Švęsdama Izraelio 70-metį Lietuvos Žydų bendruomenė surengė smagų ir nuoširdų pikniką Vilniaus senamiestyje. Džiaugėmės puikiu saulėtu oru ir pavasario žaluma. Giedojome Izraelio himną.
Gerą šventišką toną piknikui suteikė ansamblio „Fajerlech“ solistai, uždainavę žydiškas dainas. Šokti tradicinių šokių raginti nereikėjo, kojos pačios kvietė į ratą. Nuotaikingą šventės programą sukūrėme patys savo nuotaika, pasimėgavę vaišėmis.
Icchoko Rudaševskio knygos „Vilniaus geto dienoraštis“ pristatymas nuo 7m. 35s.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė reiškia gilią užuojautą Izraelio gedinčioms šeimoms dėl 10-ies per potvynį žuvusių jaunuolių, kurių gyvybė užgeso per staigius potvynius Pietų Izraelyje netoli Negyvosios jūros.
Šie jaunuoliai , dalyvavo pasirengimo kariuomenei programoje, jie turėjo pradėti tarnybą Izraelio armijoje ir tradiciškai prieš armiją surengė žygį, kurio metu žuvo dėl smarkių liūčių kilusio potvynio, šalies pietuose iš krantų išsiliejus dykumų upėms.
Šiandien ilgametei LŽB narei Etai Gurvičiūtei, kuri yra aktyvi bendruomenės narė ir daug metų dirbo bendruomenės konsultaciniame medicinos centre “EZRA“ , sukako 98 metai. Šiuo metu ponia Eta gyvena Senjorų globos namuose, kur ją aplankė ir pasveikino bendradarbės.
Linkime Etai Gurvičiūtei sveikatos, geros nuotaikos ir gyventi iki 120-ies metų!
Po ketverių metų derinimo monumentą žydų gelbėtojui Kaune įgyvendinantys partneriai Lietuvoje ir Nyderlanduose teigia, kad tai – miesto atminties sugrąžinimas.
„Ši diena tikrai yra neeilinė. Kaunas yra kaip miestas-muziejus po atviru dangumi, kur yra ne vienas istorijos tarpsnio sluoksnis, ženklas, liudijantis vieną ar kitą laikotarpį. Manau, Kaunas yra ne kartą įrodęs, kad miestas yra stiprus tada, kai stiprus jo turinys ir kai miestas sugeba tą turinį parodyti kitiems“, – ketvirtadienį pristatant planuojamą monumentą kalbėjo Kauno vicemeras Simonas Kairys.
J. Zwartendijko išduotos „Kiurasao vizos“ sudarė galimybę Japonijos konsului Kaune Čiunei Sugiharai išduoti tranzitines Japonijos vizas, išgelbėjusias gyvybes keliems tūkstančiams žydų.
Balandžio 26 dieną 17:30 val. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia į paskaitą „Holokausto atminties problema šiandieninėje Lietuvos istoriografijoje“, kurią skaitys Klaipėdos universiteto dėstytojas dr. Hektoras Vitkus.
Holokausto atminties tyrimai nuolat plėtojami įvairių šalių akademinėse institucijose. Lietuvoje ši tematika taip pat sulaukė įvairių mokslo sričių atstovų dėmesio ir kartais tampa visuomenės diskusijų objektu. Tačiau kol kas lieka atviras klausimas, kiek Holokausto atminties problematikos tyrimai yra pasistūmėję Lietuvos istorijos mokslo srityje. Todėl paskaitoje aptariamas gana specifinis ir pastaruoju metu aktualumo nestokojantis objektas – Holokausto atminties vieta šiandieninėje Lietuvos istoriografijoje.
Pranešėjas dr. H. Vitkus analizuos šiuos klausimus: kokios Holokausto atminties koncepcijos egzistuoja šiandieninėje Lietuvos istoriografijoje ir kokios jų sąsajos su pasaulinio lygmens Holokausto atminties teorinėmis prieigomis? Ar galima teigti, kad Holokausto atminties tyrimai yra tapę integralia Holokausto istoriografijos Lietuvoje dalimi? Gal esama pagrindo tvirtinti, kad Holokausto atminties tyrimai ir metodologinės jų galimybės dar nėra tinkamai įvertinti Lietuvos istorikų ir kol kas kaip savarankiška tyrimų imtis išlieka tik sociologijos ir psichologijos analitiniame lauke?
Susidomėjusius Holokausto atminties problematika maloniai kviečiame dalyvauti viešoje paskaitoje.
