Kviečiame į susitikimą su rašytoja, jogos mokytoja, bendruomenės nare
Eva Tombak. Susitikimas vyks gruodžio 17d. 18val. LŽB J.Heifetzo salėje
Kviečiame į susitikimą su Eva Tombak
Izraelis sveikina rinkimus laimėjusį Borisą Džonsoną: puiki diena Didžiosios Britanijos žmonėms ir mūsų draugystei su JK
The Times Of Israel
Leiboristo Korbino antisemitizmas pakenkė jo reputacijai, britų rinkėjai balsavo už Džonsono pergalę. Atsakomybė už tokį didžiulį pralaimėjimą gali būti priskirta tik pačiam JK leiboristų lyderiui – plačiai žinomam antisemitui, kuriuo Didžiosios Britanijos rinkėjai nepasitki.
JK Lankasterio kancleris Michaelis Gove Didžiosios Britanijos žydų bendruomenei pareiškė: „Jūs niekada daugiau neturėtumėte gyventi baimėje,” Michaelis Gove: ,,Didžiosios Britanijos žydams nebereikia jaudintis dėl ministro pirmininko, kuris skleidė antižydišką retoriką ir skatindavo prieš žydus nusiteikusius teroristus“.
JK vyriausiasis rabinas Efraim Mirvis : ,,Rinkimai baigėsi, tačiau susirūpinimas dėl antisemitizmo ir rasizmo išlieka”.
Dėl Sporto rūmų rekonstrukcijos ant esančių senųjų Vilniaus žydų Šnipiškių Piromonto kapinių į naują Kongresų centrą
2019 12 12
Aut.Geršonas Taicas
1941–1944 naciai ir jų talkininkai sunaikino 95% Lietuvos žydų. Naciai ir jų talkininkai sudegino daug sinagogų visoje Lietuvoje, padegė Didžiąją Vilniaus sinagogą, bet sinagoga liko stovėti. Kai kurie nacių talkininkai dabar garbinami kaip didvyriai, jiems statomi paminklai, kabinamos memorialinės lentos, jų vardais vadinamos mokyklos ir gatvės, jiems po mirties skiriami valstybiniai apdovanojimai.
Sovietai po Antrojo pasaulinio karo ėmė naikinti žydų paveldą Lietuvoje, susprogdino Vilniaus Didžiąją sinagogą ir ant jos griuvėsių pastatė vaikų darželį. Sunaikino žydų kapines Vilniuje (Piromonto ir Užupio ), Šiauliuose, Ukmergėje ir kitose vietose. Vilniaus Užupio žydų kapines išniekino, pastatę ritualinių paslaugų įmonę. Vilniaus Šnipiškių žydų kapines išniekino, pastatę uždarą „Žalgirio“ baseiną ir sporto rūmus.
Nuotraukoje vietovė su Sporto rūmais iš viršaus.
Kai kurių žymių žmonių palaikai buvo perlaidoti Sudervės kelio žydų kapinėse, bet dauguma Vilniaus žydų palaikų atsidūrė sąvartyne. Lietuvoje 1971m. gyveno apie 20 000 žydų, tuo sovietmetį nebuvo girdėti protestų laikraščiai apie žydų kapines nerašė nei Lietuvoje, nei užsienyje. Suprantama, totalitarinė valstybė , cenzūra, baimė dėl savęs ir savo artimųjų.
2006 metais, jau nepriklausomoje Lietuvoje, buvo nugriautas uždaras „Žalgirio“ baseinas ir pastatyti Mindaugo apartamentai (daugiabutis gyvenamasis pastatas). Kokie skambūs istoriniai pavadinimai: Žalgiris ir Mindaugas, turbūt manyta, kad pavadinimais galima užmaskuoti nusikaltimus, juk tada iš tikrųjų Šnipiškių žydų kapinės buvo išniekintos antrą kartą.
Paminklai iš Šnipiškių kapinių.
Tokia yra trumpa senųjų Šnipiškių kapinių istorija, kitą istorinę informaciją apie kapines galima rasti internete, labai išsamų straipsnį su visomis detalėmis parašė profesorius Josifas Parasonis.
Metų metais vyksta diskusijos dėl Vilniaus Sporto rūmų rekonstrukcijos.
Žydų kapines naikino ir Vokietijoje. Trumpa, bet labai panaši istorija apie konfliktą Vokietijoje. Kai konfliktas dėl žydų kapinių užstatymo Hamburgo rajone – Ottensene jau buvo įsibėgėjęs, 1991 m. lapkričio mėn. Vokietijos rabinų konferencija paskelbė savo poziciją pareiškime, kuriame įvertino šį veiksmą kaip akivaizdų Halachos (Talmudo religinių ir teisinių priesakų) taisyklių pažeidimą ir paragino sustabdyti bet kokius statybos darbus kapinių vietoje. Šis dokumentas sukėlė konfliktą tarp miesto, investuotojo ir įvairių žydų grupių, kurių pozicijos anaiptol nebuvo vienodos, – netgi prieštaringos.
Norint išspręsti žydų ginčą, reikėjo autoritetingos žydų asmenybės su aukšta religine reputacija. Arbitru sutiko būti Jeruzalės aškenazių ortodoksų vyriausiasis rabinas Itzhakas Kolitzas (Kolitz). Jau 1992 m. gegužės mėn. pradžioje žydų bendruomenė ir žydų ortodoksų protestuotojai susitarė, kad vyriausiasis rabinas I. Kolicas bus arbitru. Po daugelio diskusijų I.Kolitzas atvyko į Hamburgą ir aplankė likusias buvusių kapinių vietas, kas liko iš bunkerio, pastatyto po 1939 m. ir universalinės parduotuvės, pastatytos po 1951 m.
