RIMGAILĖ KASPARAITĖ
Naujos rašytojo Sauliaus Šaltenio knygoje „Žydų karalaitės dienoraštis“ anotacijoje pateikiama, jog tai romanas apie žydų mergaitės Esteros Levinsonaitės gyvenimą Lietuvoje karo ir pokario metu jaunų įsimylėjėlių šeimoje. Mergaitė, atsidūrusi, mylinčių lietuvių šeimoje, gauna nepaprastą dovaną – kitos mergaitės gyvenimą, ji tampa Eliza, jai nudažomi plaukai, aprangą išryškina nacistinės Vokietijos ženklelis. Mergaitė kiekvieną kartą ne tik kitiems, tačiau ir sau pati kartoja, kad ji Eliza. Estera tarsi žūva kartu su visais likusiais žydais genocido metu. Ji atgimsta kaip lietuvių karalaitė, kaip Eliza. Deja, po kiek laiko laimingas gyvenimas vėl sudrumsčiamas tikrovės, tarpduryje stovi jau ne vienas, bet penki žydai, kurie tiki, jog mokytojo Vlado durys jiems atviros. Žinoma, taip ir atsitinka, jog viena didelė šeima, žydų ir lietuvių, gyvena po vienu stogu, kvėpuoja, tuo nevilties ir blogio pritvinusiu oru.
Visais laikais atsirasdavo žmonių, kurie sugebėdavo prisitaikyti, tapti tais, kurių reikalauja sistema ar valdžia. Knygoje galime įžvelgti ne vieną tokį veikėją, kuris savo silpnumą išreiškia prisidengdamas brutalia jam suteikta, jėga. Nacistinės Vokietijos režimo nurodymu vykdo žydų genocidą, vėliau atgailauja ir tampa komunistų partijos nariu. Tų veikėjų istorijas galime pabaigti ir patys. Galbūt tas pats žmogus atgailaus jau ir laisvoje Lietuvoje, taps aršiu laisvės gynėju, užims aukštą postą, ir visa jo istorija tarsi nublanks prieš jo charizmą, jėgą ir valdžią. O štai tie žmonės, kurie išmaitino ne vieną nukentėjusįjį, kurie nepasidavė ir neišdavė savo tautos kankinimų metu – tiems užteks paminėjimo, vienos ar kitos gėlės, o galbūt perdėm herojiško dokumentinio filmo.