Naujienos

Premjeras sveikina Lietuvos žydų bendruomenę su Chanukos švente

Premjeras Saulius Skvernelis pasveikino Lietuvos žydų bendruomenę, kuri  šiandien įžiebia pirmąsias Chanukos žvakes ir kviečia visus geros valios  žmones į ilgametes tradicijas turinčią šventę.

„Nuoširdžiai sveikinu visą Lietuvos žydų bendruomenę su prasidedančia šviesos ir tikėjimo švente.  Chanuka suteikia puikias galimybes prisiminti senąsias tradicijas ir puoselėti pamatines vertybes. Sveikintina, kad  ši yra graži Lietuvos žydų bendruomenės šventė susilaukia vis didesnio visuomenės dėmesio“,- teigia Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.

  Artėjančių švenčių proga premjeras padėkojo Lietuvos žydų bendruomenei už dalykišką bendradarbiavimą su Vyriausybe, kitomis institucijomis konstruktyviai sprendžiant bendruomenei aktualius klausimus.

„Galime tik pasidžiaugti restauruojamais žydų kultūros paveldo objektais, atgyjančiomis  sinagogomis. Šiandien visoje valstybėje šie pastatai naudojami Lietuvos žmonių kultūriniams ir švietimo poreikiams. Registruojamos ir tvarkomos žydų kapinės, puoselėjama žydų kultūra, atgaivinamos senosios tradicijos. Visa tai leidžia drąsiai  teigti,  jog mūsų bendradarbiavimas ateityje tik intensyvės ir bendromis pastangomis nuveiksime daug svarbių darbų“, –  teigia Vyriausybės vadovas S.Skvernelis.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sveikina visus bendruomenės narius su Chanukos švente!

Kasmet švęsdama Chanuką su anūkais, aš prisimenu savo vaikystės Chanuką pas senelę. Šventė nebūdavo linksma kaip dabar ir  vaišių neturėjome. Mano senelė, slėpdamasi  šventė virtuvėje, kur nebuvo langų, uždegdavo žvakutes ir melsdavosi. Chanukijos neturėjom, nes šeimos relikvijas praradome per Holokaustą. Ji meldėsi, bet malda nebuvo šventiška, nes senelė visada galvodavo apie savo sūnų, jai vaidenosi, kad kažkas ateina, ir perspėdama mane, sakydavo: „slėpkis, nes ateina vaikų akcija”. Po karo linksmybių nebūdavo. Mano senelė turbūt – ne vienintelė tokia, kuri prisimindavo ne tik Jeruzalės šventovę, bet ir savo nužudytus vaikus.

Mes švenčiame gražiau, gyvename geriau, mokėkime džiaugtis  ir švęsdami prisiminkime, kokį stebuklą Chanuka mums visiems reiškia. Daugiau šviesos ir šiltų malonių  jausmų linkiu visiems mūsų žydų bendruomenės nariams. Tegu Chanukos žvakių liepsna skleidžia gerumą namuose ir suteikia laimės akimirkų vaikams, kurie laukia Chanukos „gelt“,  ir suaugusiems, visiems, kas ateis prie šeimyninio vaišių stalo ragauti skanių žydiškų latkių.

Laimingos Chanukos, mielieji žydų bendruomenės nariai!

