Holokaustas

Holokausto siaubai  – vaikams pritaikytame filmuke

Su daugeliu svarbių, bet baisių istorijos įvykių, mūsų vaikai susipažįsta ir juos aptaria ugdymo įstaigose. Nors daugelis mūsų žino apie Holokausto siaubus, bet ar kas nors gali išties suvokti, kaip koncentracijos stovykloje turėjo jaustis vaikas? Tai – emociškai labai sudėtingas turinys, tačiau Didžiojoje Britanijoje įsikūrusi kompanija „Fettle Animation“, kurianti edukacinius filmus vaikams, ėmėsi šio iššūkio.

„Holokausto vaikai“ – tai daug prestižiškiausių apdovanojimų susižėręs animacinis serialas (šeši trumpi filmukai) vaikams apie Holokaustą. Tai – piešta dokumentika, padedanti vaikams suvokti skausmingą istorijos tarpsnį.

Ar tikrai reikia nuo mažų dienų vaikams pasakoti apie Holokaustą?

Ar tikrai reikia nuo mažų dienų vaikams pasakoti apie Holokaustą?

Dalinamės Arielos Freedman – rašytojos, dėstytojos, žydės, šiuo metu gyvenančios Kanadoje – straipsniu.

Kai sūnui buvo dešimt, jis paprašė pagalbos ruošiant projektą mokyklai.

  • Man reikia apklausti šeimos narius, – pasakė jis man ir septynerių broliui. – Jei jums reikėtų skubiai palikti namus ir jūs nežinotumėte, ar galėsite grįžti, ką pasiimtumėte?
  • Lego! – daug nedvejojęs atsakė brolis.
  • Vėl mokotės apie Holokaustą? – toks buvo mano atsakymas.

Leidžiame vaikus į žydų mokyklą, kad jie išmoktų gimtosios kalbos, gilintųsi į tradicijas ir saviškių istoriją. Bet šitai man atrodo dar per anksti, per greit. Gimus pirmagimiui, mano gera draugė, ne žydė, padovanojo kūdikiui paveikslėlių knygą apie Holokaustą. Paveikslėlių! Ji buvo graži, juodai balta su geltonais akcentais – žvaigždele, kūdikio antklodėle. Aš ją paslėpiau. Išmesti atrodė negražu, bet nebuvo ši knygelė ir vakaro skaitymui.

Užuojauta mirus Margaretai Holzman

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su skausmu praneša, kad 2017 gegužės 14-ąją Vokietijoje, Dörverdene užgeso šviesios atminties Margaretos Holzman gyvybė. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Frumai Vitkinaitei-Kučinskienei, artimiems draugams ir visiems, pažinojusiems Margaretą.


