Holokaustas

Piliečiai. Bendrapiliečiai. Žmonės

Piliečiai. Bendrapiliečiai. Žmonės

bernardinai.lt Sergejus Kanovičius

Vis tebevyksta keisti atminčių karai. Ačiū Dievui, kad jie vyksta tik virtualioje erdvėje ir, manding, tų atminčių susišaudymų atmosfera darosi kiek adekvatesnė ir ramesnė.

Jau pernai po vieno masinio įvykio Holokausto žydiškų aukų atžvilgiu imta labai plačiai, kone masiškai, vartoti „bendrapiliečių“ sąvoka. Vienoje diskusijoje man paprieštaravus, kad be reikalo pabrėžiama, jog buvo žudomi „mūsų bendrapiliečiai“, nes šitaip už tos kviestinės atjautos ribų lieka daugybė ne Lietuvos piliečių, kurie buvo masiškai žudomi ir Paneriuose, ir Kauno IX forte, man pateikė savotišką argumentą, kuris skambėtų maždaug taip – bet juk sakydami, kad buvo žudomi „mūsų“ bendrapiliečiai tas aukas darome „mūsiškėmis“, vadinasi artimesnėmis. Galbūt. Pastebėjau, kad net rafinuoti ir gan buki modernūs nacionalistai, nenorėję ligi tol net užsiminti apie Holokaustą, juolab apie jo aukas ėmė po truputį „jaukinti“ tą sąvoką, kuri jiems tapo savotiška indulgencija už tai, kad ta tema ėmė apskritai pasisakyti. Iš tų moderniųjų ganėtinai kvadratinių nacionalistų gali netyčia išgirsti tokį; „Na, kadangi ten buvo nužudyti mūsų „bendrapiliečiai“, tai nėra geras dalykas – žudyti „bendrapiliečius“ yra nepatriotiška“. Tokia kiek, atsiprašant, suliberalėjusio nacionalisto logikos dekonstrukcija. O jei nužudyti nebendrapiliečiai?

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Penktoji dalis

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje baigiame Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnio “Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais”  publikaciją.

 

Provokiškos, pronacinės Lietuvos valstybingumo atkūrimo strategijos 1941 m. vasaros pradžioje laikėsi ne vien LAF’o politinė vadovybė Berlyne ar Laikinoji Vyriausybė Kaune, bet ir dalis tremtyje dar likusios lietuvių diplomatinės tarnybos. Tame tarpe kurį laiką iš dalies ir pats diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis vyresnysis. Kontroversišką S. Lozoraičio veiklą 1941 m. birželio gale rodo mažiausiai du faktai. Jau birželio 23 d. lietuvių diplomatijos šefas, tuomet veikęs Romoje, nacių invazijos į SSRS proga specialia telegrama pasveikino fašistinės Italijos užsienio reikalų ministrą Galeazzo Ciano, o kiek vėliau nesėkmingai bandė patekti ir pas Trečiojo Reicho ambasadorių Romoje, kad šiam taip pat „galėtų pareikšti linkėjimus dėl karo su bolševikais[1]. Tiesa, nacių ambasadoriui sveikinimų S.Lozoraitis tuomet taip ir neišreiškė, nes nacių pareigūnas elgėsi arogantiškai ir lietuvių diplomato net nepriėmė. Kaip matyti iš šaltinių, būtent tokį S. Lozoraičio veikimą lėmė įsitikinimas, jog „bolševikų okupacijos pakeitimas vokiečių okupacija mums yra didelis žingsnis pirmyn, Nepriklausomybės atstatymo linkui[2].