1992 05 21 Vyriausiasis rabinas I. Kolitzas priėmė sprendimą Jeruzalėje: jis uždraudė palaikų ekshumaciją, kaip visus tenkinantį sprendimą, bet jis prieštaravo Hamburgo žydų bendruomenės tradicijai. Nebuvo pateiktas halachinis pagrindimas. Ekonominiais tikslais buvo leista statybos plėtra. Tuo pat metu uždrausti bet kokie nauji kasinėjimo darbai. Visą procesą turėjo prižiūrėti vyriausiojo rabino Kolitzo paskirtas nuolatinis prižiūrėtojas iš Izraelio. Jeruzalės sprendimas buvo sudėtingas Halachiniu požiūriu, tačiau jis buvo bent jau pragmatinis. Investuotojas ir valstybė susitarė, ginčas buvo baigtas.
https://juedische-geschichte-online.net/beitrag/lorenz-streitfall-ottensen
Rabinas I. Kolitzas (Yitzchak Kolitz) (1923 – 2003 ), rabino sūnus, gimė Alytuje , 1934 kartu su motina ir keliais broliais po tėvo mirties emigravo į Palestiną (Eretz Yisrael), tapo Jeruzalės aškenazių rabinu ir Didžiojo rabinų teismo teisėju. Parašė daug religinių knygų.
Vyriausiasis rabinas I. Kolitzas buvo laikomas pagrindiniu Halachos arbitru laidojimo klausimais. Jis kovojo prieš archeologinius kasinėjimus Izraelyje, kur, jo teigimu, buvo išniekinti kapai. Jis sakydavo: „Žmogaus kaulai nėra moliniai indai, kuriuos reikia eksponuoti muziejuje“. Vėliau jis padėjo suformuluoti taisykles, kurios dabar reglamentuoja Izraelio senienų valdybos darbą žydų kapinėse.
Dabar palyginkime Vokietijos ir Lietuvos kapinių naikinimo istorijas.
Tas konfliktas Vokietijoje buvo išspręstas prieš beveik 30 metų. Kas turės drąsos ir sąžinės pasakyti, kad Jeruzalės aškenazių rabinas ir Didžiojo rabinų teismo teisėjas I.Kolitzas buvo neteisus, kad jis sulaužė žydų tradicijas? Taip buvo Vokietijoje, o Vilniuje dabar turime du variantus, – blogą ir labai blogą, dėl to rinksimės blogąjį.
Į rekonstrukcijos kaštus reikia pridėti sumą nuolatiniam prižiūrėtojui iš Izraelio, kurį paskirs rabinų taryba. Reikalavimas mokėti nuolatiniam prižiūrėtojui, atvykusiam iš Izraelio ar iš kitur, atitinka rabino I. Kolico sprendimą , nes rekonstrukcija bus vykdoma kelerius metus.
Profesorius Josifas Parasonis, profesorius Pinchos Fridbergas, rabinas A. Bakeris (Andrew Beker) ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pasisako prieš Sporto rūmų griovimą. Manykime, kad norintys sporto rūmus nugriauti, visiškai nesupranta, kad trečią kartą bus išniekintos senosios Šnipiškių žydų kapinės, tik nereikia slėptis po žydiško šventumo, patriotizmo ir žydiškų tradicijų sergėtojų kaukėmis. Vizija atstatyti senąsias Šnipiškių žydų kapines, kokios jos buvo po uždarymo 1831 m., yra tik liguistą fantazija.
Kol kas, projekto dar nematėme ir Vilniaus m. gyventojams viešinimo procedūros dėl projekto neatliktos.
Pastaba
Šiandien Izraelyje stato kelius virš palaidojimo vietų, bet prieš tai pastato sarkofagus iš plokščių su oro kanalais kad mirusiųjų sielos galėtų bendrauti su pasauliu. Vietos bendruomenės rabinai arba Izraelio senienų valdyba laimino tuos projektus. Ypatingais atvejais netgi leidžiamas ekshumavimas, Izraelis iki Šešių dienų karo skubiai išvežė judėjų teisuolių palaikus iš Damasko.
Geršonas Taicas 2019 12 12
Vytautas Bruveris. Išžudytų žydų turtas: nusisukti negalima imtis
Kaip geriau elgtis valstybei ir jos politikams, susidūrus su kokiu nors aštriu, jautriu ir visuomenėje prieštaringą reakciją keliančiu klausimu – kišti galvas į smėlį ar vis dėlto kalbėti ir diskutuoti apie tai?
Šią amžiną tiesą patvirtino ir praėjusią savaitę Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) bei Geros valios fondo suorganizuota konferencija, skirta per Holokaustą pagrobto žydų turto grąžinimo klausimams.
Lietuvos valdžią imtis šio klausimo jau seniai ragina pagrindiniai ir Lietuvos, ir Izraelio tarptautiniai partneriai – amerikiečiai. Dabartinė JAV prezidento adminstracija bei parlamentas šiam klausimui rodo ne mažiau, o gal net ir daugiau dėmesio, nei jų pirmtakai. Štai ir prieš porą metų Vilniuje lankėsi specialusis Valstybės departamento įgaliotinis Holokausto klausimais Th.Yazdgerdi. Jo pokalbių su aukščiausiais šalies valdininkais ir politikais pagrindine tema ir buvo – ar Lietuva galvoja kaip nors pradėti spręsti privataus žydų turto grąžinimo arba kompensacijų už jį klausimą? Lietuvos politikų bei valdininkų reakcija – panaši, kaip ir jų kolegų kitose regiono valstybėse. Drąsesni lakoniškai ir kategoriškai nukerta, jog šis klausimas net nesvarstytinas, tuo tarpu kone absoliuti dauguma tiesiog tyli, lyg burnas prisėmę, ir vengia šio klausimo, lyg ugnies. Pavyzdžiui, dabartinių valdančiųjų valstiečių vedlys R.Karbauskis prieš porą metų yra viešai sakęs, jog šioji valdžia šio klausimo nesiims, nes jis „supriešintų visuomenę“. Premjeras S.Skvernelis taip pat nukirto, jog Lietuvos valstybė apskritai jau yra suvedusi sąskaitas su Holokaustu, tad kalbėti nebėra apie ką.
