Sergejus Kanovičius, poetas ir eseistas 2021.06.30.

Man visada sunku kalbėti Holokausto tema Lietuvoje. Man sunku ne tik kalbėti apie tai, bet ir galvoti. Didžiausias nusikaltimas Lietuvos žemėje. Mes visi esame istorijos dalyviai, mes visi – istorikai, istorijos mėgėjai, politikai, visuomenė – ją interpretuojame. Aš esu rašytojas, Lietuvos žydų, išgyvenusių Holokaustą, palikuonis, Lietuvos vaikas.

Ir aš esu nuoširdžiai sutrikęs. Manau, ne aš vienas. Atsargios deklaracijos, kad Holokaustas Lietuvoje buvęs tragiškas mūsų istorijos įvykis, išpopuliarėjusi pseudoempatijos išraiška, kai Lietuvos žydų aukos pavadinamos bendrapiliečiais, bet užmirštama net Seime paminėti, kas buvo jų budeliai, o nustatytų tame nusikaltime dalyvavusių asmenų sąrašas yra slepiamas.

Kai respublikos prezidentas, ir ne tik jis, sukilimą gretina su Persitvarkymo Sąjūdžiu, istorikai – su Kosciuškos sukilimu, net su 1918 metų nepriklausomybės kovomis, kai Genocido centras birželio 22-ąją skelbia dr. Alfredo Rukšėno pranešimą apie Birželio sukilimą, kuriame buitiškai, beveik nuobodžiai aprašoma, kaip jis vyko – dienomis, valandomis, minutėmis: „1941 m. birželio 23 d. anksti ryte, apie 3 val., L. Prapuolenis, dr. A. Damušis ir J. Vėbra centriniame Kauno LAF štabe suredagavo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją bei trumpą atsišaukimą į lietuvių tautą ir netrukus nuvyko į Kauno radiofoną. 9 val. 28 min. Leonas Prapuolenis LAF Vyriausiojo štabo vardu per Kauno radiofoną paskelbė: „Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševizmo teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.“ Po to buvo paskelbta Lietuvos laikinosios vyriausybės sudėtis, sugrotas Lietuvos himnas ir tautinė giesmė „Lietuviais esame mes gimę“. Galiausiai užgrota Kipro Petrausko „Saulelė raudona“ – tai buvo sutartas LAF signalas Lietuvai sukilti. Birželio 23-iąją paskelbta vyriausybės sudėtis.“

A. Rukšėnas nepamiršta paminėti ir to, kad „kpt. Jonas Noreika buvo Plungėje ir spausdino proklamacijas lietuvių aktyvistų vardu po 500 ir 1 000 egzempliorių“. Antisovietinė literatūra buvo rengiama ir už Lietuvos ribų. Nutylimas tik tų proklamacijų turinys. Nes didelė jo dalis buvo antisemitinė. Kaip nutylima ir tai, kad išsyk po šių pranešimų Lietuvos žmonės per radiofoną išgirdo, kad žydams Lietuvoje vietos nebeliko. Tai irgi sukilimo dalis.

Neseniai istorijos mokslų daktaru tapęs Simonas Jazavita, kiek suprantu, mėginantis Kaziui Škirpai suteikti daugiau teigiamų žmogiškųjų bruožų, nei pastarasis turėjęs, interviu kilniaširdiškai teigia, kad „lietuviams teko rinktis tarp to kūjo ir priekalo, suvokiant, kad vieniems nepavyks pasipriešinti. Tai lėmė ir tam tikrus kompromisus, laikinoji vyriausybė bandė žengti tokiu keliu, bandė užtarti žydus. Matome LAF nario, buvusio Lietuvos kariuomenės vado, krašto apsaugos ministro Stasio Raštikio bandymus kalbėtis su vermachto karininkais, kurie skėsčiojo rankomis tarsi negalėdami niekuo padėti. Daugelis jų turėjo antisemitinių nusistatymų, tačiau netgi ir jie nepritarė masiniam žydų žudymui. Tad jei vermachtas nieko negalėjo padaryti, tai ir laikinoji vyriausybė buvo bejėgė.

