Holokaustas

Globalus Holokausto veidas, arba Kas turi atsitikti, kad pradėčiau kažką daryti?

Globalus Holokausto veidas, arba Kas turi atsitikti, kad pradėčiau kažką daryti?

Nuotraukoje: Vokietijos Bundesarchyvo/Wikimedia.org nuotr. / Radomo geto žydai (1941 m. kovas)

Autorius: Ieva Elenbergienė
„Holokaustas – ne vien baisi istorija, kuri nutiko labai seniai ir ne mums. Jei norime, kad žmonija daugiau niekada nepatirtų genocido, turėtume įsisąmoninti, kad tai yra mūsų visų, o ne „jų“ istorija, kuri buvo ne „kažkur“, o pas mus ir mums,“ – savo interviu pabrėžia politologijos mokslų profesorė Dovilė Budrytė. Ji dėsto JAV Džordžijos valstijos Gvineto koledže, 2015 m. buvo apdovanota už geriausią dėstymą Džordžijos valstijos aukštųjų mokyklų sistemoje. Jos publikacijų sąraše – knygos apie traumines patirtis ir atmintį bei daugiakultūriškumą.

– Pateikus istorinius įvykius bendražmogiškame kontekste, jie priartėja prie kiekvieno, tampa matomi per asmeninę prizmę. Tad dėstant apie Holokausto atmintį, galima labai jautriai kalbėti apie žmogaus prigimtį?

– Dabar, kai pasaulyje vyksta karai ir ekologinės krizės, populiaru tyrinėti, kaip žmonės elgiasi katastrofų akivaizdoje, kaip pasipriešina, kaip išsaugo žmogiškąjį orumą. Holokausto istorija yra vadinamųjų „resilience“ (angl. išlikimo, atsparumo) studijų pagrindas. Pavyzdžiui, įdomu tyrinėti, kodėl vieni žydai ėjo į ginkluotą pasipriešinimą, o kiti liko pasyvūs, manė, kad reikia išlaukti, kol situacija pagerės. O kaip aš elgčiausi tokioje situacijoje? Ką reiškia būti ne tik auka ar budeliu, bet ir stebėtoju – juk tokių žmonių Lietuvoje Holokausto metu buvo daugiausia. Ar liudininko vaidmuo yra kaltė be kaltės? Tai labai platus klausimas, kurį įdomu sieti su šiandiena ir savo terpe. Pavyzdžiui, JAV mes su studentais kalbame apie išrinktus senatorius, prezidentus, kurių politika kai kuriems, tarkim, labai nepatinka, atrodo net kelianti grėsmę. Studentai svarsto – o ką aš konkrečiai dabar darysiu? Ar pajudinsiu bent pirštą? Kas turi atsitikti, kad pradėčiau kažką daryti? Ir ką? Ir kodėl?

Skaityti plačiau
Panevėžio žydų bendruomenė kviečia dalyvauti renginiuose, skirtuose Olkinų šeimos atminimui įamžinti.

Panevėžio žydų bendruomenė kviečia dalyvauti renginiuose, skirtuose Olkinų šeimos atminimui įamžinti.

Asociacijos „Rokiškio teatras“ vykdo projektą, skirtą Panemunėlio žydų Olkinų šeimos atminimo įamžinimui. Šeima nužudyta per Holokaustą. Viena iš projekto partnerių yra Panevėžio m. žydų bendruomenė.  Rugsėjo 8 dieną  Rokiškyje bus pristatytas spektaklis „Nutildytos Mūzos“ (režisierė Neringa Danienė). Spektaklis sukurtas pagal tikrus įvykius. Pagal projektą spektaklis buvo pristatatytas šių metų balandžio 21 dieną Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijoje. Asociacijos „Rokiškio teatras“ režisierė,  projekto vadovė Neringa Danienė ir aktoriai padėkojo Panevėžio m. žydų bendruomenei už spektaklio pristatymą Panevėžio m. visuomenei ir šiltą priėmimą bendruomenės patalpose.

Spektaklio  scenarijus parašytas, remiantis jaunos žydaitės Matildos Olkinaitės dienoraščiu ir amžininkų atsiminimais. Jaudinanti istorija apie Rokiškio rajone, Panemunėlyje gyvenusios vaistininko Naumo Olkino šeimos likimą, apie  ne laiku nutildytą, vos pradėjusią skleistis, jaunos talentingos poetės Matildos mūzą. Istorija tampa ypač aktuali vis didėjančių pasaulinių grėsmių kontekste ir verčia susimąstyti apie karo beprasmybę ir šios dienos trapumą.

