Holokaustas

Knygų mugėje – penkiolikmečio Vilniaus geto kalinio palikimas

Knygų mugėje – penkiolikmečio Vilniaus geto kalinio palikimas

Įspūdingu literatūriniu talentu apdovanotas penkiolikmetis Vilniaus geto kalinys Icchokas Rudaševskis Holokausto atmintį – kasdienybės Vilniaus gete realybę, bejėgiškumo skausmą, gyvenimo kovą ir viltį savo gimtąja jidiš įamžino paprastame mokykliniame sąsiuvinyje.

Lietuvos žydų bendruomenė  kviečia susipažinti su šiuo  laikui nepavaldžiu Holokausto liudijimu –  lietuviškuoju “Vilniaus geto dienoraščio” leidimu.

Knygos pristatymas vyks  2018 m. vasario 25 d. 11 val. Vilniaus knygų mugėje, Konferencijų salėje 1.2.

Dalyvauja: Faina Kukliansky,  Dr. Mindaugas Kvietkauskas, Sigutė Chlebinskaitė, Fania Brancovskaja,  Akvilė Grigoravičiūtė.

Renginio metu maestro A. Šenderovo kūrinį Cantus in memoriam Jascha Heifetz svečiams ir visiems prarastiems jauniesiems žydų talentams dedikuos 16-iolikmetė smuiko meistrė, tarptautinių konkursų laureatė Ugnė Liepa Žuklytė

Saulius Sužiedėlis paaiškino, kodėl Lietuvoje naciams neprireikė dujų kamerų

Saulius Sužiedėlis paaiškino, kodėl Lietuvoje naciams neprireikė dujų kamerų

Profesorių Saulių Sužiedėlį kalbino Ieva Elenbergienė

Saulius Sužiedėlis paaiškino, kodėl Lietuvoje naciams neprireikė dujų kamerų
40 proc. Holokausto aukų žuvo dujų kamerose, bet Lietuvos tas nelietė: čia naciai rado pakankamai žudymo darbo jėgos, konstatuoja JAV Milersvilio universiteto istorijos profesorius emeritas Saulius Sužiedėlis. Nors, jo teigimu, Lietuvoje būta neformalių bandymų stabdyti smurtą, tačiau nebuvo visuotinio pasmerkimo, viešo autoritetų žodžio. Tylėjo ir Bažnyčios hierarchai. Pasak S. Sužiedėlio, reikia nustoti neigti negražius dalykus ir atvirai pažvelgti į savo praeitį.

Lapkričio pabaigoje S. Sužiedėlis Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės kvietimu viešėjo Vilniuje ir skaitė pranešimą konferencijoje #AtmintisAtsakomybėAteitis.

Kai viešojoje erdvėje kalba pasisuka apie lietuvių dalyvavimą Holokauste, labai dažnai pasipila gynybinės reakcijos, pasireiškiančios puolimu prieš žydus: „Bet jie mums užtat padarė tą, aną!“

– Ne mums vieniems būdinga žmogiška reakcija bandyti kaltę versti kitiems. Tarkime, JAV ilgą laiką buvo visai ignoruojamas indėnų naikinimas, buvo kalbama apie laukinių Vakarų karus, bet nauji tyrimai rodo, kad tie vadinamieji karai su indėnais daugeliu atveju buvo tiesiog taikių vietos gyventojų žudynės. Žinoma, kai kam tas nepatiko, kilo kaltinimų, pavyzdžiui, „O ką jie padarė kaubojams!“, ir panašiai. Tas pats vyksta ir Lietuvoje – čia gyvos diskusijos apie karo ištakas, paminklus didvyriams ar nedidvyriams, ir t.t. Tačiau man asmeniškai visiškai nerūpi, ką darė žydai. Man rūpi, ką darė lietuviai. Žinoma, buvo žydų, taip pat lietuvių ir rusų, kurie dalyvavo trėmimuose. Tačiau ką tai turi bendro, sakykim, su nužudytais Telšių žydų vaikais? Aš jaučiu ne asmeninę (dar nebuvau gimęs), o tam tikrą kolektyvinę gėdą, kad mano tautybės žmonės galėjo taip pasielgti katalikiškame, religiją praktikuojančiame krašte.

Tai – negarbingas mūsų istorijos puslapis, ir ignoruoti jį – ne išeitis. Tai terodo mūsų nevisavertiškumą ir negerina mūsų šalies įvaizdžio.
Jei dokumentai, istorikų naudojami šaltiniai rodo, kad dalis visuomenės prisidėjo naikinant savo bendrapiliečius, tenka pripažinti – taip, buvo. Žinoma, svarbus ir kontekstas – kad tai vyko okupacijos metais ir kad pagrindinis akstinas žudyti atėjo iš svetur, – bet vis tik labai svarbus vaidmuo teko gyventojams. Pripažinti reikėtų be išlygų. Kaip ir tą faktą, jog Holokaustas buvo pats žiauriausias ir kruviniausias Lietuvos istorijos puslapis. Nėra kitų tokių įvykių, kuriuos galima būtų mastu, žiaurumu ir visuotinumu jam prilyginti. Tai pripažinti gal ir nelengva, bet reikia pasistengti ta linkme eiti. Kito kelio aš nežinau.

