Žydų istorija Lietuvoje

Kaune pagerbti Lietuvos kariai savanoriai žydai

Kaune pagerbti Lietuvos kariai savanoriai žydai

Pagerbkime ir Lietuvos karius savanorius žydus, kurie prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės kovų 1919-1921 m. Šiais žodžiais kreipėsi Raimundas Kaminskas, šaulys, Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė dėkoja už nuoširdų pagerbimą ir apgailestauja, kad  nebuvo pakviesta dalyvauti drauge.

Profesorius S. Sužiedėlis apie žydų žudynių dalyvius Lietuvoje: tai nebuvo tik saujelė išgamų, bet ir dalis inteligentijos

Profesorius S. Sužiedėlis apie žydų žudynių dalyvius Lietuvoje: tai nebuvo tik saujelė išgamų, bet ir dalis inteligentijos

S. Sužiedėlio teigimu, Lietuva galėjo ir turėjo padaryti daugiau nustatydama ir nuteisdama holokausto vykdytojus. Istorikas sako, kad Lietuvai dėl išžudytų žydų nereikia prisiimti kaltės, tačiau pagaliau reikia be išsisukinėjimų pripažinti lietuvių dalyvavimą holokauste ir nebandyti menkinti mūsiškių dalyvavimo reikšmės. Mat tai, aiškina istorikas, kenkia Lietuvos įvaizdžiui, kuris svarbus net šalies suverenumui apginti. S. Sužiedėlio teigimu, niekas nenorės ginti krašto, kurio įvaizdis toks bjaurus.

LŽB dokumentinio filmo “Aš turiu papasakoti” peržiūra

LŽB dokumentinio filmo “Aš turiu papasakoti” peržiūra

Nuotraukoje: filmo peržiūroje dalyvavę Jakovo Bunkos Paramos ir labdaros fondo vykd. direktorius Eugenijus Bunka, fondo direktorius Daumantas Levas Todesas ir Feliksas Dektoras, filmo prodiuseris, Zevi Žabotinkskio raštų vyr. redaktorius, rusų – žydų intelektualų klubo “Kovčeg” steigėjas Maskvoje.

Lapkričio 23 d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, Jakovo Bunkos  Labdaros fondo direktoriaus Daumantas Levo Todeso iniciatyva, buvo surengta uždara dokumentinio filmo “Aš turiu papasakoti” peržiūra. Šis filmas – Mašos Rolnikaitės (1927 – 2016) monologas, ji yra garsios knygos, dienoraščio, ” Aš turiu jums papasakoti“ autorė. Tai pasakojimas apie Mašos Rolnikaitės gyvenimo košmarus Vilniaus gete ir Strazdamuižos bei Štuthofo koncentracijos stovyklose.

Filmo režisierius Sergejus Kudriašovas, scenaristai – Sergejus Kudriašovas ir Dilara Tasbulatova. Dokumentinio filmo rėmėjai – Jakovo Bunkos Labdaros fondas ir Geros Valios fondas.

Pristatydamas filmą D.L. Todesas pažymėjo, kad po filmo demonstravimo tarptautiniame festivalyje, jo vadovaujamas fondas padarys viską, kad šį dokumentinį filmą pamatytų kuo daugiau moksleivių visoje Lietuvoje.

Dailininkas S.Bakas: „Adomas ir Ieva turėjo daugiau vaikų, bet man atrodo, jog visa žmonija kilusi iš Kaino“

Dailininkas S.Bakas: „Adomas ir Ieva turėjo daugiau vaikų, bet man atrodo, jog visa žmonija kilusi iš Kaino“

Manau, emociškai man taip pat būtų buvę lengviau savo paveikslus padovanoti žydų muziejui, tačiau buvo akivaizdu, jog paveikslus šiuo atveju turėčiau skirti ne jam, o Lietuvos valstybei. Kita vertus, supratau, jog jei Lietuvos valstybė priims mano dovaną, tai reikš, jog šioje šalyje netrūksta geros valios kovojant su praeities šešėliais, geros valios, leidžiančios nepamiršti nužudytų Lietuvos žydų. Mes kalbame apie siaubingą nusikaltimą ir apie tai, kad naciai turėjo kolaborantų Lietuvoje. Visa tai yra istoriniai faktai. Manau, jaunajai lietuvių kartai labai svarbu tai suprasti.

Panašu, kad žmonės nesugeba pasimokyti. Adomas ir Ieva turėjo daugiau vaikų, bet man atrodo, jog visa žmonija yra kilusi iš Kaino. Kiekvienas žmogus yra pajėgus padaryti ne tik tai, kas geriausia, bet ir tai, kas baisiausia. Tai, žinoma, susiję ir su išsilavinimu, kartais – indoktrinacija arba siaubingu smegenų plovimu. Man skaudu žiūrėti į tai, kas vyksta.