Skaityti plačiau
Kauno žydų bendruomenės atstovai dalyvavo Prienų ir aplinkinių miestelių:Birštono, Stakliškių, Jiezno, Balbieriškio ir kt. žydų žudynių 76-ųjų metinių minėjime

Kauno žydų bendruomenės atstovai dalyvavo Prienų ir aplinkinių miestelių:Birštono, Stakliškių, Jiezno, Balbieriškio ir kt. žydų žudynių 76-ųjų metinių minėjime

Rugpjūčio 26 d. Kauno žydų bendruomenės atstovai dalyvavo Prienų ir aplinkinių miestelių (Birštono, Stakliškių, Jiezno, Balbieriškio ir kt.) žydų žudynių 76-ųjų metinių minėjime. Po gaivaus lietučio pasirodžiusi saulė nušviečia susirinkusiųjų veidus, liejasi liaunų mergaitės pirštų virkdomo akordeono garsai ir sunku patikėti, kad prieš 76-ius metus ši graži miško laukymė buvo pripildyta siaubo ir kančios. Apie protu nesuvokiamą žiaurumą, nacius ir jų vietinius talkininkus, nekaltas jų aukas, į nebūtį prievarta išėjusius savo kaimynus bei pareigą juos prisiminti jautriai kalbėjo šio reginio organizatoriai ir jų pagalbininkai: Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė, Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorius Egidijus Visockas, Balbieriškio tolerancijos centro vadovas Rymantas Sidaravičius. Savo mintimis pasidalino ir padėką susirinkusiems į pagerbimo ceremoniją išreiškė KŽB pirmininkas Gercas Žakas. KŽB narė, buvusi Kauno geto kalinė Fruma Kučinskienė visiems priminė už širdies griebiančią vokiečių kompozitoriaus Edvino Geisto ir buvusios prieniškės pianistės Lydos Bagrianskytės meilės istoriją, jų bičiulius ir gelbėtojus – garsų Prienų gydytoją Juozą Brundzą ir kaunietį Františeką Vocelką. Minėjime dalyvavo ir geri KŽB bičiuliai – Balbieriškio pagrindinės mokyklos atstovai: direktorius Stasys Valančius, mokytoja Reda Valančienė ir jų mokiniai.
Skaityti plačiau

Dita Sperling (Zupavičienė), išgyvenusi Kauno getą ir Štuthofo koncentracijos stovyklą, vėl lankosi Kaune, savo jaunystės mieste

Aut. Danutė Selčinskaja,VVGŽM  Žydų gelbėjimo ir įamžinimo skyriaus vedėja

Su Dita Sperling (Zupavičiene) vėl atvykome į Kauną. Į tą patį kiemą Ožeškienės gatvėje Nr. 21, kur ji su savo vyru Juda Zupavičiumi gyveno prieškariu, iš kurio 1941-ųjų vasarą jie buvo išvaryti ir įkalinti Kauno gete.
Dailininko Vytenio Jako dėka šio seno namo kieme vėl „apsigyveno“ jo senieji gyventojai – Dita su Juda, Ditos broliukas Hiršas (Zvi), jų mama, Judos bendražygis Ika Grinbergas, šio namo savininkų sūnus.

Tada, 2014-ųjų vasarą, Dita atvyko į Lietuvą iš Tel Avivo turėdama viltį, minint Kauno geto likvidavimo 70-metį, įamžinti savo buvusio vyro Judos (Jehudos) Zupavičiaus ir jo bendražygių atminimą. Žr. daugiau

http://www.jmuseum.lt/index.aspx?Element=ViewArticle&TopicID=719

2014-ųjų rugsėjo 22-ąją šio namo kieme atidengtos freskos buvusiems šio namo gyventojams – Kauno geto kankiniams ir didvyriams Judai Zupavičiui ir Ikai Grinbergui atminti. Freskų autorius – šio namo gyventojas dailininkas Vytenis Jakas.

O 2015-ųjų liepą Danutės Rūkienės ir kitų Kauno savivaldybės darbuotojų pastangomis prie namo Ožeškienės 21 buvo atidengta ir memorialinė lenta Judai Zupavičiui – buvusiam Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantui, vienam iš Kauno geto policijos vadovų ir pogrindžio pasipriešinimo organizatorių. Šioje istorinėje ceremonijoje dalyvavo ir Dita Šperlingienė (Zupavičienė), Kauno miesto vadovai, Lietuvos žydų bendruomenės nariai ir pirmininkė Faina Kukliansky.

Nuotraukų galerija po straipsnio.

Skaityti plačiau
Dėl Kauno Radvilėnų kapinių

Dėl Kauno Radvilėnų kapinių

Vakar buvo keista diena. Kaip susitarę žydų kilmės kauniečiai ir vilniečiai skambino ir teiravosi didžiausios Lietuvoje Vilniaus religinės bendruomenės nuomonės dėl Kauno Radvilėnų kapinėse „steigiamo botanikos sodo“.