Vilniaus savivaldybė rengia Senųjų Užupio žydų kapinių arba Lietuvos Jeruzalės panteono sutvarkymo projekto pasiūlymus. Šiam tikslui savivaldybės projektavimo įmonė Vilniaus planas pasamdė architektę V. Sideraitę Alon, ji atliko teritorijos analizę ir pateikė pasiūlymus, kaip eksponuoti surinktus Vilniuje sovietų išniekintus buvusių žydų antkapių akmenis.
Sideraitės Alon vadovaujama kūrybinė grupė (S. Bakas – pagrindinio simbolio autorius, A. Šimanauskas – dizaineris/kūrybininkas, A. Perelmuter – architektė/konsultantė (Izraelis) pasiūlė projektą ARKA, kuriam vieningai pritarė Tarptautinė paveldo klausimų ekspertų grupė, įsteigta prie LŽB, bei menininkai ir intelektualai – P. Morkus, M. Ivaškevičius, S.Beržinis, S. Valius, o taip pat Religinė žydų bendruomenė ir LR URM (projektas neabejotinai padėtų gerinti Lietuvos įvaizdį pasaulyje).
Projektas ARKA nesulaukė savivaldybės projektavimo įmonės Vilniaus planas pritarimo, vietoje jo bandoma siūlyti kitą projektą, kuris įamžintų sovietmečiu iškastą per žydų kapines gatvę tiksliau – griovį – Kirkuto alėją, bei nekurtų jokio stipraus semantinį ir emocinį krūvį turinčio paminklo, kuris nepalieka abejingo nei vieno žydų kultūra Lietuvoje besidominčio lankytojo, o tiesiog laiptų pakopomis paversti akmenys būtų sukomponuoti “tarsi antkapiai” dabartinės akmenų sandėliavimo aikštelės vietoje, taip “primenant” gyventojams skirtame sutvarkytame “parke”, kad kažkada čia buvo palaidoti ir žydai…
Remiantis tyrimų medžiaga šios kapinės yra tikras Lietuvos Jeruzalės panteonas, kur 1830-1940 m. buvo laidojama visa klestinti Vilniaus žydų bendruomenė, įskaitant pačius žymiausius jos atstovus: spaustuvininkų Romų šeima, religinis autoritetas rabinas Ch.O. Grodzenskis, C. Šabadas, J. Vygodskis, bankininko Bunimovičiaus šeima, gausybė kitų įžymybių menininkų (šalia likusių Vilniaus žydų bendruomenės narių), ir net pats Vilniaus Gaonas laikinai buvo čia perkeltas, sunaikinus Šnipiškių žydų kapines, o vėliau, sunaikinus ir Užupio žydų kapines, jo palaikai buvo perkelti į dabartines veikiančias Sudervės kelio žydų kapines.
Tiesa, kad pastačius laidojimo rūmus ir iškasus gatvę – griovį, bei dar kelias kapinių teritorijoje sovietmečiu iškastas gatves, kurios buvo užpiltos, įgyvendinus J. Makariūno projekto 1 etapą 1992m., apie 30-40 proc. palaidojimų buvo suniokota, tačiau likusieji vis dar ten guli, kapinės toje vietoje iki šiol nepanaikintos.
Šiandieninis Užupio kapinių vaizdas ir ARKOS projekto kompozicija
Solomonas Teitelbaumas – vienas ryškiausių Lietuvos jaunosios kartos dailininkų, tęsiančių žydų tapytojų, gimusių istorinėse Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijose, tradicijas.
Jo paveikslai stebina ir traukia nepaprastu brandumu, tobulumu, profesionalumu. Šio tapytojo kūriniuose susipina ekspresionistinės Vilniaus menų mokyklos auklėtinių, mokyklos L’ecole de Paris didžiųjų žydų kilmės meistrų (Ch. Soutine, M. Kikoine, P. Kremegne) ir ARS tapybos tradicijos.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei iš visuomenės informavimo priemonių tapo žinoma, jog Maskvoje gimęs Kalev (Calev) Krelin vykdo veiklą Lietuvoje, prisistatydamas Vyriausiuoju Lietuvos rabinu arba yra taip pristatomas.
Informuojame, kad Vyriausiojo rabino pareigybės atsisakyta prieš kelerius metus keičiantis rabinams ir Kalev Krelin niekada nebuvo paskirtas eiti šių pareigų. Šiuo metu tarp Kalev Krelin ir LŽB nėra susiklosčiusių jokių sutartinių santykių, todėl pareiškiame, jog Kalev Krelin neturi teisinio pagrindo veikti LŽB vardu. Atitinkamai LŽB nėra atsakinga už su Kalev Krelin sudarytus sandorius bei iš to kylančias teisines pasekmes.
