Lietuvoje kadaise būta apie 200 žydų bendruomenių – didesniuose ir mažesniuose miestuose. Mažus miestelius žydai vadindavo štetlais. Kiekvieno jų bendruomenė turėjo maldos namus, sinagogą, ritualinį skerdiką, vadintą šochetu, ritualinę pirtį – mikvę. Rabinas laimindavo įsimylėjusių poras, įrašydavo naujagimį į Gyvenimo knygą, palydėdavo paskutinėn kelionėn – žydų kapinės buvo neatskiriama gyvenimo rato dalis.
Sergėjus Kanovičius, poetas ir eseistas,
Šaltinis: LRT.lt
Lietuvoje yra apie 200 žydų kapinių. Paradoksalu, bet ten, kur miestelyje neberasi nė buvusios sinagogos pamatų, žydų kapinės išlieka vienintelės litvakų buvimo Lietuvos žemėje liudininkės. Yra kapinių, kurios tvarkingai prižiūrimos, yra tokių, kurios sutvarkytos, bet jas kyla noras pavadinti nebe kapinėmis, o paminklu sovietmečio ir ankstyvosios nepriklausomybės vandalizmui – kuriose ne kuriose kapinėse vos keli visiškai išgriauti antkapiai. Yra ir tokių, kuriose apskritai nėra nė akmenėlio – jei ne užrašas, kad šioje vietoje kadaise būta žydų kapinių, pagalvotum, kad gal čia golfo lauko pamiršta dalis, o gal netrukus čia įrengs sūpynes ir nuties takus.
Visos be išimties išlikusios Lietuvos žydų kapinės neišvengė vandalizmo – jas niokojusi sovietų valdžia (paminkliniai akmenys buvo puiki statybinė medžiaga) parodė pavyzdį ir vietos žmonėms. Nakčia pavogti iš brangesnės medžiagos padaryti antkapiai dažniausiai atsirasdavo vietos akmentašio dirbtuvėse – nušlifuoti jie tapdavo nelegalia, bet paklausia preke, tik jau su lietuviškomis pavardėmis. Atvykę į žydų kapines, kuriose yra dar nemažai išlikusių paminklų, pastebėsite, kad yra visiškai tuščių plotų, po kojomis dažnai jausite esant paminklo liekanas ar kapo kauburį, o paminklas jau seniai bus iškeliavęs.
Sergejus Kanovičius | D. Umbraso / LRT nuotr.
Joniškio žydų kapinės yra būtent tokios – puikiai vietos seniūnijos prižiūrimos, aptvertos su didžiuliu tuščiu plotu viduryje, bet su šimtais išlikusių senų antkapių.
Jau šeštą kartą mums – Litvakų kapinių katalogui „Maceva“ (hebrajiškai – antkapis) tvarkyti kapines padeda savanoriai iš Vokietijos NVO „Aktion Sühnezeichen Friedensdienste“. Ši organizacija buria savanorius dirbti taikos, atminimo ir tarptautinio supratimo labui. Savanoriai padeda atminimo vietose ar socialinėse įstaigose, talkina žydų bendruomenėms ar įsitraukia į projektus – nuo parodų iki žydų kapinių tvarkymo.
Paradoksalu, bet ten, kur miestelyje neberasi nė buvusios sinagogos pamatų, žydų kapinės išlieka vienintelės litvakų buvimo Lietuvos žemėje liudininkės.
Per penkias dienas buvo nuvalyti, nufotografuoti ir suskaitmeninti beveik 750 antkapių. Jų epitafijas išvers, Joniškio žydų istorijoje atsiras naujų vardų ir likimų.
Litvakų kapinių katalogas „Maceva“ tvarko žydų kapines / Asmeninio albumo nuotr.
Joniškio žydų kapinių tvarkybos stovykla buvo ypatinga. Prie visų savanorių iš Vokietijos prisijungė jaunas ir energingas genealogijos tyrėjas iš Niujorko – Adamas Gelmanas. Nerašyčiau apie jį atskirai, jei Adamas nebūtų šeštos kartos Joniškio žydų palikuonis. Ieškodamas savo protėvių pėdsakų, jis net ketvertą metų iš eilės važiuodavo vienas tvarkyti kapinių. Jam pavyko rasti net trijų giminaičių kapus. O šiais metais bevalydamas antkapius rado dar du. Atvyko ir nuolatinis mūsų stovyklų dalyvis Ralphas Salingeris.
Ralphui – 79-eri, jauniausiam dalyviui – 24-eri. Ne tik įvairaus amžiaus, bet labai įvairios patirties žmonės. Kartkarčiais, valydamas vis kitą akmenį, pakeldavau galvą ir matydavau dirbančius mano bendražygius. Kas mus sieja, galvojau? Ar tie nei man, nei jiems palaidoti Joniškio žydai?
Litvakų kapinių katalogas „Maceva“ tvarko žydų kapines / Asmeninio albumo nuotr.
Priešpaskutinei stovyklos dienai baigiantis, „Macevos“ direktorė Milda Jakulytė man padavė radinį – prie pat paminklo rado surūdijusį kuolą su dar labiau surūdijusiu lenciūgu gyvuliams rišti. Karvė seniausiai ten nebeganoma, turbūt jau ir paskersta seniai. O lenciūgas mūsų nepaleidžia – jo užmaršties rūdys persimetė į mūsų sielas ir mintis. Ir ta nedidelė saujelė savanorių beveik kasmet atvyksta padėti mums bent kažkiek pavalyti mūsų sielas. Vokiečių savanorius, mus, Ralphą visada lydės Adamo šypsena ir jo žvilgsnis į protėvių antkapį. Kitoks lenciūgas. Tas, kuris mus visus laiko lauke, kuriame privalome ganytis ir ganyti visi, – atminties lauke.
Joniškio žydų kapinių tvarkybos ir dokumentavimo stovyklą, vykusią nuo rugpjūčio 4 iki 8 d., organizavo ir kuravo „Macevos“ direktorė M. Jakulytė. Stovyklą iš dalies finansavo Geros valios fondas.
„Macevos“ vardu norėtume išreikšti padėką iš Joniškio kilusiai Jolantai Banevičienei, Michaeliui Leiserowitziui iš Žydų iš Rytprūsių organizacijos, Joniškio muziejaus direktorei Rasai Ališauskienei, Joniškio savivaldybės Satkūnų seniūnijos seniūnei Jūratei Čepskienei.