Nustebau ir pasidomėjau visagaliame Facebooke. Tiesa, kapinių teritorijoje sodinami medeliai, gėlės, įrengta drėkinimo sistema. Net pastatytas konteineris.

Žydams kapinės ypatinga pagarbos ir atminties vieta. Ši etinė judėjams nuostata gyva šimtus metų. Man primena dvasinį Holokaustą, atėjusį iš sovietinių laikų, kai judėjų, krikščionių, pravoslavų kapinės buvo “sukultūrintos” į parkus su fontanais ir suoleliais poilsiui, paskaityti laikraštį “Pravdą”.

Negi Kaunas, kuris šiandien garsėja inovatyviais sprendimais ir gražiomis pertvarkomis leis tai daryti? Negi bus abejingas įžūliam vandalizmui kultūrinėmis tradicijomis garsėjantis miestas? Laikas atsakys į šį klausimą. Kadangi paklausė mano nuomonės – atsakau.

Ne judėjų religinių bendruomenių reikalas rūpintis Kauno miesto landšaftu. Mes gyvieji sakome: esame atsakingi už mirusių, nukankintų mūsų brolių ir seserų atmintį, jų ramybę ir pagarbą. Net nulinkusi, sukrypusi, apdaužyta maceivė (antkapis) mums nepaprastai brangi.

Jei kam trukdo “neestetinis žydkapių” vaizdas pro namo langą – tegu įsistato matinius stiklus. Arba pademonstruoja savo pilietiškumą – sukviečia draugus, žydų bendruomenę, paima šluotas ir grėblius – tvarko kapines. Neturi galimybės negimę sunaikintų Kauno gete, 9 forte, „Lietūkio“ garaže vaikai ir anūkai, ateiti ir tvarkyti artimųjų kapus, saugoti jų ramybę. Šiandien tai padaryti galime tik mes. Žydai ir lietuviai.  Lietuvos respublikos piliečiai.

Shmuel (Simas) Levinas,

Vilniaus žydų religinės bendruomenės pirmininkas

 

Tarptautinė mokslininkų komanda tyrinėja Kaune masinių žydų žudynių ir kapaviečių vietas

Tarptautinė mokslininkų komanda tyrinėja Kaune masinių žydų žudynių ir kapaviečių vietas

Tarptautinės mokslininkų komandos, vadovaujamos Hatrfordo universiteto (JAV) profesoriaus archeologo Richardo Freundo, tiriamieji darbai masinėse žydų žudynių ir kapaviečių vietose sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. Kaune jie atliko tyrimus IV, VII bei IX fortuose bei Žaliakalnio žydų kapinėse, kur jų darbu domėjosi JAV ambasados atstovai, glaudžiai bendradarbiavo Kauno m. savivaldybės įvairių padalinių darbuotojai bei Kauno žydų bendruomenė. Išsamius tyrimų rezultatus ketinama pateikti rudenį, tuomet juos išanalizuos ir ataskaitą pateiks grupę lydintis Klaipėdos universiteto archeologas dr. Gintautas Zabiela (tik pateikus sertifikuoto Lietuvos archeologo ataskaitą, tokių ir panašių tyrimų rezultatai yra pripažįstami mūsų šalyje), dr. G. Zabiela  tyrimų rezultatus ir savo ataskaitą pažadėjo pristatyti Kauno žydų bendruomenei. KŽB pirmininkas Gercas Žakas Žaliakalnio žydų kapinėse svečiams parodė plotą, kuriame prieš 5-6 metus Izraelio tyrėjas, neoficialiai Kauno žydų bendruomenės pakviestas į Kauną, nustatė esant duobę. Manoma, kad šiose kapinėse gali būti palaidotos Lietūkio garažo žudynių aukos. Šią versiją patvirtina kaimyninių namų gyventojų, mačiusių, kaip 1941 m. birželio pabaigoje į kapines sunkvežimiais buvo atvežami ir užkasami lavonai, liudijimai. Įdomu, kad daugumą atvykusių tyrėjų grupės sudaro žydų tautybės asmenys, nemažai jų turi litvakiškų šaknų, o grupės vadovas prof. R. Freund bei iš Kauno kilęs Avraham Gol puikiai bendrauja jidiš kalba. A. Tol, šiuo metu gyvenantis Floridos valstijoje JAV, papasakojo, kad jo tėvas Šlioma Gol buvo vienas iš 11 asmenų, sėkmingai pabėgusiu iš Panerių duobės rankomis bei šaukštais iškastu tuneliu, apie savo siaubingą patirtį jis liudijo Niurnbergo procese
Daugiau apie Š. Gol liudijimą:
Ponary – The Vilna Killing Site www.HolocaustResearchProject.org
Skaityti plačiau

Amerikiečiai Kaune tikslina žydų kapavietes

Mokslininkų grupė Kaune skenuodama teritorijas tikslina masinių žydų kapaviečių vietas. Jų tikslas – liudininkų ir istorinių šaltinių nurodytose erdvėse nustatyti aiškias kapaviečių ribas.

