Mokslas

Diena su Nobelio premijos laureatu prof. Danu Schechtmanu įkvėpė planus steigti VU mokslo darželį

Diena su Nobelio premijos laureatu prof. Danu Schechtmanu įkvėpė planus steigti VU mokslo darželį

http://naujienos.vu.lt

Vilniaus universiteto (VU) Verslo mokyklos direktorė dr. Birutė Miškinienė kartu su kolegomis lankėsi Izraelyje, vienoje iš labiausiai verslumu pasižyminčių šalių. Mokslininkus į Izraelį atvedė noras tobulėti, pasisemti idėjų ir minčių, plačiau padiskutuoti apie verslumo ugdymo specifiką ir savitumą.

„Haifos miestas, kurį aplankėme, išsiskiria savo strategine vizija, kaip įvairaus amžiaus žmones įtraukti į mokslą ir kaip ugdyti asmenines savybes ir kompetencijas, sukuriant tam reikalingas sąlygas. Planuodami vizitą į Haifą su Izraelio ambasadoriumi p. Amiru Maimonu labai susidomėjome Haifos mokslo darželio koncepcija. Haifoje susitikome su savivaldybės atstove dr. Galit Rand, kuri atsakinga už strateginį planavimą. Iš jos išgirdome, kaip savivaldybė investuoja į švietimą ir šeimų gerovę, kurdama specialias vietas – žaidimo aikšteles su mažomis kavinėmis parkuose tarp gyvenamųjų namų. Tokia infrastruktūra paprasta ir labai patogi visai šeimai – tiek vaikams, tiek jų tėveliams. Šeimos įtraukimą į mokslą pamatėme ir savo akimis: „Madatech“ mokslo muziejus kiekvieną trečiadienį nemokamai atveria duris šeimoms: eksponatus galima liesti, išbandyti. Daug šeimų su įvairaus amžiaus vaikais mėgavosi muziejaus siūlomomis paslaugomis“, – pasakoja dr. B. Miškinienė.

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Penktoji dalis

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje baigiame Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnio “Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais”  publikaciją.

 

Provokiškos, pronacinės Lietuvos valstybingumo atkūrimo strategijos 1941 m. vasaros pradžioje laikėsi ne vien LAF’o politinė vadovybė Berlyne ar Laikinoji Vyriausybė Kaune, bet ir dalis tremtyje dar likusios lietuvių diplomatinės tarnybos. Tame tarpe kurį laiką iš dalies ir pats diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis vyresnysis. Kontroversišką S. Lozoraičio veiklą 1941 m. birželio gale rodo mažiausiai du faktai. Jau birželio 23 d. lietuvių diplomatijos šefas, tuomet veikęs Romoje, nacių invazijos į SSRS proga specialia telegrama pasveikino fašistinės Italijos užsienio reikalų ministrą Galeazzo Ciano, o kiek vėliau nesėkmingai bandė patekti ir pas Trečiojo Reicho ambasadorių Romoje, kad šiam taip pat „galėtų pareikšti linkėjimus dėl karo su bolševikais[1]. Tiesa, nacių ambasadoriui sveikinimų S.Lozoraitis tuomet taip ir neišreiškė, nes nacių pareigūnas elgėsi arogantiškai ir lietuvių diplomato net nepriėmė. Kaip matyti iš šaltinių, būtent tokį S. Lozoraičio veikimą lėmė įsitikinimas, jog „bolševikų okupacijos pakeitimas vokiečių okupacija mums yra didelis žingsnis pirmyn, Nepriklausomybės atstatymo linkui[2].

Jeigu turėsime galvoje, kad dar nuo 1940 m. vasaros tarp nacistinės Vokietijos ir Didžiosios Britanijos vyko žūtbūtinės kautynės ore ir jūrose istoriografijoje dažnai vadinamos  „Mūšiu dėl Britanijos[3], kad 1941 m. birželio 16 d. JAV prezidento Franklin Delano Roosevelt nurodymu visoje JAV teritorijoje buvo uždarytos visos nacių Vokietijos diplomatinės atstovybės, Hitlerio diplomatai išprašyti iš šalies, o įtartini vokiečių tautybės asmenys internuoti specialiose stovyklose; jeigu turėsime omenyje, kad charizmatiškasis Didžiosios Britanijos premjeras Winston’as Spencer’is Churchill’is jau 1941 birželio 22 d. popietę viešai per BBC radiją pareiškė apie „visokeriopą” britų imperijos paramą užpultai Sovietų Sąjungai ir Jo Didenybės vyriausybės „tvirtą ryžtą sunaikinti Hitlerį ir jo nacistinį režimą”, tai negalėsime nepripažinti, kad lietuvių diplomatijos šefo veikla tomis dienomis buvo mažų mažiausiai keista ir kontroversiška. 