Amerikos žydų komitetas smerkia Lenkijos vyriausybės įstatymo projektą, kriminalizuojantį terminą “Lenkijos mirties stovyklos”

2017-12-27, Niujorkas

Amerikos žydų komiteto (toliau – AJC) Centrinės Europos biuras griežtai pasmerkė Lenkijos vyriausybės įstatymo projektą, kuriuo numatoma baudžiamoji atsakomybė už veiksmus, susijusius su Lenkijos ar jos piliečių kaltinimu prisidėjus prie Holokausto vykdymo.

“Toks įstatymas yra tiek provokuojantis, tiek visiškai nereikalingas. Jis tik sužadins debatus dėl istorinės atsakomybės” – sako AJC Centrinės Europos biuro direktorė Agnieszka Markiewicz.

Įstatymo pataisa, numatanti atsakomybę už teigimą esą Lenkija ar jos piliečiai prisidėjo prie Holokausto vykdymo buvo pristatyta vos dieną prieš Tarptautinės Holokausto aukų dienos minėjimą.

Visas AJC pareiškimas anglų k.:

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė bendradarbiauja su AJC asociacijos sutarties pagrindu nuo 2016 m.

Šeštokai kviečia prisiminti Vilniaus getą

Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos 6a klasės mokiniai mokiniai – Saulius Vinokuras, Danielius  Bedulskis, Aleksandras Kormilcevas ir  Kajus Maksimaitis nutarė papasakoti apie Holokaustą ir Vilniaus getą.
Sumanymas –  kreiptis į visai nepažįstamus Vilniaus gyventojus – praeivius su klausimais “Ką jūs žinote apie Holokaustą ir ką žinote apie Vilniaus getą”. Šio projekto rezultatas –  5,5 minučių filmas, kurį režisavo Saulius Vinokuras.
Kviečiame žiūrėti ir įvertinti šeštokų darbą Sauliaus Vinokuro youtube.com paskyroje.

Nacionalinė konferencija „Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvenusių žydų istorijos“ Ariogaloje

Renginio data ir tematika pasirinkta neatsitiktinai. Ariogalos gimnazijos direktoriaus Arvydo Stankaus nuomone, minėtas renginys yra tarsi kilnojamas memorialas, menantis istoriją. Renginio svečias Gercas Žakas, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas, džiaugėsi salėje esančių daugiau nei dviejų šimtų dalyvių šviesiais veidais ir tikimybe, kad jie yra tolerantiški, svetimi militarizmui, kalbantys apie tai, kas buvo ir ko nėra. Tai svarbu, nes neminėdami praradimų juos galbūt dar kartą užmušame užmarštimi. Pasak G. Žako, iki Antrojo pasaulinio karo visi gražiai drauge gyveno – apie 3 tūkst. žydų tautybės žmonių buvo Lietuvos kariai savanoriai. Iš prieškario atsimenama, kad lietuviai žydus per Velykas vaišindavo margučiais, pastarieji lietuvius – macais. Tačiau atėjo sovietai, nuo kurių nukentėjo tiek vieni, tiek kiti, o vėliau atėjo naciai su sveiku protu nepaaiškinama politika, reiškiančia žmonių naikinimą.

Pasak Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti vykdomojo direktoriaus Ronaldo Račinsko, prieš 73 metus pasaulis atvėrė Aušvico konclagerio vartus ir pamatė, kas ten vyko. Tačiau pasaulis daug ko nematė, galbūt ir nenorėjo matyti, tinkamai neįvertino to, kas buvo iki tol. Konferencijos proga liūdna – pagerbiame apie 6 mln. nužudytų žydų atminimą. Lengviausia būtų pasakyti, kad buvo tokios aplinkybės, nacių politika, jėgos, palaikančios žmonių naikinimo idėją. Kita vertus, buvo ir vertybiniai kelrodžiai – žmonės, kurie nepaprastai rizikavo, kai kas padarė tai, į ką sureagavo pasaulis.

“Vilna knygų kontrabandininkai”

YIVO nuotraukoje: karutis su laikraščiais ir meno kūriniais, Levo Tolstojaus biustu, surasta Vilniuje 1944m. liepą.

“Kaip nedidelis žydų būrys priešinosi naciams, kai jie stengėsi sunaikinti “Lietuvos Jeruzalės” kultūros vertybes. Geraldas J. Steinacheras apžvelgia naują Davido E. Fishmano knygą “Knygų kontrabandininkai”.

Naciai ne tik norėjo nužudyti visus žydus; jie taip pat buvo pasiryžę išnaikinti visą žydų meną ir literatūrą. “Knygų kontrabandininkai”, Niujorko Žydų teologijos seminarijos profesorius David’as E. Fishmanas supažindina  su klestinčia Rytų Europos žydų kultūra ir su žmonėmis, kurie rizikavo savo gyvybe, kad išsaugotų šią kultūrą nuo barbariško nacių puolimo.

Vilna, šiandien labiau žinomas kaip Vilnius, buvo Rytų Europos žydų kultūros sostinė, dar vadinama “Lietuvos Jeruzale”, Holokausto išvakarėse mieste gyveno 193 000 etninių gyventojų, iš kurių apie 28% buvo žydai. Visiems mylintiems knygas jis buvo knygų miestas. Jidiš literatūra klestėjo gyvoje rašytojų bendruomenėje. Miesto žydų kultūros įstaigos, tokios kaip Strašuno biblioteka ir Jidiš mokslinis institutas YIVO garsėjo savo išskirtinomis literatūros ir žydų istorijos kolekcijomis.

