#Atmintis yra tautos ir žmogus tapatybė. Ji yra tai, be ko būtume baltas lapas, kuris, nors ir spalvinamas visą gyvenimą, vis tiek galiausiai taptų bevertis – juk be atminties nebus net kam jo perduoti. Todėl ypatingai svarbu išsaugoti tai, kas mus daro įdomius, ypatingus, išskirtinius.

„Augau žydiškoje aplinkoje – per Chanuką degdavome žvakes, kaip ir visi, valgėme namuose gamintą maistą. Tik dabar, galvodama apie tai, kaip jis buvo ruošiamas, suprantu, kad tai buvo košerinis maistas. Mus supo žydai – į svečius ateidavo žydai, susirgus taip pat gydydavo žydai. Kai buvau maža, net nežinojau, kad gali būti kitaip. Tik prie Aušros vartų matydavau ryškiai, spalvotai apsirengusias mergaites. Ir aš norėjau tokių drabužių, bet močiutė neleido, sakė, taip rengiasi tik lenkaitės“, – šypsodamasi ankstyvą vaikystę prisimena Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė, advokatė Faina Kukliansky.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė, advokatė Faina Kukliansky / LŽB nuotr.

Vėliau gyvenimas keitėsi – mokykla, studijos, nauji žmonės, nauji namai, kuriuose nelaikysi už kojos pririštos vištos, kaip būdavo močiutės virtuvėje. Tačiau vienas svarbus dalykas nesikeitė niekada – jidiš kalba, kuria bendraudavo namiškiai, visi giminės ir artimiausi draugai.

„Pamenu, kad močiutė išversdavo iš jidiš kalbos Vokietijoje ar Pietų Afrikoje gyvenusių giminaičių laiškus ir persiųsdavo juos į Maskvą, nes visi žinojo, kad jidiš kalba Rusijoje buvo draudžiama – už jos naudojimą galėjo pasodinti į kalėjimą. Įsivaizduojate, kaip baisu, kai negali bendrauti gimtąja kalba, o mums jidiš – būtent tokia“, – dabartiniam jaunimui sunkiai suvokiamus dalykus pasakoja F, Kukliansky.

Šiek tiek istorijos

Jidiš kalba atsirado X amžiuje, kai Šiaurės Italijoje gyvenusi žydų bendruomenė persikėlė į Vokietijos Reino slėnį. Šiuos žydus imta vadinti aškenaziais, pagal Biblijoje minimą dabartinės Vokietijos teritorijos pavadinimą. Bendraudami su vietos gyventojais į savąją įpynė vokiečių k. elementų, kuriuos užrašydavo hebrajų rašmenimis . XIV–XVII a. nemaža dalis aškenazių  migravo į Rytus – teritoriją, besitęsiančią nuo Latvijos iki Ukrainos. Čia į kalbą įsipynė ir slaviškų elementų.

Taip po truputį jidiš keitėsi ir sklido vis didesnėje teritorijoje.

Prieš II pasaulinį karą daugiau nei 10 milijonų žmonių bendravo jidiš kalba, buvo rašomos knygos, leidžiami laikraščiai, kuriami muzikos ir teatro pastatymai.

Deja, Holokaustas metu buvo nužudyta didžioji dauguma jidiš kalbėjusių žydų. Saujelė išgyvenusių susidūrė su sovietų režimo represijomis. Kiti, radę prieglobstį už Atlanto, stengėsi kuo greičiau pritapti, tad savąją kalbą nustūmė į paraštes.

1948-aisiais įkūrus Izraelį, valstybine buvo pasirinkta hebrajų kalba, kuri tapo visą žydų tautą vienijančiu elementu. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad gana svarbiu faktoriumi tapo itin svarbaus Izraelio politinio veikėjo, pirmojo Ministro Pirmininko Davido Ben Guriono nemeilė jidiš kalbai. Kartą jis yra viešai pareiškė, kad Holokaustą išgyvenusio žmogaus kalba „rėžia ausį“.

Galiausiai liko labai mažai žmonių, kurie galėjo ne tik suprasti, bet ir kalbėti jidiš.

Vis dėlto, pastaraisiais metais ši kalba išgyvena pakilimą. Tai galima paaiškinti fenomenu, kurį danų kilmės amerikiečių istorikas Marcusas Lee Hansenas 1938 m. suformulavo kaip „trečiosios kartos intereso principą“ – ką sūnus ar dukra nori pamiršti, anūkas ar anūkė nori prisiminti“.

Kalbant apie žydus, imigrantų karta ir jų vaikai, siekdami asimiliuotis tose valstybėse, kurias pasirinko namais, nustūmė į šalį gimtąją kalbą ir tautos tradicijas. Tačiau jų anūkai ir proanūkiai, nepatyrę nepilnavertiškumo jausmo, trokšta atkurti ryšį su savo kultūrinėmis šaknimis – domisi paveldu, tradicijomis, mokosi jidiš kalbos.

Jidiš pamokos LŽB

Lietuvoje jidiš niekada nebuvo draudžiama. Gal dėl to, o gal dėl išskirtinės litvakų ištikimybės tradicijoms, nemažai žydų puikiai žino savo protėvių kalbą.

„Ši kalba yra mūsų, litvakų, identitetas. Ji yra unikali, todėl būtina ją išsaugoti“, – įsitikinusi 32 organizacijas vienijančios Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Anot advokatės, Lietuva turėtų inicijuoti procedūrą, kurios dėka jidiš kalba būtų įtraukta į UNESCO saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą.

Akivaizdu, kad tos džiugios dienos dar teks palaukti, o kalbą reikia puoselėti ir skleisti jau dabar, tad Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ėmėsi lyderystės – po dešimties metų pertraukos atnaujino ir jau antrus metus rengia jidiš kalbos pamokas.

Iš pradžių jas vesdavo litvakų kultūros tyrinėtoja, istorinių, literatūros tekstų vertėjos iš jidiš kalbos Roza Bieliauskienė. Deja, praėjusį sausį jos netekome. Tuomet R. Bieliauskienės misiją skleisti jidiš kalbos grožį perėmė kita nepaprasta asmenybė – vienas bendruomenės lyderių, litvakų kultūros puoselėtojas ir ilgametis religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas. Jo vedamose pamokose tradicijos dera su šiuolaikišku požiūriu, o žydų išmintis atsiskleidžia liaudies patarlėse ir literatūros kūriniuose.

Viena tokių įtraukiančių jidiš pamokų su Simu Levinu vyks jau šį sekmadienį, rugsėjo 3 d., 11 val., itin retai duris atveriančioje Vilniaus choralinės sinagogos virtuvėje. Tai – vienas iš tą dieną Vilniuje ir visoje Europoje vyksiančio Europos žydų kultūros dienų festivalio renginių.

Tradiciškai pirmąjį rudens sekmadienį 30 Senojo žemyno šalių vykstančio festivalio tikslas –  per įvairiausias veiklas atskleisti žydų kultūros įvairovę ir turtingumą, jos regioninį savitumą ir svarbą vietos bendruomenei.

Šįkart #EŽKD2023 globoja Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO – tai didžiulis įvertinimas jau 24 kartą vyksiančiam festivaliui, tad tikimasi, kad jis bus dar spalvingesnis.

Detalią programą rasite čia: https://shorturl.at/fyEK4

Laukiame visų!

#EŽKD2023 #EDJC2023 #Atmintis #AEPJ #UNESCO #LietuvosŽydų(litvakų)Bendruomenė #CviParkas #BeigeliųKrautuvėlė Kultūros Paveldo Departamentas Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės #mūsųbendruomenės #OurCommunities