Vos praėjus kelioms dienoms nuo Varšuvos geto sukilimo 75-ųjų metinių minėjimo bei Izraelio Nepriklausomybės dienos šventės Lietuvos žydų bendruomenę (toliau – LŽB) nuvylė žinia apie nacistinę simboliką vaizduojančias vėliavas pasirodžiusiais viešose Vilniaus erdvėse balandžio 20-ąją, per A. Hitlerio gimtadienį. LŽB su dideliu pasipiktinimu pastebi, kad tokios vėliavos, mininčios nacionalsocialistų lyderio gimtadienį, viešose Lietuvos vietose pasirodo nebe pirmus metus.
LŽB manymu, tai yra veikiau izoliuotas antisemitizmo protrūkio atvejis ar sąmoninga provokacija, jokiu būdu neatspindinti didžiosios visuomenės dalies požiūrio į Holokausto tragediją ir dėkoja aktyviems piliečiams pranešusiems apie viešose ervėse pakabintas vėliavas su nacistine simbolika bei operatyvią teisėsaugos institucijų reakciją pašalinant minėtus antisemitinius elementus.
Tikimės, kad įvykio kaltininkai, kurie veikiausiai veikė organizuotai, bus nustatyti ir jų atžvilgiu bus taikomos atitinkamos LR įstatymų numatytos poveikio priemonės.
KVIETIMAS
Pranešimas žiniasklaidai
Tapybos paroda „Litvakiškos studijos“ tęsia ,,Pasakojimų” ciklą
Pesacho švenčių ir moksleivių atostogų proga Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė padovanojo vaikams ir jų tėvams Pesacho stovyklą. Tris dienas mergaitės ir berniukai su vadovais (madrichais) dalyvavo įvairiuose renginiuose, kartu su specialistais mokėsi atlikti chemijos eksperimentus, kūrė žydiškus suvenyrus, mokėsi šokti, įgijo “Lego inžinerijos” žinių, dalyvavo ekskursijoje po žydiško Vilniaus vietas.
Ketvirtadienį, balandžio 5d. vaikų stovyklos iškilmingame uždaryme dalyvavo populiaraus televizijos projekto “Lietuvos balsas” atlikėja Karina German ir jaunasis Nikita Jusupovas. Publika – vaikai ir jų tėvai.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky ir programų vadovė Žana Skudovičienė padėkojo mamoms, tėčiams, seneliams, kad jie patikėjo savo atžalas bendruomenei, taip pat dėkojo Jerulitos gidui ir vaikų tėčiui Viljamui Žitkauskui už surengtą ekskursiją po Vilniaus žydiškas vietas, o madrichams bei mokytojams už dėmesį ir pamokas vaikams.
Stovyklos vaikai sveikina LŽB senjorus Pesacho proga.
Tėvų, vaikų ir madrichų nuomonė apie šią stovyklą:
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (toliau – LŽB) atkreipia dėmesį, jog Seime šiuo metu svarstomos Vartototojų teisių apsaugos įstatymo pataisos, kuriomis numatoma drausti mažmeninę prekybą prekėmis, kuriomis „iškraipomi Lietuvos istoriniai faktai, menkinama Lietuvos istorija, nepriklausomybė, teritorinis vientisumas ar konstitucinė santvarka“.
LŽB vertinimu tokios išplėstinės Vartotojų teisių apsaugos įstatymo pataisų formuluotės kelią pagrįstą nerimą dėl visuomenės narių galimybės disponuoti pamatine saviraiškos laisve galimo suvaržymo, o taip kelia klausimą dėl tolimesnių istorinio teisingumo siekių apribojimo tikimybės. Minėti pakeitimai galimai turėtų neproporcingai didelę neigiamą reikšmę potencialioms diskusijoms, susijusiomis su lietuvių vaidmeniu Holokausto vykdyme, skatintų eiti prie vienintelio, valstybiniu lygmeniu centralizuoto ir “priimtino” Lietuvos istorijos įvykių vertinimo, kuris tarnautų ne realiam istorijos pažinimui, o taptų cenzūruota jo interpretacija.
LŽB manytų, jog šių pataisų priėmimas sukeltų visuomenės susipriešinimą, o taip pat teigia, jog svarstant šių pataisų reikalingumą ir objektyvumą, būtina atsižvelgti, jog šiuo metu antisemitizmas Europoje nemažėja. Priešingai, kaimyninių valstybių pavyzdys, kai priimami įstatymai dėl “tinkamos” istorijos interpretacijos, skatina prisiminti institucinio antisemitizmo laikus. Neapykantos apraiškų nemažai aptinkama ir Lietuvoje, todėl tokių pataisų priėmimą LŽB laikytų keliančiu pavoju antisemitizmo plitimui.
