelbiama: „Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę“. Taip pat kurstoma neapykanta prieš žydus: „ Galvotrūkčiais bėga ir bolševikų sėbrai žydai, kuriems komunizmas buvo geriausioji priemonė išnaudoti kitus ir valdyti, nes bolševizmas ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas“. Šį numerį platino ir Vilijampolėje, pogromo metu.

Vilijampolėje 25-27 birželio buvo nužudyta virš 1500 žydų.
Kai vokiečių okupacinė valdžia uždraudė Lietuvių aktyvistų frontą, dienraštį leido bendrovė „Spaudos žodis“, jos pirmininkas buvo Kazys Bauba. Redaktorius Jonas Virbickas. Tiražas 1941 m. – 200 000 egz., 1942 m. – 100 000 egz.

Zenonas Blynas, Lietuvių nacionalistų partijos (LNP) generalinis sekretorius irgi buvo labai nepatenkintas nacių okupaciniu režimu, parašė pro memoriam 1941 m. lapkričio m.  Raštas netaisytas: “Lietuva du sykius /Vilniuje ir Kaune/ siūlė vokiečių karo vyresnybėms leisti jau atskiru Lietuvos savanorių-partizanų-Lietuvos armijos likučių daliniui prisidėti prie žygio į Rytus ir prie kovos su komunizmu. Šie prašymai nebuvo patenkinti. Šiame prašymų nepatenkinime lietuvių tauta tegalėjo įžiūrėti vien nenorą leisti išsilaisvinusiai Lietuvos valstybei dalyvauti istorinėje kovoje už Naujos Europos ateitį ir tuo pripažinti jai teisę toje Europoje turėti savo vietą.”

Nesuprantu apie ka gi rašo Z.Blynas, galimai jis rašo apie SS batalionų tautinių pagrindų organizavimą ? Chaimas Lazaras Litaji rašo atsiminimuose, kad labai gerai sumokėjus (auksu) Lietuvos policininkams, buvo galima su jais apie šį bei tą susitarti. Tuo ir pasireiškė antinacinė rezistencija.

LGGRTC visai nesuvokė apie ką rašo, nes daug klaidinančios informacijos yra iš lietuvių emigrantų spaudoje, kurie iki šiol nelabai supranta, kas įvyko ir šlovina tėvų ir senelių “žygdarbius”.

4. Okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą

Plungės komendantūros darbuotojo Aleksandro Pakalniškio atsiminimai yra „parašyti laisva valia demokratinėje šalyje, kaip sakoma – prabilo pagaliau sąžinė”. Kitų liudininkų parodymai yra išgauti fizinių kankinimų ir psichologinio smurto būdu.

Šiaulių žydų Zaksų šeima, nužudyta 1941m. Chaja Zaksaitė (1932-1941), Aba-Abraomas Zaksas(1909-1941), Maša Zaksienė-Levinaitė (1911-1941), Šiauliai,Lietuva.

Yra ir pragmatinis momentas, jeigu paliudysi, kad J. Noreika prisidėjo prie Holokausto, iškart kildavo klausimas, iš kur žinai, ar galimai pats prisidėjai, jeigu žinai. Geriau sakyti: „nežinau, nieko nemačiau ir negirdėjau, prisimenam mes TSRS “demokratinę ” santvarką ir “nepriklausomus” sovietų teismus.

G.A. Gochinų atstovų pateiktų dokumentų visiškai pakanka nustatyti J. Noreikos kaltumą, prisidėjus prie Holokausto Lietuvoje. LAF nariams, išskyrus eilinius narius, kurie tiesiogiai nežudė Lietuvos piliečių, netaikoma nekaltumo prezumpcija kaip N. Vokietijos SS ir SD nariams pasaulyje.

5. 1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies

„Krištolinė naktis“ 1938 m. lapkričio 9 -10 d tapo Trečiojo Reicho žydų naikinimo politikos pradžia. Kaip mums žinoma, 1938 m. Lietuva buvo nepriklausoma ir demokratinė, žiniasklaidoje apie tuos įvykius plačiai rašyta ir kalbėta. Tai reiškia, kad visi Lietuvos piliečiai, mokantys skaityti ir galintys klausyti radijo, viską žinojo, dar reiktų pažymėti, kad daug būsimų LAF valdybos narių ir būsimų LAF būrių vadų gerai mokėjo kelias kalbas.

1941 m. birželio 24 d. buvo išžudyta Gargždų žydų bendruomenė, birželio 25 d. išžudyta Kretingos žydų bendruomenė, birželio 27 d. išžudyta Palangos žydų bendruomenė (Palangos mažojoje sinagogoje žydai buvo žudomi, gyvai sudeginant).

Žudynėse dalyvavo kartu su smogikais iš Klaipėdos krašto, lietuvių pasienio policija ir lietuvių vietos policija. LLV, LAF valdybos nariai ir LAF būrių vadai buvo puikiai informuoti apie žudynes Vakarų Lietuvoje. Žydai buvo Holokausto aukos ir žinojo apie žydų naikinimą visoje Lietuvoje bet, viltis išgyventi žūva paskutinė .

J. Zupavičius, inžinierius, aktyvus sionistinės organizacijos „Beitar“ narys, buvo Lietuvos armijos atsargos karininkas, vienas iš Kauno geto policijos ir pogrindžio vadovų. Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo ne vieną nekaltą gyvybę Kauno gete. 1944 metais buvo žiauriai nukankintas IX forte.

Ch. Elkesas gydytojas, medicinos mokslų daktaras, žydų tautos šviesuolis, Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininkas. Žuvo 1944 m. koncentracijos stovykloje N. Vokietijoje.
Lyginti nusikaltėlį J.Noreiką su Ch.Elkesu arba J. Zupavičiumi yra šventvagystė. Negalima lyginti budelio ir aukos. Tai yra niekas kitas, tik Holokausto neigimas ir antisemitinis išpuolis.
Dėl raštingumo LGGRTC iki šiol nesupranta, kur žydo vardas, o kur pavardė…

6. J. Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas, jis buvo aktyvus antinacinio pogrindžio dalyvis

1943 m. tapo aišku, kad nacistinė Vokietija ir jos sąjungininkai pralaimėjo karą. Daug kolaborantų suprato, kad pasirinko ne tą arkliuką, labai suklydo ir reikėjo galvoti apie pasitraukimą į Vakarus.
J. Noreika kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje kaip „garbės kalinys“. Garbės kalinio vardą suteikdavo už nepriekaištingą tarnybą N. Vokietijai, tik pirmą kartą nežymiai suklydus. Garbės kaliniai gyveno tvirtuose apšildytuose pastatuose, galėjo nedirbti, galėjo gauti iš giminių maisto siuntinį kartą per savaitę ir rašyti laiškus, taip pat rūbų siuntinį kartą per mėnesį. Štuthofo koncentracijos stovykloje buvo daugiau nei 150 skyrių, J. Noreika kalėjo ne naikinimo, bet darbo koncentracijos lageryje.

7. J. Noreika priklausė antinaciniam Šiaulių pogrindžiui, kuris gelbėjo žydus, J. Noreika padėjo žydų gelbėtojams

J.Noreika iškart parašė antisemitinę knygiukštę, pasitaikius progai, iš teorinės dalies perėjo prie praktinės. J.Noreika gelbėjo žydus duobėse ir grioviuose visoje Žemaitijoje: Kaušėnų k., Plungės rajone, Rainių dv.,Telšių aps., Kužių k. ir Šeduvos m., Šiaulių aps., Naryškino parke ir Vilkiaušio miške, Žagarės rajone .

8. Jonas Noreika savo gyvenimą paaukojo Tėvynės laisvei, jį represavo abi okupacinės nacių ir sovietų valdžios

J. Noreika buvo kolaborantas ir prisidėjo prie Holokausto Lietuvoje. Gyveno nužudyto Šiaulių m. žydo name, nusipirko pusdykiai, iš kitų nužudytų žydų – liuksusinius baldus. J.Noreika padarė nenuplaunamą gėdą savo Tevynei ir žalą visai Lietuvai.