Chanuka ir žydų istorijos paradigmos pagal Ravą Josefą B. Soloveičiką

Chanuka ir žydų istorijos paradigmos pagal Ravą Josefą B. Soloveičiką

Doc.dr. Aušra Pažėraitė

Savo gausiose Toros pamokose, skirtose Chanukai, litvakiškos rabiniškos dinastijos tęsėjas JAV, ilgus dešimtmečius vadovavęs Icchako Elchanano vardo Teologinei seminarijai prie Ješivos universiteto,  vienas iš įtakingiausių XX amžiaus rabinų, analizavo daugelį su šia švente susijusių halachinių (religinės teisės) ir prasmės klausimų. Tarp tokių klausimų buvo ir Maimonido formuluotos nuostatos.  Maimonidas (dar vadinamas Rambamu), žymus XII a. gyvenęs žydų filosofas ir halakhistas vienas pirmųjų suteikė šiai šventei  ypatingą reikšmę, jai skyręs atskirą veikalą, pavadinimu Hilkhot Chanuka. Talmudo išminčiai, ypač ankstyviausios jų kartos (vadinami tanajais, kurie mokė I-II m.e.a., ir jų mokymai tapo Talmudo dalies, vadinamos Mišna, pagrindu), buvo skyrę jai labai mažai dėmesio, palikę be platesnio aptarimo ir komentarų, dėl ko ji palaipsniui galėjo būti visiškai užmiršta. Todėl Rambamas suformulavo ir išryškino nuostatas, kad ši šventė neišnyktų. Tarp tų nuostatų buvo ir ta, kad esminis šios šventės akcentas yra Pirsumei nissa, t.y. „Stebuklo viešinimas“. Jis vyksta žvakę ar žibintą, kuris paprastai per šabą uždegamas namuose, uždegant lauke, viešoje erdvėje, prie namų ar namuose ant palangės, kad būtų matoma lauke. Tai Ner Chanuka (Chanukos žvakės uždegimo) micva (įsakas).

Koks tas stebuklas? Kokia jo prasmė? Ravas Soloveičikas plėtojo savo viziją metai po metų, atsiremdamas į savaitinius Toros skaitinius, kurie kasmet skaitomi šios šventės kontekste, nors tiesiogiai ir nėra susiję su Chanuka. Kaip žinia, yra metinis Toros skaitymo ciklas, kiekvieną savaitę skaitant Torą dalimis, skyriais. Pradžios knyga, teigia Ravas, remdamasis Maimonido mintimi, yra knyga, pripildyta simonim, t.y. ženklų, kurių reikšmės susietos ne tik su praeitimi, bet ir su ateitimi. Tai lyg formavimosi knyga (Sefer Jecira), knyga apie formavimąsi, atskleidžianti ne tik Toros viziją, liečiančią visos Kūrinijos kūrimą, bet ir Izraelio formavimosi procesą. Pats šis procesas, kurio reikšmingiausi dalyviai buvo patriarchai Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir jo sūnūs (bei matriarchės Sara, Rebeka, Lėja, Rachelė) atskleidė svarbias visos būsimos žydų istorijos paradigmas. Per šias istorijas atsiskleidžia santykių ir konfrontacijų paradigmos: tarp žydų ir kitų žmonių, ir tarp pačių žydų – brolių, tėvų ir vaikų, ir tiesiog kitų.

Skaityti plačiau
Šiaulių žydų benduomenės sveikinimas

Šiaulių žydų benduomenės sveikinimas

Hanukos šviesa lai apgaubia šiluma ir jaukumu, išmintis telydi Jūsų sprendimus,

Sėkmė- darbus, tolerantiškumas- santykius, meilė ir gerovė – Jūsų visų namus ir šeimas.

 Nuoširdžiai

Šiaulių apskrities žydų bendruomenė

Izraelietiškų šokių seminaras su Ilai Spziezak

Šeštadienį, gruodžio 9 d. vyko ilgai lauktas ir labai smagus Izraelietiškų šokių seminaras su šokių mokytoju Ilai Spziezak. Vilniuje vykęs užsiėmimas suvienijo net šešiasdešimt šokį mylinčių žmonių iš penkių skirtingų šalių.

Per devynias valandas trukusį seminarą dalyviai išbandė ir išmoko net 11 skirtingų izraelietiškų šokių.

Londone gyvenantis Ilai Szpiezak turbūt yra vienas energingiausių ir charizmatiškiausių Izraelio šokių mokytojų pasaulyje. Šokti jis pradėjo mokyti pats būdamas vos penkiolikos, o sulaukęs dvidešimties –  jau dirbo choreografu Londono Izraelio šokių institute.