Judaikos tyrimų centras

Judaikos tyrimų centras

Gegužės 22 dieną Judaikos tyrimų centro atidarymo proga Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta Centro parengta paroda – „Strašuno bibliotekos žmonės ir knygos“. Parodos kuratorė Judaikos tyrimų centro vadovė dr. Lara Lempertienė, dizainerė metodininkė-tyrėja Miglė Anušauskaitė.
Ši paroda skirta unikaliam Vilniaus kultūros reiškiniui – pirmai žydų viešajai bibliotekai, veikusiai 1902 – 1940 m. Kartu yra minimos ir bibliotekos steigėjo, bibliofilo ir mecenato Mato Strašuno (1817-1885) 200-osios gimimo metinės. Ekspozicijoje pristatomos knygos iš M. Strašuno kolekcijos, su bibliotekos steigimu ir veikla susiję dokumentai, rodantys, kokią įtaką ir vaidmenį turėjo žydų biblioteka Vilniaus žydų kultūros gyvenime.
Parodoje eksponuojami ne tik rankraščiai ir knygos iš Nacionalinės bibliotekos fondų, bet ir mūsų kolegų bei partnerių Žydų mokslinio instituto (YIVO), Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos valstybės istorijos archyvo ir Lietuvos dailės muziejaus paskolinti dokumentai.

Parodą atidarė Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. Dr. Renaldas Gudauskas. Atidaryme dalyvavo Žydų mokslinių tyrimų instituto direktorius Jonathanas Brentas ir monografijos apie Strašuno biblioteką autorė Frida Shor.

Keletą metų Vilniuje gyvenęs žymus XX amžiaus hebrajų poetas Zalmanas Šneuras miestui dedikuotoje poemoje rašė:
Strašuno biblioteka – lyg didžiuliai suakmenėję smegenys, kuriuose kaupėsi
Išsklaidytos tautos pamąstymai, kol tapo bendru veidu…
Nebeliko tų galvų, kuriose jie gimė,
O šis protas tebeveikia savaime,
Sukasi jame amžinos tautos mintys, išreikštos Dievo kalba.

Plačiau apie pirmąją Vilniaus žydų viešąją biblioteką ir jos įkūrėją Matą Strašuną galite paskaityti čia:

http://vilnius-jewish-public-library.com/…/Larisa-Lempertie…

Paroda veiks iki birželio 23 dienos.

Prigimtinės teisės idėjos kilmė

bernardinai.lt

Leo Straussas (1899–1973) – vokiečių ir JAV politikos filosofas ir politinės filosofijos istorikas, kultūrologas. Gimęs Vokietijoje, žydų šeimoje, Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Vokietijos armijoje vertėju, 1932 m. išvyko gyventi į Paryžių, 1934 m. persikėlė į Didžiąją Britaniją, dirbo Kembridžo universitete. Nuo 1937 m. iki mirties gyveno JAV, Niujorke, Čikagoje, Anapolyje dėstė politologiją ir politinę filosofiją.

Savo darbuose plėtojo vadinamąją prigimtinės teisės teoriją, anot kurios, žmogaus teisės ir laisvės įgyjamos gimstant ir nepriklauso nuo jo pilietybės ar kitų aplinkybių. Leo Straussas padarė daug įtakos neokonservatizmo teorijai ir praktikai. 1949 m., dirbdamas Čikagos universiteto profesoriumi, Leo Straussas perskaitė šešių paskaitų ciklą „Apie prigimtinę teisę ir istoriją“. Šios paskaitos ir tapo 1953 m. išleistos knygos Prigimtinė teisė ir istorija pagrindu.

Šiame pirmą kartą Lietuvoje išleistame veikale Leo Straussas analizuoja vienos svarbiausių politinės filosofijos problemų – prigimtinės teisės – genealogiją ir reikšmę. Autorius atskleidžia priežastis ir aplinkybes, lėmusias įvairių epochų ir pasaulėžiūrų mąstytojų prigimtinės žmogaus teisės sampratą. Šiuolaikinę politinės filosofijos krizę, autoriaus nuomone, sukėlė būtent atsiribojimas nuo klasikinio požiūrio į prigimtinę teisę.