9. G.A. Gochino atliktas tyrimas negali būti laikomas nei objektyviu, nei moksliniu

G.A. Gochinų atstovų pateiktų dokumentų pilnai pakanka, norint nustatyti J. Noreikos kaltę ir prisidėjimą prie Holokausto Lietuvoje. LGGRTC priekaištai dėl metodologijos, dėl objektyvumo ir dėl analizės yra niekiniai.

Lietuvos žydus giliai liūdina ir glumina LGGRTC užimama pozicija. Deja, nuo pat jo įkūrimo dienos jis ( LGGRTC ) tapo pernelyg priklausomas nuo politikų valios, antisemitinių intrigų ir politikos blogąja prasme.Tuo tarpu tyrinėjant Holokausto istoriją, būtina ypatingai griežta mokslinė prieiga, akademinė metodologija ir aukšta moralė.

Šiaulių žydai, išrikiuoti prieš išvežant juos sušaudyti į Kužius, 1941m liepos mėnesį. Lu­po­nių miš­ke šalia Kužių at­gu­lė apie 8 tūks­tan­čius Šiau­lių ge­te ka­lin­tų žmo­nių.

Kandidatas į EP prisipažino sudaužęs garsiąją atminimo lentą generolui Vėtrai (papildyta)

Kandidatas į EP prisipažino sudaužęs garsiąją atminimo lentą generolui Vėtrai (papildyta)

DELFI.lt

Vilniaus centre pirmadienį kūju buvo sudaužyta Jonui Noreikai-generolui Vėtrai skirta atminimo lenta. Šimašius: savivaldybė lentos atkūrimo svarstyti neplanuoja, papildyta

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/

Generolui Vėtrai pagerbti skirta lenta yra Vilniaus centre, ant Vrublevskių bibliotekos sienos. Įtariama, kad lentą sudaužė į Prezidento postą kandidatavęs Kazimieras Juraitis ir į Europos Parlamentą kandidatuojatis Stanislovas Tomas. DELFI žiniomis, pirmadienį, apie 10 val. 37 min. policijos pareigūnams paskambino pats S. Tomas ir pranešė, kad sudaužė lentą kūju. Su K. Juraičiu pirmadienį DELFI nepavyko susisiekti. S. Tomas visą įvykį tiesiogiai transliavo savo „Facebook“ profilyje. DELFI žiniomis, policijos pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Viešosios tvarkos pažeidimo. Už Viešosios tvarkos pažeidimą gresia viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Papildymas: balandžio 9d.pranešimas – Vilniaus meras Remigijus Šimašius pranešė, kad lenta ant Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos bus atkurta.

Skaityti daugiau:

Dėl J. Noreikos-Generolo Vėtros lentos sunaikinimo

Dėl J. Noreikos-Generolo Vėtros lentos sunaikinimo

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB) vadovaudamasi principu, kad iš neteisės negimsta teisė,  pasisako už probleminių klausimų sprendimą konstruktyviais metodais, nepritaria ir nepateisina savavališko ir galimai nusikalstamo veiksmo – J. Noreikos lentos sunaikinimo.

Šis nusikalstamos veikos bruožų turintis aktas nesprendžia problemos ištakų, susijusių su istorinės tiesos pripažinimu ir deramos pagarbos Holokausto aukoms užtikrinimu.

LŽB vienareikšmiškai atsiriboja nuo minėto įvykio bei susilaiko nuo tolimesnių komentarų.
Apie istorinį elgetavimą

Apie istorinį elgetavimą

Segejus Kanovičius

Išmaldų elgetos prašo visokių – pinigais, vaistais, drabužiais. Dažnas praeina, nužvelgęs elgetą akimis, mėgindamas įvertinti, kiek pastarasis yra tikras nesumeluotas pavargėlis, dažnas apsimeta jų nematąs.

Yra Lietuvoje elgetų kategorija, kurią lyg ir mato visi, visi lyg ir sutaria, kad tai nelaimėliai, bet išmaldos tie vargšai tegauna keliskart per metus. Per mikrofoną. Ir dar vainikais. Tai nužudyti Lietuvos žydai.

Išmaldos jie prašo seniai ir prašo nedaug – istorinio teisingumo. Ir gėda turėtų būti ne jiems, o tiems, kas tos istorinės teisybės gaili. Ir godžiai ją saugo nuo žydų ir visuomenės. Kai gyvieji primena, kad reikėtų tą istorinę teisybę atstatyti, tie, kas tą istorinę tiesą saugo nuo mūsų akių, išsyk pasišiaušia, ir elgetas – gyvus ir nužudytus, išsyk pavadina kremliaus agentais. Nors niekas Kremliui netarnauja taip, kaip mėginimai melą pateikti kaip tiesą, išsisukinėti ir teikti viešai argumentus, kurie neatlaiko jokios kritikos.

Nužudytieji sako – Jonas Noreika savanoriškai tarnavo naciamas, varė mus į getus, parceliavo mūsų užgrobtą turtą. Elgetos iš duobių prašo nuvainikuoti anti-herojų. Išmaldos dalytojai šiaiušiasi, iš baimės pradeda dalinti su sveiku protu prasilenkiančiomis pažymomis, pasitelkia dvaro istorikus ir siunčia kremliaus duginams žinutę – čia mūsų silpna vieta, čia ir šaukite.
Nužudytieji sako – Lietuvos Prezidento dekretu sukurta Tarptautinė Komisija nacių ir sovietų nusikaltimams tirti nustatė, kad LAF buvo antisemitinė organizacija, būkite malonūs, nuimkite tos organizacijos vadovui K. Škirpai skirtus garbės ženklus. Dvaro istorikų ir tiesos vertimo melu burtininkai vėl imasi stebuklingų lazdelių ir vėl siunčia žinutę – čia mūsų silpna vieta, čia ir šaukite.

Nužudytieji sako – Lietuvos istorijos institutas pateikė įrodymų, kad J. Krištaponis yra susitepęs nekaltų žydų krauju, būkite geri, demontuokite žydšaudžiui paminklą Ukmergėje. Čia nėra net melo choras. Melo choras sutartinai dainuoja visišką tylą. Absoliučią. O paminklas stovi.
Gyvieji, kurie mėgina įdėti į nužudytųjų ištiestas rankas bent saujelę istorinės tiesos ūdijami, pasmerkiami ostrakizmui. Istorinės tiesos ir teisingumo prašymas įgyja išmaldos formą tik tuomet, kai viena pusė niekaip tos istorinės tiesos pripažinti nenori.

Gėda ne „elgetoms“, kurie prašo tos tiesos kaip išmaldos. Gėda neduodantiems ir nuolat meluojantiems, kad jos neturi.

Gedulingų kalbų forma siūloma išmalda Paneriuose ir kitose liūdnose vietose niekaip neatstoja tos elementarios istorinės teisybės, kurią vis viena teks pripažinti. Geriau anksčiau nei vėliau. Nes norisi didžiuotis valstybės drąsa ir atvirumu, ir nesinori toliau rausti iš gėdos prieš aukas ir pasaulį.

Kvaila, kad melo choro dainininkai ir dirigentai niekaip nesuvokia, kad jų viešai dainuojamos dainelės yra pasityčiojimas iš nužudytųjų. Ar maža, kad juos vieną kartą nužudė ir dabar reikia tokiomis melo oratorijomis žudyti atmintį apie juos?

Pažiūrėkime į tai, ką padarėme nužudytųjų akimis. Jei jie prisikeltų ir pasivaikščiotų K. Škirpos alėja, nueitų prie J. Noreikos lentos ar jo vardu pavadintos mokyklos, ar praeitų Ukmergėje pro jų žudikui skirtą paminklą?

Padėka nuo rašytojo Icchoko Mero šeimos

Padėka nuo rašytojo Icchoko Mero šeimos

Minint rašytojo Icchoko Mero penktąsias mirties metines Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas, ir Žydų bendruomenė „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“ su Kelmės rajono savivaldybe pakvietė į Icchoko Mero paminklo atidengimo ceremoniją Kelmėje, Icchoko Mero aikštėje, prie Jono Graičiūno gimnazijos. Ceremonija įvyko 2019-03-13, dalyvavo šios gimnazijos mokytojai ir mokiniai, Kelmės savivaldybės atstovai, I. Mero kūrybos gerbėjai, svečiai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio.