Margareta Holzman gimė 1924 12 27 Tiuringijoje, Jenoje dailininkų Helenos ir Makso Holzmanų šeimoje. 1923 metais Margaretos tėvas Maksas Holzmanas su žmona Helena persikėlė gyventi į Lietuvą ir įsteigė “Pribačio“ knygyną bei leidyklą Kaune, tiesusius kultūros tiltus tarp Lietuvos ir Vakarų Europos.
„Pribačio“ knygynas tapo didžiuliu traukos centru ne tik Kauno inteligentijai, bet ir pabėgėliams iš nacistinės Vokietijos. Šiame knygyne buvo galima įsigyti Arnoldo Cveigo, Tomo Mano, Liono Foichtvangerio ir kitų žinomų Vokietijos rašytojų knygų, kurios Vokietijoje, į valdžią atėjus Hitleriui buvo uždraustos ir deginamos.
1936 metais Holzmanai atsisakė Vokietijos pilietybės, tapo nepriklausomos Lietuvos piliečiais. Deja, Lietuvos pilietybė neišgelbėjo Makso Holzmano ir vyresniosios Holzmanų dukters Marijos nuo žūties pirmaisiais karo mėnesiais Kaune. Įveikusios savo neviltį ir skausmą, Margareta ir jos motina Helena įsitraukė į Kauno geto žydų gelbėjimą. Jų bute Kaune nuolat gyvendavo po keletą Kauno geto pabėgėlių, kol jiems buvo surandamos saugesnės vietos. Karui pasibaigus, Helena Holzman įsidukrino išgelbėtą mergaitę Frumą Vitkinaitę, kurios tėvai ir brolis žuvo likviduojant Kauno getą. Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė per visą savo gyvenimą, iki paskutiniųjų Helenos Holzman, o dabar jau ir Margaretos Holzman gyvenimo dienų, jautė jų abiejų nuoširdžią meilę, šilumą ir globą. Tik Helenos ir Margaretos Holzman dėka, Holokausto siaubą išgyvenusi maža mergaitė, sugebėjo pradėti pilnavertį gyvenimą iš naujo.
Karui pasibaigus, Margareta Holzman baigė Agronomijos fakultetą Lietuvos Žemės ūkio akademijoje, vėliau aspirantūrą Maskvoje Augalų fiziologijos institute, o sugrįžusi į Lietuvą, dirbo moksline bendradarbe Lietuvos MA Biologijos institute ir Kauno botanikos sode.
Po ilgų laukimo ir pastangų metų, 1965-aisiais Helenai ir Margaretai Holzman buvo leista emigruoti į jų gimtąją šalį, Vokietiją. Helena ir Margareta apsigyveno Giesene, kur Margareta ir toliau tęsė savo darbus pagal specialybę, o jos motina Helena sugrįžo prie savo jaunystės aistros – tapybos darbų. Deja, praėjus vos trims metams po ilgai laukto sugrįžimo į gimtąją šalį, Helena Holzman žuvo per autoavariją.
Didžiulis Margaretos Holzman nuopelnas – išsaugotas jos motinos Helenos dienoraštis, rašytojo Reinhardo Kaizerio dėka dienos šviesą išvydo pirmiausia Vokietijoje (knyga „Das Kind soll Leben“, 2000), vėliau ši knyga buvo išversta į daugelį kalbų.
2003 m. knyga „Šitas vaikas turi gyventi“ išleista lietuvių kalba, ji tapo atspirties tašku, kuriant dokumentinį filmą „Vilties etiudas“ (režisierė Lilija Kopač, scenarijaus bendraautorė Danutė Selčinskaja). Margareta Holzman savo namuose Giesene labai šiltai ir draugiškai priėmė dokumentinio filmo kūrėjų komandą. Atmintyje išliko nuostabios bendravimo akimirkos su Margareta, jos išraiškingas pasakojimas apie karo laikų įvykius Kaune, labai skaudžiai palietusius ir Holzmanų šeimą (dok. filmas „Vilties etiudas“,www.issigelbejesvaikas.lt)

Kam naudingas žydų bolševikų mitas?

Kam naudingas žydų bolševikų mitas?

Donatas Puslys, Bernardinai.lt

JAV istoriko, Jeilio universiteto istoriko Timothy Snyderio knyga „Juoda žemė. Holokaustas kaip istorija ir perspėjimas“ yra labai svarbi keliais aspektais. Viena vertus, ji puikiai išanalizuoja Adolfo Hitlerio politiką ir atskleidžia, kodėl yra klaidinga manyti jį buvus Vokietijos nacionalistu, kai iš tiesų jis buvo zoologinis anarchistas, kuriam buvo svarbiausia rasių kova ir stipresniųjų išlikimas atsiriekiant užtektinai vadinamojo Lebensraum. Puikiai išanalizuotos ir A. Hitlerio politinės inovacijos, kurios, vėliau eksportuotos į užkariautus kraštus, atnešė tragiškų padarinių – institucijų hibridizaciją, anarchijos eksportą, valstybių griovimą kuriant zonas, kuriose negalioja jokia teisė ir atsiveria kelias masinėms nupilietintų žmonių žudynėms, Vokietijos žydų globalizavimas antisemitinę kortą pasitelkiant propagandai, kad nacių karas yra antikolonijinė pastanga išvaduoti pasaulį nuo tariamo žydų dominavimo, karo sampratos pakeitimai atmetant visas konvencijas, virš kurių iškyla tik fiurerio valia siekti stipriausios rasės dominavimo.

Knygoje paneigiamas mitas, kad Vidurio ir Rytų Europos gyventojai buvo užkietėję antisemitai, kurie tik ir laukė progos suvesti sąskaitas su savo kaimynais žydais. Parodoma, kad Holokausto mastai siaubingiausi buvo tose teritorijose, kurios patyrė dvigubą – iš pradžių sovietinę, po to nacistinę – okupacijas. Naciai rinkdami vietinius kolaborantus puikiai išnaudojo politinius, socialinius ir ekonominius svertus, susiformavusius sovietinės priespaudos metu. T. Snyderis atskleidžia, kad Holokaustas buvo siaubingiausias ten, kur naciams, neretai su sovietų pagalba, pavyko sunaikinti valstybę, kartu atimant iš žmonių ir pilietybę, panaikinant teisę.