 

Iš Izraelio – knyga apie Kelmės žydus

Iš Izraelio – knyga apie Kelmės žydus

skrastas.lt   Regina Musneckienė                                                                   

 Ne­se­niai iš Iz­rae­lio grį­žu­si kel­miš­kė tau­to­dai­li­nin­kė Kor­ne­li­ja Lo­pe­tie­nė par­ve­žė Tel Avi­vo uni­ver­si­te­to iš­leis­tą kny­gą „Kel­me est ha­rut“ (“Kel­mė – nu­lauž­tas me­dis”), ku­rio­je pa­sa­ko­ja­ma apie prieš­ka­ry­je Kel­mė­je gy­ve­nu­sius žy­dus, jų vers­lus ir tra­giš­ką li­ki­mą. Kny­ga iš­leis­ta heb­ra­jų kal­ba. Ją pa­do­va­no­jo Ha­de­ros cent­ri­nė bib­lio­te­ka, ku­rio­je sa­va­no­riau­ja K. Lo­pe­tie­nės te­ta Do­ra. Kny­ga bus per­duo­ta Kel­mės J. Grai­čiū­no gim­na­zi­jai, ku­rio­je mo­kė­si ra­šy­to­jas Iccho­kas Me­ras.

Ke­lio­nės pas iš­si­gel­bė­ju­sią te­tą

Kel­miš­kė tau­to­dai­li­nin­kė Kor­ne­li­ja Lo­pe­tie­nė kas­met po po­rą kar­tų skren­da į Iz­rae­lį ap­lan­ky­ti sa­vo te­tos Do­ros Ša­py­ro. Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais Ša­py­rų, Zil­ber­gų ir Ro­zin­fel­dų gi­mi­nė slaps­tė­si ne­to­li Kel­mės esan­čia­me Grau­žų kai­me. Di­de­lė žy­dų bend­ruo­me­nė vy­lė­si, jog miš­ke esan­čio­je ūki­nin­ko so­dy­bo­je na­ciai jų ne­ras.

Ro­zin­fel­dai gy­ve­no Kel­mės cent­re, na­me, ku­ria­me ta­ry­bi­niais me­tais įsi­kū­rė ka­ri­nis ko­mi­sa­ria­tas.

Ta­čiau vie­ną die­ną žy­dai bu­vo su­ras­ti ir miš­ke, na­mas bu­vo ap­sup­tas. Ja­me slaps­tę­si žmo­nės bu­vo iš­va­ry­ti į miš­ką ir su­šau­dy­ti. Tik dviem ma­žiems Ša­py­rų vai­kams Do­rai ir Juo­zu­kui pa­vy­ko iš­šok­ti pro tro­bos lan­gą ir pa­bėg­ti. Vai­kai šiaip ne taip atė­jo į Kel­mę. Čia slaps­tė­si baž­ny­čio­je ir pas ge­rus žmo­nes, kol su­lau­kė vo­kie­čių oku­pa­ci­jos pa­bai­gos.

K. Lo­pe­tie­nės tė­vas Juo­zas Ša­py­ro gy­ve­no ir mi­rė Lie­tu­vo­je, jo se­suo Do­ra šiuo me­tu gy­ve­na Iz­rae­ly­je.

G. Kanovičius: gera knyga visada yra gyvenimo mokytoja

G. Kanovičius: gera knyga visada yra gyvenimo mokytoja

Bernardinai.lt   Donatas Puslys

Neseniai knygynus pasiekė Rūtos Oginskaitės knyga „Gib a kuk. Žvilgtelėk“, kurioje autorė su rašytoju Grigorijumi Kanovičiumi ir jo žmona Olia piešia ne tik kūrėjo portretą, bet ir ištisos epochos peizažą. Be to, lapkričio 29 dieną Londono Cenrinėje sinagogoje bus pristatoma ir į anglų kalbą išversta rašytojo knyga „Miestelio romansas“. Ta proga su G. Kanovičiumi kalbėjomės apie jo santykį su skaitytojais, meilę tėvynei ir skaudžius mūsų istorijos momentus. 

Patarlė sako, kad savame krašte pranašu nebūsi. Jūsų kūryba yra itin svarbus paminklas Lietuvos žydų istorijai, atminimui. Tačiau knygai būtinas skaitytojas, kuris užmegztų dialogą su kūriniu. Ar Lietuvoje jaučiate tuos skaitytojus, ar juntamas dialogas, diskusija su Jūsų tekstais? Gal iš pastarųjų užsienio leidimų galima daryti išvadą, kad vis dėlto Jūsų kūryba šiandien labiau domina užsienio, o ne Lietuvos skaitytoją?