Aišku, galėjo būti daugiau tokių iniciatyvų, tačiau visuomenėje po sovietų okupacijos buvo padidėjęs antisemitinis nusistatymas, įsigalėjęs „žydo komunisto“ stereotipas, tarsi kiekvienas žydas jau savaime prijaučia komunistinei ideologijai. Aišku, tai buvo klaidinga nuostata: kaip gali ješivų studentas, rabinas ar sionistinės organizacijos narys, svajojantis apie Izraelio valstybę, būti komunistas? Tai buvo didelė tų žmonių klaida, bet nereikia, žvelgiant iš šilto 21 amžiaus fotelio, įsivaizduoti, kad jų žodis kažką reiškė naciams.“

Štai taip paprastai – buvo kūjis ir priekalas, teko pasirinkti, klaidinga nuostata ir kiti privalomieji šablonai. Tačiau ar tik naciams laikinosios vyriausybės balsas, o anksčiau ir LAF kalbėjo? Ar jiems jis buvo skirtas? Visi žinome, kad ne.

Tebegalioja Genocido centro Teresės Birutės Burauskaitės laikais išduotos pažymos apie K. Škirpą bei Joną Noreiką – pažymos, ne tik prieštaraujančios istoriniams faktams, bet ir profanuojančios pačią Holokausto sąvoką. Tebegalioja šimtai Generalinės prokuratūros ir Aukščiausiojo Teismo nutarčių, kuriose reabilituoti Holokauste dalyvavę asmenys, Ukmergės meras nedrįsta nuimti paminklo žydšaudžiui.

Pagaliau neseniai įvykusios konferencijos metu buvo mėginama nustatyti, kad Birželio sukilimas vargiai beturįs ką nors bendro su LAF, o su Holokaustu veik neturįs apskritai nieko bendro, nes sukilimo tikslai esą buvę pasiekti jau birželio 28 dieną (beje, dr. Rukšėnas siūlo sukilimą „baigti“ dar birželio 25-ąją – gal jis baigėsi neprasidėjęs?) Net kartojama, kad formaliai sukilėliai pogromuose ir žudynėse nedalyvavo, nes… sukilimas baigėsi. Kas gali tam paprieštarauti? Nužudytieji neturi balso. Nebeturi jie ir pagarbos. Blogiausia, kai tyli ir nutyli istorikai.

Tiesa, lyg tebegalioja nacių ir sovietų nusikaltimams tirti komisijos 2005 metų profesorių Sauliaus Sužiedėlio ir Christopho Dieckmanno tyrimo išvados, kuriose kalbama ir apie Holokausto prielaidas Lietuvoje, ir apie LAF bei laikinosios vyriausybės antisemitizmą. Išvadų pabaigoje sakoma: „Laikinosios vyriausybės ir Lietuvių aktyvistų fronto antisemitinės pažiūros yra gerai dokumentuotos. Išsamiausias laikinosios vyriausybės antisemitinis pasisakymas buvo 1941 metų rugpjūčio 1 d. Žydų padėties nuostatų projektas. Tačiau kabinetas, nors ir patvirtino potvarkius dėl žydų izoliavimo ir turto konfiskavimo, vengė pritarti organizuotoms žudynėms. Laikinoji vyriausybė, tvirtinusi kalbanti tautos vardu, ne kartą atkakliai tvirtino turinti moralinį autoritetą, viešai neatsiribojo nuo Lietuvos piliečių žydų žudynių.“

Ir šiandien, žinodami, kad laikinoji vyriausybė neatsiribojo, mėginame ją pateisinti. Nors turime pakankamai įrodymų, kad teigtume – dokumentai liudija, kad LAF ir laikinoji vyriausybė pasirinko bendradarbiavimą su Trečiuoju reichu. Kitaip tariant, kolaboravimą.

Kaip galima atsiriboti, jei visi programiniai LAF dokumentai kalba apie Lietuvą be žydų? Ir vis dėlto tą žinodami net profesionalūs istorikai tą nutyli, stengiasi to ne tik nepabrėžti, bet ir neminėti. Kaip gali istorikas nutylėti tiesą?

Todėl klausiu savęs: kokio esu istorijos revizijos ir manipuliavimo proceso liudininkas ir dalyvis? Kokios tos revizijos priežastys? Ar istorikai, mėginantys atsieti LAF nuo sukilimo ar laikinosios vyriausybės, nebežino, kad kilnus sukilimo Lietuvos nepriklausomybės atstatymo tikslas buvo sukompromituotas kito tikslo – atsikratyti Lietuvos žydų? Ar sukilimo organizatoriai LAF nebeteko ne tik politinės atsakomybės, kad Lietuvą matė be žydų, o jų iki sukilimo, sukilimo metu ir po sukilimo varoma propaganda buvo viena iš priežasčių, dėl kurių nacių Vokietija Lietuvoje per kelis mėnesius pasiekė tokių žydų naikinimo rezultatų, kokiems gretimoje Lenkijoje pasiekti prireikė kelerių metų?