Balandžio mėnesį LŽB pasiekė padėkos laiškas nuo Icchoko Mero šeimos iš Paryžiaus:

I.Mer šeimaSCAN_20190405_114342620
Macai įteikti ORT gimnazijoje

Macai įteikti ORT gimnazijoje

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė bendradarbiaudama su Šolomo Aleichemo ORT gimnazija, prisideda prie Pesacho šventės tinkamo pažymėjimo Vilniaus žydų šeimose. Šiandien, kovo 5d. tradicinio gimnazijos moksleivių Šabo sutikimo ceremonijos metu, LŽB pirmininkė Faina Kukliansky ir Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas pasveikino gimnazijos bendruomenę su atėjusiu pavasariu, artėjančia Pesacho švente, pakvietė ir toliau aktyviai puoselėti žydišką gyvenimą Vilniuje.

Bendruomenės vardu kiekvienam gimnazistui ir ORT gimanzijos darbuotojui buvo įteikta macų dėžutė – Pesacho stalo simbolis.

Dėkojame už paramą Geros Valios Fondui.

Pasaulio žydų kongresas reaguoja į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro “aiškinimą”

Pasaulio žydų kongresas reaguoja į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro “aiškinimą”

Pasaulio žydų kongresas

Roberto Singerio laiškas Jo Ekselencijai, Lietuvos Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui

Gerb. Ministre Pirmininke, S. Skverneli,

Pasaulio žydų kongresas ir mūsų narė – Lietuvos žydų bendruomenė neseniai nusivylė  paskelbtu Lietuvos valstybės institucijos – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro žiaurios vaikų akcijos (metinių  išvakarėse) paskelbtu tyrimu, kuris panašu, pateisina siaubingą vaikų akciją, arba sumažina siaubingą nacių kolaborantų beširdiškumą ir iškraipo Holokausto faktus, akivaizdžiu bandymu išteisinti lietuvius, atsakingus už tūkstančių jų kaimynų  žydų  nužudymą.

Tai yra ne tik Holokausto revizionizmas ir neigimas tuo metu, kai didžiausias nusikaltimas istorijoje nusipelno Lietuvos vyriausybės ir visuomenės pasmerkimo aukščiausiame lygyje.

Dokumentas išsiskiria itin ryškiais ir įžeidžiančiais netikslumais bei nenuosekliu Lietuvos bendradarbiavimo su naciais aiškinimu. Jame teigiama, kad viena vertus, lietuviai veikė prieš vokiečių valią, bet tuo pačiu metu nacių Vokietija buvo laikoma sąjungininke. Be to toliau rašoma, kad lietuvių, kurie šaudė žydus, skaičius buvo mažesnis nei kitose šalyse. Aklai švaistomasi žodžiais, kai tuo tarpu didžiausias nužudytų žydų skaičius procentaliai, buvo būtent Lietuvoje, palyginus su kitomis Europos valstybėmis, įskaitant Vokietiją.

Pasaulio žydų kongresas ir Lietuvos žydų bendruomenė laikosi vieningos nuomonės, kad bet koks kolektyvinis etninių lietuvių ar kitų etninių grupių pasmerkimas už Holokausto įvykdymą yra visiškai nepriimtinas.

Mes lygiai taip pat priešinamės bet kokiems bandymams atleisti įrodytą atsakomybę tiems lietuviams, kurie kolaboravo, žudydami žydus, arba dabar pristato iškreiptą Holokausto epochos naratyvą naujai Lietuvos piliečių kartai. Mes prisijungiame prie mūsų narės- Lietuvos žydų bendruomenės, ragindami Lietuvos vyriausybę, vykdomosios ir įstatymų leidžiamuosius padalinius, nedelsiant ir vienareikšmiškai pasmerkti pareiškimą kaip institucinio antisemitizmo incidentą ir pareikalauti, kad Centras viešai  paskelbtų negaliojančiu šį savo tekstą, atsiprašytų Lietuvos žydų bendruomenės ir žydų pasaulyje už Holokausto menkinimą (jo apimties mažinimą), Lietuvos visuomenės už jos klaidinimą, įžeidus abi puses: tiek aukų atminimą, tiek ir didvyrius, kurie bandė juos išgelbėti.

Mes vertiname jūsų supratimą šiuo kritiniu klausimu. Augant antisemitizmui visame pasaulyje ir matant didėjantį neonacių judėjimų populiarumą, įskaitant Lietuvą ir Baltijos šalių kaimynes, šiuo metu svarbiau nei bet kada anksčiau išlaikyti aiškų Holokausto suvokimą ir atmintį, šviesti jaunąją kartą apie ksenofobijos, antisemitizmo, ir aklos neapykantos pavojų. Skleidžiant ir neteisingai interpretuojant  tam tikro naratyvo faktus, durys išlieka atviros žiaurumui, pvz., Holokaustui pasikartoti.

Pasaulio žydų kongresas ir Lietuvos žydų bendruomenė yra pasirengę visais būdais padėti šių atsakingų ir svarbių siekių įgyvendinimui.

Roberto Singerio parašas

Laiškas anglų kalba

CC: Linui Linkevičiui, Lietuvos Užsienio reikalų ministrui, Fainai Kukliansky, LŽB pirmininkei

Sergejus Kanovičius. Apie tragiškas asmenybes ir stalo žudikus

Sergejus Kanovičius. Apie tragiškas asmenybes ir stalo žudikus

Sergejus Kanovičius, poetas ir eseistas

Apie generolą Vėtrą drauge su dar 16 žmonių, kurie Lietuvos nedergė ir nebuvo reakcingi, pradėjau rašyti ir rinkti parašus dar prieš ketvertą metų. Lygiai, kaip ir mėginau dar tada įspėti (lygiai tą patį padarė a.a. Leonidas Donskis) labai aukštus Lietuvos pareigūnus, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) dainuojant daineles ir perrašant istoriją, kozyrius duosime kremliaviniams duginams.

Tad straipsnio preambulė apie reakcingus, Lietuvą dergiančius veikėjus, man nepriimtina, nes painiojamas ir priežastinis ryšys, nes niekas Lietuvos labiau nekompromituoja nei LGGRTC anoniminė pažyma, kuri iš esmės neigia Holokaustą.

Apie antraštę: įsivaizduojame antraštę, kurioje koks nors sovietinis NKVD ar MGB agentas, sudarinėjęs tremtinių sąrašą, minimas taip: „Drg. X nebuvo budelis, bet Sibiras nebuvo kurortas?“ Turbūt nelabai.

Apie nusavintą turtą: reikia būti naiviems, kad nežinotume, kam jis atiteko. Ir sąrašai yra. Ne visur, bet yra. Žydų nusavintas turtas – apskritai kita tema.

Apie „tragiško likimo asmenybę“ Joną Noreiką. Kiek pabodo šita patetiška retorika ir klišė, kuri, ir vėl, niekaip neįsivaizduojama, nors turėtų būti lygiai taip pat logiškai taikoma kokiems nors sniečkams, paleckiams ar kitaip „ir tada už Lietuvą dirbusiems“. Noreikos atveju, jis ir jo kolegos matė geresnę Lietuvą be žydų, o paleckių ir sniečkų atveju, šie matė geresnę Lietuvą be didelės ištremtų brolių ir seserų dalies.

„Tragiško likimo asmenybė“ numato tam tikrą užuojautą – taip ir žaidžiamas žaidimas – taip, Jonas Noreika ten kažką kažkokio vakuuminio siurblio buvo įtrauktas ir pasirašinėjo, na, žydai buvo žudomi dar iki getų sukūrimo, vėliau į juos uždaryti tam, kad vėliau būtų nužudyti, na jų turtą jis parceliavo – bet juk tragiška, nes Štuthofe kalėjo (privilegijuotomis sąlygomis – nelyginkite su B. Sruoga), šiek tiek antisovietinėje veikloje dalyvavo, truputį raudonarmiečiu pabuvo, buvo sovietų nužudytas – atleiskime tai tragiškai asmenybei nuodėmes ir palikime nuopelnus.

Šėtonas yra šėtonas – ar jis raudonas, ar rudas. Ir visi, kas jam tarnauja, yra jo klapčiukai – „ne budeliai, bet getas (Sibiras) buvo pragaras.“ Kam apsiverstų liežuvis, kokį nors tremtinių sąrašų sudarinėtoją pavadinti didvyriu, net, jei jis ir vėliau būtų į mišką išėjęs?

