Nuotraukoje: Tuometinis Izraelio prezidentas Shimonas Peresas Paneriuose 2013 metais. AFP-Scanpix nuotr.

Vilnius, kovo 27 d. (BNS). Antrojo pasaulinio karo metais Paneriuose prie Vilniaus nacistinės Vokietijos įkurta žudymo bazė buvo tris kartus didesnė nei dabartinis memorialas, nustatė Lietuvos istorikai.

„Memorialas yra tik nedidelė Panerių žudymo bazės dalis. Ji galėjo užimti apie 65 hektarus, dabar muziejus užima apie 19 hektarų“, – BNS pirmadienį sakė Lietuvos istorijos instituto mokslininkas Saulius Sarcevičius. Pasak jo, nuo pernai dirbantys mokslininkai aptiko penkias naujas žudymo duobes, dėl dviejų iš jų dar atliekami papildomi tyrimai.

Nuotraukoje: Christophas Dieckmannas© DELFI / Karolina Pansevič
DELFI.lt Efektyvus vokiečių bendradarbiavimas su lietuviais tapo mirtinais spąstais Lietuvos žydams. Lietuvoje žydus žudė patriotai – etniniai nacionalistai, tikėjęsi sukurti stiprią etninę valstybę be žydų, rusų, ir lenkų.

Taip išskirtiniame interviu DELFI kalbėjo žymus Vokietijos istorikas dr. Christophas Dieckmannas. Fritz Bauer institute Frankfurte prie Maino dirbantis C. Dieckmannas 2011 m. parašė fundamentalų veikalą „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944“. Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti Lietuvoje narys kelia moralinį klausimą, kodėl Lietuvos visuomenė, matydama ir girdėdama, kaip aplink žudomi žydai, neprotestavo? Jo manymu, tai didžiąja dalimi nulėmė Bažnyčios laikysena, kuriai esą tebuvę svarbu, ką daryti su pakrikštytų žydų turtu.

Ketvirtoji dalis

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje tęsiame Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnio publikaciją. Pradžia: 2017 01- 05; 01–11; 01-18.

Jau 1941 m. birželio 25 d. posėdyje Laikinoji Vyriausybė nutarė „Kaune eiti prie policijos organizavimo, o partizanų veiklą plėsti provincijoje, kur dar yra likusių bolševikų, komunistų ir žydų gaujų“[1].  Birželio 26 d. LV kreipėsi į tik ką atvykusį vokiečių armijos lauko karo komendantą Kaune generolą von Pohl’į prašydama „1) dar labiau sustiprinti valymo akciją, 2) leisti dar plačiau pasireikšti mūsų partizanų būriams“[2]. Kitame tos pat dienos posėdyje premjero pareigas laikinai einantis prof. J. Ambrazevičius konstatavo, kad „Lietuvos partizanai veikia kontakte su Lietuvos aktyvistų frontu ir Laikinąja Vyriausybe“, o kur karo veiksmai jau praėję – „partizanų veikimas persiformuoja į policijos funkcijas ir šaulius“[3]. Ir tai nebuvo vien žodžiai be turinio. Užsuktas mechanizmas sukosi. Štai Alytaus Tautinio darbo apsaugos kuopa darbų suvestinėje apžvelgdama savo veiklą liepos pradžioje pažymėjo, kad „pagal piliečių pranešimus sulaikyti areštuoti 36 komunistai, 9 raudonarmiečiai ir didesnis skaičius žydų“[4].  Charakteringa, jog lietuvių pareigūnas tiksliai nurodė areštuotų komunistų ir raudonarmiečių skaičius, tačiau žydų suskaičiuoti nepasivargino. Jei kas bent kiek žino LAF’o platintų atsišaukimų propagandinį turinį ir supranta lietuvių kalbos vidinę semantinę logiką, manau, pakankamai aiškiai suvokia, ką tai reiškė ir kodėl taip, o ne kitaip buvo reflektuojama situacija lietuvių pareigūno raporte.

Autorius: Marius Debesis 15min.lt

Šiandien Vilnių galima apibūdinti kaip baigiantį iš potrauminio sindromo išsivaduoti miestą, jame apstu plika akimi, o kartais tik giluminiu žvilgsniu pastebimų karo žaizdų, miesto netektis liudijančių žymių, rėžiančių bendrą miesto planą, kurios kasmet vis labiau smengą į užmarštį. Siekiant visapusiškai perprasti Vilnių reikia įsigilinti į bendrą praradimų visumą, susumuojant ko neteko sostinė per karą.

