Vytautas Bruveris. Aršiausi karai – dėl dukart du? LRYTAS.LT
Kuo klausimas, regis, paprastesnis ir suprantamesnis, tuo mes, lietuviai, aršiau dėl jo tarpusavyje kaunamės.
įkaitusios batalijos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC). Juk pagrindinis ir esminis klausimas, aplink kurį jos kunkuliuoja, – kokia mūsų patriotizmo samprata ir santykis su praeitimi?
lrytas.lt
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė organizavo nuotolinę paskaitą apie Lietuvos žydų indėlį Nepriklausomybės kovose. Žurnalistas ir istorijos tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas pristatė plačiajai visuomenei mažai žinomus istorinius faktus apie žydų tautybės savanorius, kurie prieš šimtą metų aktyviai dalyvavo jaunos Lietuvos valstybės kovoje už nepriklausomybę.
„Tai nepelnytai užmiršta istorija, kurią šiandien norime papasakoti visiems. Žydai 1918 metais sąmoningai pasirinko būti besikuriančios nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiais, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, atnešė daug ir svarbių inovacijų.
Visa tai dabar užmiršta. Mūsų tikslas yra priminti jų istorijas ir vardus – asmeniškai tikiuosi, kad tai ves prie to, kad baigsis kalbėjimas apie žydus kaip apie svetimus, kitus. Mes buvome ir esame Lietuvos istorijas bendrakūrėjai“, – sako diskusiją inicijavusios Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Jai pritaria žurnalistas, knygų autorius Vilius Kavaliauskas, kuris aktyviai domisi Nepriklausomybės kovų laikotarpiu ir dalinasi sukaupta informacija ir atradimais: „Tyrinėjant Lietuvos savanorių, pirmosios respublikos laikais apdovanotų už nuopelnus Lietuvos valstybei, sąrašus, randu daug žydiškų pavardžių. Kai kuriose yra ir gimimo, ir mirties data, o kiti išgyveno ir prisidėjo prie Lietuvos gerovės kūrimo vėliau. Žydų istorijos ypač įdomios, nes jie buvo ir mūsų kariuomenės tiekėjai, ir medikai, ir organizatoriai – tai rodo, kad savanoriška Lietuvos kariuomenė buvo gerai organizuota, joje tarnavo aukštos kvalifikacijos žmonės.
Tai ypač svarbu įsisavinti – Lietuva visada vertino kompetencijas ir žinias“. Pasak žinovo, Lietuvos žydų atstovai buvo siunčiami į įvairias diplomatines misijas, nes jų tarpe buvo puikių teisininkų, advokatų, jie turėdavo pažinčių ir buvo įtraukiami įvairias diplomatines misijas, kad padėtų siekti tarptautinio Lietuvos pripažinimo. Vilius Kavaliauskas dalinasi įdomiausiomis ir netikėčiausiomis istorijomis, nutikusiomis permainingu kovų už Nepriklausomybę laikotarpiu 1918–1920 metais.
Ginklų sandėlininkas
„Kai kūrėsi Lietuvos kariuomenė, daug ko trūko. Nebuvo užtektinai kareivių, todėl į savanorius siūlėsi daug karininkų, ypač reikėjo ginklų.“, – primena Vilius Kavaliauskas. Keli žmonės ėmėsi iniciatyvos supirkinėti ginklus iš vokiečių dalinių, kurie karo pabaigoje buvo likę Lietuvos teritorijoje. Vienas iš tokių ginklų supirkinėtojų buvo Hermanas Aronsonas – turtingas verslininkas, iš vokiečių ginklus pirkęs oficialiai ir įsteigęs net du ginklų sandėlius. Tokiu būdu jis galėjo tiekti ginklus ir Lietuvos kariuomenei. „Įdomus faktas – Hermanas Aronsonas turėjo savo dvarą ir jame maitino Lietuvos kariuomenę, o po kovų buvo pristatytas Vyties kryžiui – šiuo apdovanojimu buvo pagerbiami Lietuvos kariuomenei nusipelnę asmenys.“ , – pasakoja V. Kavaliauskas.
Nuo batsiuvio iš Balbieriškio iki gydytojo iš Šveicarijos
Pristatytas Vyties kryžiaus apdovanojimui buvo ir Ilijošus Zizle, profesionalus policininkas, buvęs Kauno milicijos vado pavaduotojas. 1918 m., mieste dar esant vokiečių kareiviams, Zizlė atliko svarbų darbą: sprendė konfliktus, patruliavo ir ėmėsi priemonių, kad vokiečiai negaudytų lietuvių kareivių. Abi šios asmenybės žydų bendruomenėms buvo pavyzdžiai, jie vertinami savo amžininkų, tačiau abu žuvo Holokausto metu. „Dabar šių žmonių net nuotraukų neturime, o savo laiku jie prisidėjo prie Lietuvos valstybės stiprinimo“, – sako V. Kavaliauskas.
Šalia išsilavinusių, pasaulio mačiusiu žydų į savanorių gretas stojo ir paprasti bendruomenės nariai. Chaimas Silkineris tarnavo Baltgudžių batalione (jame tarnavo daug žydų), kuris veikė Baltarusijos teritorijoje, bet buvo Lietuvos kariuomenės dalimi ir taip pat kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Vėliau, lenkams batalioną nuginklavus, Silkineris kažkaip nusigavo iki Kauno, kur kovą tęsė.
Po Nepriklausomybės kovų jis garsėjo kaip graveris. Kitas savanoris Volfas Kaganas buvo beraštis batsiuvys iš Balbieriškio. Kariuomenėje išmoko skaityti, rašyti, tapo puskarininkiu. Pirmą Vyties kryžių gavo už kovas su bolševikais, antrąjį – už kovas su bermontininkais. „Paskutinėje kovoje buvo sužeistas, bet karo lauke pasiliko iki pergalingo mūšio pabaigos. Po to buvo išvestas į ligoninę ir ten jo pėdsakai dingsta. Šio savanorio vėlesnis likimas mažai žinomas, deja, atrodo, kad jis taip pat žuvo Holokauste“ , – sako V. Kavaliauskas.
lrytas.lt I.Vainalavičiūtė
Net ir pačias skausmingiausias ir prieštaringiausias temas tiriančiame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre susiklostė beprecedentė situacija: aiškėja, kad institucija kaip niekad anksčiau plėšoma tarp mokslo ir politikos. Į klausimą, kodėl šios įtampos aštrėja būtent dabar, atsakymo diskusijoje „Karai dėl istorijos: kodėl Lietuvai taip sunku priimti praeitį?“ atsakymo ieškojo istorikai, rašytojai ir politikai.
A. Bumblauskas: „Vyksta muštynės“ , profesorius Bumblauskas teigė, kad ir pati diskusija apie istorijos suvokimą dabartyje yra sena kaip ir pats istorijos mokslas. Anot jo, akivaizdu, jog šiandien vyksta muštynės: „Jos vyksta dažnai net nesupratus dėl ko, nes įsivaizduojama, kad galima surinkti visus faktus ir atrasti objektyvią teisybę.