Geriausias iš blogiausių pavyzdžių yra LRT rodyti Nemiros Pumprickaitės moderuoti Arkadijaus Vinokuro ir LAF apologeto bei vieno LAF vadovo (A. Damušio) vardu Nacionalinėje (!?) Mažvydo bibliotekoje pavadintu centro pseudo-istoriko Vidmanto Valiušaičio debatai. Kreiptis į V. Valiušaitį su klausimu „Ar Noreika prisidėjo prie žydų naikinimo ar ne?“, yra tas pats kaip kreiptis į Škirpą, kad pats duotų sau teigiamą charakteristiką.

Viskas daug paprasčiau, nes, kaip rašė H. Arendt, „Blogis yra banalus“. Ir pridėčiau – nekomplikuotas.

Buvo žmogus vardu Jonas Noreika. Jis pasirašinėjo ir prižiūrėjo, kaip vykdomi įsakymai žydus varyti į getus. Yra viešai prieinami dokumentai. Jis tą darė dvejus metus („buvo įtrauktas“). Pagal LGGRTC anoniminę pažymą – dieną jis žydus padėdavo naikinti, o laisvu nuo darbo laiku juos gelbėjo (įrodymų, beje, nėra).

Šitam „tragiško likimo“ žmogui netragiško likimo žmonės ant Vrublevskių bibliotekos be jokių leidimų nelegaliai užbogino jam skirtą lentą ir jį garbinančią lentą. Dar yra jo vardu pavadintų mokyklų.

Bet čia atėjo LGGRTC ir pasakė, kad žydus varyti į getus – joks dalyvavimas Holokauste (tremtinių sąrašų sudarymas – paštininko darbas?). Su tuo nesutinka gyvi žydai (LŽB), tam niekad nepritars ir nužudytieji. Atmintis mena kraują. Ir visada atsiras ne Lietuvą dergiančių, o ją mylinčių žmonių, kurie labai norėtų, kad Lietuva atsikratytų nevisavertiškumo kompleksų, garbintų tikrus didvyrius, o apie „tragiško likimo“ asmenybes vietoje lentų, pasakotų jų nuopelnų ir tuos nuopelnus apjuodinusius jų gėdingų poelgių istorijas mokyklose.

Last but not least. O kodėl negalima lyginti Vėtros su budeliais? Tik todėl, kad gaiduko nenuspaudė? Tai jo nespaudė nei Eichmanas, nei Hitleris, nei Škirpa. Tokie stalo žudikai.

Ir dar – nuoširdžiai gaila profesionalių LGGRTC centre dirbančių istorikų, kuriais dabar manipuliuojama ideologijos vardan. Ydingos ir gėdingos ideologijos. Jau anksčiau rašiau ir dar kartą pakartosiu – tokį LGGRTC, koks yra dabar reikia arba reformuoti, arba uždaryti. Nes tai, ką tas centras paleido į pasaulį pažymų apie Vėtrą ir Škirpą forma, kompromituoja ir jį, ir bet kokį padorų istoriką, ir valstybę.
Grįšiu prie paprastumo. Tiesą, kaip sako mano Tėvas, užtenka pasakyti tik kartą. Tam reikia tik sąžinės ir politinės valios. Jei nėra nei vieno, nei kito – skęsime toliau.

Ir dar vienas klausimas – jei Jonas Noreika yra tragiško likimo žmogus, tai kaip reikia apibūdinti Icchoko Rudaševskio ir jo brolių ir seserų likimus? Labiau tragiškais? Jonas Noreika – tragiškas, o nužudyti žydai tragiškesni?  Moralinis pasirinkimas negali būti sudėtingas. Arba esi aukų pusėje, arba kad ir truputį, bet teisini jų budelius. Tuos, kurie sėdėjo už stalo ir pasirašinėjo jų  aukų tolesnio tragiško likimo nuosprendžius. Savanorišku asmeniniu pasirinkimu.

Ir dar vienas klausimas, susijęs su Lietuvos tarptautine reputacija – tokie nuodėmingi žmonės kaip J. Noreika, K. Škirpa yra reabilituoti post mortem. Indulgencijas jų reabilitavimui Prezidentui teikė Genocido Centras. Jei nuslėpė nuo šalies vadovų tų žmonių „nuopelnus“, vadinasi, melavo ir šitaip kompromitavo aukščiausius šalies vadovus, kurie tas reabilitacijas turėjo patvirtinti savo parašu.

Jei sužinojo vėliau (Jono Noreikos atveju), privalėjo prašyti Prezidento(ės) reabilitaciją atšaukti. Tai, ką LGGRTC daro šiuo požiūriu, yra istorijos fabrikavimas. Ir tai turi baigtis.

Kaune pagerbtos žiaurios Vaikų akcijos aukos Kauno gete

Kaune pagerbtos žiaurios Vaikų akcijos aukos Kauno gete

Kiekvienais metais paskutinėmis kovo dienomis prie Roberto Antinio paminklo nužudytiems žydų vaikams “Vaikų Tora” pagerbiame Vaikų akcijos Kauno gete aukas. Šiemet, minint 75-ąsias šių nepaprastai žiaurių įvykių metines, renginys išsiplėtė, pagerbimo ceremoniją sakralioje erdvėje buvo pratęsta menine programa J. Gruodžio konservatorijos koncertų salėje.

 

Renginio vedantysis – puikus aktorius Aleksandras Rubinovas, cituodamas istorikų ir liudininkų žodžius, visiems priminė, kas vyko Kauno gete 1944 m. kovo 27 d. “Akcija, kuriai vadovavo oberfiureris W. Fuchsas ir oberšarfiureris B. Kittelis, vykdyta tam, kad pertvarkant getą į koncentracijos stovyklą, joje turėjo būti kalinami tik darbingi žmonės, o vaikai ir seneliai turėjo būti likviduoti.” (A. Bubnys).

J. Corefo tėvo atsiminimai iš knygos “Išgelbėti bulvių maišuose”: “Pamatėm autobusą. Iš jo sklido triukšminga muzika, kuri turėjo užgožti vaikų klyksmą, motinų maldavimus ir šunų lojimą. Girti, įsiaudrinę ukrainiečiai (ukrainiečių policininkai – vlasovininkai)), mojuodami kirviais ir geležiniais strypais medžiojo vaikus ir pagyvenusius žmones iš jų slėptuvių. Visi žiaurumai baigėsi sulyg saulėlydžiu.

Grįžę iš priverstinių darbų tėvai rado nusiaubtą getą. Kaimynė seselė ant lentynos padėjo maišą su drabužiais, jame paslėpė savo trejų metų dukrelę. Ieškodamas vaikų vokiečių kareivis  prakirto maišą rimbu, bet nieko nerado. Kirtis sukėlė dulkių debesis, kareivis išskubėjo iš kambario. Atrišusi maišą motina rado savo mergytę susirietusią su gilia žaizda nugaroje. Mama apsipylė ašaromis, bet mažoji, rodos, vardu Gita, pasakė: “Neverk, mamyte, man neskauda”.

 

Susirinkusiems kalbėję Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas, Žakas, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon, buvusi Kauno geto kalinė, pati išgelbėta, bet gete praradusi visą savo šeimą,  Fruma Kučinskienė taip pat kalbėjo apie šiuos protu nesuvokiamus žiaurumus, apie neįsivaizduojamą tėvų skausmą, apie netektį, kurią patyrė ne tik atskiros šeimos, bet ir visa Lietuvos valstybė, kai tiek daug jos piliečių, galėjusių būti nuostabiais gydytojais, teisininkais, muzikantais ar tiesiog puikiais žmonėmis, buvo nekaltai nužudyti.

Bet tuo pačiu kalbėtojai džiaugėsi matydami, kad Holokausto tragedijos aukas prisimena ir susirenka pagerbti ne tik žydų bendruomenių nariai, Izraelio studentai, besimokantys Kaune, tačiau ir paprasti miestiečiai, savivaldos, kitų tautinių bendrijų atstovai bei, svarbiausia, daug jaunų žmonių ir jų mokytojų, dalyvavo ne tik kauniečiai, atvyko ir Balbieriškio mokyklos atstovai. Jų dalyvavimas – tai nenuilstamo Tolerancijos centrų darbo rezultatas bei Kauno žydų bendruomenės aktyvaus bendradarbiavimo su šiais centrais vaisius.