Tyrėjų grupei vadovaujantis JAV Hartfordo universiteto profesorius archeologas Richardas Freundas Lietuvoje žinomas po pernai vykusių tyrimų Paneriuose. Mokslininkų teiginiai, kad skenuodami teritoriją jie aptiko tunelį, kurį Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus pašonėje esančiuose Paneriuose iškasė čia kalėję ir myriop pasmerkti žydai, sulaukė net tarptautinio dėmesio.

Šių metų amerikiečių mokslininkų vizito metu tyrimams pasirinktas Kaunas: IV, VII, IX fortai, žydų kapinės Radvilėnų plente. Profesoriaus delegacijoje įvairių sričių mokslininkai iš įvairių Amerikos universitetų.

Skaityti plačiau
Piliečiai. Bendrapiliečiai. Žmonės

Piliečiai. Bendrapiliečiai. Žmonės

bernardinai.lt Sergejus Kanovičius

Vis tebevyksta keisti atminčių karai. Ačiū Dievui, kad jie vyksta tik virtualioje erdvėje ir, manding, tų atminčių susišaudymų atmosfera darosi kiek adekvatesnė ir ramesnė.

Jau pernai po vieno masinio įvykio Holokausto žydiškų aukų atžvilgiu imta labai plačiai, kone masiškai, vartoti „bendrapiliečių“ sąvoka. Vienoje diskusijoje man paprieštaravus, kad be reikalo pabrėžiama, jog buvo žudomi „mūsų bendrapiliečiai“, nes šitaip už tos kviestinės atjautos ribų lieka daugybė ne Lietuvos piliečių, kurie buvo masiškai žudomi ir Paneriuose, ir Kauno IX forte, man pateikė savotišką argumentą, kuris skambėtų maždaug taip – bet juk sakydami, kad buvo žudomi „mūsų“ bendrapiliečiai tas aukas darome „mūsiškėmis“, vadinasi artimesnėmis. Galbūt. Pastebėjau, kad net rafinuoti ir gan buki modernūs nacionalistai, nenorėję ligi tol net užsiminti apie Holokaustą, juolab apie jo aukas ėmė po truputį „jaukinti“ tą sąvoką, kuri jiems tapo savotiška indulgencija už tai, kad ta tema ėmė apskritai pasisakyti. Iš tų moderniųjų ganėtinai kvadratinių nacionalistų gali netyčia išgirsti tokį; „Na, kadangi ten buvo nužudyti mūsų „bendrapiliečiai“, tai nėra geras dalykas – žudyti „bendrapiliečius“ yra nepatriotiška“. Tokia kiek, atsiprašant, suliberalėjusio nacionalisto logikos dekonstrukcija. O jei nužudyti nebendrapiliečiai?

Skaityti plačiau
Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Penktoji dalis

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje baigiame Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnio “Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais”  publikaciją.

 

Provokiškos, pronacinės Lietuvos valstybingumo atkūrimo strategijos 1941 m. vasaros pradžioje laikėsi ne vien LAF’o politinė vadovybė Berlyne ar Laikinoji Vyriausybė Kaune, bet ir dalis tremtyje dar likusios lietuvių diplomatinės tarnybos. Tame tarpe kurį laiką iš dalies ir pats diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis vyresnysis. Kontroversišką S. Lozoraičio veiklą 1941 m. birželio gale rodo mažiausiai du faktai. Jau birželio 23 d. lietuvių diplomatijos šefas, tuomet veikęs Romoje, nacių invazijos į SSRS proga specialia telegrama pasveikino fašistinės Italijos užsienio reikalų ministrą Galeazzo Ciano, o kiek vėliau nesėkmingai bandė patekti ir pas Trečiojo Reicho ambasadorių Romoje, kad šiam taip pat „galėtų pareikšti linkėjimus dėl karo su bolševikais”[1]. Tiesa, nacių ambasadoriui sveikinimų S.Lozoraitis tuomet taip ir neišreiškė, nes nacių pareigūnas elgėsi arogantiškai ir lietuvių diplomato net nepriėmė. Kaip matyti iš šaltinių, būtent tokį S. Lozoraičio veikimą lėmė įsitikinimas, jog „bolševikų okupacijos pakeitimas vokiečių okupacija mums yra didelis žingsnis pirmyn, Nepriklausomybės atstatymo linkui”[2].