Sukilimas identifikavo tikslus ir priešus – bolševikų valdžią ir žydus. Sukilimo ideologai taip pat išsirinko partnerį – Adolfą Hitlerį bei nacistinę Vokietiją, tikėdamiesi, kad Lietuva taps nepriklausoma valstybe, Trečiojo reicho sąjungininke. Kodėl vengiama kalbėti apie tai?

Ar Paleckio delegacijos Stalino saulės importas yra smerktinas labiau nei sukilimo ideologų ir LAF pagrindu sudarytos laikinosios vyriausybės išankstinis pasirinkimas kolaboruoti su nacistine Vokietija? Priešas buvo identifikuotas, ginklo broliai vermachtas buvo pasirinkti. Pogromai prasidėjo išsyk, žudynės prasidėjo vėliau – bet kokiam procesui reikia laiko, turtas buvo grąžinamas visiems, tik ne žydams.

Žmonės baltais LAF raiščiais stovėjo prie duobių ir rugpjūčio, ir rugsėjo mėnesį ir vykdė su nacių planais sutampančią programinę LAF nuostatą – atsikratyti likusių Lietuvoje žydų. Ar moralu pateisinti tokį sukilimą, kuris kovojo už Lietuvos nepriklausomybę be vienos iš istorinių Lietuvos tautinių grupių – be žydų? Ar moralu kalbėti apie sukilimą, bet nekalbėti apie sukilimo vadovybės antisemitinę ideologiją, propagandą? Kokia mūsų – nūdienos istorijos dalyvių ir anų dienų istorijos įvykių vertintojų – pareiga? Ar nutylėti, ar padėti pasiklydusiems politikams, valstybės vadovams ir visuomenei susigaudyti bent jau vertinant besiformavusią lietuviškąją nacionalsocializmo formą ir pasipriešinti naujoms radikaliojo nacionalizmo jėgoms?

Kokia vieta tos kitos LAF ir laikinosios vyriausybės Lietuvoje buvo numatyta mano anuomet dvylikos metų Tėvui? Ar kyla abejonių, jei 1941 metų kovo 24 dieną LAF 18 puslapių dokumento „Lietuvai išlaisvinti nurodymai“ ketvirtame skyriuje „Gairės sukilimo paruošimui“ teigė: „Vokiečiai skaitosi su Lietuvių aktyvistų sąjūdžiu kaip su politiniu faktoriumi ir juo remiasi, megzdami su Lietuva politinį mezginį.“ Idėjiniam lietuvių tautos pribrendimui reikalinga sustiprinti antikomunistinę ir antižydišką akciją. <…> Labai svarbu šia proga nusikratyti ir žydų. Todėl reikia krašte sudaryti tokią tvankią žydams atmosferą, kad nė vienas žydas nedrįstų ir minties prileisti, jog naujoje Lietuvoje jis dar galėtų turėti bent minimalių teisių ir apskritai pragyvenimo galimybių. Tikslas – priversti visus žydus bėgti iš Lietuvos drauge su raudonaisiais rusais. Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, tuo vėliau bus lengviau atsikratyti žydų. Savo laiku Vytauto Didžiojo suteiktas Lietuvoje žydams svetingumas atšaukiamas visiems amžiams už jų nuolatinai pasikartojantį lietuvių tautos išdavimą jos engėjams.“

Aš žinau, kad nužudytieji nebalsuoja, bet manau, kad mūsų visų pareiga yra apginti jų atmintį ir pasakyti visuomenei istorinę tiesą. Tai padaryti galėsime tik tuo atveju, jei visi – istorikai ir politikai, visuomenė ir kiekvienas atskirai – sakysime ne pusę tiesos. Nes pusė tiesos yra melas.

Aš teigiu, kad LAF antisemitinė propaganda, laikinosios vyriausybės kolaboravimas su naciais yra viena iš Holokausto Lietuvoje prielaidų. Ji nenutrūko nei po sukilimo pradžios, nei po jo formalios pabaigos, kuria gerbiamas Arūnas Bubnys siūlo laikyti birželio 28-ąją. Sukilimas nepasiekė vieno tikslo – atkurti Lietuvos nepriklausomybės be žydų. Tačiau vokiečiams nesusidūrus su jokiu oficialiu protestu prieš vykdomus pogromus ir žudynes Lietuva liko beveik be žydų. Ir atsakomybė čia tenka ir LAF, ir sukilėliams, ir laikinajai vyriausybei. Ir tą turime aiškiai ir artikuliuotai įvardyti.