LŽB pirmininkės F. Kukliansky kalba, minint Yom Hashoa prie Panerių memorialo

LŽB pirmininkės F. Kukliansky kalba, minint Yom Hashoa prie Panerių memorialo

Šiandien minime Yom Hashoa, pagal Izraelio Valstybės įstatymus, ši diena žymi nacionalinę Holokausto ir heroizmo atminimo dieną. Šią dieną Izraelis ir pasaulis mini Holokausto aukas ir didvyrius, kurie visomis išgalėmis priešinosi nacių vykdytai politikai.

Norėčiau pabrėžti, jog Holokausto atmintis, o kartu ir visa žydų istorija neapsiriboja vienos valstybės, vienos religijos, vienos tautos patirtimi. Izraelis mini šią dieną nuo 1953-ųjų, o čia, Lietuvoje, Paneriuose, minėdami Yom Hashoa, susirinkome jau dešimtąjį kartą. Pirmasis Yom Hashoa minėjimas vyko buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių bei  žydų vilniečių palikuonių, asociacijos „Beit Vilna“ iniciatyva. Šiandien su mumis nėra  „Beit Vilna“, tačiau Holokausto aukas kartu mini žydai iš viso pasaulio – Geros valios fondo tarybos nariai, dauguma turintys litvakiškų šaknų. Ačiū Jums už tiesiamus atminties tiltus tarp Lietuvos, Izraelio ir pasaulio.

Yom HaShoa primena ne tik apie masines žydų žudynes lietuvių rankomis vykdytas čia ar sistemingai vykusias fašistinėje Vokietijoje bei kitose valstybėse. Tai primena, kas mes, žydai,  esame, jog net  totalitarinis naikinimo mechanizmas nesugniuždė mūsų dvasios, mūsų tikėjimo, mūsų tapatybės.

Holokausto metu vyko didžiulis žydų pasipriešinimas pogrindyje, ne ką svarbesnė ir kova buvo su pačiu savimi – už savo orumą kančios ir mirties akivaizdoje. Eidami pasmerktųjų taku ir dabar mes kovojame – priešinamės abejingumui, užmarščiai, nežinojimui. Holokaustas neužbaigė žydų istorijos, 2017-aisiais tęsiasi Lietuvos žydų kelias istorinio teisingumo link, dar liko daugybė neatsakytų klausimų. Restitucija, Holokausto atmintis, žydų istorijos dėstymas Lietuvos mokyklose, Pasaulio Tautų Teisuolių įamžinimas ir žydų žudikų pasmerkimas bei paveldo išsaugojimas – tai tik keletas pavyzdžių, kurie įeis į XXI a. žydų ir visos Lietuvos istoriją.

Ką tik 70 000 pasmerktųjų mirčiai taku ėjo dar viena moksleivių karta, jauni ir vyresni, kai kurie dar menantys Holokaustą žydų bendruomenės nariai bei visi kiti, kuriems rūpi Holokausto atmintis. Esu be galo dėkinga visiems Jums.

Pagal Izraelio valstybės tradiciją, skambant sirenai,  kviečiu pagerbti Holokausto aukų atminimą susikaupimo minute.

Yom Hashoah: Holokausto atminimo diena

Yom Hashoah: Holokausto atminimo diena

Pilnas Holokausto aukų paminėjimo dienos pavadinimas yra „Yom Hashoah Ve-Hagevurah“, pažodžiui – „Holokausto ir heroizmo atminimo diena“. Žydų kalendoriuje ji žymima 27 Nisano mėnesio dieną – tai savaitė po septintosios žydų Velykų dienos ir savaitė iki Yom Hazikaron (Kritusių Izraelio karių atminimo dienos). Kai 27-oji Nisano diena išpuola penktadieniais ar sekmadieniais, Yom Hashoah keliama į sekančią dieną, kad nesikirstų su Šabu. (Hebrajų kalendoriuje 27 diena niekad nesutampa su pačiu Šabu.)

2017-aisiais metais Yom Hashoah minima balandžio 24 d.