Tai baudžiavos laikų mąstymas – XIX amžius, kai buvo iliuzija, kad surinkus visus faktus, bus pasiekta teisybė“, – kalbėjo profesorius ir pridūrė, kad jau seniai įvyko istorijos mokslo perversmas, kuomet buvo suvokta, kad bet koks „objektyvumas“ vis tiek yra tam tikro “susitarimo objektyvumas”, tad ir kokiu nors vienu rašiniu teisybę pasiekti nėra įmanoma. „Humanitarijoke visą tai turi lydėti dialogai ir polilogai, kol to nebus, mes visi mušimės, o dažni muštynių dalyviai yra be humoro jausmo, jie nemoka žaisti su istorija, padaryti ja linksmu dalyku.
Suprantama, kad iš žudynių ar Holokausto istorijos linksmybių nepadarysi, bet vienaip ar kitaip į save pasižiūrėti reikia… Kiekviena istorija turi savo aukas ir savo budelius ir jie negali vienodai mąstyti apie tą patį“, – apie šių dienų diskusijas ir ryškėjančias mąstymo takoskyras kalbėjo kalbėjo profesorius.
U.S. Department of State | Thursday, March 18, 2021 | 11:30 a.m.-12:30 p.m. EDT
The State Department’s Special Envoy for Holocaust Issues cordially invites you to a webinar on the challenges European and American educators face in teaching about the Holocaust to a new generation of learners. Holocaust educators will compare educational landscapes, discuss best practices and areas for cooperation, and speak to the challenges presented by rising anti-Semitism worldwide as well as the greater reliance on virtual schooling in a (post)-COVID world.
Please register by completing the form below.
This Zoom webinar will be in English. Participants will have an opportunity to submit questions in writing during the webinar or in advance by email to: SEHI-EVENTS@state.gov. This invitation may be shared with trusted colleagues and friends.
Nuotraukoje Anne Frank ir Estera Kverlytė
Romualdas Beniušis, www.DELFI.lt
Vokietijos žydų mergaitė Ana Frank (1929–1945), kurios dienoraštį skaitė daugybė žmonių visame pasaulyje, – viena iš 6 milijonų žydų – nacizmo aukų, o jos dienoraštis, išverstas į 70 pasaulio kalbų, – iškalbingas Holokausto liudijimas, tapęs vienu skaitomiausių to laikotarpio dokumentų.
A. Frank, gyvenusi Vokietijoje, kartu su savo šeima, 1933 metais Adolfo Hitlerio vadovaujamiems naciams atėjus į valdžią, pasitraukė į Olandiją. O 1940 metais Vokietijai ją okupavus ir iškilus grėsmei būti suimtiems ir išvežtiems į mirties stovyklą, 1942 metais Frankų šeima pasislėpė Amsterdamo mieste, slėptuvėje, įrengtoje viename iš namų, kur buvo įsikūrusi šeimos galvos Oto Franko prekybos įmonė. Ana slėptuvėje daugiau negu 2 metus rašė dienoraštį, kol 1944 metų rugpjūtį slėptuvė buvo surasta ir visi jos gyventojai išvežti į koncentracijos stovyklas. Ten išgyventi pavyko tik O. Frankui, kai jo žmona ir dvi dukros 1945 metais mirė nuo bado ir ligų. Šiandien Amsterdame įsikūręs A. Frank muziejus yra vienas žinomiausių ir lankomiausių visoje Olandijoje.
Lietuva turi savo dar neatrastą A. Frank – Kretingos pranciškonų gimnazijos moksleivę darbėniškę Esterą Kverlytę, taip pat rašiusią ir po savo žūties palikusią nebaigtą dienoraštį. Tik skirtingai nuo A. Frank, jai likimas leido jį rašyti tik kelis nacių okupacijos mėnesius. Kas ji, E. Kverlytė – svajinga poetiškos sielos mergaitė, kurios vienintelė kaltė buvo tai, kad į šį pasaulį ji atėjo žydų šeimoje.
Darbėnai – vienas iš daugelio nedidelių Lietuvos miestelių, kuriuose nuo seno gyvenę žydai sudarė nemažą gyventojų dalį. Čia 1924 ar 1925 metais Batios (1904–1941) ir Jošua (1898–1941) Kverlių šeimoje ir gimė jų pirmagimė dukra, pavadinta Esteros vardu. Jos tėvai vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę, buvo vieni iš turtingesnių Darbėnų miestelio žydų.
Estera, baigusi Darbėnų pradžios mokyklą, toliau mokslo siekė Kretingoje, kur 1939 metų rudenį nacistinei Vokietijai nuo Lietuvos atplėšus Klaipėdos kraštą, Šv. Antano rūmuose atvėrė duris Pranciškonų gimnazijos mergaičių I, II ir III klasės, kuriose mokėsi apie 100 iš Klaipėdos krašto pasitraukusiųjų bei Kretingos ir jos apylinkių mergaičių. Gimnazijai tuo metu vadovavo žinomas pedagogas, literatas, šviesuolis Vincas Zajančkauskas (1884–1956), vadinęsis ir vienuolišku Bonaventūros vardu, čia mokytojavo žinomas pedagogas Juozas Gedgaudas (1893–1949), dailininkas Fabijonas Šulcas (1898–1984) bei daug kitų šviesių asmenybių.
Gimnazijoje Estera artimai susibičiuliavo su Darbėnų bažnyčios vargonininko ir muzikos mokytojo Stasio Japerto (1890–1961) dukra Birute (1924–2004), su kuria kartu traukiniu vykdavo iš Darbėnų į Kretingą, kartu mieste nuomojosi kambarėlį. Kaip šių eilučių autoriui pasakojo buvusi šios gimnazijos mokinė Birutė Mončytė-Turauskienė (gim. 1927 m.), čia mokėsi ir draugiškai sugyveno įvairių tautybių mergaitės: lietuvės, rusės, žydės. Paauglės mergaitės svajojo apie savo tolesnes studijas, kūrė gyvenimo planus, savo mintis ir svajones išliedamos dienoraščiuose, viena kitai rašė ir palinkėjimus. O Estera jos atmintyje išliko kaip simpatiška mėlynakė ilgakasė mergaitė.
.Deja, 1940 metų sovietinė ir vėlesnė 1941 metų nacistinės Vokietijos okupacija tuos planus sugriovė, dalies jų laukė ir tragiškas likimas. 1940 metų rudenį po vasaros atostogų sugrįžusios gimnazistės savo mokykloje vietos neberado, nes čia jau šeimininkavo NKVD.
Sofija ir Stasys Japertai su vaikais Birute ir Vytautu 1926 m. Stovi S. Japerto pusbrolis.