Aš laikausi nuomonės, kad tėvynėje pranašų būna retokai, dažniausiai galima aptikti gal tik aiškiaregių ar teisuolių. Man regis, pranašas – tai hiperbolė. Neneigčiau, kad mano romanai tai mėginimas sukurti paminklą ikikarinei žydų istorijai ir deramai įamžinti mano gentainių atminimą.

Nedrįsčiau tvirtinti, kad tarp manęs ir mano skaitytojų Lietuvoje vyksta plataus masto diskusija, bet aš gaunu gana nemažai geranoriškų atsiliepimų iš įvairių vietų, iš skaitančiųjų mano kūrybą rusiškai ar lietuviškai. Neturėčiau dėl to skųstis. Man džiugu, kad mano kūryba domisi ir užsienio leidyklos. Pavyzdžiui, kad ir neseniai solidžios Londono leidyklos išleistas mano „Miestelio romansas“.

Kauno G.Deržavino rusų literatūros klubo 10-metyje dalyvauja ir šio miesto žydų bendruomenė

Kauno G.Deržavino rusų literatūros klubo 10-metyje dalyvauja ir šio miesto žydų bendruomenė

Kaune yra nemažai gražiai tarpusavyje bendraujančių įvairių tautinių mažumų organizacijų. Visos jos aktyvios, turinčios veiklių, entuziastingų narių, besistengiančios puoselėti savo kultūrą ir organizuojančios įdomius renginius, į kuriuos kviečia savo bičiulius ir plačiąją miesto visuomenę.

Neseniai Kauno įvairių tautų kultūrų centre vyko Kauno G.Deržavino rusų literatūros klubo 10-mečiui skirtas šventinis renginys “Mus vienija poezija ir muzika”, kuriame dalyvavo ir Kauno žydų bendruomenės atstovai.

Nuotraukose renginio akimirkos.

LŽB kviečia į filmo “Aš turiu papasakoti” peržiūrą

2017 m. lapkričio 23 d.18 val. kviečiame į filmo “Aš turiu papasakoti” peržiūrą, kuris bus rodomas Jašos Heifetzo salėje, Pylimo 4, 3-iame aukšte. Filmas pagal Marijos Rolnikaitės knygą „Turiu papasakoti“, apie gyvenimą gete ir Strazdamuižos ir Štuthofo koncentracijos stovyklose.

Marijai Rolnikaitei 89 metai. Ją dažnai vadina lietuvių Ana Frank. Kai Marijai buvo 14 metų, ji kartu su šeima atsidūrė Vilniaus gete. Po to laukė dvi koncentracijos stovyklos. Tai, kas prasidėjo kaip paprastas paauglės pomėgis – įprotis rašyti dienoraštį, – virto svarbiu dokumentu, kuriame užfiksuota viskas, kas atsitiko Lietuvos žydams nuo 1941 iki 1945 metų. Mergina įsiminė viską, ką matė pati ir ką jai pasakojo artimieji, rašė ant popieriaus skiaučių, maišinio audinio atraižų, kalė atmintinai. O kai viskas baigėsi, dar kartą perrašė į švaraštį. Pirmą kartą M.Rolnikaitės knyga „Turiu papasakoti“ apie gyvenimą gete ir Strazdamuižos ir Štuthofo koncentracijos stovyklose išleista septintajame dešimtmetyje.

M.Rolnikaitė rašo: “Gimiau žydų šeimoje. Mano gimtoji kalba – jidiš. Gimiau Klaipėdoje, o gyvenau nedideliame Lietuvos mieste Plungėje. Ten buvo gimęs mano tėvas. Kai jam buvo 12 metų, jis paliko namus, kad baigtų gimnaziją. Jo tėvas, mano senelis, buvo labai tikintis ir leido jį į žydų religinę mokyklą. Sulaukęs dvylikos metų mano tėvas nusivylė tikėjimu ir išėjo iš mokyklos – nutarė vykti į Rygą, kad ten baigtų gimnaziją. Pinigais tėvai negalėjo jo paremti, vienintelis dalykas, kuo galėjo padėti, – tai skamba kaip anekdotas – įsitaisyti juodą kostiumą ir kaklaraištį. Jis labai džiaugėsi kaklaraiščiu, nes kai suplyšo kelnės, kaklaraištis pravertė lopams”.