Jeigu turėsime galvoje, kad dar nuo 1940 m. vasaros tarp nacistinės Vokietijos ir Didžiosios Britanijos vyko žūtbūtinės kautynės ore ir jūrose istoriografijoje dažnai vadinamos  „Mūšiu dėl Britanijos”[3], kad 1941 m. birželio 16 d. JAV prezidento Franklin Delano Roosevelt nurodymu visoje JAV teritorijoje buvo uždarytos visos nacių Vokietijos diplomatinės atstovybės, Hitlerio diplomatai išprašyti iš šalies, o įtartini vokiečių tautybės asmenys internuoti specialiose stovyklose; jeigu turėsime omenyje, kad charizmatiškasis Didžiosios Britanijos premjeras Winston’as Spencer’is Churchill’is jau 1941 birželio 22 d. popietę viešai per BBC radiją pareiškė apie „visokeriopą” britų imperijos paramą užpultai Sovietų Sąjungai ir Jo Didenybės vyriausybės „tvirtą ryžtą sunaikinti Hitlerį ir jo nacistinį režimą”, tai negalėsime nepripažinti, kad lietuvių diplomatijos šefo veikla tomis dienomis buvo mažų mažiausiai keista ir kontroversiška. 

Skaityti plačiau
Nauji Atminimo Akmenys Kaune

Nauji Atminimo Akmenys Kaune

Kaune, prie pastato Vilniaus g. 72, kadaise priklausiusio Chaimui Basui, įdėti keturi nauji “Atminimo akmenys”. Vienintelė Holokaustą išgyvenusi šios šeimos ainė Rūta Glikman (Basaitė) taip įamžino savo tėvų, senelio ir broliuko atminimą. R. Glikman senelis ir tėvas vertėsi kailių, kepurių, skrybėlių prekyba, turėjo garsią Kaune įmonę, įkurtą XIX a. pabaigoje. Visa ponios Rūtos šeima žuvo Kauno gete: senelis Chaimas nacių buvo nužudytas 1941 m. rugpjūčio mėn., broliukas Eliazaras Vaikų akcijos metu, tėvai Tirca ir Leiba sudegė likviduojant Kauno getą. 9 mėn. Rūtą išgelbėjo šviesios atminties kauniečiai Jadvyga ir Alfonsas Babarskiai, vėliau apsigyvenę Marijampolėje. R. Glikman pastangomis jiems suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai.

Skaityti plačiau

K. Škirpa: nepriklausomybės gelbėtojas ar nusikaltėlis žmonijai?

Andrius Kulikauskas, VGTU Filosofijos ir komunikacijos katedros lektorius, www.DELFI.lt

Prasminga skaityti ir viešinti Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vado, 1941 m. sukilėlių paskelbtos nepriklausomos Lietuvos ministro pirmininko Kazio Škirpos (1895–1979) veiklos apžvalgą „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą 1939–1941“ ir jo dokumentų archyvą.

Kartu duodamas nurodymas išvaryti žydus. Šiais laikais tai vadinama etniniu valymu ir kvalifikuojama kaip nusikaltimas žmonijai, bet ir anais netolimais laikais tai suvokta kaip baisenybė. K. Škirpa visiškai atsakingas už tokio tikslo kėlimą: „Labai svarbu šia proga nusikratyti ir nuo žydų. […] Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, tuo bus vėliau lengviau baigti nuo žydų nusikratyti.“

Skaityti plačiau
Estera Elinaitė – išgelbėtas vaikas vunderkindas

Estera Elinaitė – išgelbėtas vaikas vunderkindas

15min.lt Autorius: Dalija Epšteinaitė

Vartydami istorijos puslapius, gilindamiesi į Antrojo pasaulinio karo prisiminimus, matome ne tik baisumus, bet ir jų fone pražystančius didvyriškus poelgius, jautrumą ne tik artimui, bet ir svetimam žmogui, ištiestą draugišką ranką.
Birželio 25 d. Vilniuje vyks arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio beatifikacijos – skelbimo palaimintuoju – šventė. Žinodami, kad būsimas palaimintasis Teofilius Matulionis prisidėjo gelbėjant žydų kilmės mergaitę, pasidomėjome jos tolesnio gyvenimo vingiais. Apie išgelbėtą žydaitę, savo vaikystės draugę Esterą Elinaitę pasakoju aš, Dalija Epšteinaitė, – kaunietė, rašytoja, vertėja, žurnalo „Brasta“ (Lietuvos žydų istorija ir kultūra) redaktorė.

Skaityti plačiau

Holokausto siaubai  – vaikams pritaikytame filmuke

Su daugeliu svarbių, bet baisių istorijos įvykių, mūsų vaikai susipažįsta ir juos aptaria ugdymo įstaigose. Nors daugelis mūsų žino apie Holokausto siaubus, bet ar kas nors gali išties suvokti, kaip koncentracijos stovykloje turėjo jaustis vaikas? Tai – emociškai labai sudėtingas turinys, tačiau Didžiojoje Britanijoje įsikūrusi kompanija „Fettle Animation“, kurianti edukacinius filmus vaikams, ėmėsi šio iššūkio.