Kariuomenė, įsteigusi štabą ir kalėjimą. Tad patalpų mokyklai teko ieškoti kitur, o 1941 metų rudenį, prasidėjus SSSR ir nacistinės Vokietijos karui, į mokyklą nebegrįžo ir moksleiviai žydai, kurių kūnus priglaudė pajūrio laukų ir miškų smėlynai. Nacistinės Vokietijos valdančiųjų planuose žydų tautai vietos žemėje nebuvo numatyta. „Žydas – tai nusikaltimo rūšis. Gimei žydu ir keliauk į lagerį“, – taip savo romane „Dievų miškas“ apie nacių Štuthofo mirties lagerio kalinius žydus 1945 m. rašė jo buvęs kalinys rašytojas Balys Sruoga. Darbėnuose, kur gyveno Kverlių šeima, kaip ir kituose Lietuvos pajūrio miesteliuose, nacistinis teroras prasidėjo jau pirmą karo dieną – 1941 m. birželio 22-ąją.
Nacistinės Vokietijos valdančiųjų planuose žydų tautai vietos žemėje nebuvo numatyta. „Žydas – tai nusikaltimo rūšis. Gimei žydu ir keliauk į lagerį“, – taip savo romane „Dievų miškas“ apie nacių Štuthofo mirties lagerio kalinius žydus 1945 m. rašė jo buvęs kalinys rašytojas Balys Sruoga. Darbėnuose, kur gyveno Kverlių šeima, kaip ir kituose Lietuvos pajūrio miesteliuose, nacistinis teroras prasidėjo jau pirmą karo dieną – 1941 m. birželio 22-ąją.
ZELIGO KALMANOVIČIAUS DIENORAŠTIS, SAUGOMAS VVGŽM (VŽM 4523)
Zeligo Kalmanovičiaus dienoraščio dalis, rašyta Vilniaus gete nuo 1942 m. gegužės 16 d. iki 1942 m. liepos 19 d. hebrajų kalba. 1944–1949 m. dienoraštis buvo saugomas pokariniame Vilniaus žydų muziejuje, Vilniaus žydų muziejų uždarius, perduotas į Lietuvos centrinį valstybės archyvą (LCVA FR-1390 ap. 1 b.25). 1998 m. grąžintas Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui.
Vytautas Bruveris, lrytas.lt
Ar ką tik dėl kontraversiškų ir didžiulį triukšmą sukėlusių pareiškimų apie Holokaustą Seimo komisijos vadovo postą palikęs buvęs istorikas dabar mano kitaip? Juk jis, nors ir atsistatydino, tvirtino, jog nieko blogo nepasakė ir nenorėjo pasakyti, tad pasitraukti jį privertė tik partijos vadovybė.
Tačiau vis dar formaliu Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininku tebeesantis V.Rakutis ir šiandien neišsižada tokios savo nuomonės. Pasak, jo dujų kamerose žydai žūdavo mažiau kentėdami fiziškai, nei tuomet, kai būdavo iki mirties nukankinami ar šaudomi, todėl tokie teiginiai – teisingi.
Tiesa, jis pats pripažįsta – jei taip lyginti „galima iš viso“. Kariūnams – speciali paskaita Tokį šokiruojantį teiginį V.Rakutis pats savo ranka yra užrašęs, būdamas Generolo Jono Žemaičio karo akademijos dėstytoju ir ugdydamas jaunuosius Lietuvos kariūnus. Tai įvyko dar 2000-2001 m., kai akademijoje ir už jos ribų buvo audringai ir karštai svarstoma, ar patvirtinti specialią paskaitą apie Holokaustą karių švietimo programoje.
Tokią paskaitą – specialų mokslinį darbą bei metodinę priemonę – parengė istorikas Elmantas Meilus, kuris tuo metu buvo ir akademijos dėstytoju, ir Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis.
Istoriko darbas vadinasi „Holokaustas, arba Lietuvos tragedija (1941-1944)“. Svarbiausi šio darbo prasminiai akcentai bei idėjinės kryptys iš esmės išvardyti jau jo pratarmėje. Daugelis jos teiginių skamba taip, tarsi būtų rašyti ne prieš du dešimtmečius, bet vakar.
„Deja, didžioji mūsų visuomenės dalis Holokausto temos vis dar vengia, vengia pripažinti istorines klaidas bei tėvynainių padarytus nusikaltimus. Dėl to kyla problemų tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje arenoje. Lietuvių tauta nėra geresnė ar blogesnė už kitas tautas. Reikia tai suvokti ir įsisąmoninti.
Tada išsivaduosime iš daugelio kompleksų, suvoksime savo istoriją, kaip praeitį, kurios nebeįmanoma pakeisti, o ne kaip dabartį, kuriai dar galima daryti įtaką. Taps aišku, kad istorija mums užkrauna moralinės atsakomybės naštą ir moko“, – rašo E.Meilus.
Istorikas, žinoma, svarsto ir atsakomybės už tai, jog dalis lietuvių dalyvavo žydų žudynėse – ar yra kokia nors kita atsakomybė, be kiekvieno žudiko, kurio asmeninę kaltę įrodytų objektyvūs duomenys ir teismas?
„Tauta, manau, turi jausti bent jau moralinę atsakomybę už savo tėvynainių veiksmus“, – teigia autorius ir čia pat iškelia 1941 m. Laikinosios vyriausybės, birželio sukilimo ir naciams pavaldžių struktūrų apskritai vertinimo problemą, kuri nėra išspręsta iki šiol.
Dalis politikų – pirmiausia, dabartiniai valdantieji konservatoriai – ir juos remianti visuomenės dalis kategoriškai teigia, jog jokio problemiško sukilimo ir visų struktūrų santykio su antisemitizmu ir Holokaustu nėra. Tuo tarpu E.Meilus tvirtina, kad „antisemitiniai pareiškimai“, kurie kartais kartojami ir šiandien, yra iki šiol Laikinąją vyriausybę „kompromituojanti dėmė“, tad, pavyzdžiui, ją paskelbiant visų Lietuvos Respublikos teisių perėmėja, turėtume prisiimti ir „visą atsakomybę“ už tai, ką padarė bei nepadarė ji ir „jos paklausę piliečiai“.
E.Meilus itin pabrėžia, kad, pateikdamas kuo įvairiapusiškesnę ir detalesnę informaciją apie Holokaustą, lietuvių dalyvavimą jame ir to priežastis, jis nori paskatinti jaunuosius kariūnus mastyti apie stereotipus bei antisemitizmą, bet svarbiausia – suvokti, kad tai buvo ne tik žydų ar lietuvių, bet ir visos Lietuvos tragedija. „Liūdniausia, kad liko didžiulė moralinė dėmė, o visuomenė prarado svarbius moralinius orientyrus. Aišku, šie praradimai buvo ne tik Holokausto, o ypač okupacijų (tiek dviejų sovietinių, tiek nacistinės) pasekmė, bet Holokaustas tam turėjo taip pat labai didelės reikšmės“, – rašo E.Meilus.