FILMO PERŽIŪROJE DALYVAUS FELIKS DEKTOR, FILMO PRODIUSERIS, ZEVI ŽABOTINSKIO RAŠTŲ VYR. REDAKTORIUS, RUSŲ-ŽYDŲ INTELEKTUALŲ KLUBO “KOVČEG” STEIGĖJAS MASKVOJE, JAKOVO BUNKOS PARAMOS LABDAROS FONDO DIREKTORIUS EUGENIJUS BUNKA.

FIilmo gamybą dalinai finansavo

 

 

Suraskime darbėniškių seserų Chaimaičių gelbėtojus

Pajūrio naujienos,  Romualdas BENIUŠIS,  2017-11-17

 

Chaimų šeima, dar nežinanti, kas jų laukia ateityje. Darbėnai, 1932 m. Pirmoje eilėje (iš kairės) Šaja, Yehoshua, Cipora ir Estera, už jų – Rocha ir Reubenas.

Lietuvos žydų tragiškas likimas nacių okupacijos 1941–1945 metais – skaudi, neužgyjanti žaizda tiek žydams, tiek ir patiems lietuviams.

Nuo viduramžių čia gyvenusių žydų palikuonys, nors ir gyvendami toli nuo Lietuvos, ją tebelaiko savo gimtuoju kraštu, ne tik mintimis sugrįžtantys ten, kur gyveno jų tėvai ir seneliai, kuriems karo metais pavyko išlikti, ir kur jos miškuose ir laukuose amžiną poilsį rado jų giminės, kuriems nepavyko išvengti tragiško likimo. Kiekvieno išgelbėto žydo gelbėjimo istorija yra unikali, o jos herojai – beginkliai kovotojai prieš nusikalstamą nacių režimą – verti ypatingos pagarbos. Deja, laikas nenumaldomai bėga, nusinešdamas į amžinybę ne tik šiuos herojus, bet ir tada dar vaikais buvusius gyvus šių įvykių liudininkus ir dalyvius, tad kasdien vis sunkiau atkurti tų dienų istoriją ir pagerbti savo ir savo šeimos narių gerove dėl kito niekuo nekalto žmogaus gyvybės išsaugojimo rizikavusius žmones, kuriuos šiandien jau vadiname ir rezistentais-kovotojais už Lietuvos laisvę.

JAV gyvenantis profesorius iš Emory universiteto Atlantoje Erikas Goldsteinas, kurio giminės šaknys – Darbėnuose, jau daugiau nei dešimt metų kasmet aplanko šį miestelį, kalbindamas čia gyvenančius senolius. Jis pasidalijo ir neseniai jo sužinota vienos darbėniškių žydų šeimos istorija.

Seime pagerbti labiausiai prie daugiatautės Lietuvos vienijimo prisidėję žmonės ir institucijos

Lapkričio 16 d., pasaulyje minint Tarptautinę tolerancijos dieną, Lietuvos Respublikos Seime vyko Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės organizuotas, Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio globojamas iškilmingas renginys, kuriame dalyvavo virš 400 Lietuvos tautinių bendrijų atstovų, akademinės bendruomenės narių, švietimo darbuotojų, žurnalistų, politikų, valstybės tarnautojų, visuomenininkų ir diplomatų. Renginio metu buvo pagerbti ir apdovanoti asmenys už svarų indėlį ir nuopelnus vienijant daugiatautę Lietuvą ir kuriant nediskriminacinę aplinką.

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas V. Pranckietis, atidarydamas renginį pažymėjo, kad kalbėdami apie toleranciją Lietuvoje, negalime neminėti mūsų šalyje susiklosčiusio ilgamečio daugiakultūriškumo ir pagarbos tautinėms bendruomenėms. „Kuomet kalbėdami apie žmogų sakome „geras“, turime galvoje, kad jis leidžia mums būti savimi. Šiandien turime prisiminti, kad tolerancija neturi būti vieną dieną – ji turi lydėti kasdien. Linkiu mums visiems būti gerais žmonėmis“,- sakė Seimo Pirmininkas.

Tarp apdovanotųjų aukščiausiu Tautinių mažumų departamento apdovanojimu – Didžiuoju Garbės Ženklu „Už nuopelnus yra Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas – už aktyvią veiklą Lietuvoje ir bendradarbiavimą su vietos savivaldos institucijomis, skatinant pagarbą Holokausto aukoms ir domėjimąsi Lietuvos žydų bendruomenės kultūra.

Ambasadorius Amiras Maimonas padėkojo Tautinių mažumų departamentui už darbų pripažinimą ir bendradarbiavimą nuo pat ambasados atidarymo. „Nuo ambasados atidarymo vadovaujamės pagrindiniu principu – galime nesutikti su įvairiais dalykais, bet gebame apie juos šnekėtis ir diskutuoti. Tai ir yra tolerancija“,– sakė ambasadorius.

