Mokslas, Istorija ir Kultūra

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatymas

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatymas

Pranešimas spaudai

Vilnius, 2020 m. birželio 10 d.

 

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ pristatymas

Dr. Christoph’as Dieckmannas – žymus vokiečių istorikas, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti narys, jo monumentali studija „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944 m.“ (Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944) įvertinta Tarptautiniu Jad Vašem knygos apdovanojimu už tyrimą Holokausto tema.

Naujoji knyga „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ gimė iš beveik dvejus metus trukusių dr. Christoph’o Dieckmanno ir lietuvių rašytojos Rūtos Vanagaitės pokalbių apie Holokaustą Lietuvoje. Grįsta fenomenaliomis dr. Ch. Dieckmanno žiniomis, sukauptomis atlikus tyrimus 30 archyvų septyniose valstybėse, ši knyga skirta Lietuvos plačiajai visuomenei.

Tai – dviejų žmonių dialogas, per kurį kiekvienam suprantama kalba aptariami vokiečių okupacijos metų įvykiai ir nusikaltimai, jų eiga ir dalyviai, vokiečių ir lietuvių bendradarbiavimas vykdant šiuos nusikaltimus.

Dr. Christoph’as Dieckmannas pasakoja ne tik apie Holokaustą, bet ir apie beveik netyrinėtus karo belaisvių, evakuotųjų ir kitų aukų grupių likimus, susiedamas juos tarpusavyje ir pateikdamas visapusį to meto įvykių kontekstą.

Knygos „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“ leidybą iš dalies finansavo Geros valios fondas.

Knygos pristatymas vyks 2020 birželio 25 d. 11 val. Vilniaus Choralinėje sinagogoje. Pristatyme dalyvauja: dr. Christoph’as Dieckmannas, Rūta Vanagaitė, prof. Irena Veisaitė, poetas ir eseistas Tomas Venclova.

Renginį moderuoja Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Renginys vyks anglų ir lietuvių kalbomis su vertimu.Registracija ir išsamesnė informacija: neringa@lzb.lt, +370 672 16982 (Neringa), raminta@gvf.lt (Raminta). Dalyvauja užregistruoti kviestiniai svečiai ir žiniasklaidos atstovai.

„Ši knyga yra proveržis. Parašyta kaip dialogas, knyga perteikia akademinę analizę kiekvienam mąstančiam skaitytojui suprantama kalba.“ Yehuda Bauer, Izraelio istorikas, Tarptautinio Holokausto atminties aljanso garbės pirmininkas

„Christophas Dieckmannas yra vienas autoritetingiausių Holokausto istorikų. Šis dialogas atveria prieigą prie jo neaprėpiamų žinių ir apgalvotų, įtaigių interpretacijų.“ Timothy Snyder, Holokausto ir Vidurio bei Rytų Europos istorijos tyrėjas

„Ši knyga – apie svarbiausią Holokausto pamoką. Apie tai, kad kiekvienas iš mūsų galime rinktis: būti žmogumi ar nebūti. Šis pasirinkimas yra netgi pragare.“ Svetlana Aleksijevič, rašytoja, Nobelio literatūros premijos laureatė

 

Įsiamžinę labdaringais darbais

Įsiamžinę labdaringais darbais

Tarpukariu, vienu sudėtingiausių miestui laikotarpiu, JAV žydų labdaros draugijos „Joint“ rūpesčiu Panevėžyje atsirado ne tik naujų būstų – ilgainiui ėmė formuotis ištisas kvartalas. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Parama sunkiau besiverčiantiesiems svarbi visais laikais, bet XX amžiaus pradžioje, kai šalį niokojo okupacijos, karai, suirutė, jos ypač reikėjo.

Vienais aktyviausių tos paramos teikėjų tapo Lietuvos žydai. Jie ne tik darbavosi įvairiose draugijose petys petin su kitų tautybių atstovais, bet ir įtraukė į šią veiklą svetur gyvenančius savo tautiečius, patys kūrė ir išlaikė labdaros organizacijas.

Tarp dviejų ugnių

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas priminė, kad Panevėžys iki 1915 metų vis dar priklausė carinei Rusijai. Tad miestas buvo daugiatautis, o žydų bendruomenė jame turėjo tvirtas pozicijas. Iš 15 vietos gydytojų jai priklausė 11. O ne žydų parduotuvių prieškario Panevėžyje, D. Pilkausko duomenimis, tebuvo 6 procentai.

„Prieš karą Panevėžyje turtingųjų, kurie turėjo daugiau nei 100 tūkstančių aukso rublių, buvo dešimt, o iš jų aštuoni buvo žydai“, – pasakoja istorikas.

1915 metų liepą į miestą įžengė kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Bet tuo laiku, anot pašnekovo, panevėžiečiai kentėjo ne tik nuo okupantų, bet ir didelių gaisrų. Viena to priežasčių buvo labai arti vienas kito statomi namai.

„Be to, vyravo medinė statyba, o ypač didelį pavojų kėlė tai, kad stogas labai dažnai buvo šiaudinis… Tokių namų statyba buvo uždrausta gerokai vėliau“, – sako D. Pilkauskas, pridurdamas, jog problemą gilino ir netvarkingi kaminai, ir faktas, jog priešgaisrinė sauga to meto Panevėžyje nebuvo išplėtota.

Vokiečių kariuomenė miestą paliko tik 1919 metų sausio pradžioje – prieš pat įsiveržiant į jį Raudonajai armijai. Galutinai iš abiejų okupacijų gniaužtų Panevėžys išsivadavo tik 1919-ųjų gegužę. Tuo metu karas, gaisrai, svetimos kariuomenės buvo kaip reikiant nualinę miestą. O aktualiausia, D. Pilkausko teigimu, problema po Pirmojo pasaulinio karo Panevėžyje buvo gyvenamojo būsto stygius. Ypač sunkiai vertėsi neturtingi miestelėnai. Tad vos tik gyvenimui sugrįžus į vėžes, mieste įsibėgėjo statybos, pradėtos tiesti naujos gatvės.

Tokiems karkasiniams namams 1923-iaisiais Panevėžyje statyti labdaros draugija „Joint“ skyrė bemaž 9 tūkst. dolerių – milžinišką tiems laikams sumą. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.

Amerikietiški pinigai, švediška skarda

Skaityti plačiau
Dėl publikacijos „Kazys Škirpa išgelbėjo žydų rabiną?“

Dėl publikacijos „Kazys Škirpa išgelbėjo žydų rabiną?“

Profesorius Pinchos Fridberg

Vilnius, obzor.lt

INFORMACIJA MANO TINKLARAŠČIO SKAITYTOJAMS

Jūsų dėmesiui straipsnis “Dėl publikacijos „Kazys Škirpa išgelbėjo žydų rabiną?“.

Šis mano straipsnis buvo kuriamas vienu metu su rusų versija “По поводу публикации «Kazys Škirpa išgelbėjo žydų rabiną?» Казис Шкирпа спас раввина?”, obzor.lt/news/, 2020-06-01.

Galite paklausti: “Kodėl lietuvišką tekstą spausdinate rusiškame, o ne lietuviškame laikraščio internetiniame puslapyje?” Atsakau tiesiai šviesiai:

lietuviški portalai manęs nespausdina.

Keistas dalykas: New York Times ir „Laisvės radijas“ cituoja, o lietuviškiems portalams esu nepageidaujamas autorius.