Iš Argentinos kilęs, ketverius metus ir Izraelyje praleidęs mokytojas tiki, kad šokis, daina ir muzikas – yra vienas iš nuostabių dalykų, kuriuos gali pasiūlyti Izraelis.

 

Jeruzalės pripažinimas Izraelio sostine „daro taiką įmanomą“, sako Netanyahu

Jeruzalės pripažinimas Izraelio sostine „daro taiką įmanomą“, sako Netanyahu

 

Briuselis, gruodžio 11 d. (AFP-BNS). Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu (Benjaminas Netanjahus) pirmadienį sakė, kad Jeruzalės pripažinimas jo šalies sostine „daro taiką įmanomą“, nors didžioji tarptautinės bendrijos dalis kritikavo šį JAV sprendimą.

Po JAV prezidento Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) praėjusios savaitės pareiškimo dėl Jeruzalės pripažinimo Izraelio sostine kelias dienas vyko protestai ir susirėmimai palestiniečių teritorijose, taip pat demonstracijos visame islamo pasaulyje.

Europos Sąjunga reiškė nerimą dėl D. Trumpo sprendimo, kardinaliai keičiančio JAV politiką šio ginčijamo šventojo miesto klausimu. Tikimasi, kad bloko užsienio reikalų ministrai paragins B. Netanyahu, pirmadienį su jais susitinkantį per darbo pusryčius Briuselyje, atnaujinti dialogą su palestiniečiais.

Pasak Izraelio premjero, D. Trumpas tik „aiškiai pateikė faktus“ pripažindamas, kad Jeruzalė 70 metų buvo Izraelio valstybės sostinė ir 3 tūkst. metų – žydų tautos sostinė.

Skaityti plačiau
Vilniaus žydų religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas prisimena savo paauglystės Chanuką Šiauliuose

Vilniaus žydų religinės bendruomenės vadovas Simas Levinas prisimena savo paauglystės Chanuką Šiauliuose

XX a. šešiasdešimtųjų metų Šiauliai buvo keistas miestas. Sovietmetis, dar veikė nelegalios „sinagogos“- butai. Beveik visi miesto žydai vyrai eidavo melstis. Neaišku, ko ten buvo daugiau – religingumo ar etninės bendrystės poreikio. Kalbėtis jidish kalba?  Prisiminti baisius Holokausto išgyvenimus?

O gal instinktyvus psichoterapinis siekis išgydyti savo sielų žaizdas.  Visi norėjo džiaugtis gyvenimu, kurį  stebuklinga likimo loterija  padovanojo jiems.

Miesto žydai laikėsi vienas kito, buvo pasiruošę suteikti paramą visiems, kam to reikėjo. Tai buvo tikrai ne formali  bendruomenė. Jos lyderiu tapo… šeima, turinti didesnį butą. Pas juos ir rengdavom visas tradicines ir Šabato šeštadieninių bendravimo vakarus. Tai vykdavo (iki šios vasaros buvusio Šiaulių žydų bendruomenės pirmininko) Josifo Buršteino namuose, kuriuose žydai rinkdavosi iki pat Nepriklausomybės atstatymo.

Skaityti plačiau
Arkadijus Vinokuras. Grąžinti Jeruzalę arabams? Gerai. Grąžinkime Vilnių lenkams