Šią dieną 1951-ųjų metų balandžio 12-tą dieną išrinko Knesetas (Izraelio parlamentas), tačiau žmonės ir žydų bendruomenės ją pažymi visame pasaulyje.

Romų kančių keliai

Romų kančių keliai

Istorikas Ilja Lempertas teigia: „nebuvo žydų holokausto, nebuvo čigonų holokausto. Holokaustas buvo vienas. Jis prasidėjo, kai dar prieš karą visos vienos valstybės jėgos buvo nukreiptos naikinti kitų tautybių žmones“.

Apie žydų holokaustą publikuota nemažai studijų ir atsiminimų, o romų holokausto temai skirta literatūra yra kur kas kuklesnė. Neabejotina, kad V. Beinortienės ir D. Tumasonytės iš koncentracijos stovyklose kalėjusių ir gyvų likusių romų artimųjų surinkta, nuotraukomis ir archyvų dokumentais iliustruota medžiaga turės išskirtinės vertės.

Autorėms sutikus, pristatome ištraukas iš V. Beinortienės ir D. Tumasonytės knygos „Panevėžio romų kančių keliai 1941–1945 m. / Exploring the Untold Suffering of the Roma People of Panevėžys: 1941–1945“

Ištraukos iš Šiaulių universiteto doc. dr. Rolando Paulausko knygoje publikuoto straipsnio „Romų holokaustas: neskaityti romų istorijos puslapiai“:

Paneriuose nacių įkurta žudymo bazė buvo tris kartus didesnė nei dabartinis memorialas

Paneriuose nacių įkurta žudymo bazė buvo tris kartus didesnė nei dabartinis memorialas

Nuotraukoje: Tuometinis Izraelio prezidentas Shimonas Peresas Paneriuose 2013 metais. AFP-Scanpix nuotr.

Vilnius, kovo 27 d. (BNS). Antrojo pasaulinio karo metais Paneriuose prie Vilniaus nacistinės Vokietijos įkurta žudymo bazė buvo tris kartus didesnė nei dabartinis memorialas, nustatė Lietuvos istorikai.

„Memorialas yra tik nedidelė Panerių žudymo bazės dalis. Ji galėjo užimti apie 65 hektarus, dabar muziejus užima apie 19 hektarų“, – BNS pirmadienį sakė Lietuvos istorijos instituto mokslininkas Saulius Sarcevičius. Pasak jo, nuo pernai dirbantys mokslininkai aptiko penkias naujas žudymo duobes, dėl dviejų iš jų dar atliekami papildomi tyrimai.

Vokiečių istorikas iškėlė klausimą, kuris privers susigėsti daugelį lietuvių

Vokiečių istorikas iškėlė klausimą, kuris privers susigėsti daugelį lietuvių

Nuotraukoje: Christophas Dieckmannas© DELFI / Karolina Pansevič
DELFI.lt Efektyvus vokiečių bendradarbiavimas su lietuviais tapo mirtinais spąstais Lietuvos žydams. Lietuvoje žydus žudė patriotai – etniniai nacionalistai, tikėjęsi sukurti stiprią etninę valstybę be žydų, rusų, ir lenkų.

Taip išskirtiniame interviu DELFI kalbėjo žymus Vokietijos istorikas dr. Christophas Dieckmannas. Fritz Bauer institute Frankfurte prie Maino dirbantis C. Dieckmannas 2011 m. parašė fundamentalų veikalą „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944“. Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti Lietuvoje narys kelia moralinį klausimą, kodėl Lietuvos visuomenė, matydama ir girdėdama, kaip aplink žudomi žydai, neprotestavo? Jo manymu, tai didžiąja dalimi nulėmė Bažnyčios laikysena, kuriai esą tebuvę svarbu, ką daryti su pakrikštytų žydų turtu.