Ar patikėsite – 2013 m. Artūras Račas, tuo metu BNS direktorius, savo straipsnyje “Mieli žydų „profesoriai“, jūsų antisemitizmas užknisa: skiriama Pinchos Fridberg” dave man puikų patarimą:

“mielas Pinchos, vadinantis save „profesoriumi“…

“užsikiškite burną kamšalu, palįskite po stalu ir tylėkit.

***
Skaityti plačiau
Lietuvos pakraštyje, Selindžerio protėvių gimtinėje iškils paminklas knygai „Rugiuose prie bedugnės“

Lietuvos pakraštyje, Selindžerio protėvių gimtinėje iškils paminklas knygai „Rugiuose prie bedugnės“

J. D. Salinger, Rugiuose prie bedugnės (The Catcher in the Rye)

Jūratė Žuolytė DELFI.lt

Amerikiečių rašytojo Džeromo Davido Selindžerio (Jerome David Salinger) 1951 m. išleistas romanas „Rugiuose prie bedugnės“ – daugybėje šalių puikiai žinoma knyga, kurioje apie pasaulį pasakojama iš paauglio Houldeno perspektyvos. Pats knygos autorius viešumos labai nemėgo ir apie save daug nepasakodavo, tačiau ištikimiausi gerbėjai išsiaiškino, kad jo prosenelis, Lietuvos žydas XIX amžiuje į Ameriką atvyko iš Lietuvos, Sudargo krašto. Šiemet, birželio 19-ąją dieną čia bus atidengtas paminklas, neleisiantis šio kūrinio, jo autoriaus ir jo šaknų pamiršti ir ateities kartoms.

Tikisi daugiau žmonių pritraukti į Sudargo apylinkes Mintis pastatyti šį paminklą prieš porą metų gimė iš šio krašto kilusiam prodiuseriui Rolandui Skaisgiriui. „Žmonės turi įvairių idée fixe. Tarkime, visiems labai svarbu tėvynė, bet man viduje visada svarbiau tėviškė – galvoju, nuo jos viskas prasideda. Šakių rajone, Zanavykų krašte yra daug visokiausių kultūrinės ir istorinės atminties objektų, iš čia kilusių žinomų žmonių – pavyzdžiui, esu kūręs dokumentinius filmus apie signatarus Joną Vailokaitį, Saliamoną Banaitį. O prieš porą metų man Audrius Siaurusevičius papasakojo, kad Selindžerio prosenelis yra iš Sudargo, kuris yra netoli mano tėviškės – tada ir sugalvojome, kad reikia kažkaip pažymėti šį faktą, pastatyti paminklą ar instaliaciją“, – pasakojo R. Skaisgirys. Netrukus jie su keliais bendraminčiais, tarp kurių – prodiuseriai Lauras Lučiūnas, Justinas Garliauskas ir kiti – ėmėsi šios idėjos įgyvendinimo. Gavus patvirtinimą iš Sudargo seniūnijos, kad tokią idėją jie labai sveikintų ir paminklą leistų pastatyti netoli Sudargo piliakalnių, buvo sutarta su skulptoriumi Nerijumi Erminu, kad jis sukurs paminklą.

Pasak Tomo Venclovos „Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, tas romanas tikrai labai madingas, bent jau buvo savo metu. Tiesa, jo poveikis buvo dvilypis: šį romaną mėgo Johno Lennono žudikas, taip pat vienas pusprotis, kuris pasikėsino į prezidentą Ronaldą Reiganą – taigi, tas romanas atliepė jų vidinę krizę. Bet jį mėgo ir daugelis visiškai padorių ir vertingų žmonių, ir kaip sakiau, prieš šį romaną nieko turėti negalima – jis yra tiesiog labai neblogai parašytas. Gal ir ne taip gerai kaip „Heklberis Finas“, bet tikrai neblogai. O kadangi romanas „Rugiuose prie bedugnės“ turbūt yra vienintelis, dėl kurio Selindžeris Lietuvoje žinomas, natūralu, kad paminklas šiam romanui ir skirtas, ir gal bus pastatytas kur nors rugių lauke prie skardžio. Savotiškai sąmojingas sumanymas“, – kalbėjo prof. T. Venclova.

Skaityti plačiau
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky laiškas Seimo nariui Audriui Šimui.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky laiškas Seimo nariui Audriui Šimui.

Gerbiamas Parlamentare,

 Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (toliau – LŽB) gavo Jūsų atsiprašymą dėl balsavimo Seimo komiteto posėdyje iškėlus ranką pagal nacistinės Vokietijos laikais egzistavusį pasisveikinimą. Tikriausiai neturime kartoti, kad rankos iškėlimas tokiu būdu (iškeliant du pirštus) neabejotinai asocijuojasi su nacių Hitlerio garbinimu ir šlovinimu, tuo pačiu sumaniu, brutaliu žydų žeminimu ir žudymu.

Labai norime tikėti, kad Jūsų atsiprašymas yra nuoširdus. Kartu stebina jūsų rašte išdėstyti teiginiai, kad situacija yra dirbtinai eskaluojama, o Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę bandoma įtraukti į “nekorektiškus, politikų garbę ir etiką pažeidžiančius politinius žaidimus”.

Galiu tvirtai pasakyti, kad LŽB yra nepriklausoma organizacija ir niekas ja nemanipuliuoja. Mes jau daug metų nuolat sekame informaciją apie galimas antisemitizmo apraiškas bei teikiame atitinkamą informaciją prieš antisemitizmą kovojančioms tarptautinėms institucijoms apie antisemitizmo apraiškas bei valstybės institucijų reakciją į jas.

Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje buvo nužudyta 95 proc. čia gyvenusių žydų, iš viso Holokauste žuvo 6 mln. mano tautiečių. Šie skaičiai niekada nebuvo ir nebus politinių žaidimų įrankiais. Bendruomenės pareiga saugoti jų atminimą ir siekti, kad nacių ir Šoa laikai niekada nepasikartotų.

Siekiant šių tikslų vieną svarbiausių vietų užima visuomenės švietimas, prie kurio galite prisidėti ir Jūs. Pavyzdžiui, jūsų Biržų-Kupiškio rinkimų apygardoje vietos gyventojams surengti istorikų paskaitą apie Holokaustą, susitikimą su getą išgyvenusiais asmenimis ir pan. LŽB palaikytų tokias jūsų pilietines iniciatyvas ir mielai taptų partneriu organizuojant šias veiklas. Manome, kad tokie renginiai ir panašios iniciatyvos su Seimo narių įsitraukimu prisidėtų prie tolerancijos skatinimo, geresnio tarpusavio supratimo ir istorijos pažinimo.

Todėl raginu neapsiriboti atsiprašymais raštu bei žodžiu, o parodyti tikrą lyderystę bei realią veiklą.

Kaune – Samuelio Bako paroda: jei sudūžta žmogaus pasaulis, galima surankioti jo daleles ir sukurti iš naujo

Kaune – Samuelio Bako paroda: jei sudūžta žmogaus pasaulis, galima surankioti jo daleles ir sukurti iš naujo

15min.lt  Jurgita Lieponė

Kaune pirmą kartą pristatoma personalinė menininko Samuelio Bako paroda „Raktas į vaikystės miestą“. Kauno paveikslų galerijoje veikiančioje parodoje – ir pirmą kartą pristatomi bei Lietuvoje dar nematyti menininko darbai.

