LŽB gegužės 31d pristatyta izraeliečio litvako Dr. Šimono Lev knyga “iš Lietuvos į Santiniketaną: “Šlomita Flaum ir Rabindranatas Tagorė”, parašyta anglų kalba.
Jašos Heifetzo salėje vykusį renginį pradėjo Šovana Narayan Indijos klasikinio šokio meistrė, apdovanota Indijos valstybiniu ordinu.
Knygą pristatė Laimonas Talat – Kelpša, buvęs Lietuvos ambasadorius Indijoje, knygos autorius Šimonas Lev, Vytautas Toleikis, kultūrininkas, pedagogas, pulicistas visus sveikino Rajinder Kumar Chaudhary, Indijos garbės konsulas Lietuvoje, Indijos Oro pajėgų atsargos pulkininkas leitenantas. Renginį vedė žurnalistė Edita Mildažytė. Rabindranato Tagorės poezijos vertimą skaitė Judita Gliauberzonaitė.
Nelabai dažnai LŽB būna tokio aušto lygio intelektualiniai vakarai kaip šis, skirtas pristatyti knygą anglų kalba apie Šlomit Flaum,- sveikindama susirinkusius, kalbėjo LŽB pirmininkė Faina Kukliansky.
Buvęs ambasadorius Indijoje L.Talat-Kelpša ir F.Kukliansky.
Iki šiol Šlomit Flaum vardą buvo girdėję tik keli pasaulio tyrinėtojai mokslininkai. Išsilavinusi litvakė keliautoja, užaugo Lietuvoje. Jos tėvas – Icchakas Šlomo Flaum, garsaus rabino sūnus, gyvenęs Krekenavoje, netoli Panevėžio. Šeima pakeitė pavardę iš Luria į Flaum dėl „suprantamų priežasčių“, kaip rašė pati Šlomit, kad ji nebūtų „tokia žydiška“. Šlomit Flaum gimė Kaune 1893m. Jos tėvas sionistas buvo turtingas verslininkas, prekiavęs mediena. Šlomit Flaum savo tėvą mylėjo ir gerbė, apie jį rašė kaip apie „mokytoją ir mentorių“. Tėvai investavo į dukros išsilavinimą, mokė kalbų privačiai namuose, po to ji mokėsi Kauno gimnazijoje, tęsė Frankfurte, Vokietijoje. 1911m. ji baigė vaikų darželio mokytojos mokslus ir pradėjo dirbti. Tais pačiais metais išvyko į Palestiną, išpildydama savo tėvo sionisto svajonę – grįžti į Pažadėtąją žemę. Per savo gyvenimą daug keliavo po pasaulį. Būdama pedagogė ir darželio mokytoja, skyrė daug dėmesio profesiniam tobulėjimui, naujiems mokymo metodams.
Knygos autorius Š.Lev.
1921m. iš Palestinos Šlomit nuvyko Niujorką aplankyti brolių ir tęsti pedagogikos mokslų. Kartą žydų sinagogoje klausėsi Rabindranato Tagorės paskaitos, poeto asmenybė ją tiesiog „pakerėjo“ savo intelektu. Flaum parašė Tagorei laišką, siūlydama dirbti vokiečių kalbos mokytoja ir padėti jam sukaupta patirtimi. Tokiu būdu ji atsidūrė Indijoje ir ten gyveno 1922-1924 m. Tai buvo laimingiausi metai Šlomit gyvenime. Būtent susidomėjimas ją atvedė ir į ką tik atidarytą naują Visva Bharati kolegiją Santiniketane. Per dvejus ypatingai įdomius metus, praleistus Santiniketane Flaum bendravo su Indijos nepriklausomybės judėjimo lyderiais, įskaitant Annie Bessant, Sarojini Naidu ir žinoma, Gandhi.
Ši moteris sutiko daug garsių žmonių savo gyvenimo kelionėse, tačiau iš jų visų, su kuriais bendravo, ryškiausią pėdsaką paliko draugystė su indų poetu Rabindranatu Tagore, kuris visiškai pakeitė jos gyvenimą. Po daugelio metų ji rašė, kad yra giliai įsitraukusi į Tagorės kūrybinį ir intelektinį pasaulį, kad ji pati “pasiekė tokią proto būseną, kurią indai apibūdina kaip nuolatinę ekstazę”. Rabindranatas Tagorė – žymus indų poetas, kompozitorius, prozininkas, dramaturgas, visuomenės veikėjas. Už eilėraščių rinkinį „Aukojimo giesmės“, paties išverstą į anglų kalbą, tapo 1913 m. Nobelio literatūros premijos laureatu.
Dveji metai, praleisti Santiniketane (nedidelis miestas Indijos šiaurės rytuose, netoli Kolkatos) pavertė Šlomitą Flaum Tagorės neoficialia ambasadore, Santiniketanas – vieta, kur visa šios moters – asmenybėsjos veikla buvo susijusi su Indija. Ji rašė įvairiems leidiniams apie Tagorę, Gandhi ir Indiją. Jos kūryba dabar surinkta į dvi knygas ir daugiau kaip dvidešimt straipsnių. Indijoje bendravusių su Tagore ratas yra svarbus Santiniketano paveldas.
Šlomita Flaum mirė Izraelyje 1963 m. sulaukusi septyniasdešimties metų, vieniša, apleista, beviltiškai nuskurdusi ir pamiršta. Jeruzalėje buvo išleista jos knyga hebrajų k. Aut. Nurit Govrin, “Nežinomas keliautojas” – “Shlomit Flaum: gyvenimas ir kūrybiškumas”, “Caramel Publishing”.
Tikimasi, kad Flaum kūrinių anglų kalba pristatymas pasitarnaus autorės žinomumui, atkurs ne tik pamirštą kaunietės litvakės vardą, bet ir prisidės prie Lietuvos moterų garsinimo.
Renginio nuotraukos Mildos Rūkaitės