Paneriai – preciziškai apgalvotas žudymo fabrikas

Paneriai – preciziškai apgalvotas žudymo fabrikas

Prieš trejus metus Panerių memoriale pradėti vykdyti ir tebevykdomi tyrimai, kurių metu 2015 metais buvo atrastos iki tol nežinomos dvi žudymo duobės bei nustatytas tikslesnis 86 hektarų Panerių memorialo teritorijos plotas, Lietuvos istorijos instituto Miestų tyrimo skyriaus vedėjo Sauliaus Sarcevičiaus teigimu, yra nauji ne tik Lietuvoje, bet ir pasauliniu Holokausto mastu.
„Paneriuose įkurta taip vadinama „bazė“ buvo ne šiaip masinių žudynių vieta, bet preciziškai, iki smulkmenų žmogaus apgalvotas ir realizuotas bei nuolat tobulintas žudymo fabrikas. Sveiku protu nesuvokiama šio mechanizmo veikla tiesiogine prasme įsispaudė į žemę ir šie pėdsakai fiksuoti reljefo rekonstrukcijos plane mums tampa gyvais tų nusikaltimų liudininkais, kuriais naciai taip stengėsi atsikratyti“, – trečiadienį pirmą kartą Lietuvoje vykusios Tarptautinio Holokausto atminties aljanso (IHRA) konferencijos metu sakė Lietuvos istorijos instituto mokslininkas.
1941–1944 metais Vilniaus ypatingasis būrys, pavaldus nacistinės Vokietijos saugumo tarnybai, dėl rasinių priežasčių Paneriuose nužudė 100 tūkst. Vilniaus ir Rytų Lietuvos gyventojų – daugiausia žydų. Vilniaus pakraštyje esantis Panerių memorialas sušaudytų aukų skaičiumi yra didžiausia Holokausto vieta Lietuvoje, plačiai žinoma tarptautiniu mastu.

Paskaita  “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”

Paskaita “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”

Kviečiame visus į viešą dr. Lino Venclausko paskaitą “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”. Tai antroji Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę 2017 metais vyksiančių paskaitų ciklo, pavadinto „Šiaurės Kasablankos akademija“, skirto 1939-1940 m periodo analizei Lietuvos ir tarptautiniame kontekste paskaita. Šiaurės Kasablankos akademijoje paskaitas skaitys žinomi istorikai ir diplomatai: Alfonsas Eidintas, Saulius Sužiedėlis, Vytautas Žalys, Andžej Pukšto, Robert van Voren ir kiti.
Paskaita vyks šiandien, vasario men. 22 d, 17.00 v., Kaune, Sugiharos namuose.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija: www.lietuva100.lt
 
Pagarbiai,
Organizatoriai
Susitikimas su Holokausto liudininke Vilniaus Jono Pauliaus II progimnazijoje

Susitikimas su Holokausto liudininke Vilniaus Jono Pauliaus II progimnazijoje

Vykdant tarptautinį projektą „Dialogo veidas” sausio 24 dieną Vilniaus Jono Pauliaus II progimnazijoje įvyko 7 ir 8 klasių mokinių susitikimas su Holokausto liudininke Sulamit Lev ir ją lydėjusia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Sekretoriato ir protokolo skyriaus vadove Monika Antanaityte. Susitikimą pradėję ir juos aplankiusius svečius pasveikinę mokiniai pademonstravo puikias Lietuvos žydų istorijos žinias, atliko kelias žydiškas dainas bei sušoko “Hava Nagila” šokį.

Sulamit

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Ketvirtoji dalis

100-mesciui

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje tęsiame Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnio publikaciją. Pradžia: 2017 01- 05; 01

Jau 1941 m. birželio 25 d. posėdyje Laikinoji Vyriausybė nutarė „Kaune eiti prie policijos organizavimo, o partizanų veiklą plėsti provincijoje, kur dar yra likusių bolševikų, komunistų ir žydų gaujų[1].  Birželio 26 d. LV kreipėsi į tik ką atvykusį vokiečių armijos lauko karo komendantą Kaune generolą von Pohl’į prašydama „1) dar labiau sustiprinti valymo akciją, 2) leisti dar plačiau pasireikšti mūsų partizanų būriams[2]. Kitame tos pat dienos posėdyje premjero pareigas laikinai einantis prof. J. Ambrazevičius konstatavo, kad „Lietuvos partizanai veikia kontakte su Lietuvos aktyvistų frontu ir Laikinąja Vyriausybe“, o kur karo veiksmai jau praėję – „partizanų veikimas persiformuoja į policijos funkcijas ir šaulius[3]. Ir tai nebuvo vien žodžiai be turinio. Užsuktas mechanizmas sukosi. Štai Alytaus Tautinio darbo apsaugos kuopa darbų suvestinėje apžvelgdama savo veiklą liepos pradžioje pažymėjo, kad „pagal piliečių pranešimus sulaikyti areštuoti 36 komunistai, 9 raudonarmiečiai ir didesnis skaičius žydų[4].  Charakteringa, jog lietuvių pareigūnas tiksliai nurodė areštuotų komunistų ir raudonarmiečių skaičius, tačiau žydų suskaičiuoti nepasivargino. Jei kas bent kiek žino LAF’o platintų atsišaukimų propagandinį turinį ir supranta lietuvių kalbos vidinę semantinę logiką, manau, pakankamai aiškiai suvokia, ką tai reiškė ir kodėl taip, o ne kitaip buvo reflektuojama situacija lietuvių pareigūno raporte.