 

Iniciatyva „Grįžtanti atmintis – Recovering Memory“: Chemijos skyriaus studentas Chlaunė Meištovskis

Iniciatyva „Grįžtanti atmintis – Recovering Memory“: Chemijos skyriaus studentas Chlaunė Meištovskis

Lietuvos žinios, vu.naujienos.lt nuotraukos

Chlaunė Meištovskis – iš Vilkaviškio žydų šeimos kilęs Vilniaus universiteto studentas – greičiausiai taip ir būtų likęs niekam nežinomu, neturėjusiu galimybės baigti studijų ir Holokausto metu nužudytu dvidešimt dvejų metų jaunuoliu. Jis, atrodytų, dėl savo amžiaus nieko reikšmingesnio gyvenime, išskyrus sėkmingai besiklosčiusias chemijos studijas, taip ir nespėjo nuveikti. Tačiau šiandien jo sūnėno, izraeliečio medicinos profesoriaus Moshe‘s Lapidotho dėka mes apie jį žinome.  Turime išlikusią jo nuotrauką, įklijuotą gimnazijos baigimo atestate, žinome, kaip jam sekėsi studijuoti Vilniaus universitete, kad gyveno studentų bendrabutyje Tauro gatvėje ir kad dėjo pastangų gauti didesnę stipendiją. Domėtis šiuo studentu paskatino Vilniaus universiteto rektoratą 2016 m. vasarą pasiekęs jo sūnėno, niekada veikiausiai ir nemačiusio savo dėdės, prašymas įvertinti jo pašalinimo iš universiteto aplinkybes ir pagerbti jį kaip neteisėtai netekusį galimybės baigti studijų.

F. Nyčė ir Pesachas: kaip Exodus (žydų išėjimas iš Egipto vergijos) viską sugriovė

F. Nyčė ir Pesachas: kaip Exodus (žydų išėjimas iš Egipto vergijos) viską sugriovė

     Andres Spokoiny    

Fridrichas Vilhelmas Nyčė (19 a. garsus vokiečių filosofas ir rašytojas) įsivaizdavo, kad egiptiečiai buvo blondinai. Atsiprašau: mano mintys lenkia viena kitą, bet pradėkime nuo pradžių:

Nepaisant žmonių šnekų, F. Nyčė nebuvo antisemitas. Priešingai, jis stojo prieš antisemitizmą, kuris šėlo Vokietijoje jo gyvenimo metais. Savo privačiuose laiškuose jis rašė, kad antisemitai, net ir jo rasistė sesuo, “turėtų būti nušauti.” (O jūs manėte, kad tik jūsų šeima turėjo problemų…)

Nyčė turėjo savo požiūrį į Pesachą, nors iš tikrųjų tai – jo problema, bet ji yra svarbi.

Akiniuotam filosofijos profesoriui žydai, su savo “vergų sukilimu iškreipė natūralią tvarką” ir sukūrė “vergų moralę”, kuri prieštaravo “valdovo moralei”, pastaroji buvo natūrali ir pageidautina pasaulio tvarka. Žydų išsivadavimas iš vergovės atvedė į “kolektyvinį  žmogaus išsigimimą”. Būtent taip savo laiku suvokė Nyčė. Prancūzijos revoliucija, JAV revoliucija ir demokratija apskritai, Nyčei buvo tiesioginis žydų vergų pradėtos moralės revoliucijos rezultatas. Prigimtis – Nyčei yra galios taisyklė. Todėl šeimininkas – “valdovas” yra natūralus, reikalingas ir kilnus. Nyčė įsivaizdavo istorinius šeimininkus kaip raumeningus Šiaurės blondinus, net jei jie buvo graikai, romėnai, arba šiuo atveju – egiptiečiai. Nyčė – Tacito, Romos imperijos rašytojo, istoriko, politinio veikėjo, – pasekėjas, kuris teigė, kad tinkama pasaulio tvarka yra ta, kurioje “stiprūs daro tai, ką jie gali, o silpni kenčia, nes jiems privalu kentėti.” Žydai buvo kalti, nes apvertė šią logiką, kuri egzistavo iki jėgos nuvainikavimo kaip pagrindinė gėrio ir blogio ištaka, sukurta silpnesniojo moralei įtvirtinti.