„Holokausto vaikai“ – tai daug prestižiškiausių apdovanojimų susižėręs animacinis serialas (šeši trumpi filmukai) vaikams apie Holokaustą. Tai – piešta dokumentika, padedanti vaikams suvokti skausmingą istorijos tarpsnį.

Skaityti plačiau
Ar tikrai reikia nuo mažų dienų vaikams pasakoti apie Holokaustą?

Ar tikrai reikia nuo mažų dienų vaikams pasakoti apie Holokaustą?

Dalinamės Arielos Freedman – rašytojos, dėstytojos, žydės, šiuo metu gyvenančios Kanadoje – straipsniu.

Kai sūnui buvo dešimt, jis paprašė pagalbos ruošiant projektą mokyklai.

  • Man reikia apklausti šeimos narius, – pasakė jis man ir septynerių broliui. – Jei jums reikėtų skubiai palikti namus ir jūs nežinotumėte, ar galėsite grįžti, ką pasiimtumėte?
  • Lego! – daug nedvejojęs atsakė brolis.
  • Vėl mokotės apie Holokaustą? – toks buvo mano atsakymas.

Leidžiame vaikus į žydų mokyklą, kad jie išmoktų gimtosios kalbos, gilintųsi į tradicijas ir saviškių istoriją. Bet šitai man atrodo dar per anksti, per greit. Gimus pirmagimiui, mano gera draugė, ne žydė, padovanojo kūdikiui paveikslėlių knygą apie Holokaustą. Paveikslėlių! Ji buvo graži, juodai balta su geltonais akcentais – žvaigždele, kūdikio antklodėle. Aš ją paslėpiau. Išmesti atrodė negražu, bet nebuvo ši knygelė ir vakaro skaitymui.

Skaityti plačiau

Užuojauta mirus Margaretai Holzman

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su skausmu praneša, kad 2017 gegužės 14-ąją Vokietijoje, Dörverdene užgeso šviesios atminties Margaretos Holzman gyvybė. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Frumai Vitkinaitei-Kučinskienei, artimiems draugams ir visiems, pažinojusiems Margaretą.


Margareta Holzman gimė 1924 12 27 Tiuringijoje, Jenoje dailininkų Helenos ir Makso Holzmanų šeimoje. 1923 metais Margaretos tėvas Maksas Holzmanas su žmona Helena persikėlė gyventi į Lietuvą ir įsteigė “Pribačio“ knygyną bei leidyklą Kaune, tiesusius kultūros tiltus tarp Lietuvos ir Vakarų Europos.
„Pribačio“ knygynas tapo didžiuliu traukos centru ne tik Kauno inteligentijai, bet ir pabėgėliams iš nacistinės Vokietijos. Šiame knygyne buvo galima įsigyti Arnoldo Cveigo, Tomo Mano, Liono Foichtvangerio ir kitų žinomų Vokietijos rašytojų knygų, kurios Vokietijoje, į valdžią atėjus Hitleriui buvo uždraustos ir deginamos.
1936 metais Holzmanai atsisakė Vokietijos pilietybės, tapo nepriklausomos Lietuvos piliečiais. Deja, Lietuvos pilietybė neišgelbėjo Makso Holzmano ir vyresniosios Holzmanų dukters Marijos nuo žūties pirmaisiais karo mėnesiais Kaune. Įveikusios savo neviltį ir skausmą, Margareta ir jos motina Helena įsitraukė į Kauno geto žydų gelbėjimą. Jų bute Kaune nuolat gyvendavo po keletą Kauno geto pabėgėlių, kol jiems buvo surandamos saugesnės vietos. Karui pasibaigus, Helena Holzman įsidukrino išgelbėtą mergaitę Frumą Vitkinaitę, kurios tėvai ir brolis žuvo likviduojant Kauno getą. Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė per visą savo gyvenimą, iki paskutiniųjų Helenos Holzman, o dabar jau ir Margaretos Holzman gyvenimo dienų, jautė jų abiejų nuoširdžią meilę, šilumą ir globą. Tik Helenos ir Margaretos Holzman dėka, Holokausto siaubą išgyvenusi maža mergaitė, sugebėjo pradėti pilnavertį gyvenimą iš naujo.
Karui pasibaigus, Margareta Holzman baigė Agronomijos fakultetą Lietuvos Žemės ūkio akademijoje, vėliau aspirantūrą Maskvoje Augalų fiziologijos institute, o sugrįžusi į Lietuvą, dirbo moksline bendradarbe Lietuvos MA Biologijos institute ir Kauno botanikos sode.
Po ilgų laukimo ir pastangų metų, 1965-aisiais Helenai ir Margaretai Holzman buvo leista emigruoti į jų gimtąją šalį, Vokietiją. Helena ir Margareta apsigyveno Giesene, kur Margareta ir toliau tęsė savo darbus pagal specialybę, o jos motina Helena sugrįžo prie savo jaunystės aistros – tapybos darbų. Deja, praėjus vos trims metams po ilgai laukto sugrįžimo į gimtąją šalį, Helena Holzman žuvo per autoavariją.
Didžiulis Margaretos Holzman nuopelnas – išsaugotas jos motinos Helenos dienoraštis, rašytojo Reinhardo Kaizerio dėka dienos šviesą išvydo pirmiausia Vokietijoje (knyga „Das Kind soll Leben“, 2000), vėliau ši knyga buvo išversta į daugelį kalbų.
2003 m. knyga „Šitas vaikas turi gyventi“ išleista lietuvių kalba, ji tapo atspirties tašku, kuriant dokumentinį filmą „Vilties etiudas“ (režisierė Lilija Kopač, scenarijaus bendraautorė Danutė Selčinskaja). Margareta Holzman savo namuose Giesene labai šiltai ir draugiškai priėmė dokumentinio filmo kūrėjų komandą. Atmintyje išliko nuostabios bendravimo akimirkos su Margareta, jos išraiškingas pasakojimas apie karo laikų įvykius Kaune, labai skaudžiai palietusius ir Holzmanų šeimą (dok. filmas „Vilties etiudas“,www.issigelbejesvaikas.lt)