Be abejo, LŽB į renginį kvietė visų pagrindinių valstybės institucijų – Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės – atstovus bei vadovus, taip pat R.Karbauskį ir kitus parlamentarus. Vieni kvietimus lakoniškai atmetė, kiti – tiesiog ignoravo. Tiesą sakant, toks elgesys net panašus į įžeidžiančią nepagarbą.
Tačiau baimė, pasirodo, tokia stipri, kad dėl jos vengiama net pasirodyti tokiame renginyje. Ši baimė, kaip matyti, užvaldžiusi net ir naująją Prezidentūrą, kurios šeimininkas G.Nausėda žadėjo būti visų, net ir sudėtingiausių problemų bei diskusijų šalyje „moderatoriumi“.
Paideia – Europos institutas kviečia mokytis vienerių metų žydų studijų programoje
Paideia the European Institute for Jewish Studies in Sweden as Recruitment Officer.
Our aim is to restore and preserve Jewish Culture in Europe by educating future activists, academics and leaders offering them full immersion in Jewish text, participation in different events and study trip to Israel (Yad Vashem and NLI).
Each year we chose 25 students from across Europe and grant them with fully paid scholarship.
You will find more information about who we are and what we do here: http://www.paideia-eu.org/programs/one-year-program/
I was hoping you may know people interested in this opportunity, if so I’d be more than happy to get in touch with them and provide with more information.
„Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“
Vilniaus universiteto leidykla kviečia susipažinti su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentės dr. Aušros Pažėraitės monografija „Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“.
Ši knyga – tai bandymas pamėginti apčiuopti keletą Lietuvos žydų mąstytojų takelių, prieiti prie Lietuvos žydų religinės (iš dalies ir filosofinės) minties paveldo tokiu būdu, kad atsiskleistų jo situacija modernių laikų religijotyrinių ir kai kurių filosofinių idėjų bei kategorijų kontekste. Tai daroma diskutuojant su religijotyroje įsitvirtinusiomis ritualo ar sacrum kategorijomis, analizuojant šį paveldą Naujaisiais laikais vykusio rašytinių šventraščių „išlaisvinimo“ iš „sakytinių“ paveldų, t.y. tradicinių interpretacijų autoriteto ir galios, požiūriu.
Knygoje pateikiami keli ištraukų iš Vilniaus Gaono, R. Chaimo iš Valažino, R. Chaimo Ozerio Grodzinskio, R. Izraelio Salanterio, Emmanuelio Levino tekstų vertimai, palydimi komentarais.
Dr. Aušra Pažėraitė specialiai Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapiui www.lzb.lt pasakoja,apie savo svajonę parašyti knygą apie Lietuvos žydų religinės bei filosofinės minties palikimą.
,,Parašyti knygą, kurioje galėčiau pasakoti, analizuoti, interpretuoti Lietuvos žydų religinės bei filosofinės minties palikimą, buvo mano sena svajonė. Pradinė mintis buvo pristatyti labiau panoraminę šio palikimo apžvalgą, tačiau ėmus prie knygos dirbti, pasirodė, kad pirminis mano sumanymas buvo pernelyg optimistiškas. Pirmiausia susidūriau su tokia problema, kadangi pristatyti tokio panoraminio vaizdo neįmanoma, neturint kokios nors perspektyvos, nes tai ne tas atvejis, kaip kad, pavyzdžiui, pristatant filosofinės minties istoriją, galima bandyti pristatyti to ar kito filosofo mąstymo sistemą, keltus klausimus, minties naujumą, kuris reikšmingas kitoms filosofų kartoms. O šiuo atveju greičiau galima rasti ne tiek kokį nors bandymą sistemingai formuluoti klausimus, aktualius filosofinei tradicijai, kiek klausimus, aktualius žydų bendruomenei. Tai visai kita perspektyva.
Kita problema, kuri man iškilo – laikotarpis ir „litvakiškumo“ apimtis. Turiu omenyje problemą, kai geografinės ribos, kuriose galėtume ieškoti Lietuvos žydų palikimo, istoriškai labai keitėsi, ir būna, kad tos pačios istorinės asmenybės priskiriamos tai Lietuvos, tai Lenkijos, tai Rusijos palikimui, ir tai būtų įvedę į milžinišką lauką asmenybių ir problemų, iš kurio nebūčiau išsikapsčiusi daugelį metų. Tačiau neprarandu vilties prie to sugrįžti, kad ir paliečiant po nedidelį tos plačios teritorijos lopinėlį. O šiam kartui, nedidelės apimties knygai, kuriai neturėjau pakankamai lėšų, nors, dėkui Geros Valios Fondui, turėjau galimybę trumpam padirbėti Izraelyje universitetinėse bibliotekose.
