Kaune atidaroma paroda, kurioje litvakų kilmės menininkė Jenny Kagan pasakoja savo šeimos istoriją Holokausto metais.
Parodos „Iš tamsos“ leitmotyvas – dėžė, kurioje nuo žūties slėpėsi menininkės tėvai. Per interaktyvius objektus, garso, vaizdo instaliacijas parodoje atskleidžiamos J.Kagan šeimos narių istorijos.
„Noriu, kad žmonės atsidurtų erdvėje, kurioje gali jausti, – BNS parodos atidarymo išvakarėse sakė menininkė.
– Siekiu sukurti emociją, pakviesti žmones į kelionę, giliai paliesti. Paroda pasakoja istoriją, turi naratyvą, tačiau aš esu teatro sutvėrimas, todėl ir patirtis – teatrinė“.
Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“ – apie šeimos gyvenimą per Holokaustą foto akimirkos
Kaip vieną iš pavyzdžių ji pateikia pirmojoje salėje žiūrovus pasitinkančią neoninę iškabą „Pasaka“, po kuria rangosi vandenį purškianti žarna.
Šeimos istoriją į Kauną sugrąžinanti menininkė Jenny Kagan: „Galų gale tai meilės istorija“ Tik gerokai vėliau žiūrovas sužino apie šių objektų sąsają: „Pasaka“ vadinosi J.Kagan seneliui Jurgiui Štromui priklausęs kino teatras. Vandens žarna – aliuzija į Lietūkio garažo žudynes, kur jos buvo naudojamos žydams kankinti. Tarp ten nužudytųjų buvo ir J. Štromas.
J.Kagan teigia, kad paroda yra kaip kelionė, kurioje žiūrovui siekiama sukelti skirtingas emocijas. Vis dėlto menininkė pabrėžia, jog tai drauge ir istorija apie optimizmą bei viltį, galų gale ištrūkus iš šių tamsių laikų.
„Nenoriu, kad žmonės jaustųsi apkaltinti ar pernelyg nusimintų“, – sakė ji.
J.Kagan pasakojo, jog jos šeimoje visad buvo sakoma, kad dėl nusikaltimų negalima kaltinti tautybės – tik konkrečius žmones.
Dėžės istorija
„Visas projektas prasidėjo nuo istorijos apie dėžę, – apie parodos idėją pasakojo menininkė. – Tėvai nuolat kalbėdavo apie Holokausto patirtis – dabar suprantu, jog tai labai neįprasta. Sutikusi kitus žmones iš antrosios kartos, vienas iš dalykų, kuris juos slėgė, buvo tyla, su kuria užaugo – man labai pasisekė“.
Didžiojoje Britanijoje užaugusios J.Kagan tėvai – kauniečiai Juozapas Kaganas ir Margarita Štromaitė. Jos dėdė iš mamos pusės buvo politologas Aleksandras Štromas, teta – teatrologė Irena Veisaitė.
Menininkės tėvai susipažino ir susituokė Kauno gete. Padedami lietuvio Vytauto Rinkevičiaus, geležies liejykloje, kurioje tėtis dirbo kaip geto kalinys, jie įsirengė slėptuvę – medinę dėžę, kurioje išgyveno maždaug devynis mėnesius.
Parodoje yra trys šios dėžės versijos: pirmoji – dėžė, kokią ją įsivaizdavo J.Kagan iš tėvų pasakojimų, taip pat jos motinos nupasakota dėžės versija bei dėžė, pagaminta pagal jos tėvo aprašymą.
Pasak J.Kagan, panašiai kaip ją tėvai su sudėtinga istorija pažindino pamažu, pritaikydami jos amžiui, ją parodoje patiria ir lankytojas.
Joje istorijos taip pat pasakojamos per stalo žaidimus, „kalbančias“ knygas, veidrodį, į kurį žvelgdamas žiūrovas atsiduria Kauno geto nuotraukoje, o ant jo drabužių sušmėžuoja žvaigždė, kurią ant drabužių privalėjo segėti žydai.