Jeigu turėsime galvoje, kad dar nuo 1940 m. vasaros tarp nacistinės Vokietijos ir Didžiosios Britanijos vyko žūtbūtinės kautynės ore ir jūrose istoriografijoje dažnai vadinamos  „Mūšiu dėl Britanijos[3], kad 1941 m. birželio 16 d. JAV prezidento Franklin Delano Roosevelt nurodymu visoje JAV teritorijoje buvo uždarytos visos nacių Vokietijos diplomatinės atstovybės, Hitlerio diplomatai išprašyti iš šalies, o įtartini vokiečių tautybės asmenys internuoti specialiose stovyklose; jeigu turėsime omenyje, kad charizmatiškasis Didžiosios Britanijos premjeras Winston’as Spencer’is Churchill’is jau 1941 birželio 22 d. popietę viešai per BBC radiją pareiškė apie „visokeriopą” britų imperijos paramą užpultai Sovietų Sąjungai ir Jo Didenybės vyriausybės „tvirtą ryžtą sunaikinti Hitlerį ir jo nacistinį režimą”, tai negalėsime nepripažinti, kad lietuvių diplomatijos šefo veikla tomis dienomis buvo mažų mažiausiai keista ir kontroversiška. 

Nauji Atminimo Akmenys Kaune

Nauji Atminimo Akmenys Kaune

Kaune, prie pastato Vilniaus g. 72, kadaise priklausiusio Chaimui Basui, įdėti keturi nauji “Atminimo akmenys”. Vienintelė Holokaustą išgyvenusi šios šeimos ainė Rūta Glikman (Basaitė) taip įamžino savo tėvų, senelio ir broliuko atminimą. R. Glikman senelis ir tėvas vertėsi kailių, kepurių, skrybėlių prekyba, turėjo garsią Kaune įmonę, įkurtą XIX a. pabaigoje. Visa ponios Rūtos šeima žuvo Kauno gete: senelis Chaimas nacių buvo nužudytas 1941 m. rugpjūčio mėn., broliukas Eliazaras Vaikų akcijos metu, tėvai Tirca ir Leiba sudegė likviduojant Kauno getą. 9 mėn. Rūtą išgelbėjo šviesios atminties kauniečiai Jadvyga ir Alfonsas Babarskiai, vėliau apsigyvenę Marijampolėje. R. Glikman pastangomis jiems suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai.

K. Škirpa: nepriklausomybės gelbėtojas ar nusikaltėlis žmonijai?

Andrius Kulikauskas, VGTU Filosofijos ir komunikacijos katedros lektorius, www.DELFI.lt

Prasminga skaityti ir viešinti Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vado, 1941 m. sukilėlių paskelbtos nepriklausomos Lietuvos ministro pirmininko Kazio Škirpos (1895–1979) veiklos apžvalgą „Kovok! Pastangos gelbėti Lietuvą 1939–1941“ ir jo dokumentų archyvą.

Kartu duodamas nurodymas išvaryti žydus. Šiais laikais tai vadinama etniniu valymu ir kvalifikuojama kaip nusikaltimas žmonijai, bet ir anais netolimais laikais tai suvokta kaip baisenybė. K. Škirpa visiškai atsakingas už tokio tikslo kėlimą: „Labai svarbu šia proga nusikratyti ir nuo žydų. […] Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, tuo bus vėliau lengviau baigti nuo žydų nusikratyti.“

Estera Elinaitė – išgelbėtas vaikas vunderkindas

Estera Elinaitė – išgelbėtas vaikas vunderkindas

15min.lt Autorius: Dalija Epšteinaitė

Vartydami istorijos puslapius, gilindamiesi į Antrojo pasaulinio karo prisiminimus, matome ne tik baisumus, bet ir jų fone pražystančius didvyriškus poelgius, jautrumą ne tik artimui, bet ir svetimam žmogui, ištiestą draugišką ranką.
Birželio 25 d. Vilniuje vyks arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio beatifikacijos – skelbimo palaimintuoju – šventė. Žinodami, kad būsimas palaimintasis Teofilius Matulionis prisidėjo gelbėjant žydų kilmės mergaitę, pasidomėjome jos tolesnio gyvenimo vingiais. Apie išgelbėtą žydaitę, savo vaikystės draugę Esterą Elinaitę pasakoju aš, Dalija Epšteinaitė, – kaunietė, rašytoja, vertėja, žurnalo „Brasta“ (Lietuvos žydų istorija ir kultūra) redaktorė.