Vilniuje atidarytas dailininko S. Bako muziejus

Vilniuje atidarytas dailininko S. Bako muziejus

BNS.   Ketvirtadienį Vilniuje atidarytas litvako pasaulinio garso dailininko Samuelio Bako muziejus.

Tai pirmasis ir kol kas vienintelis muziejus pasaulyje, skirtas šio dailininko kūrybai, pranešė Kultūros ministerija. Kolekciją muziejui padovanojo pats dailininkas, kuris šiuo metu gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.

F. Kukliansky: žydams ir lietuviams būtina apgludinti nesutarimus

„Man labai patiko istoriko Sauliaus Sužiedėlio mintis, kad galima ne vieną kartą perskaityti kokį nors dokumentą arba daug dokumentų ir padaryti skirtingas išvadas. Studijuojant dokumentus, būtinas specialus pasirengimas, jų išmanymas. Jei tuos pačius dokumentus perskaitys bobutė, jai galbūt jie pasirodys įdomūs, tačiau ji nesugebės nieko paaiškinti. O jei knyga yra rašoma dėl viešųjų ryšių, ja siekiama naudos ir nustebinti skaitytojus bei klausytojus?“ – vertindama R. Vanagaitės skandalo atgarsius, portalui LRT.lt sakė F. Kukliansky.

Sostinės meras Samueliui Bakui įteikė Vilniaus garbės piliečio regalijas

Sostinės meras Samueliui Bakui įteikė Vilniaus garbės piliečio regalijas

Visame pasaulyje žinomas žydų menininkas Samuelis Bakas oficialiai tapo 15-uoju Vilniaus garbės piliečiu – sostinės meras Remigijus Šimašius dailininkui Rotušėje įteikė garbės piliečio regalijas. Specialiai iš JAV į ceremoniją atvykęs menininkas džiaugėsi tokiu įvertinimu gimtajame Vilniuje. Sostinėje duris atvėrė  S. Bako vardo muziejus.

„Kai žiūriu į Samuelio Bako paveikslus, nekyla klausimų vardan ko visa tai ir kodėl. Man atrodo, kad šie paveikslai yra, kad padarytų mus geresnius ir primintų, jog yra sunkių dalykų, bet tik nuo mūsų pačių priklauso, ar jie, ar gėris klestės. Miesto Taryboje nebuvo nė vieno žmogaus, kuris suabejotų, ar verta suteikti menininkui miesto garbės piliečio vardą. Samuelio Bako gyvenimo istorija yra ir paties Vilniaus istorija, žmogaus, kuriam teko pamatyti vieno totalitarinio režimo keitimą kitu, kuris išvyko į laisvą pasaulį ir buvo atplėštas nuo savo miesto, susieto su skaudžiais prisiminimais, kuris šio miesto neišsižadėjo ir į jį sugrįžo, jį tapė ir vaizduoja jį tokį, kokį mes norime matyti – su visa jo praeitim ir ateitim.“ – įteikdamas Vilniaus garbės piliečio regalijas sakė miesto meras Remigijus Šimašius.

Garbės piliečio vardas S. Bakui suteiktas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos šių metų balandžio 25 d. sprendimu.

Žydų indėlis tarpukario Kaunui

Žydų indėlis tarpukario Kaunui

Dar praeitame amžiuje Kaune gyveno daugiau kaip 30 tūkst. žydų, šiandien jų skaičius vos viršija 300. Kaip šios tautybės žmonės prisidėjo prie Kauno klestėjimo tarpukariu?
Apie žydų istoriją pasakoja Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas ir žydų dokumentų kolekcininkas Michailas Duškesas.

G. Žakas pasakoja, kad Kaunas tapo vienu iš litvakų santalkos centrų. „Kaunas buvo litvakų lopšys, sostinė. Kaune prieš trėmimus, žudymus gyveno daugiau kaip 30 tūkst. žydų, jie sudarė apie 20 proc. gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo dalis sugrįžo, pvz., mano tėvas iš Vokietijos koncentracijos stovyklos Dachau su broliu Lietuvon grįžo ieškoti giminių. Po Antrojo pasaulinio karo išvyko 10 tūkst. į Izraelį, Ameriką, daug į Vokietiją. Aš pats turėjau galimybę išvykti į Ameriką, tačiau likau gyventi Kaune, nes tai mano gimtasis miestas“, – kalbėjo G. Žakas.