Parodą siūlo patirti inidividualiai
Kaip teigė parodos prodiuserė Justina Petrulionytė-Sabonienė, šia paroda siekiama „sugrąžinti įvairių tautų kauniečių istorijas į šitą miestą, (…) priminti visus istorijos puslapius – ir šviesius, ir tamsius“.
„Per vienos šeimos istoriją papasakota daug daugiau – dalį Lietuvos istorijos Antrojo pasaulinio karo metais ir tą istorijos dalį, kurią labai ilgai laikėme paraštėse“, – sakė prodiuserė.
J.Petrulionytė-Sabonienė siūlo ketvirtadienį atidaromą parodą patirti individualiai ir paskirti tam kelias valandas: parodoje yra daug tekstų, interaktyvių eksponatų.
Paroda veiks pirmajame renovuojamo pastato Gimnazijos g. 4, esančio prie Istorinės Lietuvos Prezidentūros, aukšte. Mokamą parodą pamatyti bus galima iki spalio pabaigos. „Iš tamsos“ yra Kauno – Europos kultūros sostinės programos dalis.
Šaltinis 
Teodoro Biliūno BNS nuotraukos
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorikas Zigmas Vitkus monografijoje „Atminties miškas. Paneriai istorijoje, kultūroje ir politikoje“ (išleido leidykla „Lapas“) siūlo atidžiau pažvelgti į Panerius: Vilniaus pakraštyje besidriekiančią, romantišką, kurortu turėjusią tapti erdvę, virtusią masinių žudynių – Holokausto sušaudant ir kitų nacių nusikaltimų žmoniškumui – vieta. Knygoje gilinamasi į Panerių memorialo istoriją ir narpliojami atmintį apie aukas apraizgę procesai.
Kodėl mums reikia atminties vietų ir ką Panerių memorialo biografija liudija apie mūsų pačių atmintį, klausiama pranešime žiniasklaidai. Dėl kokių priežasčių Paneriams skirtingais istoriniais laikotarpiais vis pritrūkdavo deramo dėmesio? Apie tai knygos autorius Zigmas Vitkus kalbasi su leidyklos LAPAS vadove Monika Gimbutaite.
2022 m. rugpūčio 4 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Trakų rajono savivaldybės Trakų seniūnijos Varnikų kaimo masinėje žydų žudynių vietoje, šalia esančio kapo memorialo, įrengė informacinį stendą, skirtą Trakų miestiečių žydų atminimui. Informaciją šiam stendui parengė LGGRTC Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vyriausioji specialistė Rima Petronėlė Gudelytė bendradarbiaujant su Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos darbuotojais.
Pažymėtina, kad šis istorinis atminimo stendas įrengtas Trakų istorinio nacioanlinio parko direkcijos prašymu.
Informaciniame stende įamžinti 1941 m. rugsėjo 30 d. šioje vietoje nužudytų ir masiniame kape užkastų žydų vardai. Informacija apie stendą, skirtą Trakų miestiečių žydų atminimui.
Informacinis stendas skirtas Trakų miestiečių žydų atminimui, kuriuos 1941 m. rugsėjo 30 d. nacistai ir jų kolaborantai išžudė Varnikų miške kartu su Lentvario, Aukštadvario, Rūdiškių, Onuškio, Žydkaimio žydais ir užkasė masiniu kapu tapusioje žudynių duobėje.
Nužudytų Trakų miestiečių sąrašas, kuriame įrašyti 297 asmenvardžiai, nėra pilnas, ir tai tik vieno
miestelio aukos. Iš viso tą dieną čia buvo nužudyti 1446 žmonės: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai.
Tai – epizodas mūsų šalyje vykdyto Holokausto, prasidėjusio 1941 m. birželio pabaigoje nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą. Jo metu nužudyta apie 195–196 tūkst. Lietuvos žydų, iš jų 80 proc. – 1941 m. liepos–spalio mėnesiais. Tai įvardijama kaip rasinio genocido laikotarpis, kai žydai persekioti tik todėl, kad buvo žydai. Tada išžudytos ir Trakų, Rūdiškių, Aukštadvario, Onuškio, Žydkaimio bei Lentvario bendruomenės.