Ekspozicijoje – 75 S.Bako darbai, kurti 1946–2007 m., priklausantys Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus kolekcijai.

Parodoje „Raktas į vaikystės miestą“ žvelgiama į S.Bako atsiminimų miestą – nebeegzistuojančią Lietuvos Jeruzalę – pro rakto skylutę: tai litografijose, piešiniuose ir tapybos darbuose sugulusios vaikystėje dailininko matytos Vilniaus gatvelės, dažnai virstančios į klaustrofobiškus apibrėžtos geto teritorijos kiemus. Žvelgiama ir į natiurmortų kompozicijas, kurios yra dar viena kaleidoskopo dėlionė, ištraukta iš dailininko atminties gelmių, atsiminimų nuotrupų, po dalelę „lipdant“ praeities pasaulį.

„Parodoje galima pamatyti jo, dar vaiko, kūrybą – 1947 metų, kai jam buvo apie 13 metų, darbą. Kaune yra pristatomas kūrinys, kurį dailininkas pasirašo dviguba – savo ir patėvio – pavarde. Parodoje – labai skirtingų laikotarpių kūriniai, yra litografijų, abstrakcijų, alegorinio realizmo kūrinių.

Skaityti plačiau
Šiemet sukanka 160 metų nuo litvako Abraomo „Abe“ Kagano, rašytojo, kūrusio jidiš kalba, žurnalisto ir politiko gimimo

Šiemet sukanka 160 metų nuo litvako Abraomo „Abe“ Kagano, rašytojo, kūrusio jidiš kalba, žurnalisto ir politiko gimimo

Abraomas Kaganas gimė 1860 m. liepos 7 d. Paberžėje (tuo metu Vilniaus gubernijoje, Rusijos imperijoje), ortodoksų, žydų šeimoje. Jo senelis buvo rabinas Vidzėje, (Vitebske), tėvas – hebrajų ir Talmudo mokytojas. Pamaldi religinga šeima 1866 persikėlė į Vilnių, kur jaunasis Kaganas mokėsi, kad taptų rabinu. Tačiau jį traukė pasaulietinės žinios ir jis slapta mokėsi rusų kalbos, galiausiai reikalavo, kad tėvai leistų įstoti į Vilniaus mokytojų institutą, jį baigęs, 1881 m. buvo paskirtas mokytojauti žydų mokykloje, kurią finansavo Rusijos vyriausybė.

Dar būdamas paaugliu, Kaganas buvo susijęs su vis stiprėjančiu radikaliu revoliuciniu judėjimu Rusijoje. Po to, kai 1881 m. kovo mėn. socialistinės revoliucijos partijos narys nužudė Rusijos imperatorių Aleksandrą II, visi revoliucijos šalininkai tapo įtariamaisiais  Rusijos policijai. 1882 m. Rusijos policija Kagano kambaryje darė kratą, ieškojo radikalių leidinių. Policijos vizitas paskatino jį prisijungti prie vykstančios didžiulės Rusijos žydų emigracijos į JAV (tuo metu trys ketvirtadaliai žydų imigrantų į Ameriką atvyko iš Rusijos imperijos). Būdamas 21 metų amžiaus, Kaganas išplaukė garlaiviu į Filadelfiją 1882 m. ir iškart išvyko į Niujorką, kur pragyveno visą likusį gyvenimą.

Kaganas greitai išmoko anglų kalbą. Jis rašė įvairius straipsnius, daug laiko skyrė anglų kalbos mokymui, jo mokiniai buvo žydai imigrantai darbininkai. Kagano išsilavinimas jidiš, rusų ir anglų kalbomis, literatūriniai ir žurnalistiniai sugebėjimai padėjo jam išsiskirti kaip socialistui, o karjeros pabaigoje jis buvo laikomas žydų kairiųjų pažiūrų veikėju. Kaganas manė, kad reikia siekti ne tik išsilavinimo, bet ir integruotis į Amerikos visuomenę, imigrantams reikia derinti formalųjį mokymąsi su neformaliu vietos gyvenimo ir bendruomenės papročių pažinimu. Jis taip pat paragino moteris darbą derinti su švietimu, kad pagerintų savo statusą visuomenėje.

Skaityti plačiau
D. Kanovičius: pagaliau jaučiuosi laisvas

D. Kanovičius: pagaliau jaučiuosi laisvas

Ramūnas Čičelis

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Draugas“

„Kartais skrendu virš vėl atgimusio miestelio, laisvas ir laimingas“, – poetiškai sako verslininkas, filantropas, labdaros organizacijos „Looking at the Stars“ (liet. „Žiūrint į žvaigždes“) įkūrėjas Dmitrijus Kanovičius. Apie gyvenimą sovietinėje Lietuvoje kaip kalėjime, vėlesnį įsikūrimą Kanadoje, informacines technologijas, tėvo rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos prasmes, labdaringą veiklą ir dabartinės Lietuvos trumpą atmintį su D. Kanovičiumi kalbėjosi žurnalistas Ramūnas Čičelis.

Papasakokite apie gimtųjų namų Vilniuje svarbiausias gyvenimo pamokas. Kokią reikšmę jos turi dabartiniam Jūsų gyvenimui?

29 metus augau, mokiausi ir dirbau „kalėjime“, nors apie tai daug negalvojau, nes buvau jaunas, sotus ir nesubrendęs. Jaučiau, kad esu nelaisvėje nuo mažens, bet ilgą laiką iš esmės nesupratau, kokio grandiozinio melo, šmeižto ir veidmainiavimo persunktoje valstybėje (istorinė tiesa buvo slepiama nuo manęs ne tik mokykloje, bet ir namuose) gyvenau. Augau, dirbtinai patalpintas į svetimą mūsų šeimos dvasiai aplinką, kalbėjau svetima kalba ir bendravau su svetimais mano prigimčiai ir mąstymui žmonėmis – gyvenau apsuptas elito ir ilgą laiką tikėjau, kad visada būsiu jo dalis. Pamažu pergyvenau kartu su tėvais žiaurias, bet užgrūdinusias valstybinio antisemitizmo pamokas ir supratau, kad esu Lietuvoje absoliučiai svetimas. Todėl gimtųjų namų sampratą šiandien tapatinu tiktai su savo šeima. 

Iš pamokų paminėčiau šias: daugiau laiko skiriu šeimai, bandau vengti žmonių, nebeieškau draugų už šeimos ribų, stengiuosi nepasiduoti emocijoms, mokausi suprasti ir atleisti, pasakoju vaikams apie savo klaidas, stengiuosi nieko nebekaltinti, skubu gyventi.

Emigravote iš Lietuvos vėlyvuoju sovietmečiu. Kaip vyko šis procesas? Ar įsiminė atsisveikinimo su Lietuva diena?

Sprendimas išvažiuoti buvo netikėtas, bet dėsningas. Laipsniškai supratau, kad Lietuvoje neturiu profesinių perspektyvų, kadangi nebuvau pasiruošęs šmeižti, meluoti, pataikauti. Turėjau, skirtingai nuo daugelio tais laikais, unikalią progą bandyti kurti kitokią ateitį už „kalėjimo” ribų. Nutariau „kalėjimą” palikti 1980 metais. Teko atsisveikinti su „prestižiniu”, bet beprasmišku darbu ir trejus metus mokytis realių rankomis atliekamų darbų – rūkyti žuvį ir rišti knygas. 