Pagerbimo ceremonija baigėsi malda už mirusiuosius, kurią sakė Kauno chasidų sinagogos religinės bendrijos pirmininkas Iseris Šreibergas bei A. Rubinovo perskaitytu nedideliu Kauno gete žuvusių vaikų vardų sąrašu, dalį tų vardų moksleiviai užrašė ant akmenėlių.

KŽB pirmininkas G. Žakas ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas aukų atminimui padėjo vainiką, palydėtą šiltu LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky, negalėjusios dalyvauti renginyje, palaikymo žodžiu. Ne mažiau jaudinanti Vaikų akcijos 75-ųjų metinių paminėjimo dalis vyko J. Gruodžio konservatorijoje, kurioje žuvusių vaikų, atminimą pagerbė šios konservatorijos moksleivių styginių instrumentų orkestras, vadovaujamas Kristinos Domarkienės, baritonas Giedriu Prunskus bei Kauno “Aušros” gimnazijos teatro studija. Ypatingu vakaro akcentu tapo A. Rubinovo perskaityta, buvusios kaunietės, šiuo metu gyvenančios Izraelyje Dusios Krečmerbe galo jautriai parašyta, kupina meilės ir širdgėlos refleksija – laiškas broliukui, žuvusiam Kauno gete, broliukui, kurio ji nepažino, nes gimė po karo, bet kurio labai ilgisi.

Vilniaus Gaono metų proga siūlomos litvakus galimai diskriminuojančios LR Konstitucijos pataisos

Vilniaus Gaono metų proga siūlomos litvakus galimai diskriminuojančios LR Konstitucijos pataisos

LR Seimo narių grupė 2018 m. rugsėjo 20 d. inicijavo LR Konstitucijos 12 str. pataisų projektą, numatantį, jog Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo numatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda.

Pataisų priėmimo klausimas būtų sprendžiamas gegužę vyksiančio referendumo metu, LR piliečiams jas patvirtinus, naujasis įstatymas, numatantis Konstitucijos pataisas įsigaliotų 2020 m., kurie LR Seimo nutarimu buvo skirti Vilniaus Gaonui ir Lietuvos žydų istorijos metams.

LŽB vertinimu, siūlomame įstatymo projekte atsispindinti dvigubos pilietybės įgijmo privilegija asmenims pagal teritorinį priklausomumą turi netiesioginės diskriminacijos bruožų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijjų, galimai neatitinkančių valstybių, tokių kaip Izraelio Valstybės, Pietų Afrikos Respublikos, Australijos, Argentinos ir kitų šalių piliečių, atžvilgiu.

Konstituciniu lygmeniu konkrečiai grupei žmonių užkardant galimybę išlaikyti pilietinį ryšį su Lietuva, realizuojant LR piliečio politines teises, galimai būtų paneigtas tarptautinės bendruomenės visuotinai pripažintas nediskriminavimo principas bei kiltų Konstitucijos ir ratifikuotų tarptautinių sutarčių kolizija.

Lietuvos piliečiai Antrojo pasaulinio karo metais kone labiausiai nukentėjo nuo Holokausto – buvo sunaikinta daugiau nei 90 proc. Lietuvos žydų. Didžiausia išgyvenusiųjų ir jų palikuonių dalis gyvena Pietų Afrikos Respublikoje bei Izraelyje. Nemaža jų dalis išvyko laikotarpiu, kada pagal LR galiojančius įstatymus ir teismų praktiką jie negalėjo atkurti ar susigrąžinti LR pilietybės neatsisakydami turimos. Yra išvykstančių ir grįžusių į Lietuvą, tačiau negalinčių išlaikyti, įgyti ar susigrąžnti LR piliečio statuso dėl Lietuvos teisinės bazės spragų.

Kitos siūlomų pataisų formuluotės – abstraktaus, blanketinio pobūdžio, todėl Lietuvos žydų bendruomenė, gerbdama teisinės valstybės ir tarptautinės bendruomenės visuotinai pripažintus principus, skatina užkirsti kelią manipuliacijoms Konstitucinėmis vertybėmis ir LR Pilietybės institutu.

 

Informacija:
Monika Antanaitytė, +37067240942

“Menora” kviečia žiūrėti reportažą iš knygos pristatymo – atsiminimų popietės – Aaronas Garonas „Vilnietiškas žydų pasaulis”

Savaitinė televizijos laida >>„Menora“ kaip tik ir skirta Lietuvos žydų kultūrai ir istorijai, kasdieniam Lietuvos žydų bendruomenės gyvenimui. Joje dažnai vieši iškilūs Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjai, svečiai iš užsienio, besidomintys Lietuvos žydiškuoju paveldu.Nors ir nedidelė Lietuvos žydų bendruomenė, tačiau Lietuvos piliečiai žydai aktyviai dalyvauja kasdieniame valstybės gyvenime. Todėl pačios aktualiausios temos nušviečiamos ir „Menoroje“.   Nuoroda į laidos įrašą >>Čia

Paroda „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“ svečiuojasi Kaune

Paroda „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“ svečiuojasi Kaune

Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos Tolerancijos ugdymo centras* su pasaulio piliečio menininko Natano Karczmaro įsteigtu „Simono Karczmaro štetlo paveldu”  vykdo kultūros ir švietimo projektą „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“, skirtą visiems besidomintiems įvairių Lietuvos tautų istorija ir palikimu. Projekto tikslas – supažindinti jaunimą ir plačiąją visuomenę su tradicine žydų kultūra, klestėjusia daugybėje Lietuvos miestelių iki Holokausto katastrofos.

Dailininko sūnaus Natano Karczmaro mokyklai dovanota tėvo kūrybinio palikimo rinktinė neuždaroma tarp sienų – ji keliauja, atverdama žmogaus gyvenimo ratui prasmingus kasdieninius, darbo, paprotinius ir religinius epizodus. Paveikslų personažų video animacija** ir litografijos „Turgaus vaizdai“, „Įsimylėjėliai“, „Meilė, vestuvės, vaiko gimimas“, „Klezmeriai“, „Simchat Tora“, „Jauno mėnulio laiminimas“ ir kt. atrakina duris į šiandien prarastą, o tuomet bendruomeniškai veikusį dieveniškiečių žydų pasaulį.

Tuo pačiu šis pasaulis universalus ir didžiąja dalimi būdingas visoje Lietuvos teritorijoje išsibarsčiusiems štetlams. Savo kelionę paroda pradėjo 2018 m. lapkričio mėnesį tapybos darbų pristatymu Dieveniškėse. Tai šiame miestelyje arba štetle pas dieveniškiečius senelius vasarodavo Varšuvoje gimęs būsimas dailininkas. Mažasis Simonas „sugėrė“ ryškias ir spalvingas žydų bendruomenės gyvenimo akimirkas. Gyvybingi vaikystės įspūdžiai įkvėpė Simoną Karczmarą kūrybai, kurios dovanomis mes dabar galime grožėtis. Šviesia jėga įkrauti paveikslai šiandien kviečia ir pasinerti, ir suprasti, ir atsiverti.

Su parodos mecenatu Natanu Karczmaru. Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas.

Tapybos kolekcija jau džiugino Šiaurės Jeruzalės – Vilniaus – gyventojus ir svečius Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, o mažoji keliaujanti litografijų paroda – Ariogalos ir Raseinių bendruomenes. Kovo 29d., bendradarbiaujant su Kauno įvairių tautų kultūrų centro direktoriumi Dainiumi Babilu bei Kauno žydų bendruomenės pirmininku Gercu Žaku ir administratore Ieva Černevičiūte, sutelkus Dieveniškių TVM švietėjų komandą, paroda „Simono Karczmaro paminklas Dieveniškėms“ atidaryta Kauno įvairių tautų kultūrų centre ir svečiuosis čia iki balandžio 28d.

Parodos atidarymas_su įvairių tautų kultūrų centro direktoriumi Dainiumi Babilu.