Arkadijus Vinokuras. Grąžinti Jeruzalę arabams? Gerai. Grąžinkime Vilnių lenkams

Na, pateiksiu gal kiek kuklesnį pasiūlymą Lietuvos užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui. Tai tam, kuris teigia, kad Rytų Jeruzalę reikia atiduoti Palestinos arabams.
Taip jis praleido progą patylėti. Nedera Lietuvos užsienio reikalų ministrui lyg papūgai kartoti, tiksliau, – pripažinti priešiškų Izraeliui valstybių Jungtinėse Tautose primestas Artimųjų Rytų žaidimų taisykles. Tas kuklus pasiūlymas būtų toks: atiduoti dalį Vilniaus su Aušros vartais Lenkijai. Mat jie šimtmečiais turėjo istorinį ir religinį ryšį su Vilniumi. Lietuvai nesutikus, supykusi Lenkija kreipsis į Jungtines Tautas, kurios 151 narė, negalinti pakęsti Lietuvos, pripažins Vilniaus senamiestį su Aušros vartais Lenkijos teritorija. Kaip jums, pone užsienio reikalų ministre, toks scenarijus? Jeigu nepatiko, tai pripažinkite visą Jeruzalę Izraelio sostine.

Skaityti plačiau

Lietuvos iniciatyva ES ministrai susitinka su Izraelio premjeru B. Netanyahu

Gruodžio 11 d. (BNS). Lietuvos iniciatyva pirmadienį Briuselyje rengiamas Europos Sąjungos (ES) užsienio reikalų ministrų susitikimas su Izraelio premjeru Benjaminu Netanyahu (Benjaminu Netanjahu).
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, komentuodamas iniciatyvą, yra sakęs, kad tiesioginis dialogas yra būtinas spręsti nesutarimus.
Lietuva pastarąjį dešimtmetį tapo viena didžiausių Izraelio diplomatinių rėmėjų ES. Daugelis kitų Europos šalių Izraelio atžvilgiu nusistačiusios griežčiau dėl nausėdijų plėtros okupuotame Vakarų krante.
Stebėtojų teigimu, proizraelietišką Lietuvos politiką iš dalies gali lemti diplomatinių pozicijų derinimas su Jungtinėmis Valstijomis ir Lietuvos žydų istorija. Pastaruoju metu Lietuva ir Izraelis taip pat suintensyvino dvišalius ryšius karinėje ir ekonominėje srityse.
Susitikimas rengiamas netrukus po to, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė pripažįstantis Jeruzalę Izraelio sostine. Daugelis Europos politikų perspėjo, kad šis žingsnis gali apsunkinti taikos derybas.
Izraelis Jeruzalę vadina nedaloma šalies sostine. Palestiniečiai nori, kad rytinė miesto dalis taptų jų būsimos valstybės sostine.

Chanukos šventė prieš Antrąjį Pasaulinį karą miestelyje netoli Druskininkų

Shmarya Levin

Šaltinis: „ The Festival of the Maccabees in Svislovitz“ //  The Hanukkah Anthology. Ed. Philip Goodman. Jewish Publication Society: Philadelphia. 1992, p. 168. Dabar šis miestas vadinasi Svisloč, jis yra Baltarusijoje netoli Druskininkų.

Svisloč Turgaus aikštė 1939m. Viena sinagoga ir 2-eji maldos namai ,1420 žydų  ,71% gyventojų

Pirmoji Makabiejų šventė, kurią aš prisimenu, buvo vidury aršios žiemos, kuri tyliai ir piktai “sukaustė” upes ir uždėjo ant miesto nematomą savo ranką. Speigas intensyviai degino, namų langai visus žiemos mėnesius buvo apledėję. Svarbiausias pasirengimas Makabiejų šventei – bent jau iš jauniausiųjų pusės – nedidelių švininių suktukų gaminimas, keturkampių, su išsikišusia rankena viršuje – tradiciniam žaidimui per šią šventę (jidiš jie vadinami „dreideliais“, lietuviškai – „vilkeliais“). Švininių suktukų gamyba nebuvo lengvas užsiėmimas, kurio svarbiausi dalyviai – vyresnieji berniukai. Mano brolis Mejeris buvo vienas pagrindinių gamintojų. Formos buvo daromos iš keturių medinių dalių, po vieną kiekvienai pusei, o svarbiausia – turėjo būti išpjautas – keturių hebrajiškų raidžių negatyvas, raidės rodomos viršutinėje pusėje: nun, gimel, he, šin, – Nes gadol haja šam:  (vert, Stebuklas didysis įvyko ten) – aliuzija į aliejaus ąsotėlį, kuriame buvo likęs tik šlakelis aliejaus vienai dienai. O stebukle! Jis degė aštuonias dienas Amžinajame šventyklos Šviestuve, kol Makabiejai varė priešą.