1941 m. rugsėjo pabaigoje vietos policininkai suvarė beveik pusantro tūkstančio žmonių į keturis vasarnamius, stovėjusius į Lukos (Bernardinų) ežerą įsiterpusiame iškyšulyje. Ten iš jų atiminėti po ankstesnių apiplėšimų dar likę daiktai, jie badavo. 1941 m. rugsėjo 30 d. aukos išvarytos į šią vietą Varnikų miške, kur buvo iš anksto iškasta duobė.
Žudyti iš Vilniaus atvyko specialiai masinėms žudynėms sukurtas, tik vokiečių saugumo policijai pavaldus ir jos pareigūnų nurodymus vykdęs Ypatingasis būrys (vok. Sonderkommando). Egzekucijai vadovavo ir iš pistoleto pasmerktuosius šaudė SS unteršturmfiureris Martinas Weissas, komandą šauti duodavo ir Vilnius Ypatingojo būrio vadas j. ltn. Balys Norvaiša.
Per Holokaustą išlikusi Žydkaimio gyventoja Dvora Gaus-Plis paliudijo aplinkybes, kurias sužinojo besislapstydama pas apylinkių ūkininkus: prie duobės grupelėmis vedamus žmones priversdavo nusirengti iki apatinių rūbų ir išsirikiuoti ant duobės krašto, o senukus, ligonius ir mažesnius vaikus priveždavo vežimu ir įmesdavo gyvus. Žudynės prasidėjo ryte, o baigėsi po pietų. Jų dalyviams valgykloje Trakuose buvo surengtos vaišės, jie girti dainavo.
Abu Lietuvą okupavę totalitariniai režimai – ir nacistinis, ir komunistinis – siekė, kad šios aukos liktų bevardės, o atmintis apie jas – ištrinta. Naciai ir jų kolaborantai sunaikino beveik visą savo istorija ir kultūra garsią Lietuvos žydų bendruomenę fiziškai, o sovietai tęsė dvasinį naikinimą: nutylėdavo Holokausto aukų tautybę, kurstė antisemitinę propagandą, naikino senąsias žydų kapines ir kultūros paveldą.
Laisvę atgavusi Lietuva siekia susigrąžinti istorinę atmintį ir įamžinti aukų vardus, kad jų kapai neliktų anoniminiai.
Šie istorinės atminties stendai pastatyti pagal tęstinį projektą, prasidėjusį nuo 2017 m. „Holokausto aukų vardai gyvi“,kurį iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija. Pagal šį projektą iki šiol jau pastatyti 8 informaciniai stendai:Leipalingyje, Vilkijoje, Veliuonoje, Kuliuose, Pilviškyje, Zapiškyje. Šių metų birželio 28 d. Ariogaloje nužudytiems žydams pagerbti LGGRTC
Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus darbuotojų pastangomis buvo pastatyti du informaciniai stendai.
Tai yra devintas rengiamo projekto „Holokausto aukų vardai gyvi“ informacinis žydų aukoms atminti stendas. Projektą tikimasi įgyvendinti visoje Lietuvoje žinomose masinių žydų žudynių vietose, kurių yra apie 270.
Projektą „Holokausto aukų vardai gyvi“ iš dalies finansuoja Vyriausybės kanceliarija.
Nuotrauka LGGRTC darbuotojų
Tai nacionalinio gedulo diena, skausmo dėl abiejų Šventyklų sugriovimo, dėl tremties pradžios ir dėl to atsiradusių bėdų kulminacijos taškas.
Prasideda su saulėlydžiu, rugpjūčio 6 d.
Su šia diena susiję penki tragiški įvykiai, kurie taip pat yra išvardinti Taanit traktate.
Šią dieną Kūrėjas paskelbė nuosprendį, kuris pasmerkė visus išėjusius iš Egipto mirti dykumoje ir jiems neleista buvo įeiti į Izraelio žemę. Jų nuodėmė buvo ta, kad kai Moše pasiuntė žvalgus išžvalgyti šalį, jie grįžę ėmė peikti ją, o tauta jais patikėję ėmė burnoti prieš Kūrėją ir netgi abejoti Jo galimybėmis – Jo, Kuris 40 metų rūpinosi visais jų poreikiais dykumoje tam, kad atvesti juos į Izraelio žemę ir nugalėti visas ją apgyvendinusias tautas. Tauta aprauda savo skaudžią dalią, kaip pasakojama Toroje: “Ir suriko tauta garsiu riksmu – ir pravirko visa tauta tą naktį”. O tai buvo naktis į 9 avo ir Kūrėjas, supykęs dėl jų mažo tikėjimo ir betikslės raudos, paskelbė nuosprendį: “Tuščiai verkėte šią naktį, bet verksite šią naktį visose jūsų kartose”.