Pakankinusi, kaip ir dera, valstybė išleido mus tik 1983 metais. Tai buvo mainų proceso tarp valstybės ir mano tėvo rezultatas. Teisybės ieškotojas tėvas, pralaimėjęs „teismą“ prieš valstybę – Lietuvos kino studiją, pasižadėjo neatsakinėti į užsienio žurnalistų klausimus mainais į valstybės išduotas išvykimo vizas sūnaus šeimai. 

Sunku buvo sakyti sudie tėvams, seneliui ir broliui – tais Andropovo laikais atsisveikindavome be vilties pasimatyti. Draugų tuo momentu jau nebeturėjome, todėl išvykome be didelių palydų, liūdnoki, bet agresyviai optimistiški. Baimės nebuvo, nors Kanadoje mūsų niekas nelaukė. 

Lygiai po 10 metų mano tėvas, atsisveikindamas su laisvąja Lietuva, pasakė: „Lietuvoje niekada nebuvau svetimas, bet niekada nebuvau ir savas“. Sėdau į traukinį galvodamas panašiai.

Skaityti plačiau
Devintosios Litvakų dienos Londone kvietė atvirai diskusijai kolektyvinės atminties klausimais

Devintosios Litvakų dienos Londone kvietė atvirai diskusijai kolektyvinės atminties klausimais

URM.lt

Gegužės 27-29 dienomis jau 9-ąjį kartą organizuotos Litvakų dienos Londone. Šiemet Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje organizuotas renginys dėl pandemijos persikėlė į virtualią erdvę.

Šis renginys yra populiarus tarp litvakiškų šaknų turinčių ar Lietuvos žydų istorija bei kultūriniu paveldu besidominčių londoniečių ir britų. Neeilinėmis aplinkybėmis surengti renginiai – Litvakų dienų atidarymo koncertas ir dvi virtualios diskusijos – buvo stebimi įvairiuose Jungtinės Karalystės miestuose, taip pat Prancūzijoje, Izraelyje, JAV, Brazilijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse.

Šiemet Londono Litvakų dienos buvo skirtos kolektyvinės, istorinės atminties, Lietuvos santykio su žydiškuoju paveldu, jo kitimo per 30 nepriklausomybės metų, ypač per pastarąjį dešimtmetį, apmąstymui, aptariant pasiekimus, problemas ir iššūkius. Litvakų dienos buvo skirtos Vilniaus Gaonu vadinamo pasaulinės reikšmės rabino iš Vilniaus Elijo ben Saliamono Zalmano 300-ųjų gimimo metinių paminėjimui, Lietuvos žydų istorijos metams.

 

Virtualioje diskusijoje „Ar Lietuva jau nuėjo reikšmingą kelią, priimdama šalies žydiškąjį paveldą kaip savastį?” susitiko įvairių kompetencijų mokslininkai iš Lietuvos, Jungtinės Karalystės ir Izraelio: Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorė, Lietuvos delegacijos atstovė Tarptautiniame Holokausto atminimo aljanse (IHRA) Kamilė Rupeikaitė, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė, Europos žydų istorijos tyrinėtoja ir žydų klasikinės raštijos specialistė Lara Lempertienė, VU TSPMI dėstytoja, istorinių traumų, atminties politikos ir kolektyvinės tapatybės klausimų tyrinėtoja Violeta Davoliūtė, archeologas, Vilniaus Didžiosios sinagogos tyrinėjimų tarptautinės komandos vadovas Jonas Seligmanas, Londono universiteto koledžo moderniosios žydų istorijos profesorius Michaelis Berkovičius ir Brandeis universiteto Holokausto studijų emeritas profesorius Antonis Polonskis. Įvadiniame pranešime „Atkuriant žydiškojo Vilniaus koliažą“ Lietuvos Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas apžvelgė kolektyvinės atminties padėtį Lietuvoje žydų kultūrinio paveldo ir Holokausto įsisąmoninimo požiūriu, optimistiškai žvelgdamas į ateitį, kurioje turėtų įsivyrauti dialogo kultūra.

Baigiamojoje Litvakų dienų virtualioje diskusijoje „Atminties parkai. Šiuolaikinis menas ir litvakų istorija“ dalyvavo Holokaustą išgyvenusi Lietuvos šviesuolė profesorė Irena Veisaitė, išeivio iš Lietuvos palikuonė, britų litvakė Jenny Kagan, neseniai Lietuvos pilietybę atgavusi pasaulinio garso menininkė litvakė Esther Shalev-Gerz iš Paryžiaus ir „Kaunas Europos Kultūros Sostinė 2022“ vadovė Daiva Citvarienė ir Folksestone trienalės meno direktorius Lewis Biggs. Virtualiame susitikime aptartas litvakiškų šaknų turinčių menininkų įsitraukimas į Lietuvos meno erdvę ir svarbus indėlis, ne tik sugrąžinant Lietuvos žydų istorijos naratyvą, tačiau ir susiejant jį su šiuolaikinėje visuomenėje aktualiomis temoms.

Litvakų dienų atidarymo koncertas buvo skirtas vieno žymiausių Lietuvos kompozitorių – Anatolijaus Šenderovo – atminimui ir visiems Lietuvos žydų šviesuoliams.

Devintąsias Litvakų dienas Londone Lietuvos ambasada Jungtinėje Karalystėje rengė kartu su Lietuvos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje, Lietuvos kultūros ministerija, Nacionaline M. Mažvydo biblioteka, Vilniaus Gaono žydų muziejumi, Vilniaus Universitetu, Europos literatūros tinklu, Londono universitetu koledžu. Litvakų dienas Londone remia Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

Visų trijų renginių įrašus galima pasižiūrėti Lietuvos Ambasados Jungtinėje Karalystėje youtube paskyroje:

Lietuvos paštas penktadienį, birželio 5 d., išleidžia pašto ženklą ,,Vilniaus Gaono 300-osios gimimo metinės“

Lietuvos paštas penktadienį, birželio 5 d., išleidžia pašto ženklą ,,Vilniaus Gaono 300-osios gimimo metinės“

Lietuvos paštas penktadienį, birželio 5 d., išleidžia pašto ženklą ,,Vilniaus Gaono 300-osios gimimo metinės“. Pašto ženklo nominalas – 0,81 Eur, tai reiškia, kad ženklu pažymėtus laiškus galima siųsti į užsienio šalis.

Pašto ženklo tiražas – 20 000. Kartu su pašto ženklu bus išleistas ir pirmos dienos vokas. Antspaudavimas pirmos dienos datos spaudu vyks Vilniaus Centriniame pašte, adresu Gedimino pr. 7, birželio 5 d, penktadienį.

Vilniaus Gaonui skirtą pašto ženklą sukūrė kūrybinė grupė JUDVI&AŠ (Viktorija Sideraitė Alon, Jūratė Juozėnienė ir Albinas Šimanauskas).