Skaityti plačiau
Kam naudingas žydų bolševikų mitas?

Kam naudingas žydų bolševikų mitas?

Donatas Puslys, Bernardinai.lt

JAV istoriko, Jeilio universiteto istoriko Timothy Snyderio knyga „Juoda žemė. Holokaustas kaip istorija ir perspėjimas“ yra labai svarbi keliais aspektais. Viena vertus, ji puikiai išanalizuoja Adolfo Hitlerio politiką ir atskleidžia, kodėl yra klaidinga manyti jį buvus Vokietijos nacionalistu, kai iš tiesų jis buvo zoologinis anarchistas, kuriam buvo svarbiausia rasių kova ir stipresniųjų išlikimas atsiriekiant užtektinai vadinamojo Lebensraum. Puikiai išanalizuotos ir A. Hitlerio politinės inovacijos, kurios, vėliau eksportuotos į užkariautus kraštus, atnešė tragiškų padarinių – institucijų hibridizaciją, anarchijos eksportą, valstybių griovimą kuriant zonas, kuriose negalioja jokia teisė ir atsiveria kelias masinėms nupilietintų žmonių žudynėms, Vokietijos žydų globalizavimas antisemitinę kortą pasitelkiant propagandai, kad nacių karas yra antikolonijinė pastanga išvaduoti pasaulį nuo tariamo žydų dominavimo, karo sampratos pakeitimai atmetant visas konvencijas, virš kurių iškyla tik fiurerio valia siekti stipriausios rasės dominavimo.

Knygoje paneigiamas mitas, kad Vidurio ir Rytų Europos gyventojai buvo užkietėję antisemitai, kurie tik ir laukė progos suvesti sąskaitas su savo kaimynais žydais. Parodoma, kad Holokausto mastai siaubingiausi buvo tose teritorijose, kurios patyrė dvigubą – iš pradžių sovietinę, po to nacistinę – okupacijas. Naciai rinkdami vietinius kolaborantus puikiai išnaudojo politinius, socialinius ir ekonominius svertus, susiformavusius sovietinės priespaudos metu. T. Snyderis atskleidžia, kad Holokaustas buvo siaubingiausias ten, kur naciams, neretai su sovietų pagalba, pavyko sunaikinti valstybę, kartu atimant iš žmonių ir pilietybę, panaikinant teisę.

Skaityti plačiau
LŽB pirmininkės F. Kukliansky kalba, minint Yom Hashoa prie Panerių memorialo

LŽB pirmininkės F. Kukliansky kalba, minint Yom Hashoa prie Panerių memorialo

Šiandien minime Yom Hashoa, pagal Izraelio Valstybės įstatymus, ši diena žymi nacionalinę Holokausto ir heroizmo atminimo dieną. Šią dieną Izraelis ir pasaulis mini Holokausto aukas ir didvyrius, kurie visomis išgalėmis priešinosi nacių vykdytai politikai.