Šią dieną buvo sugriautos Pirma ir Antra Šventyklos. Kaip pasakojama Malachim II ir Jeremija knygose, Babilono būriai įsiveržė į Pirmą Šventyklą dar 7 avo, o antroje 9 avo dienos pusėje padegė ją ir ji degė visą naktį iki 10 avo dienos vidurio. Nežiūrint į tai, kad ugnis rimtai įsiliepsnojo 10 avo, ši nelaimė yra pažymima 9 avo, todėl, kad nelaimės pradžia – sunkiausias dalykas. Todėl iki pat 10 avo vidurdienio negeriamas vynas ir nevalgoma mėsa, nesikerpama ir nekeliamos vestuvės. Antrąją Šventyklą sugriovė Titas, romėnų karvedys 9 avo dieną.
Šią dieną krito Beitaras. Bar-Kochbos sukilimo metu šioje labai gerai įrengtoje tvirtovėje pasislėpė tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų. Beitaro tvirtovės kritimas buvo Izraelio šalies sugriovimo finalas: šimtai tūkstančiai judėjų žuvo, šimtai tūkstančių buvo paimti į nelaisvę, šalis ištuštėjo… Prie to dar prisidėjo dvasinė katastrofa: Beitaras buvo vienas iš Toros mokymo centrų, ir su jo žlugimu buvo sugriautas vienas svarbiausių dvasingumo šaltinių.
Po Bar-Kochbos sukilimo numalšinimo romėnų valdžia dėjo didžiausias pastangas, kad sunaikintų bet kokius judėjų buvimo Izraelio šalyje pėdsakus: pačią šalį romėnai ėmė vadinti Palestina (pagal vienos nedidelės tautos pavadinimą, kuri kadaise gyveno pakrantės ruože šalies pietuose ir tuo metu jau buvo visai išnykusi). Romiečių taikiniu tapo pati Jeruzalės širdis: jie išarė visą miesto teritoriją, beveik nepalikdami jokių jo pėdsakų. Jeruzalės teritorijoje jie pastatė naują miestą, kurį pavadino “Elija Kapitolina”. Patys to nežinodami, romėnai įgyvendino pranašo Michos pranašystę, kuri aprašoma pranašo Jeremija knygoje (26:18): “Cionas tarsi laukas bus suartas”. Šie įvykiai, kaip ir keturi buvę prieš tai, įvyko 9 avo dieną. Aukso veršio nuodėmė, padaryta 17 tamuzo, ir žvalgų nuodėmė, padaryta 9 avo – šie įvykiai apsprendė po daugelio amžių įvykusį dvasinės ir politinės Izraelio tautos laisvės praradimą.
9 avo pasninkas prasideda su saulėlydžiu ir tuo atžvilgiu jis prilygsta tik Jom-Kipuro pasninkui, kai pasninkaujama taip pat visą parą.
Taip pat ir savo apribojimais šis pasninkas panašus į Jom-Kipuro pasninką: tą dieną negalima valgyti, gerti, praustis, avėti odinės avalynės ir turėti intymius santykius. Paskutinės trapezos metu prieš prasidedant pasninkui (seuda mafseket) priimta valgyti virtą kiaušinį – kaip gedulo simbolį. Kiaušinis pavilgomas į pelenus – Šventyklos sudeginimo atminimui. Šios trapezos negali valgyti trys vyrai prie vieno stalo, kad jiems nereikėtų atlikti “zimun”. 9 avo vakare į sinagogą einama apsiavus medžiaginiais arba guminiais batais. Po “Maarivo” visi sėdasi ant grindų arba ant žemų suoliukų ir prie neryškaus apšvietimo skaito Megilat Eicha, kurios autoriumi pagal tradiciją laikomas pranašas Jeremija. Su ypatinga melodija, tyliu balsu skaitomi šios knygos žodžiai, pripildyti skausmo ir liūdesio. Keturios jos dalys yra sudarytos achrostiko principu pagal hebrajų abėcėlės raidžių tvarką. Paskutinį posmelį skaito visa bendruomenė kartu ir garsiai: “Sugrąžink mus, Kūrėjau, pas Save – ir mes sugrįšime, atnaujink mūsų dienas, kaip anksčiau!”