Taigi pasirinkau siauresnį variantą – litvakiškumą, kuris siejamas su religine tradicija, istoriškai siejama su Vilniaus Gaonu ir jo mokinių ratu. O tai leido pasirinkti tam tikrą perspektyvą, kuri leistų apjungti dažnai sunkiai apjungiamus minties kelius – moderniais laikais besiformuojančią vakarietišką religijos sampratą, kuri šiandien dažnam žmogui atrodo tokia savaime suprantama, kad tiesiog sunku įsivaizduoti, kad prieš porą šimtmečių galėjo būti ir kitaip viskas suvokiama, ir protestantizmo bendrai, o filosofijoje Spinozos atskirai įleistu pleištu tarp šventųjų tekstų nešamos žinios ir jos interpretacijos, t.y. tarp užrašyto švento teksto ir sakytinio teksto, t.y. žodžiu perduodamos tradicijos. Knygoje aptariu įvairias šioje perspektyvoje iškylančias problemas ir pateikiu keletą savo verstų r. Vilniaus Gaono, r. Chaimo iš Valažino, Emmanuelio Levino, r. Chaimo Ozerio Grodzinskio ir keletą kitų tekstų.
Aš pati turėjau svaiginančią patirtį, kai atsirado galimybė dalyvauti Vilniaus Choralinėje sinagogoje 2016 metais beit midraše, kuriame Toros užsiėmimus vedė rabinai, pajutau egzistuojantį skirtumą ir ryšį tarp rašytinio teksto ir sakytinės tradicijos.
Jiems, o kartu ir mane priėmusiai Vilniaus religinei bendruomenei esu labai dėkinga, nes be šio tiesioginio susidūrimo su gyva sakytine tradicija, daugelis klausimų nebūtų gal ir kilę, ir daugelis niuansų man pačiai būtų likę nepasiekiamai tolimi.”
Knygą „Nesuk į kelią iš takelio. Lietuvos žydų religinės ir filosofinės minties paveldo trajektorijomis“ galite įsigyti knygynuose „Akademinė knyga“, „Versmė“, el. knygynuose patogupirkti.lt, knygos.lt, humanitas.lt.
Natanas Šaransky, buvęs disidentas sovietmečiu, dabar Izraelio įstatymų leidėjas, paskelbtas 2020 m. „Genesis“ premijos laureatu
NEW YORK (JTA)
„Genesis“ premijos fondas paskelbė, kad Natanui Šaransky, žydų refjuznikui, (taip buvusioje Sovietų sąjungoje vadino žydus, kuriems nebuvo leista emigruoti į Izraelį) žinomam sovietų laikais žydų emigracijos judėjimo lyderiui, tapusiam Izraelio politiku, bus įteikta 2020 m. „Genesis“ premija. „Genesis“ premija, pavadinta „Žydų Nobeliu“, buvo įsteigta 2013 m.
Metiniu apdovanojimu pagerbiami „nusipelnęi asmenys už jų puikius profesinius pasiekimus, indėlį humanizmui, atsidavimą žydų vertybėms“. Šaransky pagerbtas už „savo nepaprastą, visą gyvenimą trunkančią kovą už politines ir religines laisves, pabrėžiamas jo darbo aktualumas šių dienų pasaulyje“, – pranešime spaudai teigė „Genesis“ premijos fondas.
1977 m. komunistų valdžia Šaransky buvo nuteisusi kalėti už sionistines demokratines pažiūras devyneriems metams, tiek jis praleido sovietiniame kalėjime. Dar vaikystėje, būdamas nepaprastai gabus berniukas, jis pradėjo žaisti šachmatais. „Aš žaidžiau tūkstančius partijų ir visas laimėjau“, – pasakojo jis „The New York Times“ 1996 m.Jis taip pat sugebėjo įveikti šachmatų čempioną Garį Kasparovą.
Natano Šaransky žmona Avital sovietmečiu dėjo daug pastangų, informuodama pasaulį ir ypač Vakarų valstybių vyriausybes apie Šaransky įkalinimą dėl sionistinių pažiūrų ir reikalavimo leisti išvykti į Izraelį. Sovietmečiu išvykimas daug metų buvo uždraustas. Žmonos pastangomis, Šaransky buvo paleistas iš kalėjimo 1986 m. ir emigravo į Izraelį, kur pora užaugino dvi dukteris.
Kaip politikas, o vėliau ir Izraelio žydų agentūros vadovas, Šaransky pasisakė už Izraelio imigrantus, religinių mažumų ir moterų teises. Jis parašė 3 knygas, dirbo Izraelio vyriausybėje, buvo Pramonės ir darbo ministru, po to Vidaus reikalų, Statybų ministru bei vicepremjeru.
„Genesis“ komitetas pranešė, kad laikydamasis ankstesnių nugalėtojų įsitikinimų, N. Šaransky paaukos 1 mln. USD premiją ne pelno organizacijoms. Jis teigė, kad apdovanojimas jį „pažemino“ ir ketina skirti premijos laureato laiką kalbėti apie antisemitizmo ir pastangų deligitimizuoti Izraelį plitimą.
„Genesis“ premijos fondo vienas įkūrėjų ir pirmininkas Stan Polovets sako: „Natano idealai ir vizija yra tokie pat aktualūs ir šiandien, kaip 1980 m., kai jis kovojo prieš totalitarinį sovietų režimą ir laimėjo“. Šaransky bus pagerbtas Jeruzalėje birželio 18 d.
Jie čia gyveno. Jeruzalėje pristatoma knyga ,,Они здесь жили”
Gruodžio 29 d. 19.00 val. Jeruzalėje, miesto rusų bibliotekoje, Agripas 88, pirmajame aukšte vyks Lietuvos Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus buvusio bendradarbio Genricho Agranovskio knygos «Они здесь жили» („Jie čia gyveno“) pristatymas. Knyga išleista rusų kalba Vilniuje 2014m. ir buvo pardavinėjama ,,Beigelių krautuvėlėje”. Ji – apie Vilniaus – Lietuvos Jeruzalės žydų paveldą. Knyga yra tikra miesto žydų, gyvenusių nuo XIV amžiaus, enciklopedija. H. Agranovskis daug metų dirbo gidu, buvo įsigilinęs į Vilniaus žydų gyvenimo vietų istoriją. Ši knyga tarsi turisto vadovas norintiems sužinoti, kur, kas ir kaip gyveno, kokie namai žydams priklausė.