Skaityti plačiau

Vilniaus Geto metraštininkas I. Rudaševskis: paauglys savo mintimis pralenkęs laiką

Jaunasis Vilniaus Geto metraštininkas Icchokas Rudaševskis šiandien būtų šventęs 90-tąjį gimtadienį. Įkalintas Vilniaus gete, bet ne pagal amžių tvirtas vertybes ir literatūrinę dovaną turėjęs jaunuolis – mokykliniame sąsiuvinyje fiksavo to meto realybę – gyvenimo gete vaizdus, kovą ir tikėjimą ateitimi.

Kalėdamas gete ir matydamas kančią, Icchokas nenustojo didžiuotis savo žydiškumu, jo nesugniuždė neviltis ir savigaila, priešingai – į priekį jį stūmė troškimas gyventi.

„Man gėda pasirodyti gatvėje, ne todėl, kad esu žydas, bet todėl, kad man gėda savo bejėgiškumo. Geltoni lopai prisiūti ant mūsų drabužių, bet ne ant mūsų sąmonės. Mes nesigėdijam lopų! Tegu jų gėdijasi tie, kas mums juos užkabino.” – savo dienoraštyje rašė Icchokas.

Jaunuolio mintys apie žmogaus orumą ir laisvę – dabar galėtų atrodyti akivaizdžios ir savaime suprantamos, tačiau daugiau nei 75 m. senumo įrašai  piešia visai kitokį to laikmečio paveikslą. Jie primena apie pasaulį, kuriame žmogaus teisių sąvoka net neegzistavo. Todėl galima tik stebėtis, kiek brandos, drąsos ir talento reikėjo paaugliui rašyti temomis, kuriomis garsiau kalbėti buvo pradėta  tik po Antrojo pasaulinio karo.

Todėl simboliška, kad I. Rudaševskio gimtadienis sutampa su Tarptautine žmogaus teisių diena, kuri žymi 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų asamblėjos priimtą –  Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.

Tarptautinė bendruomenė poreikį užtikrinti žmogaus teisinį statusą ir jo apsaugą nacionaliniu ir tarptautiniu mastu suprato tik po Antrojo pasaulinio karo ir jo metu įvykusio Holokausto, kuris paneigė bet kokias bendražmogiškas vertybes ir devalvavo žmogaus gyvybės svarbą.

Netrukus po šio svarbaus dokumento suformavimo –  sekė ir 1950 m.  Europos Tarybos priimta „Europos žmogaus teisių konvencija”, kuri yra svarbus žmogaus teisių apsaugos dokumentas ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos taikymo pavyzdys Europos kontekste.

Svarbu, kad minėdami žmogaus teisių dieną – ryškiai prisimename ir tuos, kurie savo šviesumu ir drąsa, kartais pralenkdami laiką, padėjo suprasti šių fundamentalių teisių svarbą. Todėl jau visai netrukus – vasario mėnesį, lietuvių kalba bus išleistas I. Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis”. Dienoraštis yra parašytas jidiš kalba, todėl prireikė laiko ir pastangų, kad šis autentišką patirtį fiksuojantis dienoraštis – būtų išverstas ir pagaliau pasiektų lietuvišką auditoriją.

Lietuvos žmogaus teisių centro ir partnerių  iniciatyva 2016 m. rugpjūtį Vilniuje, Rūdininkų g. 8 buvo atidengtas atminimo akmuo (vok. Stolpersteine) jaunajam geto metraštininkui.