Išminčiai sako: „Šabo metu reikia pamiršti maistą kūnui ir rūpintis maistu sielai“. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir Viliamas Žitkauskas pakvietė visus į „Šabo pokalbius“. Pirmasis susitikimas buvo skirtas sionizmui.
V. Žitkauskas virtualaus susitikimo dalyvius supažindino su istoriniais faktais, liudijančiais apie iškilų Vilniaus Gaoną ir jo indėlį į sionizmą. Religingi litvakai sionistai laiko Gaoną tautinio judėjimo įkūrėju; Elizierius ben Jehuda – vadinamas „šiuolaikinės hebrajų kalbos tėvu“, tai žmogus, kuris visą gyvenimą stengėsi atgaivinti hebrajų kalbą kad ji taptų šiuolaikine šnekamąja kalba; Abramas Mapu – hebrajų romano kūrėjas; Menachemas Beginas – Izraelio valstybės veikėjas, septintasis Izraelio ministras pirmininkas.
Delfi.lt
Lietuvos istorikai atviru laišku kreipiasi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro generalinį direktorių prof. dr. Adą Jakubauską.
Gerbiamas kolega, drįstame taip į Jus kreiptis, nes esate mokslininkas ir turite nemažą dėstytojo darbo patirtį. Jau visas mėnuo tęsiasi vieši debatai apie padėtį Jūsų vadovaujamoje institucijoje. Juos, kaip žinia, įžiebė 17 LGGRTC istorikų kreipimasis, iškėlęs, mūsų požiūriu, labai rimtas problemas, susijusias su tyrimų būkle šioje institucijoje.
Problemos nėra vien akademinio ar juolab vadybinio pobūdžio klausimai, kaip nuo pat pradžių jas mėginote pristatyti, menkindami kreipimosi reikšmę ir jo signatarų, taip pat mūsų kolegų, intencijas. Net jei būtų tokių problemų, Jūsų pasirinktas stilius jas aiškintis viešumoje – pasitelkiant atvirą melą, savo srities profesionalų kompetencijos tiesmuką menkinimą, naudojimąsi tarnybine padėtimi – neprideda balų Jūsų, kaip vadovo, įvaizdžiui ir reputacijai. LGGRTC patikėta visuomeninė misija vykdyti istorinius tyrimus itin jautrioje zonoje, nusėtoje iki galo neužgijusiais randais ir atvirais nervais, kurių šaknys glūdi XX a. skirtingai skaudžiuose įvairių mūsų visuomenės grupių išgyvenimuose.
Be to, kuriant pasakojimą apie šį laikotarpį, norime to ar ne, turime ieškoti konsensuso su valstybėmis ir visuomenėmis tų aljansų, kuriuos laikome savo valstybingumo garantais. Todėl kiekvienas teiginys šiame pasakojime turi būti ne tik paremtas sąžiningų mokslinių tyrimų duomenimis, bet ir paliekantis atviras duris dialogui su kitais, turinčiais kitokias negu mūsų patirtis, – o ne gynybiškai uždaras.
Apeliavimas į tai, kad atviromis akimis leisdamiesi į nelengvų atsakymų paiešką mes neva tampame pažeidžiami blogio imperijų informacinėms atakoms, yra toks nerimtas, jog jį net argumentu pavadinti nelabai apsiverčia liežuvis.
Istorijos balinimas, valstybinis atminties reguliavimas, istorinių tyrimų cenzūra ir jų instrumentalizavimas ir yra tos žaidimo taisyklės, kurias mums siekia primesti pagal jas gyvenantys mums nedraugiški režimai.
Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo mūsų valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis savo politikos pavyzdžiu rodė, kaip svarbu neįsivelti į anos pusės melagių primetamus žaidimus dėl praeities, ir laikytis savo, tiesos ir faktų kelio.
Juolab šiandien mėgdžioti pototalitarines istorijos politikas, tik išverstas „į savo pusę“, būtų ne tik trumparegiška, bet ir negarbinga savo valstybės tradicijos požiūriu. Viešai nuskambėjo Jūsų pasakymas, kad istorikai LGGRTC yra valstybės tarnautojai ir, jeigu jie nori būti tik istorikai, jie neturi būti valstybės tarnautojai.
Deja, bet šiuo atveju Jūs nepasakėte nieko originalaus, o tik perteikėte socialiniuose tinkluose radikalių visuomenininkų reiškiamą nuostatą, kad LGGRTC nėra akademinė institucija, o valstybės užsakymų vykdytojas, todėl tie, kurie nori akademinės laisvės, tegu pasiieško darbo kitur. Tik kai taip kalba fašistuojantys radikalai, gali suprasti (ne pateisinti), o kai taip prabyla institucijos, kurios pavadinime yra žodis „tyrimo“, vadovas ir dar su profesoriaus titulu, darosi nejauku. Argi jam neturėtų būti savaime suprantama, kad akademinių tyrimų kokybė ir patikimumas tiesiogiai priklauso nuo tyrėjo laisvės laipsnio?
Žinomas Izraelio meno kuratorius ir rašytojas Ory Dessau kartu su šiuolaikinio meno galerija „Vartai“ 2020 metų pabaigoje pristatė tarptautinę parodą „An Unfinished Project“, skirtą Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metų minėjimui. Organizuoti parodą pandemijos metu nebuvo lengva, kuratoriui nepavyko atvykti ir į Lietuvą, kaip buvo planuota, tačiau nepaisant visko, menas turi neįkainojama vertę – išnykstančias bet kokias ribas; jis laisvas ir keliaujantis, siunčiantis klausimus ir atsakymus, su kuriais kuratorius kviečia susipažinti virtualioje vis dar vykstančioje parodoje.
Kokia paroda Jums buvo pati svarbiausia ir įsimintiniausia?
Kaip ir didis muzikantas Duke Ellington kadaise atsakė, paklaustas apie geriausią savo sukurtą muzikinį kūrinį, paantrinčiau, kad pati svarbiausia paroda yra artimiausia paroda, kurią kuruosiu. Projektui, su kuriuo dirbu, atiduodu visą save. Šiuo metu vyksta paroda Vilniuje, šiuolaikinio meno galerijoje „Vartai“. Ši vieta paverčia meno kuravimo ir pristatymo procesą lengvu. Mane itin sudomino parodos „An Unfinished Project“ lokacijos istorinės sąlygos – tai žydų istorijos dalis. Čia slypi daugybė nepapasakotų istorijų, kurias galime pristatyti auditorijai. Žaviuosi Vilniaus gyvybingumu ne tik dėl neseniai lietuvių patirtos sėkmės 58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje 2019-aisiais, bet iš esmės jaučiu stiprią trauką šiam miestui.
Apsisuko žydų švenčių ratas ir sulaukėme PURIM – linksmiausios žydų šventės.