Ir norėčiau priminti, kad Holokaustas nėra vien žydų žudymas. Iš pradžių buvo žodis. Žodis apibrėžė kiekvieną Lietuvos žydą kaip teisėtą taikinį ir priešą. Vėliau žodis tapo kūnu – pogromais, getais ir pagaliau žudynėmis. Tą žodį – idėją kažkas sugalvojo, kažkas pasirūpino jo plačia sklaida, ir dažnas tą žodį išgirdęs juo įtikėjo. Nes kito žodžio – nežudykime nekaltų – nebuvo.

Ir atsakomybė už dviejų šimtų tūkstančių žydų kaimynų mirtį gula ir ant LAF, ir ant sukilimo, ir ant laikinosios vyriausybės pečių. Nebent toliau revizuosime istoriją, skleisime jokiais įrodymais nepagrįstus gandus, kad generolas Vėtra laisvu nuo žydų persekiojimo laiku juos gelbėjo, bet gelbėjo juos neva savo iniciatyva, o štai blogus darbus darė, anot Genocido centro tebegaliojančios pažymos, todėl, kad „okupacinei nacių valdžiai jį, kaip ir kitus lietuvių civilinės administracijos pareigūnus, pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“. Matyt, kapitonas Noreika ėjo gatve ir jį kažkas įtraukė.

Ar toliau teigsime, kad K. Škirpa niekaip su ta antisemitinės propagandos isterija ir Holokaustu nesusijęs, neturėjęs jokios politinės atsakomybės kaip LAF vadovas, nes, anot kitos tebegaliojančios gėdingos Genocido centro pažymos, jo vadovaujama LAF „siūlė žydų klausimą spręsti NE GENOCIDO, o išvarymo iš Lietuvos būdu“. Jei šiandien Genocido centras teigia, kad tai, kas vyko Lietuvoje ir ką skatino LAF, nebuvo prielaidos žydų genocidui, vargu ar dar turime vilties, kad kada nors bus pasakyta visa tiesa ir Lietuvoje įsigalios ne amoralus, o moralus požiūris į Holokaustą.

Ar besąlygiškai gerbsime patriotus, kuriems atleisime kolaboravimą su naciais, nes jų padarytas akivaizdžias nuodėmes atpirko kova su sovietų okupantais?

Baigdamas sugrįžtu prie daktaro A. Rukšėno minėto pranešimo, kuris visuomenei siūlo požiūrį į sukilimą ir jo metu prasidėjusį žydų persekiojimą. Tiesa, apie žydus tame dokumente nėra nė žodžio. Štai kaip jis baigiasi: „Sukilimas padėjo gyventojams atsigauti po 40-ųjų vasarą ir vėliau patirtų pažeminimų. Nors okupacinė valdžia nepripažino sukilėlių valdžios, sukilimas įkvėpė gyventojus ilgai iki devyniasdešimtų metų kovo vienuoliktos trukusiai kovai už laisvę.“

Prisipažinsiu, kad manęs šita traktuotė, skirtingai nei Genocido centro, nei kovai už laisvę neįkvepia, nei kelia mano pasitikėjimą institucija, kuri pašaukta genocidą tirti objektyviai. Ta traktuotė skaudina nutylėjimu, kuris prilygsta melui.

Mano senelių nebuvo tarp sukilėlių. Jų nekvietė. Nes sukilimas buvo nukreiptas prieš juos – jauną siuvėją, namų šeimininkę ir jų vienturtį dvylikos metų sūnų, ir prieš visus Lietuvoje likusius žydus. Jei Lietuva būtų laikiusis sukilimo tikslų, nei aš, nei mano Tėvas nebūtume galėję prisidėti prie Kovo vienuoliktosios garbingos kovos, kuri buvo už jūsų ir mūsų laisvę, o ne už tą, kurios siekė Lietuvos aktyvistų frontas – už laisvę ir nepriklausomybę be Lietuvos žydų.

Prieš 80 metų, tą pačią birželio 27 dieną, tebevyko sukilimas. Tą pačią dieną prieš 80 metų Kaune „Lietūkio“ garaže buvo masiškai žudomi žydai.

Todėl užduodu, tikiuosi, visiškai neretorinį klausimą: kada pagaliau pavargsime nuo melo, pusiau tiesos ir viešai jiems priešinsimės?

Šis tekstas – įžangos žodis, pasakytas birželio 28 dieną vykusios diskusijos „Holokausto vertinimas ir mūsų moralės būklė“ metu