„Norėtųsi atgauti savo praėjusius metus ir atidėti juos ateičiai, naujam gyvenimui. O kiti jausmai, kuriuos šiandien jaučiu – tai drąsa ir viltis. Nė menkiausio nusivylimo. Šiandien man suėjo penkiolika. Regiu prieš save saulę, saulę, saulę…” – tokį gimtadieninį įrašą sau dedikavo penkiolikos sulaukęs Icchokas.

Kaip ir daugelio Vilniaus geto kalinių, Icchoko gyvybė nutrūko Paneriuose, tačiau Holokaustą išgyvenusi jo pusseserė Sara Voloshin, sugebėjo išsaugoti Vilniaus geto dienoraštį, kurio puslapiuose įamžintas Icchoko liudijimas – Šoa atmintis.  

Ištrauka iš Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraščio“
Dienoraštį iš jidiš kalbos vertė Doc. dr. Mindaugas Kvietkauskas.

1941 m. liepos 8 d.

Išeina įsakymas, kad Vilniaus gyventojai žydai turi iš priekio ir iš nugaros prisisiūti antsiuvus. Geltonus apskritimus su raide J viduryje. Ankstyvas rytas. Žvelgiu pro langą. Pamatau pirmuosius Vilniaus žydus su antsiuvais. Mane apstulbina tie dideli geltoni lopai ant jų pečių. Ilgai nepajėgiu pats tokio lopo prisisiūti. Jaučiuosi it kuprotas, su dviem didelėm tupinčiom ant manęs rupūžėm. Man gėda pasirodyti gatvėje, ne todėl, kad esu žydas, bet todėl, kad man gėda savo bejėgiškumo. Geltoni lopai prisiūti ant mūsų drabužių, bet ne ant mūsų sąmonės. Mes nesigėdijam lopų! Tegu jų gėdijasi tie, kas mums juos užkabino.

Apie būsimąjį leidinį „Labame Ryte“ (nuo 41:25)

Tekstas parengtas įgyvendinant Nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų institucinio bendradarbiavimo stiprinimo projektą, finansuojamą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) lėšomis. Projektas skirtas stiprinti Žmogaus teisių organizacijų koaliciją.

 

Ka­ras vai­ko aki­mis

skraštas.lt
 Žur­na­lis­to Al­gi­man­to Sa­vic­kio pa­sa­ko­ji­mus apie ka­ro ir po­ka­rio me­tus.

1941-ųjų bir­že­lio 22-oji bu­vo sau­lė­ta. Gel­to­nas ru­tu­lys ką tik pa­ki­lo virš ho­ri­zon­to. Var­niai mie­go­jo. Gy­dy­to­jas Do­vy­das Kap­la­nas sku­bė­jo pas li­go­nę į Tel­šių gat­vę.

Grį­žęs na­mo, jis ra­do ap­vog­tą bu­tą, ant sta­lo – ne­baig­ta ger­ti stik­li­nė ar­ba­tos. Svar­biau­sia – ne­bu­vo ma­mos. Vė­liau gy­dy­to­jas su­ži­nos, kad jo ma­mą iš na­mų iš­va­rė tos mo­ters, ku­rią jis ką tik kė­lė iš kars­to ,sū­nūs bal­ta­raiš­čiai. Jie Fei­gę Kap­la­nie­nę ir nu­žu­dė.

Už ge­ros va­lan­dos areš­ta­vo Do­vy­dą Kap­la­ną. Kai jis bru­ku žen­gė per Var­nius, ant ša­li­gat­vio bū­ria­vo­si žmo­nės. Gy­dy­to­jas juos vi­sus pa­ži­no­jo: vie­nų vai­kus gy­dė, ki­tų – tė­vus, juos pa­čius. Ta­čiau neat­si­ra­do nė vie­no, ku­ris bal­ta­raiš­čių pa­klaus­tų: „Kur ve­da­te mū­sų gy­dy­to­ją?“ Kai ku­rie jų – net šyp­so­jo­si.