Susitikimas su Amerikos Hebrajų akademijos vadovu Glenn A. Drew

Susitikimas su Amerikos Hebrajų akademijos vadovu Glenn A. Drew

AmericanHebrewAcademyLogo

Vilniuje lankėsi  ir su LŽB pirmininke Faina Kukliansky susitiko Amerikos Hebrajų Akademijos – žydų koledžo vadovas. Amerikos Hebrajų akademija – vienintelis pasaulyje tarptautinis žydų koledžas su parengiamąja  internatine mokykla.

Glenn A. D Drew glaudžiai bendradarbiauja su dirbančia tarptautinio švietimo srityje, Baltijos Taryba. Jis  pirmą kartą apsilankė Vilniuje 2016 spalį. Neseniai perskaitęs apie Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkę ir jos  darbą žydų bendruomenėje,  Glenn A. Drew labai susidomėjo. Laiške pirmininkei Fainai Kukliansky jis rašė, kad dažnai keliauja po pasaulį, susitinka su žydų bendruomenėmis, kuriose lankydamasis, jis informuoja  apie galimybes žydams paaugliams studijuoti Amerikos Hebrajų akademijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Glenn A. Drew pageidavimu, susitikimas LŽB su F.Kukliansky įvyko, jame kalbėta apie galimybes paaugliams mokytis Amerikos Hebrajų akademijoje.

Paskaita  “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”

Paskaita “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”

Kviečiame visus į viešą dr. Lino Venclausko paskaitą “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”. Tai antroji Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę 2017 metais vyksiančių paskaitų ciklo, pavadinto „Šiaurės Kasablankos akademija“, skirto 1939-1940 m periodo analizei Lietuvos ir tarptautiniame kontekste paskaita. Šiaurės Kasablankos akademijoje paskaitas skaitys žinomi istorikai ir diplomatai: Alfonsas Eidintas, Saulius Sužiedėlis, Vytautas Žalys, Andžej Pukšto, Robert van Voren ir kiti.
Paskaita vyks šiandien, vasario men. 22 d, 17.00 v., Kaune, Sugiharos namuose.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija: www.lietuva100.lt
 
Pagarbiai,
Organizatoriai
Letuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Letuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

100-mesciui

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje pradedame publikuoti Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnius.

 I dalis

 Lietuvių istoriografijoje ir viešajame socialiniame-kultūriniame  diskurse didžiausia Lietuvos tragedija XX amžiuje dažniausiai įvardijama 1940-ųjų sovietinė okupacija labai greitai tapusi aneksija ir valstybingumo praradimas. Iš principo neginčijant šios modernaus lietuviško valstybingumo katastrofos istorinės reikšmės, vis dėlto, mano supratimu žvelgiant į platesnę ir gilesnę istorinę perspektyvą, istoriškai tai ne visai teisinga ir moralu. Didžiausia XX amžiuje tragedija Lietuvą vis dėlto ištiko ne 1940-ųjų birželį, kada tauta neteko laisvės bei valstybingumo. bet metais vėliau, kada jau nacių okupuotoje Lietuvoje prasidėjo Holokaustas. Taigi didžiausia XX a. Lietuvos tragedija yra kone pusę tūkstančio metų čia gyvenusios ir kūrusios lietuvišką pilietinę tapatybę žydų bendruomenės sunaikinimas. Nes nacionalinio valstybingumo praradimas, kaip rodo daugelio tautų istorinė patirtis, nėra negrįžtamas procesas. Kritinėmis istorinėmis aplinkybėmis tautai praradus nacionalinį valstybingumą, geopolitinei situacijai palankiai pasikeitus – jį atkurti įmanoma. Ir 1990-ųjų Kovo 11-ąją Lietuva tai padarė. Tuo tarpu buvusi visom prasmėm turtinga Lietuvos žydų – litvakų bendruomenė, deja, jau niekuomet nebebus atkurta. O tai gali reikšti ir reiškia tik viena, kad mūsų Lietuva, kuri daugeliui lietuvių reiškia dar dr. Jono Basanavičiaus įvardytus „Tautos namus”, taip ir liks mažesnė tuštesnė, tamsesnė, silpnesnė ir labiau pažeidžiama. Civilizaciškai. Emociškai. Kultūriškai. Demografiškai. Geopolitiškai.