Holokausto siaubai  – vaikams pritaikytame filmuke

Su daugeliu svarbių, bet baisių istorijos įvykių, mūsų vaikai susipažįsta ir juos aptaria ugdymo įstaigose. Nors daugelis mūsų žino apie Holokausto siaubus, bet ar kas nors gali išties suvokti, kaip koncentracijos stovykloje turėjo jaustis vaikas? Tai – emociškai labai sudėtingas turinys, tačiau Didžiojoje Britanijoje įsikūrusi kompanija „Fettle Animation“, kurianti edukacinius filmus vaikams, ėmėsi šio iššūkio.

„Holokausto vaikai“ – tai daug prestižiškiausių apdovanojimų susižėręs animacinis serialas (šeši trumpi filmukai) vaikams apie Holokaustą. Tai – piešta dokumentika, padedanti vaikams suvokti skausmingą istorijos tarpsnį.

Ar tikrai reikia nuo mažų dienų vaikams pasakoti apie Holokaustą?

Ar tikrai reikia nuo mažų dienų vaikams pasakoti apie Holokaustą?

Dalinamės Arielos Freedman – rašytojos, dėstytojos, žydės, šiuo metu gyvenančios Kanadoje – straipsniu.

Kai sūnui buvo dešimt, jis paprašė pagalbos ruošiant projektą mokyklai.

  • Man reikia apklausti šeimos narius, – pasakė jis man ir septynerių broliui. – Jei jums reikėtų skubiai palikti namus ir jūs nežinotumėte, ar galėsite grįžti, ką pasiimtumėte?
  • Lego! – daug nedvejojęs atsakė brolis.
  • Vėl mokotės apie Holokaustą? – toks buvo mano atsakymas.

Leidžiame vaikus į žydų mokyklą, kad jie išmoktų gimtosios kalbos, gilintųsi į tradicijas ir saviškių istoriją. Bet šitai man atrodo dar per anksti, per greit. Gimus pirmagimiui, mano gera draugė, ne žydė, padovanojo kūdikiui paveikslėlių knygą apie Holokaustą. Paveikslėlių! Ji buvo graži, juodai balta su geltonais akcentais – žvaigždele, kūdikio antklodėle. Aš ją paslėpiau. Išmesti atrodė negražu, bet nebuvo ši knygelė ir vakaro skaitymui.

Užuojauta mirus Margaretai Holzman

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su skausmu praneša, kad 2017 gegužės 14-ąją Vokietijoje, Dörverdene užgeso šviesios atminties Margaretos Holzman gyvybė. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Frumai Vitkinaitei-Kučinskienei, artimiems draugams ir visiems, pažinojusiems Margaretą.