Jau šį vakarą nuo 19:00 val. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kviečia kartu švęsti, linksmintis ir klausytis sinagogos kantoriaus Šmuelio Jatomo skaitomos Megilat Ester!
Purimas yra gausus papročiais. Tarp daugybės kentėjimų, rūpesčių ir išbandymų, supančių žmogų ištisus metus, Purimas buvo kaip vieniša beatodairiško linksmumo, jumoro ir optimizmo, būdingo judėjų tautai, sala. Ypatinga Purimo literatūra, jumoristiniai vaidinimai su persirengimu ir linksmomis kaukėmis linksmino širdis. Tik šią dieną leidžiama vaidinimai su charakteringais personažais. Pavyzdžiui, renkamas „Purimo rabinas“, tuo pačiu „suvesdamos sąskaitos“ su nemėgstamais bendruomenės veikėjais, ant kurių „griežiami dantys”.
HAG PURIM SAMEACH! LINKSMO PURIMO!
Vasario 25 d. švenčiamas Purimas – pati linksmiausia iš žydų švenčių, skirta prisiminti stebuklingą žydų tautos išsigelbėjimą nuo išnykimo. Šią dieną tradiciškai valgomi trikampiai „Hamantašen“ sausainiai , kuriais šiemet Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė vaišins ir valstybės vadovus.
„Purimo esmė – švęsti gyvenimą visame jo pilnume. Tai linksma šventė – tą dieną reikia daug ir skaniai valgyti, ypač tradicinius „Hamantašen“ sausainius. Šis tradicinis skanėstas primena, kad piktavalių kėslai dažnai atsisuka prieš juos pačius, o išmintingi valdovai visada sulaukia pagalbos priimti teisingus sprendimus. „Hamantašen“ sausainių nusiųsime ir valstybės vadovams, linkėdami išmintingų ir žmonėms naudingų sprendimų“ , – sako Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Žydų bendruomenės religinis vadovas Simas Levinas primena pačią Purimo istoriją, kuri siekia Biblinius laikus, kai žydų tauta buvo ištremta iš Jeruzalės ir gyveno Babilone. Nors karalius buvo vedęs gražuolę žydę Esterą, Babilono didikai ir valdininkai ypač nekentė šalyje ne savo noru gyvenusių žydų. Viziris Hamanas sumanė sunaikinti visus judėjus ir metė burtus (פור), kad sužinotų, kada tam yra tinkamiausias laikas.
Tarbut gimnazijos mokiniai Pabradėje pasiruošę Purim vaidinimui, 1939 m. kovo 3 d. YIVO Institute for Jewish Research archyvo nuotrauka.
Vasario 25-oji (pagal hebrajų kalendorių Adaro 14-oji) burtų keliu buvo pasirinkta nuosprendžiui įvykdyti: „Purimas ir reiškia burtą – tik tas lemtingas burtas atsisuko prieš pačius piktavalius. Paskutinę akimirką karalienė Estera perkalbėjo savo vyrą ir žydų tauta buvo išgelbėta. Karaliaus už negarbingus kėslus nubaudė patį vizirį Hamaną ir jo dešimt sūnų. Pagal žodį פור „pur“ šventė vadinasi Purimu, o visi su juo susiję įvykiai aprašyti Megilat Ester (Esteros knygoje) – aiškina S. Levinas.
Purimo tradicijos – linksmintis, skaniai ir gausiai valgyti, lankyti kaimynus ir draugus su dovanomis, persirengti įvairiais kostiumais, pasiekė ir mūsų laikus. Purimas – tai ne pačios tragedijos, o būtent išsigelbėjimo nuo jos minėjimas, todėl jis švenčiama džiaugsmingai ir triukšmingai. Ši šventė yra pilna linksmybių, bendruomeniškumo ir tikėjimo, jog žydų tauta yra stipri ir gebanti ištverti visas negandas. Izraelyje Purimo šventė yra didžiulis, spalvingas, linksmas karnavalas.
Nors dėl karantino šventė vyks tik namuose, F. Kukliansky kviečia pabandyti „Hamantašen“ sausainių pasigaminti patiems ir dalinasi receptu, kurį jos šeima išsaugojo dar nuo tarpukario. „Turbūt tas pats receptas buvo naudojamas dar seniau ir mena laikus, kai šių sausainių kvapą galėjai užuosti ne tik Vilniaus senamiestyje, bet ir daugelyje žydų apgyvendintų Lietuvos miestų ir miestelių. Nors dabar šio skanėsto galima rasti „Beigelių krautuvėlėje“, tačiau smagiausia jį išsikepti patiems“. Litvakiškas „Hamantašen“ – tai trikampis mielinės tešlos sausainis, tradiciškai įdarytas aguonomis.
Fainos Kukliansky „Hamantašen“ sausainių receptas:
Tešlai jums reikės:
125 ml pieno
1 v. š. cukraus
1 a. š. sausų mielių
1/2 a. š. druskos
500 ml miltų
100 g sviesto
1 kiaušinio trynio
Aguonų įdarui:
1/2 puodelio pieno
100 g cukraus
100 g medaus
100 g maltų aguonų sėklų
tarkuotos apelsino žievelės
Šik tiek citrinos sulčių
1/4 puodelio razinų (jei turite)
PARUOŠIMO BŪDAS:
Šiltą pieną sumaišyti su mielėmis, kiaušinio tryniu ir cukrumi. Miltus sumaišyti su druska, į vidurį supilti mielių masę, sudėti minkštą sviestą ir tešlą minkyti 5 – 10 min., kol tešla taps minkšta ir elastinga. Tešlą pridengti ir palaikyti 20 min.
Atriekite trečdalį tešlos. Padalinkite atriektą tešlos gabalą į 10 lygių rutuliukų. Kiekvieną rutuliuką iškočiokite arba suploninkite pirštais, padarykite apskritus 3-5 mm storio ir 10 mm skersmens skritulius. Galima kočioti visą atriektos tešlos gabalą ir skritulius išpjauti naudojant lėkštelę ar puodelį.
Į kiekvieno skritulio vidurį dėkite po 1-2 šaukštelius įdaro, užlenkite iš trijų kampų tešlos kraštus taip, kad per vidurį matytųsi šiek tiek įdaro. Viršų aptepkite plaktu kiaušiniu.
Įkaitinkite orkaitę iki 180 ˚C
Sausainius sudėkite į truputį sviestu pateptą kepimo skardą, išklotą pergamentiniu popieriumi. Kepkite 20-25 minutes, kol sausainiai gražiai paruduos. Išėmę iš orkaitės palaikykite 5-10 minučių skardoje, tada atsargiai išimkite ir palikite visiškai atvėsti ant grotelių. Prieš patiekdami pabarstykite milteliniu cukrumi.
SKANAUS!