Semionas Lipkinas rašė apie Vilniaus žydus: „Nereikia nei iškabų, nei vardų, aš pats suprasiu be klaidų ir melo. Akmenys man sako: „Jie čia gyveno“. Ir niekam jau neberūpi juos apraudoti.”
Čia gyveno ir dirbo Vilniaus Gaonas, Haskalos klasikai ir pagrindiniai jidiš literatūros veikėjai. Knyga «Они здесь жили» iliustruota Dobužinskio, Repino, Šagallo, Modiliani, kitų Paryžiaus mokyklos meistrų ir Vilniaus dailininkų darbais.
Knygą Jeruzalės bibliotekai dovanoja autorius. Pristatyme dalyvaus pranešėjai: Irit Abramsky (Yad Vashem) ir Aleksandras Agranovsky.
Per porą metų Vilniuje planuojama pastatyti paminklą žydų gelbėtojams.
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas sudarė darbo grupę, kuri turės aptarti paminklo koncepciją ir parengti sąlygas kūrybinės idėjos konkursui. „Jau keletą metų Vilniuje planuojama pastatyti labai svarbų mūsų valstybės, tautos atminčiai paminklą – Holokausto laikų herojams, žydų gelbėtojams, Pasaulio tautų teisuoliams“, – kalbėjo ministras. „Iš tikrųjų būtina vykdyti šį labai svarbų atminčiai projektą“, – pabrėžė jis. Planuojama, kad iš Kultūros ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės, Vyriausybės kanceliarijos, Lietuvos žydų bendruomenės, Dailininkų sąjungos, Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovų sudaryta darbo grupė per artimiausius mėnesius parengs kūrybinės idėjos konkurso sąlygas.
Kviečiame į Moišės Ravivo-Vorobeičiko parodą Nacionalinėje galerijoje
Kaip pasaulis sužinojo apie vieną žiauriausių XX a. katastrofų?
Nuotraukoje Aušvico Birkenau koncentracijos stovykla
15min.lt Laura Kešytė
Kada kino kūrėjai ėmė gvildenti Holokausto temą? Kaip jie rinkosi vaizduoti vieną žiauriausių XX a. katastrofų? Ar Holokausto siaubą įmanoma perteikti kino kamera? Pasakoja kultūros istorikė Violeta Davoliūtė–Opgenorth.
Violeta Davoliūtė-Opgenorth – vyresnioji mokslo darbuotoja LKTI, vizituojanti profesorė École des hautes études en sciences sociales (EHESS). 2015-2016 metais – mokslo darbuotoja Yale universiteto MacMillan Tarptautinių ir regioninių studijų centre, JAV. Toronto universitete apgynė disertaciją apie Holokausto ir Gulago istorines reprezentacijas Europoje „Testimony: from the Poetics of Place to the Politics of Memory“ (2004).
Holokausto temos vystymas kine Vakarų Europoje, ypač 7-8 dešimtmečiais glaudžiai siejosi su Adolpho Eichmanno teismo procesu, su Hanos Arendt straipsniais apie šį procesą laikraštyje The New Yorker, jos knyga “Eichmanas Jeruzalėje” (1963), istoriko Raulo Hilbergo tyrimais – 1961 metais pasirodžiusioje jo knygoje Europos žydų sunaikinimas pirmą kartą buvo aiškiai išskirtos kategorijos – nusikaltėlis, liudininkas, teisėjas, auka.
Visa tai įvairiose Europos šalyse įžiebė politiškai skausmingas diskusijas, kas Antrojo pasaulinio karo metu buvo kolaborantai, kas buvo aukos, kas buvo liudininkai, kokie jų vaidmenys, kokie prototipai, kaip reikėtų juos reprezentuoti. Visa tai tiesiogiai siejosi su kinu, nes kinas darė didžiulę įtaką šioms diskusijoms ir istoriniams tyrimams apskritai: atskleisdavo naujas perspektyvas, kontroversijas, patraukdavo visuomenės, ypač politikų dėmesį, o dažnai pastarieji ir spręsdavo, kaip pasakoti Antrojo pasaulinio karo istoriją jų visuomenėms. Kitaip tariant, kinas ne tik atspindėjo, bet ir skatino istorijos naratyvų kaitą.
Joachimo Tauberio pranešimas apie Holokaustą ir nusavintą žydų nuosavybę
Regioninėje konsultacijoje Vilniuje LŽB: Holokausto laikotarpio turto restitucija – 10 metų po Terezino deklaracijos, pranešimus pristatė žinomi istorikai, ne vienerius metus nuosekliai tyrinėję Holokausto istoriją Lietuvoje. Čia pristatomas Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti nario Hamburgo universiteto Šiaurės rytų instituto direktoriaus profesoriaus dr. Joachimo Tauberio pranešimas ,,Holokaustas Lietuvoje“.
J.Tauberis yra knygų ir akademinių straipsnių apie Holokaustą Lietuvoje ir šiaurės rytų Europoje autorius. Džiaugiamės galėdami pristatyti nuotraukas ir tezes, kurias jis pateikė gruodžio 2d. tiems, kurie negalėjo atvykti į konferenciją Vilniuje.
1941 metų birželį nacių Vokietijai užpuolus Sovietų sąjungą ir Lietuvoje prasidėjus sukilimui, paskelbusiam apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą, nuo pirmų minučių žydai tapo sukilimo aukomis.
holocaust in lithuania 1941-1944_6
LŽB Lektoriumas kaip visada sekmadienį
Lektoriumas kviečia lapkričio 8d. sekmadienį 13 val. Pylimo g. 4, 306k (3 aukšte) žiūrėti fillmą “Šnipų žaidimas” 2018 .