Margareta Holzman gimė 1924 12 27 Tiuringijoje, Jenoje dailininkų Helenos ir Makso Holzmanų šeimoje. 1923 metais Margaretos tėvas Maksas Holzmanas su žmona Helena persikėlė gyventi į Lietuvą ir įsteigė “Pribačio“ knygyną bei leidyklą Kaune, tiesusius kultūros tiltus tarp Lietuvos ir Vakarų Europos.
„Pribačio“ knygynas tapo didžiuliu traukos centru ne tik Kauno inteligentijai, bet ir pabėgėliams iš nacistinės Vokietijos. Šiame knygyne buvo galima įsigyti Arnoldo Cveigo, Tomo Mano, Liono Foichtvangerio ir kitų žinomų Vokietijos rašytojų knygų, kurios Vokietijoje, į valdžią atėjus Hitleriui buvo uždraustos ir deginamos.
1936 metais Holzmanai atsisakė Vokietijos pilietybės, tapo nepriklausomos Lietuvos piliečiais. Deja, Lietuvos pilietybė neišgelbėjo Makso Holzmano ir vyresniosios Holzmanų dukters Marijos nuo žūties pirmaisiais karo mėnesiais Kaune. Įveikusios savo neviltį ir skausmą, Margareta ir jos motina Helena įsitraukė į Kauno geto žydų gelbėjimą. Jų bute Kaune nuolat gyvendavo po keletą Kauno geto pabėgėlių, kol jiems buvo surandamos saugesnės vietos. Karui pasibaigus, Helena Holzman įsidukrino išgelbėtą mergaitę Frumą Vitkinaitę, kurios tėvai ir brolis žuvo likviduojant Kauno getą. Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė per visą savo gyvenimą, iki paskutiniųjų Helenos Holzman, o dabar jau ir Margaretos Holzman gyvenimo dienų, jautė jų abiejų nuoširdžią meilę, šilumą ir globą. Tik Helenos ir Margaretos Holzman dėka, Holokausto siaubą išgyvenusi maža mergaitė, sugebėjo pradėti pilnavertį gyvenimą iš naujo.
Karui pasibaigus, Margareta Holzman baigė Agronomijos fakultetą Lietuvos Žemės ūkio akademijoje, vėliau aspirantūrą Maskvoje Augalų fiziologijos institute, o sugrįžusi į Lietuvą, dirbo moksline bendradarbe Lietuvos MA Biologijos institute ir Kauno botanikos sode.
Po ilgų laukimo ir pastangų metų, 1965-aisiais Helenai ir Margaretai Holzman buvo leista emigruoti į jų gimtąją šalį, Vokietiją. Helena ir Margareta apsigyveno Giesene, kur Margareta ir toliau tęsė savo darbus pagal specialybę, o jos motina Helena sugrįžo prie savo jaunystės aistros – tapybos darbų. Deja, praėjus vos trims metams po ilgai laukto sugrįžimo į gimtąją šalį, Helena Holzman žuvo per autoavariją.
Didžiulis Margaretos Holzman nuopelnas – išsaugotas jos motinos Helenos dienoraštis, rašytojo Reinhardo Kaizerio dėka dienos šviesą išvydo pirmiausia Vokietijoje (knyga „Das Kind soll Leben“, 2000), vėliau ši knyga buvo išversta į daugelį kalbų.
2003 m. knyga „Šitas vaikas turi gyventi“ išleista lietuvių kalba, ji tapo atspirties tašku, kuriant dokumentinį filmą „Vilties etiudas“ (režisierė Lilija Kopač, scenarijaus bendraautorė Danutė Selčinskaja). Margareta Holzman savo namuose Giesene labai šiltai ir draugiškai priėmė dokumentinio filmo kūrėjų komandą. Atmintyje išliko nuostabios bendravimo akimirkos su Margareta, jos išraiškingas pasakojimas apie karo laikų įvykius Kaune, labai skaudžiai palietusius ir Holzmanų šeimą (dok. filmas „Vilties etiudas“,www.issigelbejesvaikas.lt)

Kam naudingas žydų bolševikų mitas?

Kam naudingas žydų bolševikų mitas?

Donatas Puslys, Bernardinai.lt

JAV istoriko, Jeilio universiteto istoriko Timothy Snyderio knyga „Juoda žemė. Holokaustas kaip istorija ir perspėjimas“ yra labai svarbi keliais aspektais. Viena vertus, ji puikiai išanalizuoja Adolfo Hitlerio politiką ir atskleidžia, kodėl yra klaidinga manyti jį buvus Vokietijos nacionalistu, kai iš tiesų jis buvo zoologinis anarchistas, kuriam buvo svarbiausia rasių kova ir stipresniųjų išlikimas atsiriekiant užtektinai vadinamojo Lebensraum. Puikiai išanalizuotos ir A. Hitlerio politinės inovacijos, kurios, vėliau eksportuotos į užkariautus kraštus, atnešė tragiškų padarinių – institucijų hibridizaciją, anarchijos eksportą, valstybių griovimą kuriant zonas, kuriose negalioja jokia teisė ir atsiveria kelias masinėms nupilietintų žmonių žudynėms, Vokietijos žydų globalizavimas antisemitinę kortą pasitelkiant propagandai, kad nacių karas yra antikolonijinė pastanga išvaduoti pasaulį nuo tariamo žydų dominavimo, karo sampratos pakeitimai atmetant visas konvencijas, virš kurių iškyla tik fiurerio valia siekti stipriausios rasės dominavimo.