15min.lt
Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Seimo nario Valdo Rakučio straipsnyje „Tarptautinė Holokausto diena ir istorinė atmintis“ paskelbtų teiginių. Toks sprendimas priimtas nustačius, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas išnagrinėjus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės pareiškimą, kuriame buvo nurodyta, jog, minint Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, Seimo narys, istorikas V.Rakutis internetiniame portale paskelbė straipsnį „Tarptautinė Holokausto diena ir istorinė atmintis“, kuriame galbūt viešai skatino neapykantą žydams dėl jų tautybės, taip pat galimai neigė Holokaustą.
Pareiškėja prašė įvertinti, ar straipsnyje paskelbtais teiginiais nebuvo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 170 str. 2 d. (Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę) ir 170-2 str. 1 d. (Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas). Įvertinus surinktus duomenis nustatyta, kad V.Rakučio veiksmuose nėra tyčios.
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Friedrichas Karlas Bergeris (1959 m.)
Jungtinėse Valstijose gyvenęs 95 metų buvęs nacių koncentracijos stovyklos sargybinis šeštadienį buvo deportuotas į Vokietiją, pranešė JAV Teisingumo departamentas.
Tenesyje gyvenęs Friedrichas Karlas Bergeris, turėjęs Vokietijos pilietybę, buvo deportuotas už tai, kad 1945 metais dirbdamas ginkluotu sargybiniu Noiengamo koncentracijos stovyklos sistemoje dalyvavo „nacių remiamuose persekiojimo veiksmuose“, pranešė departamentas.
„F.K.Bergerio deportacija rodo JAV Teisingumo departamento ir jo teisėsaugos partnerių įsipareigojimą užtikrinti, kad Jungtinės Valstijos netaptų saugiu prieglobsčiu tiems, kurie dalyvavo nacių nusikaltimuose žmonijai ir kituose žmogaus teisių pažeidimuose“, – pareiškė laikinai einantis generalinio prokuroro pareigas Monty Wilkinsonas. JAV imigracijos teisėja nurodė deportuoti F.K.Bergerį, gyvenusį JAV nuo 1959 metų, praėjusių metų kovą.
F.K.Bergeris buvo dislokuotas netoli Vokietijos Mepeno mieste, kur kaliniai buvo laikomi „žiauriomis“ sąlygomis ir dirbo „iki išsekimo ir mirties“, pareiškė teisėja Rebecca Holt.
Egidijus Jurgelionis, žurnalas „Veidas“ 2016 m.
Tarp Utenos kiemų, kuriuose užaugo išradėjas, medikas ir Nobelio taikos premijos laureatas Bernardas Lownas ir jį kalbinęs žurnalistas, nėra net pusės kilometro. Tačiau net gyvendami vienu metu jie, ko gero, nebūtų buvę bičiuliai.
1921 m. gimęs B. Lownas iki 14 metų gyveno žydiškoje Utenoje. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą iš maždaug 6,3 tūkst. miesto gyventojų apie 3,5 tūkst. buvo Lietuvos piliečiai žydai. Holokaustas sunaikino žydų istorinį kultūrinį klodą, bet žydai iš Lietuvos pradėjo trauktis dar gerokai iki tol. 1935 m. su šeima į JAV pasitraukęs vienas iškiliausių XX amžiaus medikų, išradėjų ir visuomenininkų B. Lownas gyvendamas Lietuvoje greičiausia nebūtų pasiekęs tiek, kiek nuveikė emigravęs į JAV.
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę mokslininkas du kartus Utenoje lankęsis dėl solidaus amžiaus nebekeliavo, tačiau mielai dalijosi prisiminimais apie žydo berniuko gyvenimą tarpukario Utenoje. – Kokia buvo Utenos žydų padėtis tarpukariu?
2021 m. vasario 16 d.antradienį savo namuose mirė Harvardo kardiologas dr. Bernardas Lownas, kuris išrado pirmąjį efektyvų širdies defibriliatorių ir buvo vienas iš tarptautinės organizacijos, gavęs Nobelio taikos premiją už kampaniją prieš branduolinį karą.
Bernardas Lownas gimė Utenoje, 1921 m. birželio 7 d. Nisson ir Bella (Grossbard) Lown šeimoje. Jo senelis buvo Lietuvos rabinas. Garsusis daktaras iki 14 metų gyveno žydiškoje Utenoje.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia gilią ir nuoširdžią užuojautą šeimai ir artimiesiems. Dr. Bernardas Lownas išliks mūsų atmintyje vienu garbingiausių litvaku ir nepaprastų gabumų gydytoju.
Lownas, išradingas širdies gydytojas ir kovos prieš karą aktyvistas, mirė sulaukęs 99 metų Jis sukūrė pirmąjį efektyvų širdies defibriliatorių ir įkūrė gydytojų grupę, kuri agitavo prieš branduolinį karą ir pelnė Nobelio taikos premiją. 2018 m. jis sukūrė naują pavojingų nenormalių širdies ritmų koregavimo metodą. 021 m.
Jo anūkė Ariel Lown Lewiton patvirtino mirtį. Ji teigė, kad jis patyrė stazinio širdies nepakankamumo komplikacijų ir užsikrėtė plaučių uždegimu.
1962 m. Dr. Lown tapo staigios širdies mirties tyrimų pradininku, sukūrė naują pavojingų nenormalių širdies ritmų korekcijos metodą, vadinamą virpėjimu. Tuo metu buvo manoma, kad jie yra atsakingi už 40 procentų, t.y. pusę milijono mirtinų širdies priepuolių kiekvienais metais JAV. Administruodamas tiksliai nustatytą laiką nuolatinės srovės elektra, jo defibriliatorius sugebėjo atkurti normalų širdies plakimą.
Po kelių dešimtmečių nesėkmingų ar ydingų bandymų proveržis tapo gelbėjimo technika visame pasaulyje ir padėjo atlikti atviros širdies operacijas. Jis pradėjo naują širdies gaivinimo technikos ir technologijų raidos erą, įskaitant šiuolaikinius širdies stimuliatorius ir defibriliatorius, implantuotus širdies pacientų krūtinėse, kurie automatiškai nustato ir ištaiso nenormalius ritmus.
Bene ryškiausias šių laimėjimų gavėjas yra buvęs viceprezidentas Dickas Cheney, kurį dešimtmečius kankino koronarinė liga ir širdies priepuoliai, o 2001 m. jam implantuotas rafinuotas širdies stimuliatorius ir defibriliatorius.
Vėlesni daktaro Lowno tyrimai parodė, kad daugelio nenormalių širdies ritmų sukėlėjas buvo ne širdyje, o smegenyse ir centrinėje nervų sistemoje, o kasdienis stresas vaidino svarbų vaidmenį. 1973 m. Jis pranešė, kad miegas buvo geresnis už daugelį stiprių širdies vaistų kontroliuojant pavojingus širdies plakimus, o 1976 m. jis nustatė, kad azoto oksidas – senamadiškos „juoko dujos“ – gali palengvinti ūminį širdies priepuolių skausmą.