1941 m. Birželio 22 d. Vokietijos vermachtas įsiveržė į Sovietų Sąjungą. Vilniuje naciai atsirado  po dviejų dienų, o žydų bendruomenės puolimas prasidėjo beveik iš karto. Keturiasdešimt tūkstančių žmonių buvo suvaryti į du mažus getus, sukurtus miesto teritorijoje, kurioje prieš karą gyveno tik 6 000 žmonių. Maisto, vandens ir šildymo nepakako. SS ir jų kolaborantai lietuviai dažnai apsupdavo dideles geto gyventojų grupes ir išveždavo į Panerių mišką, kur juos nužudydavo.

Įkalintieji gete žydai stengėsi daryti viską, kad išliktų gyvi ir išlaikytų savo kultūrą. Gete buvo įkurta biblioteka, o jos direktoriumi tapo Hermanas Krukas, vienas iš labiausiai vertinamų bibliotekininkų tarpukario Lenkijoje. Nepaisant žiaurių sąlygų getuose, daugelis žmonių toliau skaitė ir rašė, Krukas tai pavadino “knygos stebuklu gete”. Jis kartu su kitais intelektualais buvo įsipareigoję stiprinti getų gyventojų dvasią ir orumą. “Net ir agonijoje, – rašo P. Fishmanas, – žydiškas Vilna” išliko ištikimas savo tvirtam vidiniam tikėjimui.” “.

Kauno miesto bibliotekoje paminėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Kauno miesto bibliotekoje paminėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Kauno diena

Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje pirmadienį vyko Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimas. Kompoziciją „Išgelbėti pasauliai“ pristatę Kauno dailės gimnazijos moksleiviai ragino nepamiršti nei Holokausto aukų, nei jų gelbėtojų.

Renginyje apsilankęs Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis skaitė Lietuvos žydo šeduviškio Samuelio Bekino laišką ir pabrėžė, jog Holokausto metu nužudyti žydai buvo mūsų tautos dalis, todėl labai svarbu šią dieną prisiminti ir minėti tam, kad istorija niekada nepasikartotų.

Jautrią kompoziciją „Išgelbėti pasauliai“ atlikę moksleiviai susirinkusiesiems priminė garsiąją citatą iš Babilono Talmudo: „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį“. Jie skaitė Holokaustą išgyvenusiųjų prisiminimus bei laiškus, akompanuojant Kipro Petrausko muzikos mokyklos mokytojoms Lusine Sargsyian bei Vilhelminai Gerulaitei, atliko dainas jidiš kalba.

Kompozicijos autorius Kauno dailės gimnazijos Tolerancijos centro vadovas istorijos mokytojas Saulius Mikuckis kreipdamasis į susirinkusius pastebėjo, kad kalbant apie Holokaustą, dažniau minimi nusikaltimus organizavusiųjų ir vykdžiusių vardai, todėl šiuo renginiu norėta paskatinti nepamiršti tiek Holokausto aukų, tiek jų gelbėtojų.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas dėkojo moksleiviams ir jų mokytojui už nuoširdžiai atliktą jaudinančią kompoziciją. Pasak jo, labai svarbu, kad jauni žmonės, moksleiviai ir studentai, turėtų tvirtą ryšį su žydų bendruomene, nes tik taip galima laužyti stereotipus ir mitus apie šią tautą.

Kas atsitiko Lenkijai, – klausia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky?

Lenkijos žydai – kažkada buvusi didžiausia Europos žydų bendruomenė LDK, o tai kas iš jos liko po Holokausto, šiandien, matyt negalės niekada suprasti Lenkijos Seimo pareiškimo 2018 sausio 26d., kurį mes išgirdome per TV ir radijo žinias. Istoriškai  Lietuvos ir Lenkijos žydų bendruomenes sieja draugiški ryšiai visose srityse, palaikome dalykinius santykius su religine ir pasaulietine bendruomene, žinom apie Lietuvos Seimo narių asmenines pastangas padėti, sprendžiant ginčus dėl lenkiškos abėcėlės raidžių rašymo, prisimenam Lenkijos prezidentų Aleksandro Kvasnievskio, Lecho Kačinskio,  Bronislavo Komarovskio pastangas gerinti santykius su Lietuva.

Kaip galėjo atsitikti, kad dabartiniai Lenkijos Seimo nariai priima įstatymą, numatantį trejus metus laisvės atėmimo asmenims, viešai skelbiantiems, kad Lenkijos valstybė arba tauta yra kalta dėl nacių nusikaltimų, arba vartojantiems netinkamą formuluotę apie koncentracijos stovyklas. Įstatymas atspindi oficialią Lenkijos vyriausybės poziciją, kad per nacių okupaciją didžioji dauguma lenkų elgėsi didvyriškai. Vis dėlto pažymi, kad šalyje daug žmonių kolaboravo su naciais ir įvykdė baisių nusikaltimų.

Man kyla dar vienas klausimas, ar ne nuo tokių neatsakingų žingsnių, antisemitinių įstatymų ir vertinimų bei pareiškimų viskas prasidėjo prieš Antrąjį pasaulinį karą?