Dokumentų kolekcininkas M. Duškesas pažymi, kad Lietuvos žydai – litvakai – pasaulyje gerbiami žmonės. „Litvakai pasaulyje – tai superbrendas, jei pasakai pasaulyje, kad esi žydas, kilęs iš Lietuvos – laiko tokį išskirtiniu, kilmingu, garbingu“, – sakė M. Duškesas.

Vilniuje vyko svarbi tarptautinė konferencija #AtmintisAtsakomybeAteitis

Vilniuje vyko svarbi tarptautinė konferencija #AtmintisAtsakomybeAteitis

Lapkričio 9 d., minint tarptautinę dieną prieš fašizmą ir antisemitizmą, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė surengė didelio dėmesio sulaukusią   tarptautinę konferenciją #AtmintisAtsakomybeAteitis, kurioje žinomi mokslininkai, savo sričių ekspertai ieškojo ir siūlė atsakymus į aktualius klausimus: ar skausmingų istorinių įvykių minėjimas gali padėti susivokti šiandienos politikoje ir išvengti baisių istorinių įvykių pasikartojimo.

Konferencijos dalyvius sveikino Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, JAV ambasadore Anne Hall, Vokietijos ambasadorė Angelika Viets, Izraelio misijos Lietuvoje vadovo pavaduotoja Efrat Hochstetler.

Pagrindinis konferencijos tikslas — sukurti veiksmingas rekomendacijas kovai su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje.  Ši konferencija išryškino sankirtas tarp istorinės atminties ir dabartinių neapykantos formų Lietuvoje.

Renginys organizuotas,  įgyvendinant projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romofobija Lietuvoje, paruošimas ir viešinimas“ , kurį remia EVZ fondas (Vokietija). („Erinnerung, Verantwortung, Zukunft“ vok. – tai „Atmintis, Atsakomybė, Ateitis“ liet). Šis fondas remia sistemingus ir ilgalaikius tyrimus, analizuojančius romų ir žydų diskriminavimą bei marginalizaciją Europoje. Projektą taip pat remia Geros valios fondas.

Konferencijoje pagrindinį pranešimą skaitėspecialiai iš JAV atvykęs profesorius Saulius Sužiedėlis – mokslininkas, istorikas, Milersvilio universiteto istorijos profesorius emeritas, įvairių mokslinių asociacijų narys.

Pranešimas spaudai

Lapkričio 9 d., minint tarptautinę dieną prieš fašizmą ir antisemitizmą, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė rengia tarptautinę konferenciją #AtmintisAtsakomybeAteitis, kurioje žinomi mokslininkai, savo sričių ekspertai ieškos atsakymų į aktualius klausimus: ar skausmingų istorinių įvykių minėjimas gali padėti susivokti šiandienos politikoje ir išvengti baisių istorinių įvykių pasikartojimo.

Pagrindinis konferencijos tikslas — sukurti veiksmingas rekomendacijas kovai su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje.  Ši konferencija išryškins sankirtas tarp istorinės atminties ir dabartinių neapykantos formų Lietuvoje.

Renginys organizuojamas  įgyvendinant projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romofobija Lietuvoje, paruošimas ir viešinimas“ , kurį remia EVZ fondas (Vokietija). („Erinnerung, Verantwortung, Zukunft“ vok. – tai „Atmintis, Atsakomybė, Ateitis“ liet). Šis fondas remia sistemingus ir ilgalaikius tyrimus, analizuojančius romų ir žydų diskriminavimą bei marginalizaciją Europoje. Projektą taip pat remia Geros valios fondas.

Lapkričio 9 d. vyksiančioje tarptautinėje konferencijoje pagrindinį pranešimą skaitys specialiai iš JAV atvyksiantis profesorius Saulius Sužiedėlis – mokslininkas, istorikas, Milersvilio universiteto istorijos profesorius emeritas, įvairių mokslinių asociacijų narys. Prof. S. Sužiedėlio pranešimo tema – „Istorijos perspėjimas: antisemitizmo ištakos ir raida Lietuvoje“, kuriame jis apžvelgs antisemitizmo vystymąsi Lietuvoje nuo jo šaknų XIX-ame amžiuje iki antižydiškos propagandos Holokausto metu ir vėliau, kokios ideologinės priemonės, konkretūs politiniai, socialiniai ir ekonominiai veiksniai įtakoja antisemitinius stereotipus ir aplinką.

Pranešimus skaitys žinomi Lietuvoje mokslininkai:  Šarūnas Liekis, Vygantas Vareikis, Linas Venclauskas, Violeta Davoliūtė, Charles Perrin.

Numatyta diskusija apie antisemitizmą,  keliantį iššūkius šiuolaikinei visuomenei.