Parodos macenatas, dailininko sūnus Natanas Karczmar sako: „Parodą skiriu tėvo kūrybos ir motinos organizacinių įgūdžių atminimui. Taip pat  – Dieveniškių štetlui ir jo gyventojams, padovanojusiems tėvui neprilygstamą vaikystę, kupiną meilės ir žavesio, lydėjusių jį visą likusį gyvenimą“.

Ilona Šedienė, Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorė

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos pastangos įamžinti Čijunės Sugiharos atminimą

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos pastangos įamžinti Čijunės Sugiharos atminimą

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Japonijos ambasadorius J.E. p. Shiro Yamasaki atidengė lentelę, skirtą žydų gelbėtojo Č. Sugiharos atminimui. Šią lentelę galima pamatyti vos įžengus į mokyklą pirmame aukšte, kairėje pusėje ant sienos. Jos atsiradimas – tai kelerius metus trukęs kruopštus įdomus darbas.
]

2013m. tai buvo tik  svajonė, kurią puoselėjo Vilniaus Šolomo Aleichemo mokyklos mokytoja Teresa Segalienė: pakviesti vaikus iš Japonijos mokyklos, kurioje mokėsi Č.Sugihara.

Reikėjo įdėti daug pastangų, siekiant rasti šią mokyklą. Vaikai pradėjo rašyti laiškus,  rašė juos ne kompiuteriu, mokiniai gaudavo ranka rašytus laiškus. Vaikai iš Japonijos ir vaikai Vilniuje norėjo dalyvauti mainų programoje, bet mokyklos vadovybė dar abejojo. Japonijos mokyklos dar nedalyvavo tokiose programose.

Mokytoja T.Segalienė pasakoja, kaip jos mokiniai dalyvavo nuotraukų parodoje „AŠ ŽINAU APIE ČIJŪNĘ SUGIHARĄ“ ir dalyvavo susitikime su Nabuko Sugihara-Č.Sugiharos sūnumi. Į susitikimą Lietuvos žydų bendruomenėje buvo pakviesti du išgyvenę liudininkai: Nina Admoni ir M. Weilandas iš Australijos, ten dalyvavo mokytoja T.Segalienė. Vaikai kasmet lankėsi Č.Sugiharos muziejuje Kaune.

Nuo pat pradžios projektas buvo vykdomas beveik be finansavimo, mokytojos T.Segalienės asmeninėmis lėšomis. Būdavo apmokėtas siuntinių siuntimas, suteiktas autobusiukas ekskursijai į Č.Sugiharos muziejų ir IX Fortą, Magalinskų šeima pakvietė Šabatui, p. Žitkauskas nuvežė svečius į Trakus ir parodė pilį.

„Be gimnazijos direktoriaus Mišos Jakobo pritarimo nebūtų nei vieno projekto, be to prisidėjo  direktoriaus pavaduotoja Jelizaveta Lichtišain, be jos patarimų ir tvarkaraščių keitimų taip pat neįvyktų projektai. Esu visiems nuoširdžiai dėkinga“,- pasakoja T.Segalienė.

2018 kovą su Japonijos ambasadoriumi Lietuvoje Toyoei Shigeeda susitiko mokyklos prie Nagojos universiteto Pedagogikos katedros direktoriaus pavaduotoja Junko Hara su kolegomis. Ši mokykla kitais metais ketina pradėti moksleivių mainus su Vilniaus m. Šolomo Aleichemo ORT gimnazija. Dauguma Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje besimokančių vaikų – žydų tautybės, o viena mokyklinių mainų priežasčių yra Č. Sugiharos įvykdytas žygdarbis, kai jis dirbdamas Japonijos diplomatu Kaune gelbėjo žydus 1941m. suteikdamas jiems „Gyvenimo vizas“, kad jie galėtų išvykti ir išsigelbėti.

Tikimasi, kad abiejų mokyklų tarpusavio ryšiai stiprės ir toliau.

Nuotraukoje iš kairės: Aukštesniosios ir žemesnės vidurinės mokyklos prie Nagojos universiteto: Hiroaki Sankoda, Junko Hara direktoriaus pavaduotojai, Zuiryo vidurinės mokyklos (4500 mokinių) mokytoja Reiko Kajino, Tadashi Arai direktorius, Reiko Arai.

https://www.facebook.com/JapanEmb.Lithuania/posts/1907653435933532

2018 spalį 10 mokinių su mokytoja T.Segaliene buvo pakviesti į Č.Sugiharos memorialo atidengimą Nagojoje. „Tai buvo nuostabiai graži ceremonija. Mūsų grupė aplankė Nagojos universitetą, kur dirbo 6 Nobelio premijos laureatai, dalyvavo pamokose, kur klasėse mokosi po 42 vaikus, mokykloje nėra jokių valytojų ir valgyklų. Vaikai pamatė auksinę šventyklą, aplankė Kioto – senąją Japonijos sostinę ir patyrė, koks yra Japonijos kasdienis gyvenimas“, – pasakoja mokytoja T.Segalienė.

2019 kovą vaikai iš Japonijos viešėjo Vilniuje, jiems buvo organizuota ekskursiją po miestą, jie aplankė Č,Sugiharos muziejų Kaune, Metoropolitan viešbutį, kur Sugihara priimdavo interesantus, geležinkelio stotį (Č. Sugihara susitarė su SSRS tarnautojais dėl žydų kelionės Transsibiro geležinkeliu penkiaguba kaina nei buvo įprasta), IX forto memoriale gidas vaikams vedė ekskursiją  požemiuose, rodė sušaudymo vietą.

,,Vilniuje KGB muziejus nepaliko abejingų, moksleiviai buvo ekskursijoje Prezidentūroje, matė vėliavos pakėlimo ir nuleidimo ceremoniją. Jie aplankė Trakų pilį, turėjo edukacinę pamokėlę apie viduramžių ginklus, galėjo juos laikyti ir fotografuotis, net nesitikėjau, kad tai suteiks jiems tiek džiaugsmo. Trakuose jie kepė kibinus. Japonijos moksleiviai buvo ekskursijoje Anykščiuose aplankė arklių muziejų ir kepė duoną, ragavo lietuviškus patiekalus.”

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktoriui M.Jakobo pritarus, buvo užsakyta Č. Sugiharos atminimo lentelė ir sukviesti garbingi svečiai:  Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir Japonijos ambasadorius J.E. p. Shiro Yamasaki  atidengė lentelę, skirtą žydų gelbėtojo Č. Sugiharos atminimui. Svečius iš Japonijos  pradžiugino šis susitikimas.

 Pasibaigus ceremonijai, svečiai dalyvavo ekskursijoje Seime. Seni VU pastatai, patalpos, salės nustebino japonus, ekskursija po buvusį Vilniaus žydų getą leido suprasti, koks buvo tragedijos mastas, kai per vieną dieną jie  buvo suvaryti į getą, jų laukė badas, fizinis naikinimas, sušaudymai.

Svečiai grožėjosi Vilniaus Senamiesčiu. Visi liko sužavėti kelione ir nutarė, kad projektas bus tęsiamas. Gautas kvietimas nuvykti į Nagoją su 10 mokinių. Malonu, kad eilinis sėkmingas mokytojos T.Segalienės projektas tęsiamas.

Mokykla dėkinga už GVF skirtas lėšas svečių priėmimui ir ekskursijoms..

Ankstesni T.Segalienės sekmingi daugiašalių mainų projektai finansuoti ES: Su tais projektais Šolomo Aleichemo gimnazijos moksleiviai aplankė daug Europos šalių. Sėkmingai tęsiamas TALAVI (Tel-Avivas- Los Andželas-Vilnius) projektas, finansuojamas Los Andželo žydų bendruomenės lėšomis, kur ypatingas dėmesys skiriamas anglų kalbos tobulinimui, lyderio savybių ugdymui, žydų identitetui. Vaikai keliauja palankesnėmis sąlygomis negu kiti projekto dalyviai.

 „Dalyvavimas daugiašalių mainų projektuose keičia mūsų LŽB vaikų pasaulio suvokimą, leidžia pažinti kitų šalių žmones, kultūras; gerina anglų kalbos žinias, bendravimo įgūdžius, mūsų abiturientai atsakingiau žiūri į mokslus, atsakingiau renkasi gyvenimo kelią,- tvirtina mokytoja T.Segalienė, daugiau negu 30 metų dėsčiusi matematiką, dabar dėsto ekonomiką ir technologijas. Ji gavo tarptautinį ORT apdovanojimą už novatorišką informacinių technologijų taikymą mokymo procese. Šios gimnazijos mokiniai kuria ir modeliuoja daiktus, kurių nedaro nei viena ORT mokykla pasaulyje.