Prisimenam ir Čijunę Sugiharą, Kaune išdavinėjusį „Gyvenimo vizas“  Holokausto pasmerktiems Lenkijos žydams.

Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną paminėta Ariogaloje, Raseinių rajone

Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną paminėta Ariogaloje, Raseinių rajone

Sausio 26 dieną, minint tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, Ariogaloje, Raseinių rajone, vyko nacionalinė konferencija „Lietuvos miestuose ir miesteliuose gyvenusių žydų istorijos“. Šioje konferencijoje dalyvavo ir Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazijos moksleiviai: 8b klasės mokinės Goda Mickevičiūtė, Kristina Jarulytė, Austėja Jurevičiūtė, Akvilė Sudvojūtė bei 7b klasės mokiniai Kostas Balčiūnas, Faustas Gabrilavičius ir Jonas Biržietis. Moksleiviai, vadovaujami lietuvių kalbos mokytojos Laimos Dargužienės, parengė meninę kompoziciją „Daktaras Meras Šachnelis Abraomas“. Poetiniu žodžiu „Saulėtekio“ mokiniai konferencijos dalyviams iš įvairių Lietuvos mokyklų papasakojo apie Šachnelio Abraomo Mero – žymiausio tarpukario Panevėžio žydo –– gyvenimą ir veiklą. Šis žmogus savo, kaip gydytojo, veikla nusipelnė pačios didžiausios pagarbos: XX a. pradžioje gyvenusius panevėžiečius gydė nepaisydamas jų tautybės, kiekvienam ligoniui skyrė tiek dėmesio, kiek jo reikėjo, nemokamai gydė vargstančiuosius, vadovavo privačiai Žydų ligoninei ir savo iniciatyva įsteigtoms gydytojų draugijoms, pirmasis Lietuvoje sukūrė medicinos draudimą. Ariogalos kultūros centre vykusioje nacionalinėje konferencijoje ir „Saulėtekio“ moksleiviai labai daug sužinojo apie žydus, gyvenusius įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Tokia patirtis, pasak mokyklos Tolerancijos centro koordinatorės Irenos Gasiūnienės, yra naudinga tiek mokantis istoriją, tiek ruošiantis dalyvauti panašaus pobūdžio renginiuose.
Už nuoširdų bendradarbiavimą ir suteiktą informaciją apie daktarą Šachnelį Abraomą Merą dėkojame Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkui Gennady Kofman.

Mokytoja Laima Dargužienė

Škirpa galiausiai kovojo už lietuvius, o ne už Lietuvą

Škirpa galiausiai kovojo už lietuvius, o ne už Lietuvą

Mark Adam Harold 

Gal iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšminga ir banalu, bet viena iš savivaldybės funkcijų yra spręsti kaip vadinti savo teritorijos gatves. Tuo būdu, gyventojų atstovai gali išreikšti vietinės bendruomenės vertybes, tiek saviems, tiek pasauliui. Labai malonu ir naudinga, kai istorija yra įrašyta ne tik bibliotekose esančiose knygose, o ir ant gatvių pavadinimų lentelių, kurias gyventoja mato kasdien.

Dažniausiai nekyla klausimų dėl gatvių pavadinimų tinkamumo, pavyzdžiui niekas nekvestionuotų Jono Basanavičiaus vardo suteikimo miesto gatvei. Jo nuopelnai yra visiems tokie akivaizdūs, kad visi Lietuvos miestai su pasididžiavimu turi tokią gatvę savo centre.

Kartais gatvės pavadinimų pasirinkimo procesas tampa gilius jausmus žadinančia kontroversija, nes gatvės yra miesto kraujagyslės, ir visiems suprantama, kad pavadinimai yra žymiai daugiau nei būdas surasti pastatus. Gatvės pavadinimai yra miestiečių širdžių turinio atspindys.

Miesto vertybės

Retai Vilniaus Tarybos posėdžių salėje kalbame apie vertybes. Yra daug kitų būtinų buitinių dalykų Vilniuje, kartais net gyvybiškai svarbių reikalų arba sudėtingų finansinių problemų, reikalaujančių labai skubių sprendimų, kad gyventojams gyvenimas būtų patogesnis ir produktyvesnis. Kai tūkstančiams vilniečių reikia pavežimo į darbą, Taryboje svarstome kiek autobusų mums reikia pirkti, o “miesto vertybės” atrodo kaip sunkiai diskutuojama abstrakcija, nereikalinga sprendimo priėmimo procese. Mąstome savo galvomis, o ne širdimis. Na, taip mąstyti yra lengviau ir atrodo logiška.

Tačiau, be vertybinių pamatų, man sunku įsivaizduoti, kaip Taryba gali dėlioti prioritetus net debatuose apie transporto priemonių pirkimus. Sakyčiau, kad vertybių identifikavimas ir pasirinkimas yra esminis Tarybos narių darbas, o autobusų pirkimas, arba vaikų darželių skaičius, arba šildymo teikimo kainos mažinimas turi būti tiesiog mūsų suderintų vertybių pasekmė.

Atitinkamai, kai gyventojai pranešė man, kad Vilniuje turime gatvę prie pat Gedimino kalno, pavadintą antisemitinės organizacijos vadovo vardu, man tai skambėjo kaip visiškai nepriimtina situacija, kuri nedera prie musų deklaruojamų laisvos Lietuvos ir šiuolaikinių atviro Vilniaus vertybių.