Žengiant per miestą ir ieškant karo ,,palikimo“ derėtų apsibrėžti kategorijas vertybių, ko neteko Lietuvos sostinė karo metu. Pradėti reikia ne nuo kultūros, o nuo žmogiškųjų netekčių, nuo žmonių, kurie buvo neatskiriama Vilniaus miesto sudedamoji dalis. Žvelgiant į skaudžiausias netektis – Vilniaus žydų holokaustas iš miesto atėmė vieną svarbiausių miesto savitumo dalių, kuri dėl svarbos žydų kultūrai suteikė Vilniui Šiaurės Jeruzalės statusą. Nors tekste bus kalbama daugiausiai apie žydus, mirtis Vilniuje tykojo kiekvieno, nepaisant žmogaus socialinės padėties, religinių ar politinių įsitikinimų.

Poetas, publicistas, vertėjas, šiuo metu JAV gyvenantis profesorius Tomas Venclova itin kritiškai vertina tai, kad Vilniuje vis dar yra tarpukario Lietuvos diplomato, pulkininko Kazio Škirpos vardu pavadinta alėja.
„Manau, kad Kazys Škirpa, pataikavęs Hitleriui ir bendradarbiavęs su gestapu, nusipelnė gatvės ne daugiau negu Justas Paleckis, pataikavęs Stalinui ir bendradarbiavęs su NKVD“, – teigė T.Venclova savo kalboje, kuri buvo paskelbta diskusijoje Vilniaus Rotušėje. „Argumentas, kad Škirpa buvo už nepriklausomybę, o Paleckis prieš, yra demagogiškas ir klaidingas. Abu jie bandė išsaugoti grynai formalią, bet ne faktišką nepriklausomybę totalitarinių režimų priežiūroje, ir abu ją pragaišino“, – konstatavo literatūros profesorius, vienas iš penkių Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų. 

Kauno.diena.lt V.Skučaitė

Per Holokaustą padėjęs išsigelbėti dešimčiai žydų, kaunietis Vladas Drupas jokiu būdu nesijaučia esąs didvyris. Teko traukte traukti iš jo prisiminimus apie 1943–1944 m. įvykius Šiauliuose ir jo apylinkėse, kur virė kruopščiai nuo vokiečių slepiama kova už pavienių žydų, jų šeimų išlikimą.

Gelbėtojas ir lakūnas

Šiemet minint Holokausto Lietuvoje 75-ąsias metines, vyko daug  renginių, atidengta paminklų, pažymėta žudynių vietų, kalbinta išgelbėtų žydų ir jų gelbėtojų, kurių pusšimtis (dauguma – po mirties) pagerbti Prezidentūroje. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Gelbėtojų skyriaus archyvo gelbėtojų sąrašuose yra šimtai žinomų mokytojų, gydytojų, advokatų, rašytojų, muzikantų, profesorių, tarnautojų, kunigų, vienuolių, ūkininkų, kitų profesijų atstovų. Tarp jų –  ir Šiaulių gimnazistas Vladas Drupas, vokiečių okupacijos metais išgelbėjęs nuo pražūties dešimt žydų.

Šis 94 metų kaunietis stebina savo drąsa ir dabar. Būdamas vyriausiu Lietuvoje akrobatinio skraidymo lakūnu prieš kelias savaites Pociūnų aerodrome pusvalandį nardė danguje su vienviečiu akrobatiniu lėktuvu.

manoteises.lt Jūratė Juškaitė

Šio amžiaus pradžioje Panerių apylinkes šalia Vilniaus naršė dokumentinio kino kūrėjai iš Izraelio. Ieškodami atsakymo į klausimą, kodėl vietiniai žmonės nieko nedarė, matydami tūkstantines kolonas žmonių, vedamas sušaudyti į Panerių mišką, į mišką jie atvežė ir Mordechai Zeidel. Priešingai nei vietiniai, 1943 m. M. Zeidel stovėjo pasmerktųjų mirti pusėje – į Panerius jis buvo atvesdintas naikinti anonimų, o kartais ir pažinotų žmonių ar net artimųjų kūnus. Daugiau nei du mėnesius M. Zeidel, kartu su dar aštuoniomis dešimtimis kalinių kabliais traukė kūnus iš masinėmis kapavietėmis paverstų duobių ir juos degino. Duobėse gulėjo apie 100 000 žmonių palaikai. Tiek pat laiko šaukštais bei rankomis dalis kalinių kasė ir trisdešimties metrų tunelį, kuris išvedė M. Zeidel į laisvę. Nors išgyveno tik vienuolika iš visų 40 pabėgime dalyvavusių žmonių, tačiau ši istorija tapo legenda.

Šiais metais tarptautinė mokslininkų grupė nustatė tikslią tunelio lokaciją bei jo kelią, o M. Zeidel pasakojimą apie pabėgimą bus galima pamatyti Limor Pinhasov Ben Yosef ir Yaron Kaftori Ben Yosef filme „Iš miško“, kurį rodys dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“, šiemet pristatanti specialią Holokausto kine retrospektyvą.