Kauno žydų (litvakų) bendruoemnės vadovas Gercas Žakas dalinasi nuotraukomis ir jautria padėka dalyvavusiems “Lietūkio” garažo žudynių aukų pagerbimo renginyje:
Noriu padėkoti visiems neabejingiems, visiems, kuriems rūpi (ir nesvarbu, kad tai vyko prieš 80 metų), visiems, vakar atėjusiems pagerbti žvėriškai nukankintų, sunkiai suvokiamo žiaurumo ir pačių žemiausių (ne)žmogiškų instinktų aukomis tapusių 50-ies žydų vyrų, įvairaus amžiaus ir užsiėmimų, tiesiog gatvėje pagautų, kuriems brutali vieša išniekinanti egzekucija “Lietūkio” garažo teritorijoje buvo atlikta tik dėl to, kad jie buvo žydai.
Ačiū tėvams ir mokytojams, nevengiantiems su vaikais kalbėti apie skaudžius dalykus ir ugdantiems jų empatiją ir atjautą.
Ačiū kalbėtojams – Kauno m. merui Visvaldui Matijošaičiui ir vicemerui Mantui Jurgučiui, J.E. Izraelio ir JAV Ambasadoriams Lietuvoje Yossi Levy ir Robert S. Gilchrist, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkei Fainai Kukliansky, LR Krašto apsaugos ministrui Arvydui Anušauskui, LR Seimo nariams Paulei Kuzmickienei ir Emanueliui Zingeriui, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdančiajam direktoriui Ronaldui Račinskui, tarptautinio judėjimo „Gyvybės žygis“ sielai Lietuvoje Tadas Daujotas – už jų jautrius pasisakymus, kuriuos jungė ne tik išsakoma pareiga neužmiršti ir daryti viską, kad Holokausto siaubas nepasikartotų, bet ir kvietimas nebijoti tiesos, kad ir kokia skaudi ji būtų, supratimas, kad tik pripažinus ir priėmus skaudžius, trauminius istorijos faktus, galimas nuoširdus santykių ne tik tarp tos pačios valstybės piliečių, bet ir tarp atskirų valstybių plėtojimas.
Ačiū Ministrei Pirmininkei Ingridai Šimonytei, neapsiribojusiai atsakymu, jog negalės dalyvauti dėl įtemptos darbotvarkės, bet atsiuntusiai nuoširdų kreipimąsi į susirinkusiuosius.
Ačiū Vilniaus sinagogos kantoriui Shmuel Yatom už sielos gelmes pasiekiančią maldą.
Ačiū rūpestingai prisidėjusiems prie “Lietūkio” garažo žudynių minėjimo organizavimo: Kauno m. savivaldybės specialistėms Irenai Simonauskienei, Karolinai Bagočenko, Kauno kultūros centro scenos įrengimų vadovui Erikui Mineikiui.
Ačiū Tarptautinės komisija nacių ir sovietinio okupacinio režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti švietimo programų koordinatorei Ingridai Vilkienei ne tik už dalyvavimą šiame renginyje, bet ir už “Atminties kelio” projektą ir nuolatinį siekį edukuoti mokytojus, skatinimą kalbėti apie temas, kurios vis dar pas mus laikomos “nepatogiomis”.
Ačiū jau minėtam Tadui Daujotui už “Gyvybės žygio” judėjimo iniciatyvas Lietuvoje ir už sukviestą gausų bendraminčių būrį.
Ačiū renginio vedančiajai Kristinai Kazakevičiūtei ir muzikantams Michailui Bolšunui ir Michail Javič už pilnavertės minėjimo struktūros sukūrimą.
Ačiū smuikininkei Paulina Daukšytė – Šereckienė už, dangui verkiant, po penkiais skėčiais besislapstant, širdimi sugrotą melodiją.
Ačiū Kauno m. savivaldybei, jos vadovams ir visiems prisidėjusiems už naują Atminimo vietą Žaliakalnio žydų kapinėse, kur, kaip manoma, buvo užkastos (negali sakyti – palaidotos) žudynių aukos, o Fainai Kukliansky už iniciatyvą, kad tokia vieta, toks Atminimo ženklas atsirastų.
Ir dar kartą DĖKUI visiems, atėjusiems pagerbti “Lietūkio” garažo žudynių, vykusių 1941 m. birželio 27 d., aukas, – žinomiems visuomenėje žmonėms, kultūrininkams, politikams, visuomenininkams, ir mažiau žinomiems, bet ne mažiau svarbiems Lietuvos piliečiams, Kauno žydų bendruomenės nariams ir mūsų bičiuliams iš Jurbarko, Kalvarijos, Vilniaus, užsienio šalių, visiems, kurių vardų nežinau ir negaliu paminėti.
Ačiū kartu buvusioms šioje vietoje nužudyto, daug Lietuvai nusipelniusio žmogaus Jurgio Štromo anūkei, menininkei iš Didžiosios Britanijos, įsimintiną projektą, dedikuotą Didžiajai akcijai, Kauno bienalėje sukūrusiai Jenny Kagan, jo niekada nepažinusiai marčiai Violetai Rakauskaitei-Štromas, jo dukterėčios, neseniai mus, deja, palikusios Irenos Veisaitės dukrai Alinai.
Šis liūdnas žydų žudynių Lietuvoje 80-ųjų metinių minėjimų “maratonas” – puiki proga dar kartą permąstyti istoriją ir priimti ją tokią, kokią ji buvo. Ilgus metus gyvenome kreivų veidrodžių ir falsifikuotų faktų karalystėje, nesistenkime pagražinti istorijos. Nesame atsakingi už nusikaltimus, kuriuos tais baisiais laikais padarė mūsų bendrapiliečiai, bet esame atsakingi už tai, kad išmoktume istorijos pamokas ir sąžiningai mokytume jos ateinančias kartas.