Tuo būdu skaitymas yra užbaigiamas optimistine gaida – paguodos viltimi. Po to yra skaitomi “kinot” – gedulingos elegijos, ir visi išsivaikšto po namus, nepasveikinę vieni kitų – kas yra būdinga gedintiems. Juk žodis šalom yra vienos šaknies su žodžiu šlimut (“tobulumas”), o ši diena yra toli nuo tobulumo. Ryte, po “Šacharito” keletas valandų yra paskiriama “kinot”, surinktų į specialų rinkinį, skaitymui. Kaip priimta gedulo metu, tą dieną nesirišamas “tfilinas”, ir nesigaubiama “talitu”. Rytinės maldos metu Toros skaitymui kviečiami trys žmonės – skaitomas ketvirtas Toros knygos Dvarim skyrius, kurioje Moše perspėja tautą apie nelaimes, kurios jų laukia, jei jie nusigręš nuo savo Kūrėjo: “Kai susilauksi vaikų ir anūkų ir galutinai įsitvirtinsi savo žemėje…”
Šios dienos “haftara” – 8 ir 9-tas pranašo Jeremija knygos skyriai, išreiškiantys skausmą dėl sugriautos Šventyklos ir aprašantys prasidėjusią tremtį. “Kinot” skaitomi po Toros skaitymo. Čia atsiskleidžia nelaimių ir pasiaukojimo dėl Toros paveikslas nuo Pirmos Šventyklos sugriovimo ir iki Beitaro užėmimo. “Kinot” pasakoja apie dešimties didžiausių Toros išminčių mirtį nuo romėnų rankos, apie trijų judėjų bendruomenių žūtį kryžiaus žygių epochoje. Paskutinė “kinot” rinkinio dalis – tai rabi Jehuda Halevi poemos apie Šventyklos sugriovimą, persunktos meile Cionui ir Izraelio žemei. Po “kinot” vėl skaitoma Megilat Eicha. Iki pat vidurdienio sėdima ant žemės ar ant mažų suoliukų, o po vidurdienio susirenkama maldai “Mincha”, prieš kurią jau užsiriša “tfiliną” ir apsigaubia “talitu”. Kaip ir bet kurio kito visuomeninio pasninko metu, yra skaitoma “Atsakyk mums”. “Minchoje”, skirtingai nei “Šacharit”, kohenai išeina palaiminti tautą. Dienai baigiantis yra meldžiamasi įprastas, kasdieniškas “Maarivas”, tada laiminamas mėnulis ir pasninkas užbaigiamas vakariene iš pieno produktų (kadangi, kaip buvo minėta, iki sekančios dienos – 10 avo – vidurdienio negalima valgyti mėsos).
Pagal tora.lt
Kaip savo prisiminimuose rašė Kaune gimusi Margarita Štromaitė, Antrojo pasaulinio karo metais jos, gete sutikto būsimo vyro Juozo Kagano ir jo mamos Miros gyvybes išgelbėjo Vytauto Rinkevičiaus šeima. „Nepaisydamas mirtino pavojaus, kuris už tai grėsė visai jo šeimai. Jis pastatė ir įrengė mums liejyklos palėpėje slėptuvę. Ji buvo padaryta kraigo dalyje, atskirtoje menama siena.“ Tik praėjus dvidešimčiai metų po karo Margarita susitiko su vieninteliu Holokaustą išgyvenusiu giminaičiu, broliu Aleksandru Štromu. 1965-aisiais Margaritai ir tuomet jau Josephui gimė dukra Eugenija. Arba Jenny.
Joana Viga Čiplytė. Panevėžys, 2022 07 26.