Šį projektą vykdo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su partneriais:

Romų visuomenės centru,

Lietuvos žmogaus teisių centru,

Moterų informacijos centru.

Konferencija vyks Vilniuje lapkričio 9 d. Novotelio viešbučio Konferencijų salėje, pradžia po registracijos, 9.30 val.

PROGRAMA 

https://www.lzb.lt/2017/11/07/pasizymekite-data-tarptautine-konferencija-minint-tarptautine-diena-pries-fasizma-ir-antisemitizma/

Konferenciją minint tarptautinę dieną prieš fašizmą ir antisemitizmą

Konferenciją minint tarptautinę dieną prieš fašizmą ir antisemitizmą

Įžanginis žodis

Dovilė Budrytė

Politologijos mokslų profesorė Georgia Gwinnett College JAV, projekto vertintoja.  

Rašydamas apie atmintį Rytų Europoje, Alexander Etkind knygoje Warped Mourning argumentavo, kad šiame regione įvairios grupės kultivuoja savo atskiras atmintis, taip nubrėždamos ribas tarp savęs ir kitų bei kurdamos atskiras atminties bendruomenes, kurios veliasi į konfliktus, susijusius su atmintimi.  Etkindo mintys skatina kelti keletą svarbių klausimų, tokių kaip:  Ar gali didelė istorinė trauminė patirtis sujungti grupes kovai prieš neapykantą ir smurtą? Kaip reikia minėti svarbias istorines traumines patirtis norint išvengti konfliktų, susijusių su atmintimi? Ar istorinių įvykių paminėjimas gali padėti išvengti baisių istorinių ivykių pasikartojimo?

Žinoma, kad nėra vienareikšmiškų, lengvų atsakymų į šiuos klausimus.  Tiesą sakant, kai kurie mokslininkai netgi yra linkę abejoti, ar iš tikrųjų galima pasimokyti iš praeities ir ar skausmingų istorinių patirčių minėjimas gali padėti susivokti šiandienos politikoje.  Tačiau net ir tokie pesimistiški požiūriai negali nuneigti vadinamosios įvariakryptės atminties galios.  Kaip įsivaizdavo Michael Rothberg, tokia atmintis nėra konkurencinga.  Tai nėra politinis žaidimas su vienu laimėtoju.  Tokia atmintis dinamiška ir paslanki; apie ją galima kalbėti įvairiose grupėse; ją galima skolintis. Ji produktyvi, o ne paralyžiuojanti. Ji atvira. Rothbergo manymu, įmanoma, kad daug kam priimtina Holokausto atmintis gali tapti tokia atmintimi bei būdu priemonių kovai su rasizmu artikuliavimui. Taigi, Holokausto atmintis, priimtina daugeliui grupių ir individų, gali skatinti produktyvų bendravimą ir netgi padėti kovoti su įvairiomis rasizmo formomis.

Prisimindami Kristallnacht, vieną iš geriausiai žinomų vaizdinių susijusių su antisemitizmu ir po to įvykusiu Holokaustu, konferencija #AmintisAtsakomybeAteitis pamėgins padaryti būtent tai.  Pagrindinis konferencijos tikslas—sukurti veiksmingas rekomendacijas kovai su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje.  Ši konferencija išryškins sankirtas tarp istorinės atminties ir dabartinių neapykantos formų Lietuvoje; mėgins peržengti atminties bendruomenių ribas.  Bus atskleistos romų Holokausto istorijos.  Šios skausmingos patirtys vis dar nėra gerai žinomos Lietuvoje ir už jos ribų; apie jas mažai kalbama.  Dar žinomos kaip “Samudaripen” (romų kalba “masinės žudynės”) ir “Pharrajimos” (romų kalba “suplėšymas,” “supjaustymas”, “išniekinimas”), šios patirtys dar netapo integralia Holokausto atminties dalimi Lietuvoje.  Šių patirčių atskleidimas gali būti pirmas žingsnis neapykantos susijusios su romafobija išryškinimui Lietuvoje.  Kaip ir praeityje, šiandien Lietuvos romų bendruomenė vis dar marginalizuojama ir siejama su nusikalstamumu.  Mokymasis apie Holokaustą ir ypač apie įvairių bendruomenių kriminalizavimą gali padėti suprasti pragaištingą stereotipų galią šiandieniniame pasaulyje.