Daktaras Lown įkūrė Bostone ne pelno organizaciją „SatelLife USA“, 1991 m. paleidusį ryšių palydovą, kuris padėjo teikti medicininį mokymą ir informaciją tūkstančiams gydytojų ir sveikatos priežiūros darbuotojų Afrikoje ir Azijoje.
Jis taip pat įkūrė pasaulinį el. pašto ir interneto tinklą „ProCor“, daugiausia dėmesio skiriant besivystančių šalių kardiovaskulinėms krizėms, kur naujausios medicininės informacijos sulaukiamai nedaug. Abi organizacijos pripažintos gelbstinčiomis gyvybes ekstremaliomis situacijomis.
Daktaras Lowns buvo ne tik atsiminimų, bet ir daugiau nei 400 mokslinių straipsnių medicinos žurnaluose autorius. Jis skaitė daug paskaitų ir buvo apdovanotas daugybe apdovanojimų, įskaitant UNESCO Taikos švietimo premiją.
Jis išėjo iš Harvardo visuomenės sveikatos mokyklos kaip profesorius emeritas 2000 m., Tačiau liko vyresniuoju gydytoju Brighamo ir moterų ligoninėje Bostone. Jis ir toliau vadovavo Lowno širdies ir kraujagyslių centrui Brookline, Massachusettse, kur akcentuojamas neinvazinis ir prevencinis gydymas, taip pat fondui, palaikančiam širdies ir kraujagyslių sistemos tyrimus ir treniruotes.
Avner Shalev – tikras Lietuvos draugas. Lankėsi Lietuvoje, jam rūpėjo, koks turėtų būti Vilniuje esantis žydų istorijos ar Holokausto muziejus, tarėsi taip pat ir dėl Panerių muziejaus. A. Shalevui lankantis Lietuvos vyriausybėje, labai nuoširdžiai vyko diskusijos, su tuomet dirbusiu premjeru Andriumi Kubiliumi ir Deividu Matulioniu.
Tačiau valdžia šį reikalą išsprendė labai paprastai – pavadino Gaono muziejų,- žydų istorijos muziejumi. Kažkas nusprendė, kad nieko nereikia statyti.
Avner Shalev – Yad Vašemo muziejaus vadovas, tris dešimtmečius trunkančią karjerą skyrė pagrindinių žydų-sionistų ir visuotinių vertybių propagavimui Izraelyje ir visame pasaulyje, savo autoritetu prisidėdamas prie valstybės švietimo ir kultūros.
Šį mėnesį jis kviečia bendradarbius ir draugus atsisveikinti virtualiai.
Nuo XXI amžiaus pradžios Yad Vashem muziejuje sukurtos svetainės aštuoniomis kalbomis, kuriose pateikiamas platus istorinis turinys, susijęs su Holokaustu, įskaitant Šoa aukų vardų duomenų bazę, kuri šiuo metu yra prieinama, pasitelkus šiuolaikines technologijas, užtikrina aukų ir gelbėtojų atminimą ateities kartoms.
Prof. Rimvydas Petrauskas, Vilniaus universiteto rektorius.
DELFI.lt
Pastarųjų dienų diskusijos istorinės atminties ir politikos tema užaštrino klausimą, koks profesionalaus istoriko vaidmuo formuojantis istorinei atminčiai. Šis tekstas apie istoriją ir istorikus, istorinę atmintį ir istoriko misiją.
Istorija ir istorikai
Prieš keletą metų miręs žymus prancūzų istorikas Jacques Le Goffas, kalbėdamas apie istorijos ir dabarties santykį, blaiviai konstatavo, kad istorija vienu metu gali būti ir tai kas sieja, ir tai kas slegia. Ją galima naudoti patiems įvairiausiems dalykams – sveiko patriotizmo skatinimui ir aneksijos pateisinimui – tai tik du iš kraštutinių polių. Tuo tarpu, tęsė Le Goffas, istorijos mokslas turėtų žmonėms padėti gyventi savo ir bendruomeninį gyvenimą, susiorientuoti tarp daug žadančio paveldo ir kartais pavojingos nostalgijos.
Jis žinojo apie ką kalba. 1942 m. jo tolimas akademinis mokytojas, „Analų“ mokyklos kūrėjas Marcas Blochas, okupuotoje Prancūzijoje, netekęs darbo, knygų, o iš dalies ir senų draugų, parašė bene optimistiškiausią istorijos mokslo apologiją, kurioje istorinės tragedijos akivaizdoje kvietė ieškoti istorinės tiesos.
Po dviejų metų Pasipriešinimo dalyvis buvo nacių sušaudytas. Jo dar prieš karą deklaruota Europos lyginamosios istorijos vizija konkrečiau pradėta realizuoti tik pastaraisiais dešimtmečiais. Šaltiniai (net jei jie yra mokslininkų paskelbti, išversti ir komentuoti) patys nekalba, juos prakalbina tyrėjo patirtis. Istorikas yra vertėjas, išverčiantis šiuolaikiniam skaitytojui ne tik praeities šaltinių kalbą, bet ir praeities žmonių pasaulio suvokimą.
Be to, istorikas žino, kad net ir šaltinių nepakanka istoriniam pasakojimui sukurti. Tam reikia „kontroliuojamos istoriko vaizduotės“, arba to, kas kartais pavadinama „užšaltininiu žinojimu“. Bet tai ateina tik perskaičius, įvertinus, supratus tūkstančius šaltinių.
Tokiu keliu gimsta istorinis pasakojimas apie istoriją, kuris nepaisant laiko distancijos, gali pretenduoti į patikimumą, į tiesos paiešką. Bet tai taip pat reiškia, kad šis pasakojimas nebūtinai herojiškas ir patogus, ir beveik būtinai, kad jis nevienareikšmiškas. Ne visos istorijos yra sėkmės istorijos. Tik įkyrus istorikas atsiduria dėmesio centre, tik susiklosčiusį naratyvą pralaužiantis teiginys gali iššaukti platesnę diskusiją.
Ir tikslas yra būtent diskusija ir atvirumas naujam argumentuotam žodžiui, nes istorikas nėra teisėjas ir neskelbia nuosprendžių. Jis, dar kartą prisimenant Marcą Blochą, dirba „amžiną ikiteisminio tyrimo teisėjo darbą“.
Istorikai ir visuomenė
Dažnai klausiama, ar istorinės paralelės šiuolaikiniams debatams gali suteikti kažkokių paruoštų atsakymų? Natūralu istorijoje ieškoti sektinų pavyzdžių, tačiau jų rasti ir prisitaikyti dažnu atveju gali kiekviena pusė. Kokia nors konkreti tradicija vieniems gali būti šviesus tolimos praeities pavyzdys ir dabartinės būklės legitimacija, kai tuo tarpu kitiems – nesuprantamas rudimentinis seniai pasibaigusios epochos palikimas ir pažangos stabdis.