2022 metų liepos 24 dienos popietę į Panevėžio žydų bendruomenę rinkosi nariai, partneriai, ir bičiuliai į jubiliejinį minėjimą, skirtą pažymėti PŽB veiklos 30-metį. Pirmininkas Gennady Kofman prie šventinio stalo savo pranešime pasveikino ir padėkojo bendruomenės aktyvą puoselėjant žydų tradicijas, saugant žydų paveldą ir akcentavo rėmėjus, partnerius už jų įnašą plečiant bendruomenės veiklą.
Šiandieną Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje lankėsi savo misiją Lietuvoje baigiantis Izraelio Ambasadorius Yossi Levy.
Dėkojame Ambasadoriui už šiuos kelerius metus draugystės ir linkime kuo didžiausios sėkmės naujose diplomatinėse misijose!
בְּרָכָה וְהַצְלָחָה
Nors Rusijos sukeltas karas Ukrainoje tęsiasi, Kaune viešėjęs lietuviškų šaknų turėjusio prancūzų mąstytojo Emmanuelio Levino anūkas Davidas Hanselis mano – pasaulyje nebuvo tokios taikos, kokia yra dabar. Pašnekovas griežtai atremia teiginius, kai karas Ukrainoje vadinamas genocidu, ir teigia, kad Ukrainos prezidentas padarė dvi klaidas, kai kreipėsi į Izraelio parlamentarus. D. Hanselis taip pat pasidalijo, ką mano apie Lietuvą – šalį, kur jo artimieji tapo Holokausto aukomis.
Liepą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Emanuelio Levino centras kartu su LSMU Bioetikos katedra ir partneriais iš SIREL (Prancūzija) organizavo penkių dienų renginių ciklą, skirtą iš Lietuvos kilusio filosofo E. Levino asmenybei, gyvenimui, filosofijai ir Europos vertybėms iš E. Levino perspektyvos. Renginiuose dalyvavo ir E. Levino anūkas – Prancūzų nacionalinio mokslinių tyrimų centro vyriausiasis mokslininkas D. Hanselis.
Nors jis ir nėra filosofas, bet tikina jaučiantis asmeninę pareigą įsitraukti į procesus, kurie susiję su senelio palikimu. Be to, pabrėžė, kad praktikuoja judaizmą, bet remiasi iš E. Levino išmoktomis pamokomis.
Gerbiama pirmininke ,Nuoširdžiai dėkoju už galimybę dalyvauti programoje ” Parama žydų gelbėtojams II pasaulinio karo metais “. Didelis ačiū programų vyr. koordinatorei Emai Jakobienei , socialinių programų departamento direktoriui Michail Segal ir visam Jūsų darniam kolektyvui , kurio dėka man skirta materialinė bei finansinė parama .Mano tėvai – Stasė ir Pranas Karalevičiai , karo metais išgelbėjo 19 žydų tautybės piliečių. Būdama šešių metų ir aš , kiek galėdama , prisidėjau prie šio garbingo poelgio . Esu apdovanota žūvančiųjų gelbėtojų kryžiumi , kurį įteikė šalies prezidentas Valdas Adamkus .Pagarbiai Elena Čepanonienė . Semeliškės
LRYTAS Sportas
Lietuvos sporto klubo „Makabi“ sportininkai užbaigė savo dalyvavimą 21-ojoje pasaulinėje makabiadoje Izraelyje, kuri įvyko liepos 12–26 dienomis. Šioje sporto šventėje dalyvavo 10000 sportininkų iš daugiau nei 60 pasaulio šalių.
„Makabi“ sportininkai iškovojo 6 medalius. Tai vienas iš sėkmingiausių pasirodymų per visą atkurto „Makabi“ istoriją. Puikiai pasirodė jaunieji makabiečiai. Stalo tenisininkai Gerda Šišanovaitė iškovojo aukso medalį vienetų rungtyje, o Ignas Šišanovas – sidabro medalį taip pat vienetų rungtyje.
Plaukikas Michailas Trusovas iškovojo sidabro medalį 50 metrų plaukime laisvuoju stiliumi. Jauniausias komandos narys 13-metis šachmatininkas Eduardas Šeras 16–18 metų jaunimo grupėje po labai įtemptų partijų iškovojo sidabro medalį.