Įrodymas apie Didįjį Pabėgimą

Įrodymas apie Didįjį Pabėgimą

Tunelio vieta Panerių miške.

“The New York Times” metams baigiantis, išrinko įsimintiniausius, daugiausiai dėmesio sulaukusius straipsnius mokslo srityje apie archeologijos, biologijos, fizikos pasiekimus. “The New York Times” paklausė savo žurnalistų, kokios jų praneštos naujienos buvo įsimintiniausios. Viena jų – apie pasmerktųjų pabėgimą iš Panerių miško.

Žydai priverstinių darbų metu turėjo iškasti tunelį Panerių miške, šalia Vilniaus.1943 metais naciai privertė 80 Lietuvos žydų atkasti nužudytųjų pūvančius kūnus, sumesti juos ant šakų krūvos  ir sudeginti.

Tada jiems buvo įsakyta sumaišyti pelenus su smėliu ir palaidoti palaikus, kad niekas nežinotų apie Paneriuose įvykdytas  žudynes, kur naciai nužudė daugiau nei 100.000 žmonių.

Kelis mėnesius vadinamasis Leichenkommando, arba “lavonų būrys”, iškasė tūkstančius kūnų iš masinių kapaviečių ir juos degino. Jie žinojo, kad po to, kai darbai baigsis, naciai juos taip pat sušaudys. Tuomet vyrai sugalvojo drąsų pabėgimo planą.

76 dienas kaliniai kasė tunelį, neturėdami jokių įrankių,  tik savo rankas ir kelis surastus šaukštus. Balandžio 15, 1944m. tamsiausią Pesacho naktį, jie surengė savo pabėgimą 30,5 metrų ilgio tuneliu į netoliese esantį mišką. Triukšmas atkreipė nacių patrulio dėmesį, jis ėmė šaudyti į bėglius. Tik 12 iš 80 žmonių suspėjo pabėgti.

Iš  pabėgusiųjų 11 išgyveno karą. Jų liudijimai buvo vienintelis  įrodymas apie pabėgimą. 2016m. liepos mėnesį archeologai, naudodami šiuolaikines technologijas PBS NOVA, surado tunelį. Modernios technologijos padeda mokslininkams labai tiksliai nustatyti ieškomą vietą po žeme, dar nepradėjus kasinėjimų. Tokiu būdu archeologai išvydo visą pasmerktųjų  pabėgimo kelią. Galiausiai, buvo surasti tikri fiziniai įrodymai, kurie atskleidė istoriją apie vieną  didžiausių pabėgimų per Holokaustą. Po to atsirado įvykio liudininko, pabėgusio  Mordechaijaus Zeidelio prisiminimai. Po pabėgimo iš Panerių jis grįžo išlaisvinti Vilniaus, miesto, kuriame jis kažkada gyveno: “Aš likau be šeimos, žinojau, kad aš sudeginau juos visus Paneriuose” ( tuomet jie vadinosi lenkiškai Ponary).

 Nicholas St. Fleur. Vertė Ilona Rūkienė

Netekome Dovo Levino, žydų istorijos tyrinėtojo

dov-levin

Gruodžio 3d. mirė Dovas Levinas, mokslininkas, žydų istorijos tyrinėtojas. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė liūdi dėl žinomo mokslininko netekties ir reiškia nuoširdžią užuojautą artimiesiems. Tebūnie šviesus Jo atminimas.