Vienintelis Holokaustą išgyvenęs Šilalės žydas – Ruvinas Zeligmanas pasakoja apie gyvenimą Šilalėje, kas vyko žydų kapinėse, kurių nebeliko, o ant buvusių namų – nei vienos lentelės su užrašu apie gyvenusius žydus

Vakarų Lietuvos miestelyje Šilalėje iki Antrojo pasaulinio karo pradžios dauguma gyventojų buvo žydai.  Mūrinė žydų sinagoga pastatyta apie 1910 – 1914 metus dabartinių V. Kudirkos ir Maironio gatvių kampe. Dabar joje „Senukų“ parduotuvė. Žydų buvusiose kapinių nebėra, yra  aptverta  žudynių vieta.

Zeligmanas

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Ruvinas Zeligmanas – vienintelis išsigelbėjęs iš 1,5 tūkstančio Holokausto metu nužudytų Šilalės žydų. Kai 1941m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, jis buvo 10-metis vaikas.

Nors Ruvinas jau seniai nebegyvena Šilalėje, kalbėdamas,  žemaičiuoja. Jo žmona taip pat žemaitė, namuose jie kalba žemaitiškai.

Šeimos namas sudegė prieš karą, degė visa gatvė, daug medinių namų,- prisimena didįjį 1939m. gaisrą R.Zeligmanas.

– Kokią Šilalę prisimenate, kai gyvenote su tėvais ir visa šeima?

– Tuo metu Šilalėje 60% gyventojų buvo žydai. Mano  tėvas  buvo religinis veikėjas: kantorius, apipjautymo specialistas, religijos mokytojas ir reznikas (košerinio skerdimo žinovas). Mokslus tėvas baigė garsioje Telšių ješivoje. Jis buvo gerbiamas žmogus, padėdavo Šilalės gyventojams, nes išmanė mediciną, gydydavo susirgusius. Šeimoje augome  4 vaikai. Mama rūpinosi namais ir vaikais. Gyvenom pasiturinčiai, tais laikais visi vaikai turėjom namuose po auksinę taurelę, mama per šventes statydavo sidabrines žvakides.

R.Zeligmanas uždega žvakes už nužudytus Šilalės žydus Vilniaus Choralinėje sinagogoje

Zeligmanas Ruvinas2

Ko neteko Vilnius per Antrąjį pasaulinį karą?

Ko neteko Vilnius per Antrąjį pasaulinį karą?

Autorius: Marius Debesis 15min.lt

Šiandien Vilnių galima apibūdinti kaip baigiantį iš potrauminio sindromo išsivaduoti miestą, jame apstu plika akimi, o kartais tik giluminiu žvilgsniu pastebimų karo žaizdų, miesto netektis liudijančių žymių, rėžiančių bendrą miesto planą, kurios kasmet vis labiau smengą į užmarštį. Siekiant visapusiškai perprasti Vilnių reikia įsigilinti į bendrą praradimų visumą, susumuojant ko neteko sostinė per karą.

vilnius-1944-58653a4296640
Žengiant per miestą ir ieškant karo ,,palikimo“ derėtų apsibrėžti kategorijas vertybių, ko neteko Lietuvos sostinė karo metu. Pradėti reikia ne nuo kultūros, o nuo žmogiškųjų netekčių, nuo žmonių, kurie buvo neatskiriama Vilniaus miesto sudedamoji dalis. Žvelgiant į skaudžiausias netektis – Vilniaus žydų holokaustas iš miesto atėmė vieną svarbiausių miesto savitumo dalių, kuri dėl svarbos žydų kultūrai suteikė Vilniui Šiaurės Jeruzalės statusą. Nors tekste bus kalbama daugiausiai apie žydus, mirtis Vilniuje tykojo kiekvieno, nepaisant žmogaus socialinės padėties, religinių ar politinių įsitikinimų.
mazasis-getas-vilnius-po-58653a4459f50

Gyventojai kviečiami pasidalinti prisiminimais apie 1941 m. nužudytus žydus prie Švenčionėlių

Niekur iš Švenčionių apylinkių gyventojų, o ypač tų, kurie yra 1941 m. spalio mėnesį vykusių tragiškų įvykių liudytojai ar nužudytųjų giminaičiai, atminties nedings skaudūs prisiminimai.