Minėta antisemitinė organizacija vadinasi Lietuvių (o ne Lietuvos) Aktyvistų Frontas, ir tos organizacijos vadovas buvo Kazys Škirpa. Jo vardas po nepriklausomybės atkūrimo buvo suteiktas gatvei tarp Gedimino kalno ir Vilnelės.

KAIP IR DAUGUMA VILNIAUS GYVENTOJŲ, AŠ NEŽINOJAU, KAS BUVO TAS ŠKIRPA. MAN BUVO NESUVOKIAMA, KAD GATVĖ EUROPOS SĄJUNGOS NARĖS SOSTINĖJE TURĖTŲ ANTISEMITINĖS ORGANIZACIJOS VADOVO VARDĄ KAIP PAVADINIMĄ. KAIP TAIP GALI BŪTI?

Juk ta laisva Europa, kurioje gyvename, gimė po baisiausio karo žmonijos istorijoje, o didelė dauguma Lietuvos žydų – mirė, t. y. buvo nužudyti antisemitų kaimynų rankomis ir kulkomis etniniu pagrindu. Vyrai ir moterys, seneliai ir vaikai, Lietuvos gyventojai ir piliečiai – sumesti į duobes kaip šiukšlės.

Vilnietis Abraham Sutzkever, “The greatest poet of the Holocaust”, testifying at Nuremburg.

Juk Gediminas, kurio vardu pavadintas kalnas, ant kurio stovi jo pilis, siuntė laiškus į Vakarus ir kvietė žydus į Lietuvą gyventi be baimės bei prisijungti prie Tautos gerovės sukūrimo.

Ar galima tai pamiršti?

Ar galima tai pamiršti?

Tikrai neįmanoma pamiršti nacistinės Vokietijos nusikaltimų, kurie buvo įšvykdyti II-ojo Pasaulinio karo metais. Maža to, būti šališku ir manyti kad tavęs tai neliečia – dvigubas nusikaltimas. Šiais žodžiais pradėjo savo kalbą Panevėžio miesto mero pavaduotojas Petras Lomanas, mitinge, skirtame Tarptautinei Halakausto atminimo dienai, prie memorialo „Liūdinti žydų motina“, Panevėžio miesto žydų kapinėse.

Šiandien net žvarbus oras ir nesibaigiantis lietus primena mums tragišką Holokausto laikmetį, kai buvo žvėriškai sunaikinti 6 mln. Europos žydų. Pasaulyje neturi būti vietos antisimetizmui, t.p., kaip ir terorizmui, karams ir nepakantumui vieni kitiems.

Lietuvos žydų (Litvaku) bendruomenės vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas, mitinge pasakė, kad šiandien mes minime visus nukankintus ir sušaudytus žydus visuose Lietuvos miestuose ir vietovėse, jų daugiau negu 200 tūkstančių. Tik nedaugeliui pavyko išgyventi  koncentracijos stovyklose, getuose, kalėjimuose siaubingais karo metais. Daugiau negu 600 tkst. žydų kariavo II-ojo Pasaulinio karo metu preš  nacistinę Vokietiją. Daugelis žuvo arba grįžo iš karo laukų, tapę invalidais. Mums ir mūsų kartai svarbu išsaugoti Holokausto atminimą.

LŽB pristatytas Sergejaus Kanovičiaus, tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto projektas:  „Apkabinti būtąjį kartinį”

LŽB pristatytas Sergejaus Kanovičiaus, tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto projektas: „Apkabinti būtąjį kartinį”

Holokausto aukų atminimo dienai skirtą renginį, poeto Sergejaus Kanovičiaus tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto projektą:  „Apkabinti būtąjį kartinį”, sveikinimo žodžiu pradėjo LŽB pirmininkė Faina Kukliansky. Ji kalbėjo apie neraminantį antisemitizmo augimą ir jo pasekmes. “Yra daug šalių, kurios neišgyveno Holokausto ir nesupranta, kodėl jis įvyko. Palyginkim, daugelis mūsų nelabai domisi, kas vyksta Sirijoj ir nelabai domisi, kas vyksta toje ar kitoje tolimoje valstybėje. Reikėtų vis tik plačiau žiūrėti į antisemitizmą. Tik bendromis jėgomis galime pasiekti, kad joks genocidas, joks Holokaustas nebepasikartotų. Mes visiems garsiai pasakėme, kad neužmiršime savo žydų aukų. Tikrai jų nepamiršime.” Šį gražų lyrinį minėjimą Faina Kukliansky pasiūlė pradėti Tylos minute, pagerbiant Holokausto aukas.

Visuomenė buvo kviečiama ateiti į Sergejaus Kanovičiaus tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto koncertą, pajausti ir išgirsti atsakymus į svarbius klausimus. Kvietimas į renginį patraukė akį su jame užrašytais klausimais:

Ar gali po vienu skliautu susitikti jidiš ir lietuvių kalba?
Ar galima pajusti, kad skamba lopšinė, jei nesupranti žodžių?
Ar galimas dialogas tarp dainuojančio jidiš ir skaitančio savo lietuvišką kūrybą?
Ar gali meilė, ilgesys ir užuojauta, susitikti atmintyje?