Laz­da tu­ri du ga­lus. Bal­ta­raiš­čiai su­rin­ko ir iš­va­rė į sto­vyk­las – ge­tus vi­sus žy­dų tau­ty­bės gy­dy­to­jus (jų prieš­ka­ri­nė­je Lie­tu­vo­je bu­vo per 80 pro­cen­tų), pra­si­dė­jo „blu­si­nių“ ir kok­liu­šo epi­de­mi­jos. Ne­bu­vo gy­dy­to­jų, ne­bu­vo vais­tų.

Pa­me­nu – vi­si mū­sų vien­me­čiai sir­go, tik mu­du su se­se­ri­mi – ne. Ma­ma siu­vo rū­bus lie­tu­vei, ku­ri gy­ve­no su vo­kie­čiu – „Ar­bait­som­to“ vir­ši­nin­ku. Jis spręs­da­vo, ką iš­vež­ti į Vo­kie­ti­ją dar­bams, o ką pa­lik­ti. Mo­te­ris iš su­gy­ven­ti­nio ga­vo šimtg­ra­mi­nį bu­te­liu­ką vais­tų… Juos mes ger­da­vo­me (po po­rą la­šų) su van­de­niu ar­ba cuk­ru­mi. Tą 1941-ųjų ru­de­nį ir žie­mą daug vai­kų iš­mi­rė. Da­lis lie­tu­vių ga­la­bi­jo žy­du­kus, o Die­vas… Yra jis dan­gu­je.

Skaityti plačiau
Izraelio ambasada kartu su kampanija “Už saugią Lietuvą” dovanojo džiaugsmingas akimirkas Lietuvos vaikams

Izraelio ambasada kartu su kampanija “Už saugią Lietuvą” dovanojo džiaugsmingas akimirkas Lietuvos vaikams

Gruodžio 7 d., Izraelio ambasada Lietuvoje sukvietė per 150 vaikų iš visos Lietuvos į dienos išvyką Vilniuje. Į šventiškai pasipuošusią šalies sostinę atvyko “Gelbėkit vaikus” dienos centrų auklėtiniai iš Pasvalio, Širvintų, Šakių, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Kupiškio, Zarasų rajono bei iš Antazavės vaikų globos namų.

Vladimiro Ivanovo ( VŽ) nuotr. Džiaugiamės mūsų draugyste ir bendradarbiavimu LR Prezidentės inicijuota socialine kampanija “Už saugią Lietuvą”. Kartu įgyvendiname jau ne pirmą ir tikrai ne paskutinį projektą, kuriuo nuoširdžiai dvanojame džiaugsmo akimirkas Lietuvos vaikams.

Skaityti plačiau
LŽB lankėsi Č. Sugiharos gimtosios Gifu prefektūros vadovybės atstovė

LŽB lankėsi Č. Sugiharos gimtosios Gifu prefektūros vadovybės atstovė

2017 m. gruodžio 8 d. Lietuvos žydų bendruomenėje viešėjo didžiojo žydų gelbėtojo, Pasaulio Tautų Teisuolio Čijūnės Sugiharos gimtosios Gifu Prefektūros vadovybės atstovė.

Gifu prefektūros Tarptautinių reikalų skyriaus vadovė p. Yuka Kuwabara pasidalino su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininke p. Faina Kukliansky idėjomis dėl tolimesnio legendinio diplomato Čijūnės Sugiharos atminimo įamžinimo. Šilto pokalbio prie tradicinių Chanukos vaišių metu kilo susidomėjimas kultūrinių mainų perspektyvomis – žydų kultūrinio paveldo pristatymu Japonijoje bei Lietuvos žydų bendruomenės supažindinimu su Gifu kultūra.