Vokiečiams 1941 m. vasarą okupavus Naujuosius Švenčionis (taip vadinti Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto archyviniame fonde), tą lemtingą rudenį, spalio mėnesį, visi Švenčionių apskrityje gyvenę žydų tautybės asmenys (tarp kurių įvairių profesijų atstovai – gydytojai, valstybinio banko darbuotojai, rabinai ir daugelis kitų) buvo suvaryti į getą ir po kurio laiko sušaudyti. svencionys3

Kreiptis ir rašyti Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkui Moisejui Šapiro: moisa50@mail.ru

Masinis žydų sušaudymas prie Švenčionėlių

Švenčionių krašte masiniam žydų naikinimui vieta pasirinkta netoli Švenčionėlių, už Žeimenos upės plytinčiame Platumų kaimo pušyne. Ten dar buvo išlikę buvusio poligono barakai. 1941 m. rugpjūčio viduryje Švenčionių valsčių policijos viršininkams buvo išsiuntinėtas slaptas Švenčionių apskrities viršininko įsakymas dėl visų apskrities žydų suvarymo prie Švenčionėlių ir jų turto konfiskavimo. Žydams, suvarytiems į barakus, teko išgyventi juose apie savaitę laiko, patirti badą, šaltį, būnant visiškoje nežinioje dėl savo ateities. Barakai, kuriuose gyveno, buvo apsupti tvora, aplinkinės vietos užminuotos. Esant produktų trūkumui prasidėjo badas.

Lenkijos žydų atminties keliais. Kodėl prie kaimynų muziejų nuolat nutįsta eilės?

Lenkijos žydų atminties keliais. Kodėl prie kaimynų muziejų nuolat nutįsta eilės?

Ieva Šadzevičienė, Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centro vadovė

Šį rudenį keliavome į Lenkiją, norėdami pažinti kaimyninės šalies kultūrinį paveldą, pamatyti, kaip lenkai tvarkosi su žydų kultūriniu paveldu, Antrojo pasaulinio karo palikimu
Pasiekiame Markova gyvenvietėje įsikūrusį Ulmų šeimos vardo Žydus Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusių lenkų muziejų. Jau šiame miestelyje gan simboliškai susiduriame su architekto Miroslavo Nizio vadovaujamos įmonės Nizio Design International kūryba. Įmonės sukurtas ekspozicijų dizainas tapo ne vieno istorinio muziejaus Lenkijoje vizitine kortele ir lydėjo mus lankant didžiausius muziejus Varšuvoje: Lenkijos žydų istorijos muziejų (POLIN) bei Varšuvos sukilimo muziejų. Ulmų šeimą Katalikų bažnyčia paskelbė Antrojo pasaulinio karo kankinių šeima, o Tautos atminimo institutas Izraelyje (Jad Vašem) jau 1955 m. šiai šeimai suteikė Pasaulio tautų teisuolių titulą. Antrojo pasaulinio karo metu Ulmai slėpė dvi žydų šeimas: Šalius ir Goldmanus. 1944 m. kovo 24 d. naktį liudytojų akivaizdoje vokiečių žandarmerija su mėlynaisiais policininkais (baltaraiščių atitikmuo Lenkijoje) brutaliai sušaudė šeimos tėvą Jozefą Ulmą, jo devintą mėnesį nėščią žmoną Viktoriją, šešis jų mažamečius vaikus ir aštuonis slepiamus žydus.