Susirinko pilna Jašos Heifetzo salė. Iš tikrųjų tai buvo labai jaudinanti nuoširdi programa, priminusi prarastus mūsų žmones, nekaltas žydų aukas, ne vienas klausėsi su ašaromis akyse.  Sergejus Kanovičius skaitė jautriomis stygomis parašytus savo kūrinius – gerus eilėraščius ir pasakojimus, po to jjdiš dainas dainuodavo Rafailas Karpis, akomponavo Darius Mažintas.

 

Čia pateikiamas vienas iš skaitytų Sergejaus Kanovičiaus kūrinių. “ Užrašas ant antkapio: Frau Finkelstein gest. 1928 X 17″.

Laba diena, frau Finkelštein. Jūs nepyksite, jei aš Jus taip ir vadinsiu toliau – taip, kaip čia ir parašyta – frau Finkelštein?

Ačiū Jums. Jūs nepykite, frau Finkelštein, kad taip nutiko. Tiesiog taip susiklostė. Beje, o kodėl čia, Kauno žydų kapinėse, Jus užrašė ne hebrajiškai, o lotyniškai ir, negana to, pridė- jo „frau“? Ar Jūsų vyras buvo vokietis, frau Finkelštein? Na, gerai, gerai, suprantu, kad lendu ne į savo reikalus. Tiesiog, žinote, įdomu – ne visur Lietuvoje žydų kapinėse sutiksi kokią frau. Gaila, kad Jūsų nuotraukos nėra. Greičiausiai buvo. Iš Jūsų, frau Finkelštein, tik postamento dalis ir teliko, viršus turbūt dabar jau kokio nors namo laiptas, o gal kortų stalas – juodas marmuras, žvakių liepsna, raudonojo vyno taurė, kortų kaladė ir pikų dama, kaip tik Jūsų nuotraukos vietoje, ten pokerį žaidžia, intelektualus žaidimas vis dėlto, ne koks nors „Durnius“.

Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininkas Vilniaus žydas Tobijas Jaafetas sako, kad liko gyventi, nes jo gyvybę gelbėjo Pasaulio teisuoliai

Ilona Rūkienė

Nacių okupacijos pradžioje mano motina Berta Jaafetienė su manimi, dėdė Lazeris Frenkelis su sūnumi buvo įkalinti Kauno gete. Mano tetos Sonia Garsel ir Gita Kupsik su savo vyrais ir sūnumis Monia ir Azreliu buvo įkalinti Rygos gete. Mano močiutė, tėvo motina, Zelda Jaafet buvo įkalinta Rezekneje, Latvijoje. Visi šie išvardyti artimiausi mano giminės buvo nužudyti. Iš jų likau gyvas tik aš vienas. Fašistinė okupacinė valdžia siekė, kad žydai, čigonai ir neįgalieji būtų sunaikinti. Juos pavertė beteisiais vergais, beveik visus išžudė. Liko masinių žudynių kapai. Lietuvoje tokių yra per 200. Likau gyventi, nes mano gyvybę gelbėjo pasaulio teisuoliai, Lietuvos pulkininkas Juozas Katinskas, jo sesuo Kotryna Katinskaitė, ponia Juodvalkienė. Mane gelbėjo Marija Katinskienė, Ona Doveikienė, kunigas Alminas, profesorius Konstantinas Jablonskis.

Kalbamės Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos išvakarėse. Ką Jums reiškia ši diena, ar dažnai sugrįžta prisiminimai?

Aš labai pasenau, pastaruoju metu iš namų praktiškai neišeinu. Dar turiu žmoną, su kuria jau daugiau kaip 60 metų esame kartu, bet ji dar labiau serga negu aš. Mūsų jausmus ir mintis atrofuoja ligos. Holokausto aukų minėjimai man išdilo ta prasme, kad jau praėjo daug metų ir savo tragiškų pergyvenimų, kuriuos aš sunkiai išgyvenau, stengiuosi neprisiminti, kad nesinervinčiau. Toks mano požiūris.

Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena #WeRemember

Sausio 27-ąją visame pasaulyje minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Šią dieną, 1945 m. buvo išlaisvinta Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla.

Nuo 2005 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja šią dieną paskelbė kasmetine Tarptautine Holokausto aukų atminimo diena.

Ši diena labai svarbi visame pasaulyje, nes tarp mūsų vis dar gyvena žmonijos košmaro liudytojai – Holokaustą išgyvenusieji. Nes iki šiol – antisemitzmas vis dar egzistuoja net ir XXI a. visuomenėje.

Neišmokta istorija yra linkusi kartotis, todėl minėdami šią dieną ir pagerbdami visas aukas – mes saugome ateities kartas ir skleidžiame žinią, kad tai – negali pasikartoti. Nei vienai tautai, rasei ar socialinei žmonių grupei.

Šiemet Pasaulinis žydų kongresas antrą kartą organizavo socialinę akciją #WeRemember skirtą pagerbti Holokausto aukoms – Lietuvoje aktyviai bendradarbiaujant ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei.