Knygoje paneigiamas mitas, kad Vidurio ir Rytų Europos gyventojai buvo užkietėję antisemitai, kurie tik ir laukė progos suvesti sąskaitas su savo kaimynais žydais. Parodoma, kad Holokausto mastai siaubingiausi buvo tose teritorijose, kurios patyrė dvigubą – iš pradžių sovietinę, po to nacistinę – okupacijas. Naciai rinkdami vietinius kolaborantus puikiai išnaudojo politinius, socialinius ir ekonominius svertus, susiformavusius sovietinės priespaudos metu. T. Snyderis atskleidžia, kad Holokaustas buvo siaubingiausias ten, kur naciams, neretai su sovietų pagalba, pavyko sunaikinti valstybę, kartu atimant iš žmonių ir pilietybę, panaikinant teisę.

LŽB pirmininkės F. Kukliansky kalba, minint Yom Hashoa prie Panerių memorialo

LŽB pirmininkės F. Kukliansky kalba, minint Yom Hashoa prie Panerių memorialo

Šiandien minime Yom Hashoa, pagal Izraelio Valstybės įstatymus, ši diena žymi nacionalinę Holokausto ir heroizmo atminimo dieną. Šią dieną Izraelis ir pasaulis mini Holokausto aukas ir didvyrius, kurie visomis išgalėmis priešinosi nacių vykdytai politikai.

Norėčiau pabrėžti, jog Holokausto atmintis, o kartu ir visa žydų istorija neapsiriboja vienos valstybės, vienos religijos, vienos tautos patirtimi. Izraelis mini šią dieną nuo 1953-ųjų, o čia, Lietuvoje, Paneriuose, minėdami Yom Hashoa, susirinkome jau dešimtąjį kartą. Pirmasis Yom Hashoa minėjimas vyko buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių bei  žydų vilniečių palikuonių, asociacijos „Beit Vilna“ iniciatyva. Šiandien su mumis nėra  „Beit Vilna“, tačiau Holokausto aukas kartu mini žydai iš viso pasaulio – Geros valios fondo tarybos nariai, dauguma turintys litvakiškų šaknų. Ačiū Jums už tiesiamus atminties tiltus tarp Lietuvos, Izraelio ir pasaulio.

Yom HaShoa primena ne tik apie masines žydų žudynes lietuvių rankomis vykdytas čia ar sistemingai vykusias fašistinėje Vokietijoje bei kitose valstybėse. Tai primena, kas mes, žydai,  esame, jog net  totalitarinis naikinimo mechanizmas nesugniuždė mūsų dvasios, mūsų tikėjimo, mūsų tapatybės.

Holokausto metu vyko didžiulis žydų pasipriešinimas pogrindyje, ne ką svarbesnė ir kova buvo su pačiu savimi – už savo orumą kančios ir mirties akivaizdoje. Eidami pasmerktųjų taku ir dabar mes kovojame – priešinamės abejingumui, užmarščiai, nežinojimui. Holokaustas neužbaigė žydų istorijos, 2017-aisiais tęsiasi Lietuvos žydų kelias istorinio teisingumo link, dar liko daugybė neatsakytų klausimų. Restitucija, Holokausto atmintis, žydų istorijos dėstymas Lietuvos mokyklose, Pasaulio Tautų Teisuolių įamžinimas ir žydų žudikų pasmerkimas bei paveldo išsaugojimas – tai tik keletas pavyzdžių, kurie įeis į XXI a. žydų ir visos Lietuvos istoriją.

Ką tik 70 000 pasmerktųjų mirčiai taku ėjo dar viena moksleivių karta, jauni ir vyresni, kai kurie dar menantys Holokaustą žydų bendruomenės nariai bei visi kiti, kuriems rūpi Holokausto atmintis. Esu be galo dėkinga visiems Jums.

Pagal Izraelio valstybės tradiciją, skambant sirenai,  kviečiu pagerbti Holokausto aukų atminimą susikaupimo minute.