Profesorius Dovas Levinas buvo vienas žymiausių šiuolaikinių mokslininkų, tyrinėjusių Rytų Europos žydų bendruomenių istoriją. D. Levinas gimė Kaune (Kovno) 1925m. Vaikystėje gavo tradicinį žydų sionistų išsilavinimą, dalyvavo žydų jaunimo sionistiniame judėjime. Nacių okupacijos metu kalėjo Kauno gete kartu su savo šeima: tėvu Tzvi Hirshu Levinu ir mama Bluma Wigoder, bei su seserimis dvynėmis, – iš šeimos nė vienas neišgyveno, išskyrus Dovą. Kauno gete jis įstojo į pogrindinę organizaciją, siejusią viltis, atėjus laikui, pasipriešinti naciams, gelbėti žydus. 1943 m. jam pavyko pabėgti iš geto ir prisijungti prie partizanų, kovojusių prieš nacius. Atėjus sovietinei armijai, partizanai iš grupės Mirtis okupantams buvo perkelti į Vilnių. D. Levinas nutarė pasitraukti iš Lietuvos ir keliauti į Palestiną. 1945 m.m.  Iš Vilniaus išvyko pėsčiomis į Jeruzalę.1945m. pabaigoje D. Levinas atvyko į Izraelį, kur dalyvavo valstybės įkūrimo ir nepriklausomybės kovose. Mokėsi Hebrajų universitete Jeruzalėje, gavo istorijos mokslų daktaro laipsnį, tęsė mokslus Čikagos universitete su Fulbraito stipendija, tapo  Šiuolaikinio žydų hebrajų Universiteto Jeruzalėje, Harmano instituto,  Žodinės istorijos skyriaus direktoriumi. Per 50 metų jis įrašė daugiau nei 610 interviu apie Baltijos šalių žydų istoriją Antrojo pasaulinio karo metu.  D. Levinui vadovaujant, 1960-ųjų pradžioje buvo pradėtos Holokaustą išgyvenusių žmonių apklausos,  (ypač tų, kurie buvo suaugę karo metu), gyvų liudininkų tuomet buvo žymiai didesnis skaičius nei dabar. Šie pokalbiai transkribuoti ir archyvuoti, jie išliko kaip pirmieji gyvųjų liudijimai apie patirtą siaubą. Įrašai, sukurti per pastaruosius 60 metų, skatino mokslininkus tyrinėti nacizmo padarinius ir žydų istoriją. Taigi, ši žodine vadinama kolekcija – karo nusikaltimų liudytojų gyvenimo istorijos, kurios įamžino Holokausto aukų tragediją. Sukaupti archyvai yra neįkainojami mokslininkams, tyrinėjantiems Holokausto padarinius. D. Levinas – žinomas Rytų Europos žydų ypač Baltijos šalių žydų istorijos tyrinėtojas, paskelbė 520 straipsnių ir išleido 16 knygų hebrajų ir anglų kalbomis: Lithuanian Jewry’s Armed Resistance to the Nazis 1941-1945 (1985); Baltic Jews under the Soviets (1994); The Lesser of Two Evils: 1939-1941 (1995) and The Litvaks: A Short History of the Jews in Lithuania (2000).

Japonams apie Č. Sugiharą pasakos lietuvio knyga

Japonams apie Č. Sugiharą pasakos lietuvio knyga

lzinios.lt

Jau kitąmet Japonijoje dienos šviesą išvys knyga apie Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje rezidavusį ir tūkstančius gyvybių išgelbėjusį Japonijos konsulą Čijunę Sugiharą. Šios knygos autorius – mokslininkas iš Lietuvos.  Šiaulių universiteto docentas, istorikas dr. Simonas Strelcovas neseniai sugrįžo iš komandiruotės po Tekančios Saulės šalį, kur savo mokslinių tyrimų lauką praplėtė archyvuose laikomomis žiniomis apie garsųjį Pasaulio tautų teisuolį. Mokslininko surinkta medžiaga suguls į knygą japonų kalba. Č. Sugihara – jungtis tarp Japonijos ir Lietuvos

Kas gali nutikti per septynias sekundes: Roš ha Šana 5777

Kas gali nutikti per septynias sekundes: Roš ha Šana 5777

andres-spokojny  Andres Spokojny

Jewish Funders Network

2007 metais Berlyno Bernsteino  Kompiuterinės neurologijos centro mokslininkai atliko nerimą sukėlusį eksperimentą. Jie įleido žmones į magnetinio rezonanso tyrimo aparatus ir paprašė juos paspausti vieną iš dviejų mygtukų, esantį priešais juos. Buvo prašoma pakartoti tą patį veiksmą kelis kartus, laisvai pasirenkant, kurį mygtuką paspausti.

Viena dalis rezultatų nerodė nieko naujo: mygtukas dar nebuvo paspaustas, o smegenų dalis, susijusi su sąmoningu sprendimu, nušvisdavo. Bet pažiūrėjus atidžiau, mokslininkai pastebėjo, kad jau prieš  6-7 sekundes iki paspaudimo prasidėdavo neuronų veikla, t.y. prieš priimant sprendimą. Šis bandymas prognozavo, kad žmogus labai susikaupęs svarsto, kokį sprendimą priimti. Mokslininkai buvo šokiruoti, nes šie rezultatai parodė, kad sprendimai nėra sąmoningi. Atvirkščiai, juos galima pavadinti  pasąmonės neurologiniais procesais, kurie pasibaigia, dar  prieš žmogui duodant komandą ir kontroliuojant savo veiksmus. Galime manyti, kad mes sąmoningai ketiname kažką nuspręsti, bet iš tikrųjų, mūsų pasąmonė jau viską nusprendė. Paspaudimo neatšauksi.