 

Tomas Venclova: „Škirpa nusipelnė gatvės ne daugiau negu Paleckis“

Tomas Venclova: „Škirpa nusipelnė gatvės ne daugiau negu Paleckis“

Poetas, publicistas, vertėjas, šiuo metu JAV gyvenantis profesorius Tomas Venclova itin kritiškai vertina tai, kad Vilniuje vis dar yra tarpukario Lietuvos diplomato, pulkininko Kazio Škirpos vardu pavadinta alėja.
„Manau, kad Kazys Škirpa, pataikavęs Hitleriui ir bendradarbiavęs su gestapu, nusipelnė gatvės ne daugiau negu Justas Paleckis, pataikavęs Stalinui ir bendradarbiavęs su NKVD“, – teigė T.Venclova savo kalboje, kuri buvo paskelbta diskusijoje Vilniaus Rotušėje. „Argumentas, kad Škirpa buvo už nepriklausomybę, o Paleckis prieš, yra demagogiškas ir klaidingas. Abu jie bandė išsaugoti grynai formalią, bet ne faktišką nepriklausomybę totalitarinių režimų priežiūroje, ir abu ją pragaišino“, – konstatavo literatūros profesorius, vienas iš penkių Lietuvos Helsinkio grupės steigėjų. 

 

Išgyvenęs Holokaustą: visa tai neturėjo nieko bendro su karu, smurtą vykdė beprotis

Išgyvenęs Holokaustą: visa tai neturėjo nieko bendro su karu, smurtą vykdė beprotis

Pagaliau išspausdina knyga apie tai, kaip Morizui Scheyeriui sėkmingai pavyko išvengti nacių. Prabėgę dešimtmečiai nenumalšino jo pykčio tiems, kurie padėjo fiureriui, rašo „The Daily Beast“.
M. Scheyeris buvo vieno iš pagrindinių Vienos laikraščių meno direktorius ir pažinojo daugelį garsių miesto menininkų bei buvo svarbi apie literatūrą rašanti žurnalistinė figūra. Atėjus naciams, jam teko palikti savo darbą ir namus. 1943 metais besislapstydamas Prancūzijoje jis pradėjo rašyti tai, kas vėliau tapo knyga „Asylum: A Survivor’s Flight From Nazi-Occupied Vienna Through Wartime France“.
Holokaustas – visa tai buvo daroma visam civilizuotam pasauliui nedrįstant nurodyti, kad tai būtų nutraukta, ar bent jau išdrįstant išreikšti savo pasibaisėjimą. Tik vėliau, gerokai vėliau, kai jau buvo gerokai per vėlu, mes pradėjome sulaukti tų gražių solidarumo išraiškų bendros karo propagandos kontekste. Ir tuomet, kai tai buvo daroma, valstybės, kurios turėjo visas galimybes, ir tai galėjo padaryti be didesnių išlaidų, nesugebėjo įvykdyti savo pareigos atverti vartų persekiojamiems.

Markas Adamas Haroldas: Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimas – 16 negaliojančių argumentų prieš

markas-haroldas

15 min.lt

Pradėkime nuo mano argumento, kuris yra labai paprastas ir prieš ką oponentai turi kontrargumentuoti. Viename trumpame paragrafe:
Kazys Škirpa vadovavo LAF. Dabartinės Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos pripažino, kad LAF – antisemitinė organizacija. Dėl to, Europos Sąjungoje, 2016 m., Vilniuje, kur Holokaustas buvo ypatingai žiaurus, tokios organizacijos vadovo vardas netinkamas kaip gatvės pavadinimas. Dabar kuo lakoniškiau analizuosiu kiekvieną bandymą kontrargumentuoti, kurį esu matęs pastarosiomis dienomis, ir paaiškinsiu, kodėl kontrargumentas negalioja. Pradėkime. 1. Kazys Škirpa nebuvo tiesioginis Holokausto vykdytojas, jis herojus ir pirmas, kuris kėlė trispalvę ant Gedimino bokšto. Žinau. O mano argumentas, į kurį šitas teiginys net nėra kontrargumentas, yra toks: nepaisant jo kitų veiksmų kitais laikais ir kituose kontekstuose ir net jeigu jis pats savo rankomis nenužudė žydų ir neįsakė niekam žudyti žydų, LAF antisemitizmo faktas jau yra pakankamai stipri priežastis pervadinti gatvę, pavadintą tos organizacijos vadovo vardu. Net jeigu nėra įrodymų, kad jis pats buvo antisemitas, net jeigu jis nebuvo teistas dėl genocido vykdymo. Organizacija – antisemitinė, didelė dalis Lietuvos piliečių – žydai. Vadovas atsakingas už savo organizaciją, kuri siekė atkurti laisvą Respubliką, apribojant vienos etninės grupės laisvę. Tai tiesiog nepateisinama.