Remiantis tikra istorija, jame pasakojama garsaus amerikiečių beisbolo žaidėjo JAV žydo Moriso Bergo (1940 – 1945 ) istorija
Filmas „Kur liečiasi rankos“ 2018 m.
Filmo siužetas vyksta 1944 m. Vokietijoje. Pagrindinis jo dėmesys skiriamas šešiolikmetei Lane, baltosios vokiečių moters ir juodaodžio afrikiečio dukrai.
Valstybės kompensacija nacių ir komunistinių režimų žydų tautybės aukoms
LŽB prmininkės, advokatės Fainos Kukliansky pranešimas, skaitytas Vilniuje, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje surengtoje regioninėje konferencijoje, skirtoje Holokausto aukų turto restitucijos klausimams.
Nuotraukoje Chaimo Frenkelio ir vėliau jo sūnaus Jokūbo Frenkelio odų fabrikas. Nuosavybė negrąžinta paveldėtojams.
Visose kitose nuotraukose esančių namų nuosavybė negrąžinta paveldėtojams.
Šiandien keliame klausimą ne apie religinio bendruomeninio turto grąžinimą, kurio trečdalis yra grąžinamas, o apie nacių ir komunistinių režimų nusikaltimo aukoms priklausiusią privačią nuosavybę, kurios valstybė nei grąžino, nei kompensavo.
Šį klausimą keliame, praėjus 75 metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kada beveik visa žydų bendruomenė Lietuvoje buvo išnaikinta, o likusios gyvos aukos taip ir neatgavo savo nuosavybės.
Šios aukos, valstybei neprisiėmus įsipareigojimų dėl kompensacijos vadinamos “pamirštomis“ aukomis arba “nenusipelniusiomis” aukomis, nes nacionalinė teisinė sistema valstybėje yra sukurta tokiu būdu, kad kai kurioms aukoms atgauti nuosavybę arba kompensaciją į ją tampa neįgyvendinamu dalyku.
Alaus darykla „Kalnapilis”1902-1940 metais. Šimtametę istoriją turinti alaus darykla “Kalnapilis” yra seniausia Panevėžio įmonė. Nuosavybė negrąžinta.
Čia reikėtų paminėti, kad restitucijos teisės aktai, priimti tarptautinių organzacijų, yra neprivalomi (minkštoji teisė) arba – neprivalomoji teisė pagal tarptautinės teisės normas. Valstybės tik raginamos atlyginti žalą, bet neturi tokio įsipareigojimo. Čia išryškėja skirtumas tarp ratifikuotų tarptautių teisės aktų ir privalomų vykdyti nacionalinės teisės aktų. Taigi teoriškai, aukos neturi teisės į restituciją. Tačiau Europoje susiformavo praktika, tendencija, kad valstybės pačios prisiima įsipareigojimą grąžinti nuosavybę ar kompensuoti aukoms (tai seka iš Europos šalių praktikos, apibendrintos LR Teisingumo ministerijoje ir LR Seime).
Pagal tarptautinę teisę valstybės turi vertinimo laisvę apibrėždamos totalitarinių režimų aukas (kompensacijos gavėjus). Totalitarinių režimų aukos nepatenkančios į valstybių teisinį reguliavimą, negalės jo apskųsti pagal EŽTK/ EŽTK 1 protokolo 1 str. Tas pats minėtina ir dėl aukų įpėdinių. Pati valstybė nustato, ar įpėdiniai turi teisę į kompensaciją.
Panagrinėkime situaciją Lietuvoje. Nagrinėsiu nuo 1940m. nacionalizuoto ar kitaip nusavinto žydų privataus turto restitucijos problemas. Literatūroje šis klausimas nebuvo nagrinėjamas, nors turi tiek teorinę, tiek ir praktinę reikšmę. Teoriniu požiūriu tai svarbu, nes žydų turtas buvo pradėtas nacionalizuoti 1940 m. Sovietinės okupacijos metais vienodais teisniais pagrindais (arba tiksliau, vienodai neteisėtai) kaip ir visų Lietuvos gyventojų. Tačiau skirtingai negu kitų tautybių Lietuvos gyventojų, žydų turto kaip ir pačių žydų, laukė kitokia, išskirtinė lemtis. Praktiniu požiūriu tai svarbu, nes, praėjus daugiau 70 metų nuo nusavinimo pradžios, jis taip ir nėra gražintas.
Žydai – šiandiena sudaro visišką mažumą Lietuvoje. Ir tarpukario Lietuvoje žydai buvo priskiriami prie tautinių mažumų. Mykolas Riomeris pasisakydamas apie “Žydų rasės problemą” savo monografijoje “Valstybė“, rašė: “Ne kitaip šie santykiai reiškiasi nei ir tos tautos atžvilgiu, kuri Europoje ypatingai iš visų kitų išsiskiria ir neturėdama jokios teritorijos nė masinio pastovaus centro, grynai personalinėmis savo, išsiskaidžiusių narių ypatybėmis, sugebėjo per tūkstančius metų išlaikyti savo skirtingą esmę, nepasidavusi nacionalinei ar etninei aplinkos asimiliacijai. Kalbu apie Žydus….Bet pagaliau apie 2000 metų gyvenimo Europos tautų tarpe, dargi neturint savo atskiro teritorinio apsigyvenimo centro, turėjo į žydų tarpą įlieti nemažą vietos žmonių kraujo srovę….”[16, 211] .
“Tačiau Lietuvoje nacionalinės personalinės autonomijos (savivaldybės) institucija turi savo istoriją, bet tiktai vienos tautinės mažumos, būtent Žydų atžvilgiu” [17, 279].