Kita vertus, net jei istorija ir negali pateikti visus tenkinančių atsakymų į dabarties klausimus, ji vis dėlto gali suteikti instruktyvių pavyzdžių dabarties diskusijoms. Iš pirmo žvilgsnio istorijos mokslas yra paprastas ir todėl visuomenėje iš dalies galioja supratimas, kad istoriją sėkmingai tyrinėti gali bet kas.
Informacijos prieinamumas yra svarbi sąlyga geresniam žinojimui (pavyzdžiui, šaltinių ir mokslinių tekstų skaitmeninimas ir atvira prieiga), tačiau susiorientuoti šiame „žinių pasaulyje“ yra sunku ir ilgainiui bus dar sunkiau. Ir čia istorikas turėtų saugoti ir puoselėti savo kaip eksperto vaidmenį.
Istorikas per praeities pažinimą pirmiausia turėtų mokyti visuomenę nebijoti ateities. Papasakoti apie krizes ir jų įveiką, apie natūralų prisitaikymą prie pokyčių, apie neišvengiamą tradicijos ir naujovių įtampą.
Taip pat jis gali paaiškinti politinės orientacijos kryptis ar vertybes (pavyzdžiui, „kodėl Europa“, „kokios laisvės prielaidos“?) ir tuo pačiu prisidėti prie tapatybės kūrimo. Ir visa tai daryti, neaukojant mokslinio pažinimo standartų. Kaip ir kiti profesionalai, istorikas sutrinka postmodernybės paradoksų akivaizdoje.
Ar istorikas tebėra autoritetas istorinės savimonės klausimais? Ar jis turi ginti šį savo vaidmenį ir šį savo domeną? Egzistuoja daugybė galimybių pažinti istoriją – egzistuoja ir pagal savus dėsnius veikia gyva grupinė bei asmeninė istorinė atmintis, o istorikų tekstai (akademiniai ar skirti platesnei auditorijai) yra tik viena iš alternatyvų.
Iš pirmo žvilgsnio istorijos mokslas yra paprastas ir todėl visuomenėje iš dalies galioja supratimas, kad istoriją sėkmingai tyrinėti gali bet kas. Informacijos prieinamumas yra svarbi sąlyga geresniam žinojimui (pavyzdžiui, šaltinių ir mokslinių tekstų skaitmeninimas ir atvira prieiga), tačiau susiorientuoti šiame „žinių pasaulyje“ yra sunku ir ilgainiui bus dar sunkiau. Ir čia istorikas turėtų saugoti ir puoselėti savo kaip eksperto vaidmenį.
Dirbant ir bendraujant katedrose ir universitetų auditorijose sunku suprasti visuomenės istorinės savimonės būklę. Istorinių ir šiaip loginių nesąmonių kupinos Pichelio „Žemaitijos“ populiarumas,
Statkutės de Rosales gotai ar į lietuvių kalbą išversta portugalų kilmės amerikiečio knyga, įrodinėjanti jogailaitiškas Kristupo Kolumbo šaknis – tai tik keli iš daugelio „istorinio tikėjimo“ tariamoje žinių visuomenėje pavyzdžių. Žiniasklaida mielai publikuoja skambias teorijas, neretai apsieidama be istoriko komentaro, nes sudėtingesnis aiškinimas neišvengiamai komplikuoja pranešimo turinį.
Ar istorikas turi skirti dalį savo laiko tokių „mitų griovimui“? Jei taip, tai kur riba tarp populiaraus pasakojimo apie istoriją ir istorijos supaprastinamo? Vieno atsakymo čia nėra. Bet turbūt galima tikėtis, kad mokslininkas savo kompetencijos ribose turėtų reaguoti į visuomenės klausimus, ieškodamas tinkamos kalbėsenos, stiliaus, prieigos.
Dabarties žmogus linkęs arba visai ignoruoti istoriją, įsivaizduodamas dabartį kaip išskirtinę ir su niekuo nesulyginamą epochą (ir taip prarasdamas kritinės distancijos galimybę), arba jis iš istorijos tikisi per daug – paaiškinti dabartį kaip nenutrūkstančios tikslingos istorijos išsipildymą.
Istorijos žinios ir istorinė atmintis yra susiję, bet ne tapatūs dalykai. Todėl apie istorinę atmintį ir svarbiausias datas negali spręsti siauras politikų ir akademikų ratelis. Istorinei atminčiai neišvengiamai daro įtaką pasaulėžiūros, todėl iš principo ji yra atvira ir įvairi.
Politinė tauta paprastai turi iš esmės sutartų svarbių datų ir įvykių sąrašą, tačiau istorinė atmintis neapsiriboja valstybinėmis šventėmis ir paminklais. Dabarties žmogus linkęs arba visai ignoruoti istoriją, įsivaizduodamas dabartį kaip išskirtinę ir su niekuo nesulyginamą epochą (ir taip prarasdamas kritinės distancijos galimybę), arba jis iš istorijos tikisi per daug – paaiškinti dabartį kaip nenutrūkstančios tikslingos istorijos išsipildymą.
Nepaisant neabejotinos istorijos mokslo pažangos, istoristinio praeities suvokimo įtvirtinimo, visuomenės istorinės savimonės principai ir toliau išlieka labai panašūs į senuosius laikus. Ar požiūris į senąją („seniausią Europoje“) lietuvių kalbą nėra kiek atnaujinta lietuvių kilmės iš romėnų teorijos versija? Tik jei XV ar XVI a. žmogui nežinomą tautos kilmę paaiškinti padėdavo įsitikinimas apie „atvykimą“ (iš Romos, Trojos ar venedų), tai XIX ir XX a. žmogus buvo apsėstas tęstinumo ir autochniškumo iliuzijos.
Tačiau istorija ne tik tęstinumas, bet ir lūžiai bei diskontinuitetas. Todėl neturėtumėm labai pergyventi, kad istorijos šaltiniai lietuvius pirmą kartą paminėjo tik 1009 m. Frankai pirmą kartą buvo paminėti taip pat ne daug anksčiau už Merovingų valstybės susikūrimą, o vokiečių, prancūzų ir kitų modernių Europos tautų savivardžiai irgi nesiekia toliau brandžiųjų Viduramžių.
Ar žinodami, kad „baltų genčių vienybė“ XIII a. tėra moderni fikcija, o Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorija tik XX a. tapo kažkiek artimesnės, mes kliudome šių šalių bendradarbiavimui dabartyje ir ateityje?
Ar dalindamiesi su Baltarusios visuomene Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu mes tampame nors kiek skurdesni? Ko gero, priešingai – adekvatus praeities pažinimas, ankstesnių interpretacinių klystkelių atskleidimas leidžia geriau suvokti šių dienų situaciją ir galimybes.
Lietuvos ir Lenkijos istorikų dialogas, milžiniška pažanga Holokausto tyrimuose – tai vėl keli pavyzdžiai, kurie parodo, kokios politinės perspektyvos atsiveria atviriau pažvelgus į savo pačių istoriją.