Pašto ženklo viršuje – hebrajiška raidė ש (ŠIN), kuri savo grafine forma panaši į menamą simbolinę karūną Vilniaus Gaonui. Pagal Gematriją (raidžių ir skaičių atitikimo sistemą Judaizme) ši raidė reiškia skaičių 300 – šiemet Lietuva mini šį Vilniaus Gaono gimimo jubiliejų. Žemiau vaizduojami stilizuoti žydų šventosios knygos – Toros ritiniai, kartu tai yra ir atversta knyga, o taip pat aliuzija į Dekalogą (dvi akmens plokštės su dešimčia Dievo įsakymų, kurias Dievas perdavė Mozei ant Sinajaus kalno) bei dviejų langų suporinimo tradicija sinagogų fasaduose. Ženklo spalvinėje ir grafinėje išraiškoje pasirinkta senuosius žydų dekoro raštus primenanti stilistika.

Tapytojo S. Bako paroda „Raktas į vaikystės miestą“

Tapytojo S. Bako paroda „Raktas į vaikystės miestą“

S. Bakas, „Peizažas su statiniais“ (1974 m). Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus nuotrauka

Bernardinai.lt

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune, nuo birželio 6 d. pradės veikti Samuelio Bako paroda „Raktas į vaikystės miestą“.

Ekspozicijoje – 75 Samuelio Bako darbai, kurti 1946–2007 m., priklausantys Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus kolekcijai. Paroda skiriama 2020-aisiais minimiems Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams.

Tokio masto Samuelio Bako kūrinių paroda Kaune pristatoma pirmą kartą, o didelė dalis kūrinių, kurie pasiekė VGŽIM 2019 gegužę kaip S. Bako dovana Lietuvai, iki šiol nebuvo eksponuoti Lietuvoje.

Parodoje „Raktas į vaikystės miestą“ žvelgiame į S. Bako atsiminimų miestą –nebeegzistuojančią Lietuvos Jeruzalę – pro rakto skylutę: tai litografijose, piešiniuose ir tapybos darbuose sugulusios vaikystėje dailininko matytos Vilniaus gatvelės, dažnai virstančios į klaustrofobiškus apibrėžtos geto teritorijos kiemus. Žvelgiame ir į natiurmortų kompozicijas, kurios – tai dar viena kaleidoskopo dėlionė, ištraukta iš dailininko atminties gelmių, – iš atsiminimų nuotrupų po dalelę „lipdomas“ praeities pasaulis. S. Bako kūriniuose stiklo buteliai, puodeliai ar vazos niekada nesusidėlioja į vientisą dėlionę, visada trūksta kokio nors elemento, ąselės, ar stikle žioji įskilimas.

 

S. Bakas, „Melancholijos garsai“ (1980 m.). Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotrauka

Skaityti plačiau
Žydų mokslo institutas YIVO – akademinis Vilniaus stebuklas

Žydų mokslo institutas YIVO – akademinis Vilniaus stebuklas

Karolina Aleknavičė      15min.lt

„Šioje vietoje 1933–1944 m. stovėjo žydų mokslo instituto JIVO pastatas“, – skelbiama atminimo lentoje, stūksančioje Vilniuje, šalia Vivulskio gatvės 18 numeriu pažymėto pastato. Apie tai, kodėl ši organizacija tokia svarbi, kalbamės su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadove dr. Lara Lempertiene.

Vilnius – akademinio žydų gyvenimo centras

Pašnekovės žodžiais kalbant, žydų mokslo instituto pagrindinė veikla, lauko tyrimai, susirašinėjimai, veiklos koordinavimas, medžiagos rinkimas ir saugojimas koncentravosi Vilniuje. Kituose Europos ir pasaulio miestuose, nuo Varšuvos iki Buenos Airių, buvo įsteigti mažesni filialai. Vienas toks, beje, įsikūrė ir Niujorke.

Prie 1925 metais Vilniuje įsteigto YIVO vairo stojo dr. Maksas Vainraichas, žmogus, aktyviai prisidėjęs prie instituto ištakų ir dalyvavęs jau minėtos tarptautinės žydų intelektualų grupės veikloje. Be to, kaip teigė 15min pašnekovė, M.Vainraichas vėliau yra sakęs, kad Vilnius žydų akademinio gyvenimo centru tapo neatsitiktinai, o iš esmės yra tinkamiausias miestas YIVO idėjai įgyvendinti.

„Tai buvo vienintelė žydų akademinė institucija. Jokio žydų universiteto nebuvo, todėl YIVO suvienijo norinčius tyrinėti savo kultūrą. Žinoma, valstybiniuose universitetuose žydai mokėsi, bet vienintelės su jų kultūra bent kiek susijusios studijos vyko Vytauto Didžiojo universiteto semitologijos katedroje. Tai reiškia, kad akademinis tyrimų institutas atsirado tuščioje vietoje – anksčiau nieko panašaus nebuvo.

„YIVO idėją labai palaikė Albertas Einsteinas, bet jis buvo tiksliųjų mokslų atstovas, todėl organizacija jo darbų nepublikavo“, – pasakojo Judaikos tyrimo centro vadovė ir pridūrė, kad tarp instituto publikacijų galima atrasti ir į jidiš kalbą išverstų Sigmundo Freudo darbų.

Nuotrauka iš Yad Vashem archyvo,/Sugriautas JIVO pastatas Vivulskio g. 18, Vilnius. Archyvinis numeris 1044/122. Nuotrauka iš Yad Vashem archyvo

Skaityti plačiau
Sveikiname Rozą Gapanavičiūtę Bloch su jubiliejiniu 90-uoju gimtadieniu!

Sveikiname Rozą Gapanavičiūtę Bloch su jubiliejiniu 90-uoju gimtadieniu!

Mieloji Roza,

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė širdingai sveikina Jus su jubiliejumi, norim palinkėti geros sveikatos, laimės, džiaugsmo, kad širdyje jauna išliktumėt ir ateitis būtų šviesi.

Mazl Tov ir iki 120-ies!

1930 m. Kaune gimusi Roza Gapanavičiūtė Bloch pasakoja apie savo šeimos patirtį Antrojo pasaulinio karo metais Kauno gete, o vėliau Štuthofo koncentracijos stovykloje. Holokaustas iš mergaitės atėmė beveik visus artimuosius – mamą Anną, tėtį Markus, senelius, dėdes, tetas, pusbrolius ir pusseseres… Savo brolį Borisą Roza netikėtai sutiko pasibaigus karui ištuštėjusioje Laisvės alėjoje Kaune, į kurį sugrįžo.

Sukūrusi šeimą ir gavusi galimybę išvykti, daugiau nei prieš 48 metus Roza išvyko į Izraelį, kur gyvena iki šiol.

Gyvenau labai laimingą gyvenimą, turėjau šviesią vaikystę. Ji buvo nutraukta, kai naciai okupavo Lietuvą ir staiga aš pakliuvau į labai, labai sunkią, pilną baimės aplinką. Turėjau pradėti gyventi iš naujo.

Naciams okupavus Lietuvą labai greitai, pirmomis dienomis žydams buvo pavojinga pasirodyti gatvėse. Jei jie buvo matomi kaip žydai, tuoj pat grupėmis jie būdavo suimami ir nuvežami į VII fortą Kaune. Ir nužudomi. Žydams buvo neįmanoma vaikščioti gatvėmis. Jie sėdėjo namie ir laukė pokyčių. Tuo laiku tie patys žudikai ieškojo įvairiausių būdų, kaip galima pakenkti žydams, kaip juos suimti ir žudyti. Nutarė ieškoti, kur daugiau gyvena žydų tautybės žmonių. Ir žmones šaudė per jų butų langus. Taip atsitiko su mano mamos broliais. Juos apkaltino, kad iš jų butų buvo šaudoma. Juos suėmė. Ir vieną iš jų sūnų. Jie buvo nuvežti tiesiai į VII fortą ir nužudyti.