1920 m. sausio 10 d. laikinosios valdžios buvo išleistas Laikinas įstatymus apie žydų bendruomenių tarybų teises apkrauti mokesčiais gyventojus žydus. Tai buvo įstatymas, steigiąs personalines žydų savivaldybės Lietuvoje pamatus.
- Riomeris tai vadina „Žydų personalinės autonomijos
Lietuvoje istorija“. Tuomet, t.y. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis žydai sudarė 7.2 % Lietuvos gyventojų [10, 2]. Galima manyti, jog 1940 m. sovietinėje Lietuvoje iš viso būta 240 000 – 250 000 žydų [3, 91].
Akivaizdu, kad žydai sudaro žymią mažumą tarp kitų tautų dabar. Pagal 2011 m. surašymo duomenis, žydai sudaro 0,08% [19].
Nežiūrint pateiktų skaičių, apibūdinančių žydus kaip tautinę mažumą, iki 1940 metų žydai neabejotinai turėjo didelę įtaką Lietuvos ekonomikai.
Pateiksiu tik vieną skaičių. Iš 1940 -1941 metais 1593 nacionalizuotų įmonių, kurių metinė apyvarta buvo 500 mln. litų, 1320 (83% ) priklausė žydams [4, 147].
Žinant, kiek daug turto priklausė žydams privačios nuosavybės teisėmis, ir žinant tai, kad žydų bendruomenė praktiškai buvo sunaikinta, natūraliai turėtų kilti klausimas, kaip po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje vyksta žydų nuosavybės restitucija ir ar vyksta apskritai?
Čia, mano nuomone, reikėtų panagrinėti du aspektus:
- Kaip ir kada buvo nusavintas žydų turtas.
- Kokiu būdu pagal šiuo metu galiojančius įstatymus yra galima grąžinti žydų turtą buvusiam savininkui.
Kaip jau minėta aukščiau, dalis žydų nekilnojamojo turto buvo nacionalizuota ar kitaip nusavinta 1940-1941 m., t.y. Sovietinės okupacijos metu. Didžioji šių nelaimėlių dalis buvo ištremta su šeimomis į Sibirą.
Vienas garsiausių tarpukario Kauno gydytojų – dr. Elchananas (Chanonas, Chonelis) Elkesas, aktyvus sionistinio judėjimo šalininkas, Žydų ligoninės Vidaus ligų skyriaus vadovas, aštuoniolika metų buvęs Vokietijos pasiuntinio Lietuvoje asmeninis gydytojas, – 1930 m. pasistatė Kęstučio gatvėje namą. Ir ne šiaip namą, o vieną pirmųjų, jei ne patį pirmąjį tautinio modernizmo stiliaus daugiabutį. Negrąžintas.
Tačiau pažiūrėkime, kas toliau įvyko su Lietuvos žydų turtu.
Kviečiame vaikus į baletą ,,Spragtukas”, švęsime Chanuką
Kaune rengiamas koncertas žydų gelbėtojų atminimui
O.Koršunovas spektaklyje primins šiurpią istoriją: „Neįtikėtina, iki kokio žiaurumo žmogus gali prieiti“
15min.lt Jurgita Andriejauskaitė
„Europos sostinė turėtų būti ne Briuselyje, o Aušvice“, – cituodamas vieno politiko žodžius teigia teatro režisierius Oskaras Koršunovas. Šiomis dienomis jis yra atsidavęs Klaipėdos dramos teatrui, kur statomas spektaklis „Mūsų klasė“. Jis primins šiurpius Holokausto įvykius, o žiūrovą pakvies klaidžioti XX amžiaus istorijos labirintais. O.Koršunovas sako – kada dar, jei ne dabar, reikia kalbėti priešpriešos tema, ypač matant lietuvių požiūrį į pabėgėlius, nors mūsų pačių tautiečiai yra išsibarstę po visą pasaulį?
– Lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“ paremta istoriniais įvykiais Lenkijos miestelyje Jedvabnėje, kur 1941 metais pogromo metu sudeginta 1 600 žydų. Tai sukrečianti, šiurpi, nužmogėjimą atskleidžianti istorija. Kodėl pasirinkote tokio gylio pjesę? – Tai yra labai atsakinga medžiaga, labai atsakingas darbas. T.Słobodzianeko pjesė kalba apie Holokaustą, tai Europoje labai aktuali tema ir visada bus aktuali. Vienas politikas pasakė, kad Europos Sąjungos sostinė turėtų būti ne Briuselyje, o Aušvice, nes Europos Sąjunga susivienijo ne dėl euro, o po baisios tragedijos, Antrojo pasaulinio karo. Susijungė, kad tokia tragedija nepasikartotų. Ekonominė jungtis yra tik antroje vietoje. Lietuvai tai ypač yra aktualu.
Kviečiame į parodą KILMINGIEJI
Lietuvos žydai nepatenkinti dėl turto grąžinimo klausimo sprendimo ir skundžiasi valdininkų negeranoriškumu
Algirdas Igorius, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky teigia, kad sprendžiant dėl žydų turto grąžinimo Lietuvoje pastangos reikšmingos, tačiau dažniausiai dalinės. Turintiems teisę į nekilnojamąjį turtą, jį pavyksta susigrąžinti tik per teismus. Kiti susigrąžinti išvis negali 2001-aisiais pasibaigus nuosavybės teisių atkūrimo terminui.
Panevėžyje, Ramygalos gatvėje esančiame pastate prieškaryje buvo žydų mergaičių religinė gimnazija „Javne“. Ji tarpukariu pastatyta žydų bendruomenės lėšomis. Dabar jame įkurtas jaunimo centras.