Yom Hashoah: Holokausto atminimo diena

Yom Hashoah: Holokausto atminimo diena

Pilnas Holokausto aukų paminėjimo dienos pavadinimas yra „Yom Hashoah Ve-Hagevurah“, pažodžiui – „Holokausto ir heroizmo atminimo diena“. Žydų kalendoriuje ji žymima 27 Nisano mėnesio dieną – tai savaitė po septintosios žydų Velykų dienos ir savaitė iki Yom Hazikaron (Kritusių Izraelio karių atminimo dienos). Kai 27-oji Nisano diena išpuola penktadieniais ar sekmadieniais, Yom Hashoah keliama į sekančią dieną, kad nesikirstų su Šabu. (Hebrajų kalendoriuje 27 diena niekad nesutampa su pačiu Šabu.)

2017-aisiais metais Yom Hashoah minima balandžio 24 d.

Šią dieną 1951-ųjų metų balandžio 12-tą dieną išrinko Knesetas (Izraelio parlamentas), tačiau žmonės ir žydų bendruomenės ją pažymi visame pasaulyje.

Romų kančių keliai

Romų kančių keliai

Istorikas Ilja Lempertas teigia: „nebuvo žydų holokausto, nebuvo čigonų holokausto. Holokaustas buvo vienas. Jis prasidėjo, kai dar prieš karą visos vienos valstybės jėgos buvo nukreiptos naikinti kitų tautybių žmones“.

Apie žydų holokaustą publikuota nemažai studijų ir atsiminimų, o romų holokausto temai skirta literatūra yra kur kas kuklesnė. Neabejotina, kad V. Beinortienės ir D. Tumasonytės iš koncentracijos stovyklose kalėjusių ir gyvų likusių romų artimųjų surinkta, nuotraukomis ir archyvų dokumentais iliustruota medžiaga turės išskirtinės vertės.

Autorėms sutikus, pristatome ištraukas iš V. Beinortienės ir D. Tumasonytės knygos „Panevėžio romų kančių keliai 1941–1945 m. / Exploring the Untold Suffering of the Roma People of Panevėžys: 1941–1945“

Ištraukos iš Šiaulių universiteto doc. dr. Rolando Paulausko knygoje publikuoto straipsnio „Romų holokaustas: neskaityti romų istorijos puslapiai“:

Paneriuose nacių įkurta žudymo bazė buvo tris kartus didesnė nei dabartinis memorialas

Paneriuose nacių įkurta žudymo bazė buvo tris kartus didesnė nei dabartinis memorialas

Nuotraukoje: Tuometinis Izraelio prezidentas Shimonas Peresas Paneriuose 2013 metais. AFP-Scanpix nuotr.

Vilnius, kovo 27 d. (BNS). Antrojo pasaulinio karo metais Paneriuose prie Vilniaus nacistinės Vokietijos įkurta žudymo bazė buvo tris kartus didesnė nei dabartinis memorialas, nustatė Lietuvos istorikai.

„Memorialas yra tik nedidelė Panerių žudymo bazės dalis. Ji galėjo užimti apie 65 hektarus, dabar muziejus užima apie 19 hektarų“, – BNS pirmadienį sakė Lietuvos istorijos instituto mokslininkas Saulius Sarcevičius. Pasak jo, nuo pernai dirbantys mokslininkai aptiko penkias naujas žudymo duobes, dėl dviejų iš jų dar atliekami papildomi tyrimai.

Vokiečių istorikas iškėlė klausimą, kuris privers susigėsti daugelį lietuvių

Vokiečių istorikas iškėlė klausimą, kuris privers susigėsti daugelį lietuvių

Nuotraukoje: Christophas Dieckmannas© DELFI / Karolina Pansevič
DELFI.lt Efektyvus vokiečių bendradarbiavimas su lietuviais tapo mirtinais spąstais Lietuvos žydams. Lietuvoje žydus žudė patriotai – etniniai nacionalistai, tikėjęsi sukurti stiprią etninę valstybę be žydų, rusų, ir lenkų.

Taip išskirtiniame interviu DELFI kalbėjo žymus Vokietijos istorikas dr. Christophas Dieckmannas. Fritz Bauer institute Frankfurte prie Maino dirbantis C. Dieckmannas 2011 m. parašė fundamentalų veikalą „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944“. Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti Lietuvoje narys kelia moralinį klausimą, kodėl Lietuvos visuomenė, matydama ir girdėdama, kaip aplink žudomi žydai, neprotestavo? Jo manymu, tai didžiąja dalimi nulėmė Bažnyčios laikysena, kuriai esą tebuvę svarbu, ką daryti su pakrikštytų žydų turtu.