Aš buvau šviesiaplaukė 11 metų mergaitė. Nebuvau panaši į žydę. Nutariau nusileisti arčiau prie žmonių. Paklausyti. Buvau ryšininkė tarp savo šeimos artimųjų ir giminių. Turėjau galimybę apsiprekinti, nuvežti valgyti, visiems padėti. Tiems, kurie negalėjo patys, nes buvo žydai, bijojo eiti į gatves. Mano diedukai gyveno Vytauto prospekte, netoli Lietūkio garažo. Kai kartą važiavau maistu aprūpinti savo diedukus, išgirdau baisų, nežmonišką riksmą. Nesupratau, iš kurio pusės jis sklinda. Stengiausi prisiartinti prie riksmo šaltinio. Kai prisiartinau, negalėjau suvokti to, ką mačiau.
Visas Lietūkio garažo kiemas buvo kraujuotas, skendėjo kraujuje… Žudikai bandė žudyti žmones visokiais būdais. Vienas iš baisiausių, ką jie darė – sprogdino gyvus žmones su stipria vandens srove. Žmonės su riksmais… Pati mačiau savo akimis. Nors praėjo tiek metų, negaliu nuo to atsipeikėti. Tai buvo baisiausia, ką mačiau, kaip sprogsta gyvi žmonės. Kartu jie ne tik sprogdino, bet ir visokiais būdais kankino žmones…

Čia buvo laikotarpis, kai dar vyko savavališki veiksmai. Vokiečiai dar nebuvo davę nurodymų, kokiais būdais ir ką daryti su žydais. Taip prasidėjo mano kitas gyvenimas. Kai Lietuva buvo visiškai okupuota, tada vokiečiai išleido įsakymus.

Pirmasis – kad visi žydai turi prisikabinti šešiakampę žvaigždę iš priekio ir iš nugaros, kad būtų matyti – čia žydai.

Antrasis – žydams negalima vaikščioti šaligatviu, tik gatve.

Kartu su arkliais ir kitu transportu. Taip mes nebebuvome žmonėmis. Nuo tos minutės mes tapome kažkokiu ypatingu įrankiu, kuriuo galima pasinaudoti visai atvejais ir kuris neturi teisės prieštarauti. Net šunys galėjo vaikščioti šaligatviu, o mes neturėjome teisės… Įsivaizduojate, kaip mes jautėmės, kai tapome visiškai nevertinami žmonėmis?.. Čia vienas iš momentų, kuris stipriai paveikė žmonių psichologiją. Mano tėvai labai sunkiai tai išgyveno, sukrito po šito. Žinote, kiekvienas dalykus priima skirtingai.

Trečias atvejis, kai nutarta visus žydus perkelti į vieną nedidelę teritoriją iš namų. Į Vilijampolę, kur įkurtas getas. Jis buvo organizuotas dvejose pusėse. Panerių gatvė per tiltą – Mažasis getas, o mūsų – Didysis. Getas tapo žydų įkalinimo vieta su sargyba, šunimis, spygliuota tvora. Kiekvienas turėjome palikti savo butus ir daiktus. Su vienu mažu čemudanėliu mus perkėlė į vieną kambarį, buvome keturiese, tėvai aš ir brolis. Kiekvieną dieną su sargyba išvesdavo mus į priverstinį darbą. Mano tėvai buvo sukritę, jie negalėjo dirbti. Tad vietoje jų eidavau aš, kad „išdirbčiau“ jų normas.

Vokietijos laikraščio  pasakojimas apie 2019 m. spalio mėnesį vykusį Rozos liudijimą buvusio SS karininko byloje, kur jis buvo kaltinamas dalyvavęs tūkstančių Štuthofo kalinių žudynėse. 

Mūsų šeima nepaprastai badavo. Aš augau, buvau vienuolikmetė, visuomet norėdavau valgyti. Vieną naktį nutariau lįsti po spygliuota tvora. Mano visas kūnas buvo aprėdytas rūbais iš maišų. Aplinkui buvo sargyba ir šunys. Bet man pasisekė praslinkti po tvora ir šliauždama pasiekiau daržą. Ten laisvi gyventojai augino burokėlius. Prisipildavau į tuos maišus, aplink save burokėlių ir šliauždama grįždavau į getą. Dabar galvoju, kaip aš visiškai to nebijojau? Juk žinojau, kad jei pagaus, manęs laukia mirtis. Matyt, bado jausmas buvo stipresnis nei mirties jausmas… Grįždavau namo ir būdavo didžiulė šventė – virdavome burokėlius, visi galėdavome pavalgyti. Toks maždaug gyvenimo būdas buvo gete.

Skaityti plačiau
Gegužės 28d. prasideda Šavuot – reikšminga ir linksma judėjų šventė

Gegužės 28d. prasideda Šavuot – reikšminga ir linksma judėjų šventė

Šavuot – Toros dovanojimo šventė. Tą dieną žydų tauta gavo dorovinio gyvenimo įstatymą. Ji švenčiama sivano mėnesio 6 dieną pagal žydų kalendorių. Tai nedarbo diena Izraelyje.

Hebrajų kalba Šavuot reiškia „savaitės“. Tai septinta savaitė po Pesacho antrosios šventės dienos. Tą dieną Mošė (Mozė) Sinajaus kalne gavo 10 D-vo įsakymų. Jie buvo įrašyti ant dviejų akmeninių plokščių. Hebrajų kalba vadinamų עשרת הדברים , o skaitoma „Aseret ha-Dvarim“. Išvertus tai reiškia „dešimt teiginių“. Dabar dažnai vartojamas ir graikiškos kilmės terminas Dekalogas.

10 D-vo įsakymų apsprendė visos žmonijos moralę ir civilizacijos eigą. Gavus žodinę Torą, dalis jos buvo užrašyta, o kitą dalį užrašė tik po 1500 metų, sugriovus antrąją Jeruzalės šventovę.

Šiais laikais per Šavuot dienas sinagogose išnešamos Toros ir skaitomi                              dešimt  D-vo įsakymų. Laikomasi senųjų tradicijų: Šavuot išvakarių naktį skaitoma Tora.

Tradicinės Šavuot vaišės ruošiamos iš pieno produktų ir medaus. Išvakarėse vaikai eina į darželius ir mokyklas su krepšeliais vaisių, nešdami iškirptas spalvingas aplikacijas mokyklos papuošimui.

Šavuot dieną skaitoma Rūt knyga (Megilat Rut), kuri buvo karaliaus Dovydo promočiūtė. Dovydas laikomas Jeruzalės įkūrėju.

Yra labai daug pasakojimų, kodėl skaitoma Rūt knyga Šavuoto metu. Dažniausiai aiškinama, kad Rūt atvykimas į Izraelį sutapo su Šavuot laiku, kai ji priėmė žydų tikėjimą, šis veiksmas buvo analogiškas žydų tautos pritarimui D-vo Torai.

VŽRB pirmininkas   Simas Levinas

Geresnio gyvenimo paieškos vedė į tolimus kraštus

Geresnio gyvenimo paieškos vedė į tolimus kraštus

Daiva Savickienė

Tarpukariu geresnio gyvenimo paieškose į įvairias pasaulio šalis emigravo – ir ten net kolonijas įkūrė nemenka dalis Lietuvos gyventojų.