Frenkelio fabrikas // Nuotr. iš kolekcininko Michailo Duškeso kolekcijos
Delfi.lt
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/verslasplius/pulsas/lietuviskieji-rokfeleriai-ir-fordai-prekes-padejusios-ano-amziaus-verslininkams-tapti-placiai-itakingiems-ir-zinomiems.d?id=90778465
Lietuvos (litvakų) bendruomenė neteko vienos ryškiausių bendruomenės asmenybių, ilgametės bendruomenės narės, savanorės Jelenos Levinos (1927 10 07 – 2022 07 19)
Jelena buvo mylima kolegų, bendruomenės narių, nepaprastai aktyvi, visuomet elegantiškai pasipuošusi, bendruomeniška ir labai geranoriška. Jelena Levina visų mūsų atmintyje išliks kaip pozityvaus, linksmo pagarbų santykį gebančio išlaikyti žmogaus pavyzdys.
Atsisveikinimas su velione liepos 21 d. nuo 11 val. iki 14 val. laidojimo namuose „Nutrūkusi styga“. Laidotuvės Sudervės žydų kapinėse.
Sveikiname Rafaelį Gimelstein, Makabiadoje iškovojus stalo teniso turnyre sidabro medalį!!! Nuoširdžiai sveikiname ir mamą Fainą Kukliansky, kuri laimingai šypsosi šioje nuotraukoje. Džiaugiamės laimėjimu!
Dalinamės naujienomis apie fechtavimą tiesiai iš Makabiados 2022
Fechtuotojas Alan Rinkevič iškovojo sidarbo medalį 
tarptautinėje komandoje, kartu su Švedijos
ir Pracūzijos 
atstovais!!! Sveikiname!!!
Genadijau, širdingai Jus sveikiname, linkime dainuot širdy gyvenimą kas dieną ir džiaugsme !
Te niekad neapleis energija ir akys šilumą jaunatvišką teskleis.
Mes linkim Jums energijos, sveikatos ir šypsenos geros, plačios.
Tegul Jums skiriamus ilgiausių metų dar šimtą kartų pakartos!
Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas renka Panevėžio žydų palikuonių brangią informaciją, jis nepailsta to daryti, rinkti po kruopelytę. Kadaise buvo gausios miesto žydų bendruomenės palikimas turtingas. Tarsi mozaika, kuriai sudėlioti reikia ypatingo kruopštumo, nes tų, kurie galėtų papasakoti net ir apie gana netolimą bendruomenės praeitį, beveik nebeliko: ko nepražudė Holokaustas, pasiėmė laikas.
Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, bendruomenės archyvas aktyviai renkamas nuo maždaug 2001 metų. Pradėta nuo kreipimosi į tuometinį Panevėžio apskrities archyvą – leisti išvysti dokumentus, susijusius su kadaise klestėjusia miesto žydų bendruomene, – ir uoliai tebedirbama iki šiol.
Labai liūdna pranešti, kad mirė Dr. Richard A. Freund ( 1955 – 2022). Profesorius, Judaizmo filosofijos daktaras, Žydų teologijos seminarijos Talmudo ir rabinikos magistras, Queens kolegijos Filosofijos ir religijos katedros dėstytojas, dėstęs žydų istoriją ir religiją, biblinę archeologiją, hebrajų kalbą ir literatūrą, Holokausto archeologiją.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems.
Anapilin iškeliavo Dr. Rabbi Richard Freund, žymus mokslininkas archeologas, neinvazinės archeologijos plėtotojas, kuris atliko daug Vilniaus Didžiosios singagogos teritorijos neinvazinių archeologinių tyrimų, nustatė nužudytos jaunos poetės Matildos Olkinaitės šeimos palaidojimo vietą, užtvankos užlieto Rumšiškių miestelio povandeninį reljefą, tiksliai nurodė tunelio, pro kurį paspruko keliolika kalinių iš Panerių, liniją ir daug kitų darbų. Richard Freund ne kartą pristatė savo metodus ir tyrimo rezultatus Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje.