Paneriai – preciziškai apgalvotas žudymo fabrikas

Paneriai – preciziškai apgalvotas žudymo fabrikas

Prieš trejus metus Panerių memoriale pradėti vykdyti ir tebevykdomi tyrimai, kurių metu 2015 metais buvo atrastos iki tol nežinomos dvi žudymo duobės bei nustatytas tikslesnis 86 hektarų Panerių memorialo teritorijos plotas, Lietuvos istorijos instituto Miestų tyrimo skyriaus vedėjo Sauliaus Sarcevičiaus teigimu, yra nauji ne tik Lietuvoje, bet ir pasauliniu Holokausto mastu.
„Paneriuose įkurta taip vadinama „bazė“ buvo ne šiaip masinių žudynių vieta, bet preciziškai, iki smulkmenų žmogaus apgalvotas ir realizuotas bei nuolat tobulintas žudymo fabrikas. Sveiku protu nesuvokiama šio mechanizmo veikla tiesiogine prasme įsispaudė į žemę ir šie pėdsakai fiksuoti reljefo rekonstrukcijos plane mums tampa gyvais tų nusikaltimų liudininkais, kuriais naciai taip stengėsi atsikratyti“, – trečiadienį pirmą kartą Lietuvoje vykusios Tarptautinio Holokausto atminties aljanso (IHRA) konferencijos metu sakė Lietuvos istorijos instituto mokslininkas.
1941–1944 metais Vilniaus ypatingasis būrys, pavaldus nacistinės Vokietijos saugumo tarnybai, dėl rasinių priežasčių Paneriuose nužudė 100 tūkst. Vilniaus ir Rytų Lietuvos gyventojų – daugiausia žydų. Vilniaus pakraštyje esantis Panerių memorialas sušaudytų aukų skaičiumi yra didžiausia Holokausto vieta Lietuvoje, plačiai žinoma tarptautiniu mastu.

Paskaita  “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”

Paskaita “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”

Kviečiame visus į viešą dr. Lino Venclausko paskaitą “Lietuvių antisemitizmas 1939 – 1940 m.: priežastys, pasireiškimai, tendencijos”. Tai antroji Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę 2017 metais vyksiančių paskaitų ciklo, pavadinto „Šiaurės Kasablankos akademija“, skirto 1939-1940 m periodo analizei Lietuvos ir tarptautiniame kontekste paskaita. Šiaurės Kasablankos akademijoje paskaitas skaitys žinomi istorikai ir diplomatai: Alfonsas Eidintas, Saulius Sužiedėlis, Vytautas Žalys, Andžej Pukšto, Robert van Voren ir kiti.
Paskaita vyks šiandien, vasario men. 22 d, 17.00 v., Kaune, Sugiharos namuose.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija: www.lietuva100.lt
 
Pagarbiai,
Organizatoriai
Susitikimas su Holokausto liudininke Vilniaus Jono Pauliaus II progimnazijoje

Susitikimas su Holokausto liudininke Vilniaus Jono Pauliaus II progimnazijoje

Vykdant tarptautinį projektą „Dialogo veidas” sausio 24 dieną Vilniaus Jono Pauliaus II progimnazijoje įvyko 7 ir 8 klasių mokinių susitikimas su Holokausto liudininke Sulamit Lev ir ją lydėjusia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės Sekretoriato ir protokolo skyriaus vadove Monika Antanaityte. Susitikimą pradėję ir juos aplankiusius svečius pasveikinę mokiniai pademonstravo puikias Lietuvos žydų istorijos žinias, atliko kelias žydiškas dainas bei sušoko “Hava Nagila” šokį.