Norėčiau pabrėžti, jog Holokausto atmintis, o kartu ir visa žydų istorija neapsiriboja vienos valstybės, vienos religijos, vienos tautos patirtimi. Izraelis mini šią dieną nuo 1953-ųjų, o čia, Lietuvoje, Paneriuose, minėdami Yom Hashoa, susirinkome jau dešimtąjį kartą. Pirmasis Yom Hashoa minėjimas vyko buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių bei  žydų vilniečių palikuonių, asociacijos „Beit Vilna“ iniciatyva. Šiandien su mumis nėra  „Beit Vilna“, tačiau Holokausto aukas kartu mini žydai iš viso pasaulio – Geros valios fondo tarybos nariai, dauguma turintys litvakiškų šaknų. Ačiū Jums už tiesiamus atminties tiltus tarp Lietuvos, Izraelio ir pasaulio.

Yom HaShoa primena ne tik apie masines žydų žudynes lietuvių rankomis vykdytas čia ar sistemingai vykusias fašistinėje Vokietijoje bei kitose valstybėse. Tai primena, kas mes, žydai,  esame, jog net  totalitarinis naikinimo mechanizmas nesugniuždė mūsų dvasios, mūsų tikėjimo, mūsų tapatybės.

Holokausto metu vyko didžiulis žydų pasipriešinimas pogrindyje, ne ką svarbesnė ir kova buvo su pačiu savimi – už savo orumą kančios ir mirties akivaizdoje. Eidami pasmerktųjų taku ir dabar mes kovojame – priešinamės abejingumui, užmarščiai, nežinojimui. Holokaustas neužbaigė žydų istorijos, 2017-aisiais tęsiasi Lietuvos žydų kelias istorinio teisingumo link, dar liko daugybė neatsakytų klausimų. Restitucija, Holokausto atmintis, žydų istorijos dėstymas Lietuvos mokyklose, Pasaulio Tautų Teisuolių įamžinimas ir žydų žudikų pasmerkimas bei paveldo išsaugojimas – tai tik keletas pavyzdžių, kurie įeis į XXI a. žydų ir visos Lietuvos istoriją.

Ką tik 70 000 pasmerktųjų mirčiai taku ėjo dar viena moksleivių karta, jauni ir vyresni, kai kurie dar menantys Holokaustą žydų bendruomenės nariai bei visi kiti, kuriems rūpi Holokausto atmintis. Esu be galo dėkinga visiems Jums.

Pagal Izraelio valstybės tradiciją, skambant sirenai,  kviečiu pagerbti Holokausto aukų atminimą susikaupimo minute.

Yom Hashoah: Holokausto atminimo diena

Yom Hashoah: Holokausto atminimo diena

Pilnas Holokausto aukų paminėjimo dienos pavadinimas yra „Yom Hashoah Ve-Hagevurah“, pažodžiui – „Holokausto ir heroizmo atminimo diena“. Žydų kalendoriuje ji žymima 27 Nisano mėnesio dieną – tai savaitė po septintosios žydų Velykų dienos ir savaitė iki Yom Hazikaron (Kritusių Izraelio karių atminimo dienos). Kai 27-oji Nisano diena išpuola penktadieniais ar sekmadieniais, Yom Hashoah keliama į sekančią dieną, kad nesikirstų su Šabu. (Hebrajų kalendoriuje 27 diena niekad nesutampa su pačiu Šabu.)

2017-aisiais metais Yom Hashoah minima balandžio 24 d.

Šią dieną 1951-ųjų metų balandžio 12-tą dieną išrinko Knesetas (Izraelio parlamentas), tačiau žmonės ir žydų bendruomenės ją pažymi visame pasaulyje.

Skaityti plačiau
Romų kančių keliai

Romų kančių keliai

Istorikas Ilja Lempertas teigia: „nebuvo žydų holokausto, nebuvo čigonų holokausto. Holokaustas buvo vienas. Jis prasidėjo, kai dar prieš karą visos vienos valstybės jėgos buvo nukreiptos naikinti kitų tautybių žmones“.

Apie žydų holokaustą publikuota nemažai studijų ir atsiminimų, o romų holokausto temai skirta literatūra yra kur kas kuklesnė. Neabejotina, kad V. Beinortienės ir D. Tumasonytės iš koncentracijos stovyklose kalėjusių ir gyvų likusių romų artimųjų surinkta, nuotraukomis ir archyvų dokumentais iliustruota medžiaga turės išskirtinės vertės.

Autorėms sutikus, pristatome ištraukas iš V. Beinortienės ir D. Tumasonytės knygos „Panevėžio romų kančių keliai 1941–1945 m. / Exploring the Untold Suffering of the Roma People of Panevėžys: 1941–1945“

Ištraukos iš Šiaulių universiteto doc. dr. Rolando Paulausko knygoje publikuoto straipsnio „Romų holokaustas: neskaityti romų istorijos puslapiai“:

Skaityti plačiau