Taip pat žvilgsnis į įvairias sankirtas tarp istorinės atminties apie Holokaustą ir šiandieninės politikos gali padėti geriau suprasti įvairių neapykantos formų sudėtingumą.  Tai gali būti pritaikoma ir antisemitizmui, ir ksenofobijai.  Nors ir pastaruoju metu Lietuvoje galima pastebėti pozityvių pasikeitimų (vis daugiau žmonių žino apie Holokaustą ir jį pripažįsta), dar reikia padaryti daug darbo.  Dar vis yra daug pasipriešinimo atviram kalbėjimui apie “nepatogias” istorines tiesas apie Holokaustą, tokias kaip lietuvių dalyvavimas Holokauste.  Dar vis yra stiprūs gynybiniai instinktai gražinti skausmingą praeitį.  Kova su šiais instinktais ir mėginimas sąžiningai elgtis su praeitimi—tai neatsiejamos sėkmingo tolerancijos ugdymo dalys, būtina sąlyga dabartinei kovai su antisemitizmu, romafobija ir ksenofobija.  Tai nelengvas, bet būtinas pirmas žingsnis žmogaus teisių puoselėjimui ir tam, kad nebūtų nieko panašaus į Kristallnacht ateityje.  Aš tikiu, kad #AtmintisAtsakomybeAteitis konferencija bus svarbus žingsnis teisinga kryptimi.

Konferencija vyko anglų ir lietuvių kalbomis.

>>Programa

Atgarsiai spaudoje:

>> Mokslininkai ir diplomatai diskutuoja dėl priemonių siekiant išvengti antisemitizmo ir ksenofobijos

>>Profesorius S. Sužiedėlis: antisemitizmas niekur nedings, bet tai ne visuomet grėsminga

>>Profesorius apie žydų žudynių dalyvius Lietuvoje: tai nebuvo tik saujelė išgamų, bet ir dalis inteligentijos

>>Akimirkos

Pagrindinis pranešimas:

“Istorijos perspėjimas: antisemitizmo ištakos ir raida Lietuvoje”,  Saulius Sužiedėlis, Milersvilio universiteto istorijos profesorius emeritas, Pensilvanija, JAV

Pranešimai:

-From Philosemitism to Anti-Semitism: Jonas Sliupas, Refugees, and the Holocaust, Charles Perrin, Ph. D., Vytauto Didžiojo universitetas
– Jewish life and anti-Semitism manifestations in Finland,  Rony Smolar, rašytojas, Suomijos žydų bendruomenės tarybos narys.

Būtume dėkingi, jei atsakytumėte į vertinimo ir pasiūlymų klausimyną po konferencijos

>>https://goo.gl/6YBXNR

LŽB pirmininkės Fainos Kukliansky pasisakymas LRT TV laidoje “Savaitė”

2017-11-05 / 21:00 — Joana LapėnienėLRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“LRT.lt

 Rūta Vanagaitė nebūtais dalykais kaltino Adolfą Ramanauską-Vanagą, jos gynėjai kaltina Lietuvą. Čia garsiausiai skamba Europos žydų kongreso balsas, kurio vadovas Kremliui prijaučiantis oligarchas, turintis savo verslą Rusijoje, besipuikuojantis nuotraukomis greta Vladimiro Putino ir dažnokai jo giriamas, tačiau faktas – garsas pasklido už Lietuvos ribų. Ir svarstymai, ar Lietuvoje nėra varžomos kitaip manančiųjų teisės, dėl savo nuomonės turėjimo deginamos knygos, o tarp tų knygų – ir Holokausto tema, ar mes vėl mėginame kratytis atsakomybės dėl žydų žudynių – ne į naudą Lietuvai.

Ar tokiam scenarijui Lietuva buvo pasirengusi? Pasirodo, Europos žydų kongreso vadovą, tą patį V. Putino mylimą oligarchą nuo kaltinimų Lietuvai mėgino atkalbėti Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sako prieš trejus metus pareikalavusi ir gavo oficialią informaciją apie Lietuvos partizanų vadų veiklą. A.Ramanausko-Vanago pavardės tarp prisidėjusių prie Holokausto nėra, 1991 m. Aukščiausiasis Teismas jį visiškai reabilitavo. F. Kukliansky sako, sužinojusi apie Europos žydų kongreso prezidento V. Kantoro ketinimą pasmerkti Lietuvą, bandė įtikinti šio sumanymo atsisakyti.

„Bandėme kalbėti ta tema, tačiau gal mes vienas kito iki galo nesupratome, ir galbūt aš ateičiai linkėčiau visoms tarptautinėms organizacijoms labiau pasitikėti vietinėmis bendruomenėmis specifinėje būsenoje. Viena vertus, mes nukentėję nuo Holokausto, o ne kokie kiti ponai, kurie mokina ar duoda patarimus, ką gi daryti su tais, kurie galbūt dalyvavo Holokauste“, – teigė F. Kukliansky.