Po sunkios ligos, eidamas 73  metus  2018 m. rugpjūčio 6 d. mirė Jefim Traiberg.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia velionio žmoną Emą ir dukrą Šeiną.

Su liūdesiu pranešame apie Izraelyje gyvenusios Esteros Klabinaitės Grobman mirtį.  Ji nugyveno ilgą įdomų ir sunkų gyvenimą. Estera Klabinaitė Grobman gimė Kaune 1920m. lapkritį pasiturinčioje žydų šeimoje, ji save vadino kauniete, tėvai tarpukariu turėjo nemažą kepyklą.  Holokaustą išgyvenusi Kauno gete ir Štuthofo lageryje,  Estera Klabinaitė Grobman iki gyvenimo pabaigos (98m.) daug skaitė , dalinosi prisiminimais. Šiais 2018 metais gegužės mėnesį “Grįžtančios atminties” diplomą Izraelyje Esterai įteikė VU rektorius.

Dalijamės skausmu su artimaisiais ir nuoširdžius užuojautos žodžius skiriame Esteros Klabinaitės Grobman šeimai: sūnui Aronui, marčiai Elei, anūkams Danieliui ir Šaului. Nors, atrodo, žinom išėjimo neišvengiamybę, bet tai visada užklumpa skaudžiai, netikėtai. Amžinybėj tylioj teilsisi Estera ramiai.

Liepos 14 d. po ilgos ir sunkios ligos mirė Lietuvos poetė, prozininkė, dramaturgė, visuomenės veikėja, Kovo 11-osios Akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė. Liepos 10 d. V. Jasukaitytei sukako 70 metų.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su liūdesiu reiškia gilią užuojautą Vidmantės Jasukaitytės vaikams, netekus mylimos mamos. Mes, žydų bendruomenė prisimename velionės sukurtą ir įgyvendintą drauge su menininkais muzikinę poetinę instaliaciją “Subačiaus gatvė. Getas”, V. Jasukaitytės poezijos pagrindu. Tai buvo 2015 metų rugsėjo 24 d. vakare Vilniaus senamiestyje poetinė instaliacija užbaigė savaitę trukusį žuvusiųjų pagerbimo renginių ciklą, skirtą žydų genocido aukų atminimui. Tai buvo emocijų kupinas Holokausto aukų minėjimas.

Vilniuje yra daug vietų, menančių  žydų Holokausto tragediją, rašytoja pasirinko Subačiaus gatvę, ji  apie Holokaustą kalbėjo šiuolaikine meno kalba. Į vieną visumą buvo sujungtas žodis, muzika ir vaizdas. Viskas buvo atliekama gyvai skvere prie HKP namų, įspūdingai ant jų sienų projektuojant archyvus, jaudinančius dokumentinius kadrus ir video vaizdus. Aktoriai skaitė eiles ir čia nuo žūties besislapsčiusių žydų atsiminimus, skambėjo Žeraldo Povilaičio oratorija  „Balsai iš po žemių“.

Vidmantė Jasukaitytė pastatymą stebėjo tarp žiūrovų, po spektaklio ji kalbėjo apie ateities planus, ką ketina rašyti… Šiandien netekus talentingos rašytojos ir politikės, sakome: tebūnie Jums lengva Lietuvos žemė.

Šiaulių krašto bendruomenė

Mes visi bejėgiai prieš lemtį ir mirtį, tačiau bent šia užuojauta norime palengvinti praradimo skausmą. Dėl tėčio mirties nuoširdžiai užjaučiame LŽB pirmininkės sekretoriato vadovę Moniką  Antanaitytę ir jos artimuosius.

Su liūdesiu pranešame, kad Izraelyje mirė Michaelis Šemiavičius  gimęs 1926m. vasario 9d. Vilniuje. Antrojo pasaulinio karo metu buvo Vilniaus geto kalinys, jo tėvai žuvo per Holokaustą, o pats Michaelis buvo išvežtas darbams. Po karo išvykęs į Izraelį, jis tapo Vilniaus miesto ir Vilniaus apskrities žydų bendruomenės pirmininku.

Nutrūko sudėtingo Michaelio Šemiavičiaus gyvenimo kelias. Visi bendravę su velioniu, prisimins jį kaip puikų veiklų žmogų. Nuoširdžiai užjaučiame šeimą dėl netekties, sunkią valandą linkime stiprybės ir dvasios ramybės.

Michaelis Šemiavičius parašė knygą hebrajų kalba, ji buvo išversta į anglų k. „Už vartų“: Holokaustą išgyvenusiojo kelionė iš Vilna į Tel Avivą. Knyga išleista 2009 m.

Tėvai Leiba ir Chaja Šemavičiai turėjo du vaikus – Michaelį ir Lėją. 1943 m. liepos 9 d. popietę valstiečiai užkasinėjo Buzaraisčio durpyne sudegintų žmonių kūnus. Žydų darbininkams atsisakius išeiti iš barako ir stoti prie duobės krašto sušaudymui, gestapininkai pastatą apšaudė kulkosvaidžiu, pro langus mėtė granatas. Barakas, su gyvais žmonėmis viduje, užsidegė. Vėliau paaiškėjo, kad tarp sudegintųjų buvo ir 12-metė Lėja Šemiavičiūtė. Tėvų – Lejbos ir Chajos – likimai taip pat tragiški: Lejba išvežtas į koncentracijos stovyklą Estijoje, kur mirė nuo ligų ir išsekimo, Chaja sušaudyta Paneriuose. Išliko gyvas  Michaelis.

1941–1944 m. per vokiečių ir jų talkininkų vykdytą Holokaustą daugiausia nukentėjo Lietuvoje gyvenę žydai ir romai. Michaelis Šemiavičius (Michael Schemiavitz), 1944 m. vasarą pabėgęs iš priverčiamųjų darbų stovyklos Kazlų Rūdoje, rašo, kaip jis kartu su kitais atvyko į Kauną ir pirmieji „miesto pakraštyje sutikti žmonės buvo romai, ką tik išėję iš miškų, kuriuose slapstėsi. Romams naciai taip pat buvo paskyrę mirties bausmę“ . Pasak prisiminimų autoriaus, dar neužmiršusio kaip žiauriai su abiem tautomis buvo elgiamasi ir kiek dėl to patirta skaudžių išgyvenimų, žydai ir romai „vieni kitus apkabino, išbučiavo, o po to kartu patraukė į Kauno centrą“ .

Su liūdesiu pranešame, kad netekome ilgametės Panevėžio m. žydų bendruomenės narės Jelenos Larionovos (Vaizberg). Ilgus metus ji dirbo daktare mikrobiologe Panevėžio m. infekcinėje ligoninėje. Visos bendruomenės vardu reiškiame begalinę užuojautą dėl netekties dukroms ir anūkams.

Mirus Svetlanai Reches, Lietuvos žydų ( litvakų) bendruomenė nuoširdžiai užjaučia šeimos narius, sūnų ir dukrą, anūkus. Linkime stiprybės šį netekties laiką, netekus mamos ir močiutės.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia gilią užuojautą Izraelio gedinčioms šeimoms dėl 10-ies per potvynį žuvusių jaunuolių, kurių gyvybė užgeso per  staigius potvynius Pietų Izraelyje  netoli Negyvosios jūros.

Šie jaunuoliai , dalyvavo pasirengimo kariuomenei programoje, jie turėjo pradėti tarnybą Izraelio armijoje ir tradiciškai prieš armiją surengė žygį, kurio metu žuvo dėl smarkių liūčių kilusio potvynio,  šalies pietuose iš krantų išsiliejus dykumų upėms.