Visą mėnesį žmonės buvo kviečiami fotografuotis su užrašu #WeRemember (#Mes Prisimename) ir publikuoti socialiniuose tinkluose

Mes džiaugiamės, kad šiemet ši diena Lietuvoje yra minima taip gražiai – visuomenininkai, politikai, žurnalistai, mokyklos iš įvairių Lietuvos kampelių, organizacijos, nuomonės lyderiai jungėsi prie socialinės kampanijos ir dalinosi ne tik savo nuotraukomis, bet ir mintimis – jautriomis istorijomis.

 

Europos parlamente sausio 24 dieną paminėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Europos parlamente sausio 24 dieną paminėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena

Minėjimą pradėjo EP vice pirmininkė Mairead McGuinness, pažymėdama, kad pagerbimo ceremonija organizuota kartu su Europos žydų kongreso vadovu Mošė Kantoru.  Mairead McGuinness dėkojo Izraelio Kneseto pirmininkui, atvykusiam pagerbti Holokausto aukų atminimo, taip pat Europos rabinams ir Briuselio vyriausiam rabinui. Ceremonijoje dalyvavo ir Europos šalių žydų bendruomenių vadovai, Lietuvos žydų benruomenę atstovavo Faina Kukliansky .

Buvusio Vilniaus geto kalinio Samuelio Bako paveikslų nuotraukos

Pateikiame dailininko Samuelio Bako paveikslų nuotraukas iš jo kolekcijų.

Prof. Marko Petuchausko prašymu šias nuotraukas atsiuntė Pucker Gallery ir leido jas publikuoti LŽB tinklalapyje (šioje Bostono galerijoje saugomi tapytojo Samuelio Bako kūriniai).

„Paveikslų nuotraukas,- rašo M. Petuchauskas,- atrinkau iš dailininko 2002 m. parodų „Samuel Bak: Return to Vilna“ katalogo. Šių dviejų parodų paveikslų kolekcijos Lietuvoje nebuvo eksponuojamos. Jie atrinkti straipsniui „Samuelio Bako sugrįžimas“ ir iliustruoja mano teiginius apie įspūdingą tapytojo meno atgimimą, naują kūrybos šuolį.

Čia tiktų parodyti paveikslą, kurį Bakas jaudinančiai dedikavo man, sužavėtas Tarptautinėmis meno dienomis Vilniaus geto teatrui atminti (2002).

Dailininko tėvui atminti -Yona 

#WeRemember 2018

GYVENO KARTĄ AIZIKAS KANOVIČIUS

Aut. Sergejus Kanovičius

Rocha (Rocha-Samuraj) ir Dovydas Kanovičiai, Saliamono broliai – Mošė-Jankelis, Aizikas ir Motlas, sesuo Chava (Iš Sergejaus Kanovičiaus ir Lisos Abukrat-Kanovich asmeninių archhyvų)

Dangus buvo vaiskiai mėlynas. „Toks švarus, beveik kaip vanduo Jonavos namo kieme“, – pagalvojo Aizikas Kanovičius ir vėl užsimerkė. Iš dangaus mėlynės krito negausios snaigės. Tokios, kurias, atrodytų, galėtum suskaičiuoti. Kaip šeimos narius – snaigė Sara, snaigė Rosette, snaigė Josifas ir snaigė Bernardas – viena, dvi, trys, keturios, užsimerkęs skaičiavo Aizikas

– Greičiau, judinkitės, judinkitės, pirmyn, pirmyn, traukinys nelauks, – girdėjosi ataidintis įsakmūs balsai.

– Aizikai, Aizikai, kelkis, mums nedaug beliko – dar truputį –ir mes traukiny. Ir dar kiek – mes jau namie, Paryžiuje, – šnabždėjo prie draugo palinkęs, rankas nuo šalčio po pažastimis susikišęs Morisas-Moišė Zuskindas.

Aizikas mintimis nukeliavo į pirmuosius – gimtuosius namus – į Jonavą, Žvejų gatvę. Į 1920 metų gruodį, kai, peržengęs slenkstį, išdidžiai tarė:

– Tai štai, turiu pasą. Su paties burmistro Ramoškos parašu. Dabar jau galėsiu važiuoti.

– Kada? – paklausė tylenis Šloimė.

Filmas, kuriame dar daugiau informacijos apie žydų keršto plano detales po Antrojo pasaulinio karo išnuodyti Vokietijos miestus

Abba Kovneris stovi Vilniaus geto kovotojų centre, kai kurie  jų vėliau prisijungė prie būrio “Nakam”.

The Times of Israel, vertė Ilona Rūkienė

DB 4-asis TV kanalas rodys filmą, sakoma, seniai dingusias dokumentines juostas, kuriose pasakojama, kaip žydai kovotojai nusprendė atkeršyti už 6 milijonų žudynes.

Naujame dokumentiniame filme ketinama pasakoti apie niekada nerodytą Holokaustą išgyvenusių žydų keršto planą: po II pasaulinio karo nunuodyti šimtus tūkstančių vokiečių.

Filmas “Holokaustas: keršto sąmokslas” – apie Vilniaus geto kalinį, pasipriešinimo kovotoją ir  poetą Abbą Kovnerį ir kitus kovotojus, naudojant A.Kovnerio prisiminimus, kuriuose išsamiai  papasakota apie keršto planą.