Tarp jų buvo ir nemažai žydų: tam tikrais laikotarpiais jie sudarė daugiau nei pusę visų emigrantų.

Vienas didžiausių nuošimčių

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad remiantis 1923 metais vykusio Nepriklausomos Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, žydai buvo antra didžiausia Lietuvos tautinė bendruomenė po lietuvių. 153 332 jų sudarė 8 nuošimčius visų šalies gyventojų – daugiausia miestuose ir miesteliuose.

1931 metų duomenimis, Lietuvoje gyveno jau 157 527 žydų, bet dėl bendrų demografinių tendencijų jie besudarė 7,3 procento visų gyventojų.

Vis dėlto šiuo rodikliu mes palyginti nedaug teatsilikome nuo Lenkijos, kur gyveno didžiausias žydų skaičius – apie tris milijonus, – sudaręs 12,9 procento populiacijos.

Vokietijoje gyveno per pusę milijono, arba, jei tiksliau, 564 379 žydai. Bet tai sudarė tik 0,95 procento visų šios šalies piliečių.

Skaityti plačiau
Robertas Singeris, buvęs Pasaulio žydų kongreso generalinis direktorius tapo ORT pasaulinio tinklo Patikos valdybos pirmininku

Robertas Singeris, buvęs Pasaulio žydų kongreso generalinis direktorius tapo ORT pasaulinio tinklo Patikos valdybos pirmininku

(Nuotrauka: Shahar Azran)

Robertas Singeris, buvęs Pasaulio žydų kongreso generalinis direktorius, gegužės 23d. patvirtintas ORT, pasaulinio švietimo tinklo, kuriam jis anksčiau vadovavo kaip generalinis direktorius, Patikos valdybos pirmininku.

Robertas Singeris keturiasdešimtoje organizacijos generalinėje asamblėjoje buvo paskirtas Pasaulio ORT Patikos valdybos pirmininku.

R Singeris yra vienas ilgiausiai pasaulyje tarnaujančių žydų bendruomenės lyderių, turintis daugiau nei 30 metų patirtį. Jis inicijavo programą „Na’ale“, kvietusią pasaulio jaunimą į Izraelį mokytis, taip pat jis yra vienas iš programos „Hephzibah“ įkūrėjų.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė sveikina Robertą Singerį su naujomis atsakingomis pareigomis ir linki visokeriopos sėkmės.

Patvirtnus naujas pareigas, R. Singeris kalbėjo: „Norėjau sugrįžti į ORT pasaulį, nes manau, kad išsilavinimas yra raktas į viską, ypač žydų perimamumą ir žydų išlikimą, be to tai  yra raktas kovoje su antisemitizmu ir išpuoliais prieš žydų tautą.

Šiais metais ORT pažymi 140-ąsias metines. Labai mažai žydų organizacijų, kurios taip ilgai gyvuoja, ORT išgyveno du pasaulinius karus ir tiek daug pasiekė.

Mes gyvename pasaulyje, kuriame greitai keičiasi darbo rinka, todėl ORT yra aktualesnis nei bet kada anksčiau, nes esame naujų idėjų, inovacijų ir prisitaikymo centras, kuris ruošia jaunus žmones darbo pasauliui. “

Darbėniškių seserų Chajos ir Esteros Chaimaičių nuo nacių genocido išgelbėjimo istorija

Darbėniškių seserų Chajos ir Esteros Chaimaičių nuo nacių genocido išgelbėjimo istorija

Darbėniškių Chaimų šeima, dar nežinanti savo ateities: priekyje (iš kairės) Chaja, Yehoshua, Cipora ir Estera, už jų  – Rocha ir Reubenas. Darbėnai 1932 m. Nuotr. iš Chaimų šeimos archyvo

Žemaitijos žmonių didvyriškumo ir pasiaukojimo kitam pavyzdys. 1965 m. gruodžio 21 d. Vilniuje leistame laikraštyje „Vakarinės naujienos“ ir 1966 m. birželio 4 d. Skuodo rajono laikraštyje „Mūsų žodis“ aprašyta istorija ilgainiui buvo užmiršta, amžinybėn iškeliavo ir šios neeilinės istorijos herojai, kurių rezistencinė veikla žiauriais nacių okupacijos metais iki šiol deramai neįvertinta.

Iki karo Darbėnuose, Palangos gatvės 15 name, gyvenusi Chaimų šeima, kaip ir visos kitos, svajojo apie savo ir vaikų geresnį gyvenimą, kuriant ir savo gimtosios šalies – Lietuvos – šviesesnę ateitį.

Ši šeima, kaip ir daugelis apie 600 Darbėnuose iki karo gyvenusių žydų, vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę. Šios šeimos palikuonių išsaugotoje 1932 m. darytoje nuotraukoje įsiamžinę tėvai – Yehoshua ir Cipora bei jų vaikai: vyresnieji Rocha ir Reubenas bei jaunesniosios panašaus amžiaus seserys – kiek vyresnė Chaja ir jaunesnė Estera.

1936 m. nuo plaučių uždegimo mirė šeimos galva, kai 1941 m. jų laukė nauji žiaurūs likimo išbandymai. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus SSSR–Vokietijos karui, Kretingos apskrityje prie pat sienos su nacistine Vokietija gyvenę žydai turėjo nedaug galimybių pakeisti jiems skirtą tragišką lemtį, nes visa apskritis buvo nacių užimta jau pirmą karo dieną. Netrukus prasidėjo ir teroras prieš žydus.

Naciai, įsakę žydams prie rūbų prisisiūti geltonus lopus, juos vertė viešai dirbti įvairius darbus – šluoti gatves, valyti viešus tualetus, dirbančius stengėsi pažeminti, juos mušė lazdomis ir šautuvų buožėmis. Birželio 27 d. naciams padegus vieno žydų Raizmano namą ir gaisrui išplitus, jie buvo apkaltinti miestelio padegimu ir suvaryti į turgaus aikštę.

Čia nacių karininkai išvedę iš minios Mordechajų Blochą jį sušaudė, o rabinas Iseras Vaisbordas buvo užmuštas lazdomis ir šautuvų buožėmis.

Trys Petrauskų ir Bartkų kartos prie senosios Petrauskų giminės sodybos Daujotuose apie 1939 m. Stovi (iš kairės) Kostas Barkus ir Kazimieras Petrauskas, sėdi Adolfina Barkienė, Petronėlė Bartkienė ir Palmira Petrauskienė, ant žemės susėdę (iš kairės) Vaclovas Barkus, Vladas ir Vincas Petrauskai. Nuotr. iš Petrauskų šeimos archyvo.

Skaityti plačiau
Žydų tautos randais išvagotas ir Panevėžio veidas

Žydų tautos randais išvagotas ir Panevėžio veidas

Memorialas Kaizerlingo miške, įamžinęs vieną iš kelių žydų tautos skausmo vietų Panevėžio rajone. Čia prieš keturis dešimtmečius iškilę koplytstulpiai žymi 1941-ųjų liepos 21 dieną nacių organizuotos ir vokiečių kareivių bei Panevėžio baltaraiščių būrio 103 asmenims įvykdytos egzekucijos vietą. P. ŽIDONIO nuotr.

Daiva Savickienė

Antrasis pasaulinis karas, skaudžiai atsiliepęs visiems Lietuvos gyventojams, žydams tapo tautos tragedija.

