Labai skaudi žinia Lietuvos žydų bendruomenei – netekome Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininko Tobijo Jaafeto (1930 – 2019). Karo vaikas, Vilniaus žydas Tobijas Jaafetas dažnai sakydavo, kad liko gyventi, nes jo gyvybę gelbėjo Pasaulio teisuoliai.

“Nacių okupacijos pradžioje mano motina Berta Jaafetienė su manimi, dėdė Lazeris Frenkelis su sūnumi buvo įkalinti Kauno gete. Kiti artimiausi giminės buvo įkalinti Latvijoje. Visi jie buvo nužudyti. Iš jų likau gyvas tik aš vienas.

Prasidėjus Antrąjam pasauliniam karui ir okupacijai, Tobias su mama liko Kaune, o  į miestą įžengus vokiečiams, jis su mama buvo priverstas persikelti kaip ir visi Kauno žydai į Vilijampolės getą, kurį juosė spygliuota tvora. “Geto buitis buvo sunki, o vienas didžiausių rūpesčių – prasimanyti pavalgyti, – taip pasakojo Tobias dar prieš metus. Tradicijos, būtinumas išlaikyti žydišką tapatybę tokiomis sunkiomis aplinkybėmis buvo mums labai reikšmingas.1944 m. balandį gete kalinti žmonės pajuto grėsmę, getas apsuptas, jo sargyba sustiprinta. Pavyko išvengti mirties, nes pasislėpiau palėpėje, po joje augintiems triušiams, skirta žole – kareiviai manęs neaptiko. 1944m. balandžio mėnesį mama liepė man kuo greičiau bėgti iš geto.

Man ėjo 14-ti metai, kai pabėgau. Mano teta ir dėdė, buvę kauniečiai, tuo metu persikėlė į Vilnių. Tetos vyras – Smetonos laikų karininkas paprašė savo sesers, gyvenusios Druskininkuose, Katinskaitės Kotrynos, kad nuvežtų mane į Vilnių. Katinskų šeima mane gelbėjo. Kai artėjo frontas mano dėdė išvažiavo į Šilalę, kur dirbo mano puseserė, o mes su teta likom Vilniuje. Frontas priartėjo, gelbėdamiesi nuo bombardavimo, pasislėpėm Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje. Tokiu būdu mes išsigelbėjom. Po karo gyvenau pas Katinskus, kol baigiau gimnaziją. Baigiau Pedagoginį institutą, nes į Vilniaus universitetą manęs nepriėmė, nors beveik penketais išlaikiau egzaminus,  pasakė, kad „buržujai pas mus nesimoko“. Mano tėvas buvo turtingas žmogus, tarpukary Lietuvoje jis dirbo komivojažieriumi, atstovavo Anglijos tekstilę. Kai buvau priimtas į Vilniaus Pedagoginį institutą, pasirinkau matematikos – fizikos specialybę. Tapau pedagogu. 1959 metais išvažiavau į Maskvą mokytis skaičiavimo mašinų technologijų. Sugrįžęs 34 metus dirbau Vilniaus Skaičiavimo mašinų gamykloje inžinieriumi, laboratorijos vedėju” – savo gyvenimo istoriją Tobijas pasakojo prieš metus, minint Tarptautinę Holokausto dieną”.

Holokausto patirtys Tobijo niekada nepalaužė.  Nuoširdus, išmintingas, su šilta ir gražia šypsena – tokį Tobiją Jaafetą prisimins žydų bendruomenė, su širdgėla ir skausmu užjaučianti velionio artimuosius – dukrą Juditą ir anūkus bei visus, kuriems teko garbė pažinti šį jautrų nepaprastą žmogų.

Ha’makom yenahem etkhem betokh she’ar avelei Tziyonvi’Yerushalayim.

AP-BNS:
Eidamas 94-us metus mirė buvęs Izraelio gynybos ir užsienio reikalų ministras bei ankstyvasis premjero Benjamino Netanyahu (Benjamino Netanjahaus) politinis mentorius Moshe Arensas (Mošė Arensas).

B. Netanyahu pirmadienį pareiškė, kad nebuvo „didesnio patrioto už jį“. Premjeras tvirtino, kad mylėjo M. Arensą „kaip sūnus myli tėvą“.

M. Arensas 1925 metais gimė Lietuvoje, Kaune. 1939 metais šeima emigravo į Jungtines Valstijas. Antrojo pasaulinio karo metu jis tarnavo JAV kariuomenėje. Atvykęs į Izraelį jis tapo ištikimu dešiniojo sparno „Likud“ partijos nariu. Jos vyriausybėse jis triskart ėjo gynybos ministro pareigas.

Inžinieriaus išsilavinimą turintis M. Arensas prisidėjo prie Izraelio kariuomenės ir orlaivių pramonės vystymo.

Praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje jis pirmasis pastebėjo B. Netanyahu gabumus ir atvedė jį į Izraelio politiką.

Skaityti daugiau