Filmo juostos įrašytos 1985 m., kai Kovneris sunkiai sirgo vėžiu. Kovotojų būrys 1946 m. planavo užnuodyti vandentiekius keliuose Vokietijos miestuose, be to  dar buvo antras planas – nužudyti tūkstančius SS kariškių, kuriuos amerikiečiai laikė įkalinę specialioje stovykloje.

Pasakojama, kad Kovneris atskleidė, kaip jo organizacija, pavadinta “Nakam” (hebrajų kalba – kerštas), įsiskverbė į Hamburgo, Niurnbergo, Frankfurto ir Miuncheno vandentiekius, kad arsenu užnuodytų vandenį. 

DELFI jungiasi prie akcijos #MesPrisimename

Pagrindinis naujienų portalas DELFI jungiasi prie šiuo metu visame pasaulyje vykstančios akcijos #WeRemember (#MesPrisimename). Ši akcija skirta pagerbti Holokausto aukoms ir platinti žinią, kad tai negali pasikartoti nė vienai tautai, rasei ar socialinei žmonių grupei.
Ta proga penktadienį DELFI TV Gyvai svečiavosi Vilniaus geto kalinė, aktyvi Holokausto atminties įamžinimo puoselėtoja Fania Jocheles-Brancovskaja.

ISTORIJA APIE ISTORIJĄ  ARBA SAMUELIO BAKO SUGRĮŽIMAS

ISTORIJA APIE ISTORIJĄ ARBA SAMUELIO BAKO SUGRĮŽIMAS

Prof.habil.dr. Markas Petuchauskas

Dabar, praėjus laiko tarpsniui nuo Samuelio Bako muziejaus atidarymo, norėčiau grįžti atgalios. Prisiminti, kaip prasidėjo šio pasaulinio garso tapytojo kelionė į Lietuvą. Prisiminti, ką aš patyriau. Juolab, kad šie potyriai prasideda 1943-aisiais metais.

Bakas turbūt  niekad neatsiverdavo tiek giliai, kaip savo įžangoje į lietuviškąjį knygos „Nutapyta žodžiais“ vertimą. Jis pasakoja, kaip jį „kankino“ Vilnius, kaip stengėsi jį užmiršti ir kaip niekad negalėjo to padaryti. Daugiau kaip pusę amžiaus dailininkas buvo uždėjęs tabu mintims apie Vilnių. Apie laimingos vaikystės miestą ir nužudytų artimųjų krauju persisunkusią žemę, į kurią niekad nekels kojos.

Drįstu teigti, kad bene pirmas po šešiasdešimties metų, netikėtas priminimas apie Vilnių buvo Pinkas. Itin malonu, kad apie Pinką pirmąkart Bakui priminė 1997 m. žurnalas „Krantai“ (nemokėdamas kalbos, dailininkas apsiriko pagalvojęs, kad tai Lietuvos kultūros ministerijos leidinys). Specialus žurnalo trečias numeris – tai mano 1994-aisiais įsteigto Lietuvos žydų kultūros klubo leidinys. Žurnalas buvo rengiamas mano iniciatyva, klubo lėšomis ir skirtas Tarptautinėms meno dienoms Vilniaus geto teatrui atminti. Lietuvos Nacionalinio muziejaus bendradarbė Simona Likšienė parašė žurnale apie muziejuje saugomą Pinką ir patalpino knygos viršelio puslapį. Pinkas – tai Civilinių įrašų knyga, kurią tvarko Chevra Kadiša (Šventoji bendruomenė, besirūpinanti laidotuvėmis ir mirusiųjų registravimu). Pinkas buvo pradėtas 1880-ųjų įrašais, o paskutinysis pažymėtas 1903-aisiais. Priverstinių darbų metu rūšiuodamas bei atrinkdamas vokiečiams dokumentus ir knygas, Avromas Suckeveris rado šią knygą ir slapčiomis įnešė į getą. Didysis žydų poetas kartu su bičiuliu Šmerlu Kačerginskiu padovanojo Pinką Bakui ir paprašė berniuką užpildyti piešiniais tuščius knygos puslapius. Taip gimė mažojo vunderkindo piešinių serija. Du piešiniai patalpinti ir Simonos Likšienės rašinyje „Krantuose“. Tame pačiame žurnalo numeryje paskelbėme ir ištrauką iš Suckeverio knygos „Fun Vilner geto“. Tai bene ryškiausias Samuelio Bako portretas. Nutapytas Suckeverio plunksna, išpranašavusia iškilaus žydų dailininko gimimą. Pasakojimas nuspalvintas jaudulio ir humoro. „Kas yra ekspresionizmas?“- paklausė berniukas rašytojo. Klausimas, prisipažįsta Suckeveris, išmušė jį iš vėžių, o paaiškinimo berniukas nesuprato. „Žinote, ką,- nutraukė jis mane.- Nupieškite tai. – Nemoku, brangusis… – Kaip galima nemokėti nupiešti dalyko, kurį žinai?- gūžtelėjo pečiais devynmetis. Tą vakarą aš supratau, kad greta visų Vilniaus geto keistenybių atsirado dar viena.“

Grįžtu į 1943 metus. Mes su motina nuėjome į surengtos kovo mėnesį Geto teatre dailės parodos atidarymą. Pirmą kartą pamačiau mažąjį Baką. Čia aš, dvylikametis vaikinukas, pamačiau ir pirmuosius Samuelio piešinius, kurie įsiminė visam gyvenimui.