Represijos prie žydus ir jų teisių bei laisvių suvaržymas Vokietijoje prasidėjo dar gerokai iki Antrojo pasaulinio karo. Bet jam įsiplieskus, labai greitai pasiekė visiškai naują – genocido lygį.

Ėmus žydus naikinti kaip tautą, Lietuva per labai trumpą laiką neteko didelės dalies savo gyventojų.

Vienus okupantus pakeitė kiti

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad respublikos laikais žydai mieste sudarė apie trečdalį gyventojų. Didžioji dalis vietos prekybininkų buvo žydai.

Sovietų represijos buvo pirmosios, pakeitusios Panevėžio demografinį veidą: tarp ištremtųjų artėjant frontui buvo nemažai žydų. Tačiau netrukus naciai  atvėrė dar vieną žiaurumų kupiną puslapį tautos istorijoje.

D. Pilkausko pasakojimu, 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, Vokietijos armija žygiavo per Lietuvą. Jau pirmąją dieną vokiečių lėktuvai bombardavo Pajuosčio karinį aerodromą, kur sunaikino ne vieną sovietų orlaivį. O birželio 25-ąją Liuftvafės pilotai vėl pasirodė virš miesto – ir tąkart bombos jau krito ant gyvenamųjų namų Klaipėdos gatvės rajone.

Tai, primena istorikas, buvo vienas labiausiai sukrečiančių periodų Panevėžio istorijoje: kai iš miesto besitraukiant sovietams, prie Cukraus fabriko surengtos politinių kalinių žudynės, nukankinti keturi ligoninės medikai, vyko Birželio sukilimas.

Atėjus vokiečiams, ramiau netapo. Trumpam plykstelėjusi viltis atkurti Lietuvos nepriklausomybę buvo negailestingai sutraiškyta. Naujieji okupantai vykdė savą politiką, ir vienas jos žingsnių buvo masinis gyventojų naikinimas.

Skaityti plačiau
,,Žydų objektyvo” nugalėtojai

,,Žydų objektyvo” nugalėtojai

,,Žydų objektyvo“ 2020 nugalėtojai Eliana Adler, Ran Aškenazi, Viktorija Batura, Ruby Blachowitz, Talia Bruner, Elia Catalucci, Eliana Dente, Hadas Elbaz, Miriam Feldsherov, Samar Gioni, Reyna Haleve, Sami Perezas, Estera Reches, Yirmiyah Rozen, Shachar Shaked, Shaned, Daniellelle, Danielle. , „Tiara Sol Balli“, Lior Tordjman, Ilan Wagner Ezquenazi

Apie „Žydų objektyvą“

Kasmetinė ,,Žydų objektyvo“ programos apdovanojimų ceremonija buvo numatyta „Via ZOOM“ kovo 22 d., sekmadienį, turėjome surengti metinę „Žydų objektyvo“ programos apdovanojimų ceremoniją – renginį, kuriame švenčiama plati programos veikla su dalyviais iš viso pasaulio.

Dėl  koronaviruso krizės turėjome atšaukti renginį, tačiau mūsų „Koret“ tarptautinės mokyklos komanda nepasidavė ir per kelias dienas surengė virtualią ZOOM ceremoniją, kurioje dalyvavo 154 dalyviai iš 21 šalies. ,,Žydų objektyve” paaugliai iš viso pasaulio nusifotografuoja, nuotraukoje turi matytis jų ryšys su žydų tauta, o vertinimo komitetas kiekvienais metais išrenka 20 laimėtojų atvaizdų. Šį kartą ceremonija buvo ypač jaudinanti, nes dalyviai iš įvairių šalių pasidalino savo jausmais šiomis nepakartojamomis dienomis, kurias mes visi išgyvename. Irmiya Rozen iš Izraelio, kurios nuotrauka „Užuojauta“ buvo viena iš laimėtojų nuotraukų, visiems dalyviams palinkėjo geros sveikatos ir saugesnių dienų.

Daugiau nuotraukų ir informacijos 

Senas sąsiuvinis saugojo sukrečiančią istoriją: talentingai devyniolikmetei žiauri egzekucija buvo atlikta tiesiog šalikelėje

Senas sąsiuvinis saugojo sukrečiančią istoriją: talentingai devyniolikmetei žiauri egzekucija buvo atlikta tiesiog šalikelėje

DELFI.lt Gintarė Bakūnaitė

Apie vos 19 metų sulaukusią Matildą Olkinaitę niekas sužinoti neturėjo. Jai kartu su dar aštuoniais Lietuvos žydais žiauri egzekucija buvo įvykdyta 1941 m. liepą, o nušautųjų kūnai užkasti tiesiog šalikelėje, nuošaliame durpyne. Tokią tragišką ir skaudžią istoriją bei nutildytą išskirtinį jaunos merginos talentą atskleidė išlikęs senas jos eilėraščių sąsiuvinis bei užrakintas, odiniais viršeliais dengtas dienoraštis.
Sutapimas ar ne, bet Matildos kūryba galiausiai atkeliavo į Vilniaus Basanavičiaus gatvės 16 namą, kuriame studijuodama gyveno ir ji pati. Praėjus maždaug puššimčiui metų po jos mirties, 1987 m., šie rankraščiai pateko į Holokaustą išgyvenusios bei iš Kauno geto pasprukusios literatūrologės, profesorės Irenos Veisaitės rankas. „Čia iš tiesų yra fantastiška istorija. Tokios niekada nesugalvosi, tai atsitinka, nežinau, gal tai yra likimo ar Dievo ranka. Pažiūrėkite, tai yra ne tik knyga, tai yra paminklas“, – „Knygų mugėje“ pristatinėdama Matildos Olkinaitės biografiją „Atrakintas dienoraštis“ sakė profesorė I. Veisaitė.
Dabar jau žinoma, kad dvi Panemunėlio šeimos – Olkinų ir Jofių – buvo nužudytos atskirai nuo kitų areštuotųjų žydų. „Spėjama, kad žydšaudžių tikslas buvo apiplėšti turtingais laikytus Panemunėlio vaistininką ir malūninką“, – knygoje rašo Kultūros ministras ir knygos sudarytojas Mindaugas Kvietkauskas. „Ji turėjo išnykti, jos vardo turėjo nebelikti“, – „Knygų mugėje“ sakė jis. Kaip rašoma knygoje, tiksli jos ir artimųjų bei dar vienos šeimos nužudymo ir užkasimo vieta buvo nustatyta tik 2018 m., JAV ir lietuvių archeologų ekspedicijos metu.

„Augusi kaip Amerikos lietuvė ilgus metus tikėjau, kad lietuvius žudyti kaimynus žydus su ginklu vertė naciai. Tiesos būta daug skaudesnės – Matildos žudikai buvo sąmoningi, jie įvykdė nusikaltimą aiškiai suvokdami, ką daro. Kaip nustatė tyrinėtojai, tuo metu su naciais kolaboravo 23 000 lietuvių, nors tai nesiekė vieno visų Lietuvos gyventojų procento“, – skaudžią istorinę tiesą knygoje aprašo L. V. Sruoginis.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/senas-sasiuvinis-saugojo-sukreciancia-istorija-talentingai-devyniolikmetei-ziauri-egzekucija-buvo-atlikta-tiesiog-salikeleje.d?id=84313463

Skaityti plačiau