LŽB pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. savo priimtame nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra konstatavęs, kad jokios pažiūros ar ideologija negali būti paskelbtos esančios privalomos ir primestos individui, o valstybė turi būti neutrali įsitikinimų atžvilgiu, ir neturi teisės nustatyti kokią nors privalomą pažiūrų sistemą.
Atvirumas, žodžio ir saviraiškos laisvė bei demokratiškumas privalo išlikti stipriomis ir vienijančiomis vertybėmis Lietuvoje. Mūsų šalyje žmogaus teisės, kova su neapykantos nusikaltimais turi būti užtikrinama taip pat aktyviai kaip ir šiomis pataisomis pasišauta kovoti už vartotojų teisių apsaugą.
Faina Borovsky kviečia į savo senelio M.Levi ir dėdės S.Bajerio fotografiju parodą
“Pajūrio naujiienos”, Romualdas Beniušis
Veržbolauskų šeima apie 1936-uosius. Klaipėda
Sofija (1898–1972 m.) ir Pranas (1888–1969 m.) Kasperaičiai – tylieji Imbarės kaimo didvyriai, kuriems už jų herojišką veiklą nacistinės okupacijos 1941–1944 metais, gelbstint nuo genocido salantiškius Basią Abelmanaitę ir Rapolą Veržbolauską, 1991 m. suteikti Pasaulio Tautų Teisuolių vardai, jų pavardės iškaltos Jeruzalėje ant Teisingumo sienos, jų garbei Teisuolių alėjoje pasodintas medis, o Lietuvos valstybė šalies Prezidento Valdo Adamkaus dekretu 2002 m. apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais (po mirties).
Kas jis, Rapolas Veržbolauskas, ir kodėl jį reikėjo gelbėti?
Veržbolauskas gimė 1895 m. Naumiesčio miestelyje, įsikūrusiame Rytų Prūsijos pasienyje, Šešupės ir Širvintos upių santakoje. Carinės Rusijos pasienio miestelis oficialiai tuo metu vadinosi Vladislavovu, nors tarp vietinių gyventojų ir jų kaimynų vokiečių šis pavadinimas neprigijo. Iš savo tėvo paveldėjęs gana retą pavardę, kuri kildinama iš kaimyninio miestelio Virbalio, kurį lenkai ir rusai vadino „Veržbolovo“, pavadinimo. Vietinių žydų trijų vaikų šeimoje gimęs Rapolas čia išėjo pradinius ir vidurinius mokslus.
1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kaip visateisis carinės Rusijos gyventojas, buvo įtrauktas į jos kariuomenės materialinio aprūpinimo tarnybos gretas, vykstant karo veiksmams Rytų Prūsijoje arkliais kinkytais vežimais vežiojo maisto produktus ir amuniciją. 1915 m., Rusijos kariuomenei traukiantis į šalies gilumą, ten atsidūrė ir jis. 1918 metų vasarą į jau atsikūrusią Lietuvos valstybę kartu su kitais į Rusijos gilumą pasitraukusiais lietuviais grįžęs R. Veržbolauskas apsigyveno gimtajame Naumiestyje. Čia 1919 m. vasarą, normalizuojantis šalies gyvenimui ir kuriantis nepriklausomos Lietuvos valstybinėms tarnyboms, prie sienos su Vokietijos Rytų Prūsijos provincija buvo įsteigta viena pirmųjų muitinių, taip pat pasienio apsaugos tarnyba. Pagyvėjus prekybai tarp Lietuvos ir Rytų Prūsijos, atsirado verslių žmonių, kurie, gerai mokėdami vokiškai, ten gabeno maisto produktus, į Lietuvą atveždami pramoninių, tada vadintų kolonialiomis, prekių. Vienas jų buvo R. Veržbolauskas, kuriam šis verslas sekėsi gerai, atsirado ir pagalbininkų, buvo nupirktas ir lengvasis automobilis. Praturtėjęs, pakankamai išsilavinęs, keliomis užsienio kalbomis kalbantis R. Veržbolauskas tapo miestelio inteligentijos dalimi, dalyvavo jo visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Jis kaip rangovas laimėjo ir naujos miestelio, kuriame 1923 m. gyveno 3 tūkst. 67 žmonės, iš jų 58,39 proc. lietuvių ir 32,31 proc. žydų, mokyklos statybos konkursą.