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorius Miša Jakobas sveikina su naujaisiais mokslo metais

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorius Miša Jakobas sveikina su naujaisiais mokslo metais

Žinių diena ir naujųjų mokslo metų pradžia Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje – tikra šventė mokytojams, vaikams ir jų tėvams. Šiemet pradedam antruosius mokslo metus atnaujintoje ir pagal naujausius statybos standartus įrengtoje mūsų mokykloje, kuri yra įsikūrusi viename gražiausių sostinės rajonų – Žvėryne. Šiais metais prie mokyklos suolų sėda 390 vaikų. “Skaičius rodo, kad mūsų gimnazija patraukli miestiečiams, ji žinoma, apie ją kalbama,- žydų bendruomenės tinklapiui lzb.lt sako direktorius Miša Jakobas.ŠAmokykla

–  Lietuvos gimnazijų reitinge mūsų gimnazija užima 17-tą vietą, o Vilniuje ji yra – šešta. Tai geras rodiklis. Dirbsime, stengsimės, nes konkurencija didėja. Praėję mokslo metai buvo gana sėkmingi. Mūsų absolventai įstojo į aukštąsias mokyklas, jie rinkosi įvairias specialybes: mikrobiologiją, chemiją, filologiją, inžineriją ir technines specialybes.

– Kokie yra jūsų prioritetai šiais mokslo metais?

– Savo prioritetus privalau derinti su Švietimo ir Mokslo ministerijos prioritetais. Šiais metais turime du: pirmas – pamokų lankomumas. Tėvai turėtų atkreipti dėmesį į lankomumą. Nereikėtų per mokslo metus išvežti vaikų į įvairius kurortus, mokymasis yra rimtas darbas. Turiu pripažinti, kad lankomumas yra ne tik Lietuvos mokyklų, bet ir mūsų gimnazijos problema. Norėčiau priminti, kad praleista pamoka – praleista minutė, kuri gali nulemti tavo sėkmę ateityje. Kitas svarbus dalykas, į kurį atkreipia dėmesį  ministerija ir kitos  valstybinės institucijos – emocinis klimatas šalies mokyklose. Kiekvienas vaikas privalo turėti savo vietą mokykloje, kiekvienam vaikui būtina skirti dėmesį. Todėl emocinis klimatas mūsų gimnazijoje yra geras. Mes visada jam skyrėme ir skirsime labai daug dėmesio. Turėčiau aiškiai pasakyti, kad emocinį klimatą kuria ne tik mokytojai, jis kuriamas drauge su tėvais ir vaikais. Todėl negalima visos atsakomybės suversti tik ant mokytojų pečių.

Izraelio mokslininkė apie litvakus: „Lietuvis Izraelyje tebėra „Mokslo“ sinonimas

 

 

maliat2

Molėtų eitynės mirties keliu

LRT-bernardinai.lt

Izraelyje žodis „lietuvis“ naudojamas kaip žodžio „mokslas“ sinonimas, LRT RADIJUI sako mokslininkė iš Izraelio Nina Taicher, kurios tėvas bei seneliai gimė ir užaugo Molėtuose. Mokslininkės tvirtinimu, tragiškų įvykių, kai 1941m. rugpjūčio 29 d. buvo išžudyti daugiau kaip 2 tūkst. Molėtų žydų, prisiminimai vis dar gyvi daugelio pasaulio žydų gyvenimuose. Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky įsitikinusi, kad šiems įvykiams turėtų būti skiriamas dar didesnis dėmesys.

Tragedija nesumenkino meilės Lietuvai 

Jos teigimu, persikėlęs gyventi į Izraelį, tėvas kartu atsivežė ir meilę Lietuvai, kuri išliko, nepaisant įvykusios tragedijos. „Mano tėvas ėjo į žydų mokyklą. […] Jis mėgo Molėtų žalumą, upę, mėgdavo prie jos sėdėti, skaityti poeziją. Tai buvo labai geras gyvenimas. Mano tėvas turėjo labai gerų prisiminimų iš gyvenimo Lietuvoje. Kai jis 1936 m. (laimė, prieš karą) persikėlė į Izraelį, su savimi atsivežė meilę Lietuvai. Jis mūsų namą dažydavo žaliais dažais, nes ta žaluma jam primindavo Lietuvą. Jis mėgo tai, kaip čia buvo mokoma. Man jis visada sakydavo – turi būti Lietuvos mokinė Izraelyje, visada skaityk. Izraelyje žodis „lietuvis“ yra sinonimas žodžiui „mokslas“, susijęs su intelektualiu studijavimu“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ sako N. Taicher.