„Buvo nuspręsta mums paskirti pagal panaudos sutartį du kambarius, kur mūsų bendruomenė dabar egzistuoja. Reikia tvarkyti įstatymus, antra eilė, manyčiau reikia gerą valią turėti, kad bendrauti su Lietuvos žydų bendruomene“, – sakė Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofmanas.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje surengta regioninė konferencija, skirta Holokausto aukų turto restitucijos klausimams
Minint Terezino deklaracijos dešimtmetį, Vilniuje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje surengta regioninė konferencija, skirta Holokausto aukų turto restitucijos klausimams. Joje apžvelgta įvairių Europos šalių patirtis, grąžinant Holokausto metu užgrobtą žydų turtą. Buvo proga pabendrauti su pasaulyje žinomais Holokausto istorikais, išklausyti pranešimus su giliomis istorijos įžvalgomis, pristatyti Lietuvą, kaip gerą pavyzdį bei apsibrėžti tikslus ir uždavinius ateičiai.
Restitucijos pastangų apžvalgą pateikė Amerikos žydų komiteto (AJC) tarptautinių žydų reikalų direktorius Andrew Baker, kuris gerai žino Lietuvos žydų turto restitucijos reikalus, nes pats dalyvavo priimant sprendimus, kai 2011 metais Lietuvos valstybė po kelerius metus trukusių svarstymų, išmokėjo per 37 milijonus eurų, remdama žydų bendruomeninį gyvenimą. Tuomet buvo įkurtas Geros valios fondas ir jam dalimis išmokėta per 37 milijonus eurų.
A.Baker pristatė JAV pavyzdžius, kaip Amerikos žydams atstovavę advokatai pateikė grupinius ieškinius dėl turto. Prancūzija ir Austrija turto klausimą išsprendė. Austrija išmokėjo kompensacijas pagal buvusį turtą iki Antrojo pasaulinio karo. Prancūzija pripažino savo atsakomybę dėl pagrobto turto ir taip pat išmokėjo kompensacijas.
Žydų turtas skirstomas į bendruomeninį, privatų ir likusį be paveldėtojų. Kiekviena šalis siekė savo tikslų. ,,Dauguma Europos šalių, kur žydai patyrė Holokaustą, po Berlyno sienos griuvimo norėjo tapti ES ir NATO narėmis, todėl reikėjo įvertinti savo istoriją, tai buvo sprendžiama su JAV pagalba“, – prisiminė A.Baker. Tuomet žydų turto grąžinimo reikalai Lietuvoje pajudėjo sparčiau.
Tačiau, pasak Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky, privačios nuosavybės klausimas vis dar nėra sprendžiamas. Lietuvos žydai, apsigyvenę kitose šalyse, negalėjo susigrąžinti turto, nes restitucijos laikotarpiu jie neturėjo teisės įgyti Lietuvos pilietybės.
Konferencijoje dalyvavę Čekijos, Lenkijos, Latvijos, Vengrijos, Kroatijos, Slovėnijos žydų bendruomenių vadovai pasakojo apie turto grąžinimo realijas problemas ir neįvykdytus vyriausybių pažadus, bylų vilkinimą jų šalyse bei perspektyvą kurti naujus įstatymus dėl turto grąžinimo procedūrų.
Iš pasisakymų peršasi išvada,- kuo daugiau šalyje yra demokratijos, tuo mažiau problemų kyla dėl restitucijos ir teisingumo nukentėjusiems nuo nacių režimo žydams.
Šiuo metu Lietuvos žydai laukia Vyriausybės nuomonės ir sprendimo, aiškumo, kokia suma yra grąžintina ir kiek žmonių turi teisę į vienokią ar kitokią nuosavybę.
2009 metais 47 valstybės Prahoje pasirašė Terezino deklaraciją dėl Europos žydų prarasto turto grąžinimo principų.
Gruodžio 2d. vykusioje konferencijoje pasidalinta patirtimi apie kliūtis, su kuriomis susidūrė dauguma Europos žydų bendruomenių, bandydamos susigrąžinti prarastą nuosavybę. Patirtys panašios, iš jų galima pasimokyti, todėl visi dalyviai sutiko, kad Terezino deklaracijos 10-mečiui skirtas susitikimas paskatino nenuleisti rankų, o žydų turto restitucijos klausimo svarstymą žadama pratęsti Europos žydų kongrese, kuris planuojamas 2020 m. vasarą Vilniuje. ,,Galbūt vertėtų koordinuoti įstatymo dėl restitucijos kūrimą“, – svarstė F. Kukliansky.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy žydų nuosavybės klausimą vadina labai sudėtingu, tačiau jau atėjo laikas teisingumui ir šį klausimą laikas spręsti. ,,Lietuvoje gyveno labai didelė žydų bendruomenė, kuri buvo žiauriai sunaikinta. Visoje šalyje liko jų namai, gamyklos, žemė, miškai. Dabar ne 1941 metai, po Holokausto praėjo 78 metai. Gyvename kitoje realybėje, t tikslas siekti teisingumo yra labai svarbus. Teisingumas gali būti ir simbolinis. Dabar žydų bendruomenė gyvena iš restitucijos pinigų, kuriuos administruoja Geros valios fondas. Šie pinigai skirti žydų bendruomenei remti. Turto grąžinimo neišvengti.Terezino deklaracijoje yra išdėstyti principai kaip grąžinti privatų turtą. Tai ne tik galimybė įtvirtinti teisingumą, tai politinis moralinis klausimas. Centrinė ir Rytų Europa dar neatstatė teisingumo. Kalbamės su Lietuvos institucijomis atvira širdimi”- Izraelio ambasadorius Lietuvoje Yossi Avni Levy.
www.lzb.lt tinklapyje bus rašoma apie konferencijoje skaitytus pranešimus.