Lietuvos Junior Achievement (LJA) yra nevyriausybinė organizacija, ekonominio švietimo ir verslumo ugdymo programų lyderis Lietuvoje apdovanojo mokytoją ir mokyklą. Tokių diplomų Lietuvoje yra 5.

Kompozitorius Anatolijus Šendrovas. In memoriam

Kompozitorius Anatolijus Šendrovas. In memoriam

Kaip tampama muzikos kūrėju? – ar apskritai kada nors bus rastas tinkamas atsakymas į šį klausimą. Visi mokosi pas tuos pačius mokytojus, semiasi tų pačių žinių, girdi aplink save skambančią tą pačią muziką – taip gimsta kanonai, kuriuos įsimena, įsisavina kiekvienas. Tačiau visų likimai skirtingi: kažkas, įpratęs būti mentorių vairuojamas, jau nebepajėgia išsilaisvinti iš šių kanonų, tęsia tik tai, ką yra išmokęs, ką žino; kitas, norėdamas įrodyti savo drąsą, sumaigo viską, kas mokytojų kartai buvo šventa, ko buvo mokomas; ir tik nedaugelis ima kalbėti savo paties balsu, nesirūpindami, ar tai atitinka madas ir yra paklausu, ar nesikerta su kažkieno kito sugalvotomis, primestomis tiesomis ir taisyklėmis.

Anatolijus Šenderovas buvo vienas iš tų nedaugelio, kurie nueina savo keliais. Jis buvo laisvas daryti tai, ką pats sau buvo užsibrėžęs, nesistengė niekam nieko įrodyti, kūrė, ką jautė turįs kurti. Savo kūryboje jis įprasmino tai, ką išgyveno, kas jam buvo svarbu. Gal kaip tik todėl jo muzika tokia atpažįstama, jos nesupainiosi su niekuo kitu.

Šenderovo kūryboje labai akivaizdžiai pasireiškia žydų kultūriniai naratyvai – neatsiejama praeities ir dabarties sąsaja, tragiška istorija, tikėjimas lemtimi. Jam tai buvo artima, įkvėpdavo jį. Tačiau suteikdamas savo muzikai aiškią tautinę potekstę, jis nėjo lengviausiu keliu, vien tik kažką cituodamas ar imituodamas. Jis kūrė savą litvakiško muzikinio stiliaus viziją, kurios anksčiau nebuvo, bet kurią jis atvėrė ir sau pačiam, ir kitiems. Kaip Grigorijus Kanovičius, įkeldamas savo susigalvotus personažus į seniai jau nebesančių štetlų aplinką, sukūrė litvakų tipus, kurie mums tapo visiškai realiais, neatsiejamais nuo mūsų įsivaizduojamo protėvių gyvenimo vyksmo, taip ir Šenderovo muzika mums skamba tautiškomis spalvomis, nuo šiol ženklinančiomis žydiškos muzikinės raiškos sampratą. Tai ir yra meno stebuklas, kai kūrėjo fantazija virsta realybe.

Šenderovas pelnė kolegų pagarbą, klausytojų meilę, platų pripažinimą. Violončelė buvo jo kūrybos mūza ne tik dėl to, kad tėvas buvo puikus violončelininkas, bet ir dėl draugystės su Davidu Geringu, jo bendraminčiu ir kūrybos skleidėju. Jo kūrinių premjeras dirigavo Saulius Sondeckis ir Juozas Domarkas – ir su jais jį siejo supratimas, nuoširdūs ryšiai, kūrybinė partnerystė, nusitęsusi kone per visą jo gyvenimą. Toks pat atviras ir draugiškas jis buvo ir su daugybe kitų savo atlikėjų, kurių ratas vis pasipildydavo naujais vardais, viena po kitos atslenkančių naujų kartų atstovais. Ir su jais jis rasdavo bendrą kalbą, bendras vertybes.

Muzika turi nuostabią savybę – gebėjimą kaskart atgimti iš naujo. Šenderovo muzika skambėjo ir skamba, nenustos skambėjus ir ateityje. Reiškia ir pats kompozitorius liks mūsų gyvenime, per savo muziką bendraus su mumis. Esame be galo dėkingi jam už šią mums skirtą dovaną.

Prof. habil. dr. Leonidas Melnikas, pianistas, vargonininkas, muzikologas

2019.03.27

Kas Lietuvoje sankcionavo institucinį antisemitizmą? 

Kas Lietuvoje sankcionavo institucinį antisemitizmą? 

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę (LŽB) šokiravo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) 2019-03-27, dieną prieš vienos žiauriausių Kauno geto “vaikų akcijos” minėjimą,  publikuotas, tikėtina sąmoningai vengiant atsakomybės, nepasirašytas “paaiškinimas”, kurio turinys ne tik atspindi bandymą pateisinti J. Noreikos veiksmus Antrojo Pasaulinio karo metais, bet ir turi Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (LR BK)  numatytos nusikalstamos veikos – Holokausto neigimo ar šiurkštaus menkinimo – bruožų. Pastebėtina, kad  LR BK 170-2 straipsnyje (Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas) numatyta ir juridinio asmens atsakomybė.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei yra nepriimtinas kolektyvinis lietuvių ar bet kurios kitos tautos  smerkimas už įvykdytą Holokaustą, todėl lygiai taip pat nesuprantama, kokiu pagrindu minėtu raštu LGGRTC bando lietuviams, rašant jų vardu, įteigti  Holokausto revizionizmo idėjas.

“Paaiškinime” gausu faktinių bei loginių klaidų, pavyzdžiui, viename rašto sakinyje teigiama, kad “lietuviai veikė prieš vokiečių valią”, kitame teigiama, jog į “Vokietiją buvo žiūrima kaip į sąjungininką”. Taip pat pagrindžiant vieninteliu šaltiniu teigiama, jog lietuvių, žudžiusių žydus, buvo “mažiau negu kitose tautose”. Rašte nepaaiškinama, kodėl Lietuvoje buvo sunaikinta didžiausia žydų bendruomenės dalis, lyginant su kitomis valstybėmis Europoje, netgi Vokietija, taigi akivaizdžiai niveliuojamas lietuvių prisidėjimo prie žydų žudymo faktas. LGGRTC rašte teigiant, jog “1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies” , ne tik rodoma nepagarba geto kalinių skausmui, bet ir menkinamas žydus gelbėjusių, savo ir savo šeimos gyvybėmis rizikavusių, Lietuvos gyventojų žygdarbis. LGGRTC centro J. Noreikos šališka apologetika remiasi Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) bendražygių liudijimais. Pastebėtina, kad LAF 1941 m. paskelbė atsišaukimą, kviečiantį išlaisvinti Lietuvą nuo “žydijos jungo” (LCVA f.1398, ap. 1 , b. 3)

LŽB vertinimu, LGGRTC, būdama LR  įstatymu įsteigta institucija, iškraipydama istorinius faktus, šiurkščiai menkindama Holokaustą ir kurianti fiktyvų istorinį naratyvą, yra nekompetetinga įgyvendinti savo pagrindinį, LR įstatyme numatytą uždavinį – atkurti istorinę tiesą ir teisingumą.

Atsižvelgiant į tai, LŽB prašo:

– Lietuvos vykdomosios ir leidžiamosios valdžios atstovų  tinkamai ir operatyviai reaguoti bei pasmerkti šį institucinio antisemitizmo  atvejį;
– LGGRTC prisiimti atsakomybę ir viešai paneigti minėto rašto turinį ir atsiprašyti Lietuvos žydų bendruomenės už šiurkštų Holokausto menkinimą, o Lietuvos visuomenės – už jos dezinformavimą.