Mokslininkės seneliai taip pat gimė ir užaugo Lietuvoje, kur vėliau ir sukūrė šeimą. Čia taip pat gyveno ir kiti N. Taicher giminaičiai. „Mano senelis gimė ir užaugo Molėtuose. Mano senelė taip pat. Ji palaidota žydų kapinėse Molėtuose, nes mirė dar prieš karą. Čia gimė ne tik jie – visa šeima. Mano senelis turėjo šešis brolius, kurių kiekvienas turėjo dešimt vaikų. Taigi, iš viso čia gyveno apie 50 mano giminės žmonių. Tai buvo itin artima šeima iki karo“, – teigia N. Taicher

Žydų kalbos Lietuvoje

Akvilė Grigoravičiūtė, germanistikos studijų doktorantė, Université Paris-Sorbonne (Paris IV), Paryžius

Pirmąjį rugsėjo sekmadienį Lietuvos žydų kultūra ir paveldu besidominčius žmones kviečiame dalyvauti pažintiniuose pasivaikščiojimuose, parodose, susitikimuose, koncertuose ir kituose paveldą pristatančiuose kultūros renginiuose. Jų esmė ir, atitinkamai, prasmė – atgauti dalį mūsų pačių istorinės atminties, išlukštenti ją tarsi iš gerai supresuoto kiauto, nuspalvinti ne tik juodai baltomis, bet ir kitomis, gyvastingesnėmis, buvusio ganėtinai draugiško ir geranoriško sugyvenimo spalvomis.

Firos Bramson atminimui…

Mindaugas Kvietkauskas. Esteros žirklutės

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vadinsiu ją bibliniu vardu – Estera. Dabar jau galiu. Taip ją neseniai pašaukė į amžinybę rabinas savo maldose, sukalbėtose prieš užberiant tris pirmas žemės saujas ant sumenkusio kūno, jau atkirpto nuo gyvųjų pasaulio.

Gyvenime – kitaip: dažniausiai ji buvo Fira, kartkartėmis Firočka. Šypteliu pagalvojęs, kaip neatpažįstamai pakito Persijos karalienės vardas, reiškęs rytmečio žvaigždę, mūsų kraštuose, didžiųjų slavų kalbų nuskalautoje kasdienėje jidiš šnektoje. Tačiau dabar įžengusi į tobulesnio matavimo laiką Fira vėl tapo Izraelio dukra Estera, ryto žvaigžde, Ester bat Israel.

Nuotraukoje Fira Bramson 1949m.

Bramson Esfira

Jakovas Vygodskis – Vilniaus gydytojas

„Tik vienas žmogus moka atsakyti į mano klausimus arba paaiškinti, kodėl vienas ar kitas iš jų yra „kvailas“. Tai – tėvelis. Tik gaila, kad tėvelis neturi laiko su manimi kalbėti. Jis yra gydytojas.“, – savo atsiminimuose rašo Aleksandra Bruštein, vienintelė garsaus tarpukario Vilniaus gydytojo-ginekologo Jakovo Vygodskio dukra. Jakovas Vygodskis buvo ne tik gydytojas, bet ir nepriklausomos Lietuvos valstybės tarybos narys, pirmosios vyriausybės ministras žydų reikalams ir Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas, vadintas „žydų tėvu“.

Vygodskis Jakovas

Jakovas Vygodskis, archyvinė nuotr.manoteises.lt

Visgi, plačiausias garsas apie gydytoją Vygodskį sklido ne dėl jo politinių ar medicininių pasiekimų, bet dėl jo geros širdies ir nesavanaudiško būdo. Šis žmogus gydė nepasiturinčius ligonius ir po  naktinių operacijų grįždavo toks pavargęs, kad negalėdavo net pavalgyti. Vėliau, jau gilioje senatvėje, gelbėjo persekiojamus žydus ir savo gyvenimą baigė gestapo kalėjime Vilniaus centre.