Sulamit

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais

Ketvirtoji dalis

100-mesciui

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje tęsiame Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnio publikaciją. Pradžia: 2017 01- 05; 01

Jau 1941 m. birželio 25 d. posėdyje Laikinoji Vyriausybė nutarė „Kaune eiti prie policijos organizavimo, o partizanų veiklą plėsti provincijoje, kur dar yra likusių bolševikų, komunistų ir žydų gaujų[1].  Birželio 26 d. LV kreipėsi į tik ką atvykusį vokiečių armijos lauko karo komendantą Kaune generolą von Pohl’į prašydama „1) dar labiau sustiprinti valymo akciją, 2) leisti dar plačiau pasireikšti mūsų partizanų būriams[2]. Kitame tos pat dienos posėdyje premjero pareigas laikinai einantis prof. J. Ambrazevičius konstatavo, kad „Lietuvos partizanai veikia kontakte su Lietuvos aktyvistų frontu ir Laikinąja Vyriausybe“, o kur karo veiksmai jau praėję – „partizanų veikimas persiformuoja į policijos funkcijas ir šaulius[3]. Ir tai nebuvo vien žodžiai be turinio. Užsuktas mechanizmas sukosi. Štai Alytaus Tautinio darbo apsaugos kuopa darbų suvestinėje apžvelgdama savo veiklą liepos pradžioje pažymėjo, kad „pagal piliečių pranešimus sulaikyti areštuoti 36 komunistai, 9 raudonarmiečiai ir didesnis skaičius žydų[4].  Charakteringa, jog lietuvių pareigūnas tiksliai nurodė areštuotų komunistų ir raudonarmiečių skaičius, tačiau žydų suskaičiuoti nepasivargino. Jei kas bent kiek žino LAF’o platintų atsišaukimų propagandinį turinį ir supranta lietuvių kalbos vidinę semantinę logiką, manau, pakankamai aiškiai suvokia, ką tai reiškė ir kodėl taip, o ne kitaip buvo reflektuojama situacija lietuvių pareigūno raporte.

Vienintelis Holokaustą išgyvenęs Šilalės žydas – Ruvinas Zeligmanas pasakoja apie gyvenimą Šilalėje, kas vyko žydų kapinėse, kurių nebeliko, o ant buvusių namų – nei vienos lentelės su užrašu apie gyvenusius žydus

Vakarų Lietuvos miestelyje Šilalėje iki Antrojo pasaulinio karo pradžios dauguma gyventojų buvo žydai.  Mūrinė žydų sinagoga pastatyta apie 1910 – 1914 metus dabartinių V. Kudirkos ir Maironio gatvių kampe. Dabar joje „Senukų“ parduotuvė. Žydų buvusiose kapinių nebėra, yra  aptverta  žudynių vieta.

Zeligmanas

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Ruvinas Zeligmanas – vienintelis išsigelbėjęs iš 1,5 tūkstančio Holokausto metu nužudytų Šilalės žydų. Kai 1941m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, jis buvo 10-metis vaikas.

Nors Ruvinas jau seniai nebegyvena Šilalėje, kalbėdamas,  žemaičiuoja. Jo žmona taip pat žemaitė, namuose jie kalba žemaitiškai.

Šeimos namas sudegė prieš karą, degė visa gatvė, daug medinių namų,- prisimena didįjį 1939m. gaisrą R.Zeligmanas.

– Kokią Šilalę prisimenate, kai gyvenote su tėvais ir visa šeima?

– Tuo metu Šilalėje 60% gyventojų buvo žydai. Mano  tėvas  buvo religinis veikėjas: kantorius, apipjautymo specialistas, religijos mokytojas ir reznikas (košerinio skerdimo žinovas). Mokslus tėvas baigė garsioje Telšių ješivoje. Jis buvo gerbiamas žmogus, padėdavo Šilalės gyventojams, nes išmanė mediciną, gydydavo susirgusius. Šeimoje augome  4 vaikai. Mama rūpinosi namais ir vaikais. Gyvenom pasiturinčiai, tais laikais visi vaikai turėjom namuose po auksinę taurelę, mama per šventes statydavo sidabrines žvakides.

R.Zeligmanas uždega žvakes už nužudytus Šilalės žydus Vilniaus Choralinėje sinagogoje

Zeligmanas Ruvinas2