Per protingą terminą neradus taikaus sprendimo, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, gindama pažeistą LR įstatymų saugomą interesą,  neatmeta galimybės pasinaudoti LR įstatymuose numatytomis gynybos priemonėmis.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky

Kodėl rašytojas, Nobelio premijos laureatas Izaokas Baševis Singeris nenorėjo rašyti apie vidinius ginčus ne žydų skaitytojui

Kodėl rašytojas, Nobelio premijos laureatas Izaokas Baševis Singeris nenorėjo rašyti apie vidinius ginčus ne žydų skaitytojui

Druskininkuose vykusiame LŽB Limude vieną įdomiausių paskaitų skaitė rabinas Boruch Gorin (Rusija). Tema: „Nelaisvas Baševis Singeris. Apie tai kodėl Izaokas Baševis Singeris nenorėjo rašyti apie vidinius ginčus ne žydų skaitytojui“.

Gorin yra „Lechaim“ žurnalo ir leidyklos ‚Knyžniki“ vyriausias redaktorius. Šiuo metu žurnalas leidžiamas ne tik popieriuje (tiražas apie 7 tūkst.), bet ir internetu, kur jį skaito 80 tūkst. prenumeratorių. Žurnalą prenumeruoja skaitytojai visame pasaulyje, Amerikoje, Europoje, Izraelyje ir kitose 75 valstybėse. „Lechaim“ vyr. redaktorius jį pristato kaip langą į šiuolaikinį žydų pasaulį, jame rašoma apie istoriją, religiją ir žydų tautos šiandienos gyvenimą. Žurnalas leidžiamas rusų kalba. Naujienose būna tekstų ir apie Lietuvos žydus. Prieš kurį laiką rašyta apie Niujorke gyvenusį rašytoją vilnietį Chaimą Grade (1910 m. balandžio 4 d. Vilniuje – 1982 m. balandžio 26 d. Niujorke, JAV) – vieną žymiausių rašytojų jidiš kalba. Mirus jo žmonai, namuose buvo surasti Ch. Grade nepublikuoti rankraščiai, pasak ekspertų, po poros metų skaitytojų laukia stebuklas. Jis rašė apie Vilnių.

Boruchas Gorinas – intelektualus pasakotojas, auditorijai pateikęs daug žinių apie Baševį Singerį – garsiausią Lenkijos žydų rašytoją pasaulyje, Nobelio premijos laureatą, rašiusį jidiš kalba. Pasak B. Gorino, yra du gerai žinomi, jidiš kalba rašę kūrėjai: Šolomas Aleichemas ir Baševis Singeris.

Singeris – „ jidiš lende“ rašytojas, rašęs apie Lenkijos žydų gyvenimą iki Holokausto. Žmogus, gavęs turtingą literatūrinį paveldą, parašęs daug knygų, skirtingai nuo savo brolio, išgarsėjusio kur kas anksčiau, tačiau anksti mirusio. Singerių šeima buvo unikali, – sudėtinga būtų rasti kitą panašią. Trys vaikai ir visi žinomi revoliucingi, talentingi rašytojai. Sesuo Ester – pirmoji moteris, žinoma rašytoja, jidiš kalba kūrusi meninę prozą. Du broliai Singeriai: Israelis Josifas Singeris ir Isakas Singeris (slapyvardis Baševis), sunku pasakyti, kuris iš jų buvo talentingesnis.

Ypatinga išsilavinusių žydų šeima – tėvas rabinas gražuolis, įdomus pasakotojas, mama aristokratė, racionali moteris. Šeima gyveno aškenazių žydų lūžio laikotarpiu, kai griuvo nusistovėjusios tradicijos.

Emigravęs į JAV prieš Antrąjį pasaulinį karą, pradėjo dirbti „The Jewish Daily Forward“ laikraštyje, kuriame ėmė publikuoti savo romaną – sagą apie Lenkijos žydų šeimą.

Baševio Singerio didžiausias nuopelnas – plačiai aprašytas Lenkijos žydų gyvenimas. Jis rašė po karo tarsi nebūtų įvykęs Holokaustas.

Gorinas savo paskaitoje kalbėjo, kad „žydams sunku rašyti apie žuvusius kaip apie šventuosius, bet šiuo atveju glūdi viena bėda – šventieji mums ne visiškai suprantami, todėl jie ir yra šventieji. Baševis Singeris mums parodė sunaikintą civilizaciją ir tokius žmones kaip mes patys iki Katastrofos. Skaitydami jaučiame ne kitą civilizaciją, bet mūsų pačių civilizaciją, kuri galėjo pakeisti pasaulį į geresnį…

Sakoma, jei iki šiol nerandami vaistai nuo vėžio, tai tik todėl, kad vaistų išradimai sudegė Osvencime. Tūkstančiai talentingų žmonių, gabių mokslininkų, civilizacijos nešėjų žuvo per Katastrofą. B. Singerio kūriniai skamba kitaip, kai mes ateiname į masinių žudynių vietą, lankome ištuštėjusius žydiškus kvartalus ir miestelius. Jis didis rašytojas, nes labai sunku aprašyti savąjį pasaulį, kuris tarsi niekur nedingo, jis tebėra, tragiškos baigties tarsi nebūta“- pasakojo B.Gorinas.

Baševio Singerio jidiš kalbos įgūdžiai buvo  jo pasididžiavimas. Kartą jis supyko, kai „Forward“ redaktorius bandė jam patarti kaip rašyti. “Nebandykite mokyti manęs jidiš!”- B. Singeris šaukė: “Žinau, kaip rašyti jidiš!”

Tėvas rabinas norėjo jį matyti rabinu. Bet būdamas 20-ies B. Singeris priėmė svarbų sprendimą: jis atsisakė religinių studijų ir tapo pasaulietiniu rašytoju. Žengti šį žingsnį, jį įtakojo vyresnysis brolis Izraelis Josefas Singeris, jau būdamas garsus rašytojas.1935 m. susirūpinęs dėl didėjančio nacizmo grėsmės ir blogėjančių Lenkijos žydų gyvenimo sąlygų, Baševis išvyko į Jungtines Valstijas, kur jau gyveno brolis.

Niujorke „Forward“ pradėjo spausdinti jo romaną „Moskatų šeima“ mažomis dalimis kaip serialą, tai truko pusantrų metų. Kūrinys „Moskatų šeima“ išgarsėjo kaip rimtas Centrinės Europos žydų šeimos gyvenimo romanas; jame rašoma apie tai, kaip Lenkijoje per 50 metų iki Antrojo pasaulinio karo smuko gerai gyvenančios žydų šeimos reikalai. Knyga „Moskatų šeima“ 1945 m. išleista jidiš kalba, autorius ją skyrė 1944 m. mirusio brolio atminimui. 1950 m. Buvo išleistas vertimas į anglų kalbą.

Net ir po dešimtmečių Jungtinėse Amerikos Valstijose B. Singeris  rašė ir kalbėjo jidiš. Jo kūriniai pasirodydavo jidiš kalba, o po to buvo verčiami į anglų k. Rašytojas pats atidžiai stebėdavo vertėjų darbą ir visus vertimus smarkiai cenzūruodavo, išmesdamas spalvingiausias jidiš gyvenimo kultūros vietas, sakydamas, kad vis tiek skaitytojui anglų kalba žydiškumo grožio ir išsireiškimų nuotaikos spalvigumo, neįmanoma perteikti.

Skaitytojai turėtų žinoti, kad dauguma B. Singerio knygų, išleistų įvairiose šalyse buvo ir yra verčiamos iš anglų kalbos, o ne iš originalo jidiš kalba, todėl jos netenka pusės vertės. Norintys pažinti Baševio Singerio kūrybą, turėtų ieškoti jo knygų, verstų iš jidiš.

Apie Baševį rašoma, kad buvo kuklus žmogus, turintis nepriekaištingą savo  gyvenimo stilių: jam patiko dėvėti paprastus verslo kostiumus, pirmenybę teikė pieno restoranams, rašytojų barams. Jo gyvenimą pagyvino aistra metafizikai.

1978 m. gruodžio mėn. B. Singeriui buvo sutekta Nobelio premija. Ją atsiimdamas, nustebino Stokholmo auditoriją, kreipdamasis jidiš kalba. Paskelbdama apie premiją, Švedijos akademija taip pat pagerbė jidiš kalbą šiais žodžiais: “a loshon fun golus, ohn a land, ohn grenitzen, nisht gshtitzt fun kein shum meluchoch” — “kalba tremtyje, be savo šalies, be sienų ir nepalaikoma  jokios vyriausybės“.