Kitą dieną taip pat vyks koncertas. Pasirinkite patogų laiką ir vietą.
Šiaulių krašto žydų bendruomenė kviečia į renginį Akmenėje ,,Šimaitė kviečia kalbėtis”
Sveikiname akademiką, Izraelio garbės konsulą Vladą Algirdą Bumelį 70-mečio proga
LMA Vrublevskių bibliotekoje veikia paroda, skirta akademiko Vlado Algirdo Bumelio 70-mečiui paminėti. ,,99 + 1 %“ – akademiko Vlado Algirdo Bumelio jubiliejui skirta paroda, kuri veiks iki rugpjūčio 12d.
Paroda suteikia galimybę susipažinti su akademiko moksline, pedagogine, gausia visuomenine veikla ir Lietuvos biofarmacijos pramonės pamatų kūrėjo pasiekimais versle. Lankytojams pristatyti V. A. Bumelio gyvenimą ir veiklą iliustruojantys eksponatai iš asmeninės kolekcijos ir gausaus asmeninio archyvo, kuriame ir garbingi apdovanojimai už mokslinių tyrimų pasiekimus ir mokslinę, švietėjišką bei organizacinę veiklą.
Ekspoziciją taip pat lydi ir ką tik išleista knyga „99 + 1 % : akademikas, profesorius Vladas Algirdas Bumelis“.
Akimirkos iš parodos atidarymo:
Apie akademiką V.A. Bumelį , visada siekusį idealaus tikslo ie apie jo žemautišką atkaklumą rašo akademikas Vytautas Basys.
Biotechnologas, verslininkas, mokslininkas, habilituotas daktaras, akademikas, pedagogas profesorius, ambasadorius, garbės konsulas, mecenatas, visuomenės veikėjas – tik dalis epitetų, kuriais apibūdinamas daugeliui mūsų šalyje žinomas – iš knygų, straipsnių, televizijos laidų, interviu radijuje ir kitokių raiškos formų – Vladas Algirdas Bumelis.
Jauno žmogaus formavimuisi svarbų vaidmenį vaidino Lietuvos istorijoje reikšmingas gimtasis Kretingos miestas Žemaitijoje, išsilavinusi ir kultūringa šeima. Jis laiku ir sumaniai pasirinko chemiko kelią ir po studijų Vilniaus universitete nukreipė jį į perspektyvią biotechnologijos mokslo kryptį, kurioje XXI a. daroma ir neabejotinai dar bus daroma nuostabių mokslo ir praktikos atradimų, reikšmingų biologijai, genetikai, farmacijai, medicinai, sukuriančių sąlygas vėžio ir paveldimų ligų gydymo perversmui.
Pradėjęs veiklą šioje srityje nuo pirmųjų geninės inžinerijos produktų – interferono, augimo hormono – kūrimo, ypač daug V. A. Bumelis nuveikė kuriant ir gaminant vėžio gydymui reikalingą vaistą – granuliocitų kolonijas stimuliuojantį faktorių. Šiuo metu jis savo įsteigtose itin moderniose mokslinėse ir gamybinėse įmonėse, medicinos centruose, kuriuose dirba šimtai darbuotojų, vadovauja kuriant ir pritaikant pramonei bei medicinai reikalingus baltyminius produktus, aktyviai dalyvauja kamieninių ląstelių ir jų naudojimo sunkioms ligoms gydyti tyrimuose, kuria naujų produktų prototipus ląstelių terapijai.
Norint pasiekti mokslo ir visuomeninės veiklos aukštumas, reikia atkaklaus, nuoseklaus, rūpestingo ir sunkaus kasdienio darbo bei teisingos gyvenimo filosofijos. Neeilinius pasiekimus Jubiliatas grindžia keliais gyvenimo principais. Savo atsiminimuose teigdamas: „Ne vakar gimiau“, jis pažymi, kad vienas jo svarbiausių principų yra atsakomybė: „Duoto žodžio laikymasis – mano kraujyje“. To paties jis nuolat reikalauja iš savo aplinkos, taip sukurdamas itin kūrybingą, darbingą ir aktyvią bendruomenę. Kiti svarbūs jo veiklos principai – teisingas prioritetų paskirstymas, nes tik taip galima sutaupyti brangiausią turtą – laiką, taip pat darbštumas, dalijimasis įgytomis žiniomis ir kitais pasiekimais, atkaklus idealaus tikslo siekis, užduočių ir darbų neatidėliojimas ir jų naudojimo sunkioms ligoms gydyti tyrimuose, kuria naujų produktų prototipus ląstelių terapijai.
Jubiliato veikla pažymėta gausiais Lietuvos ir tarptautiniais apdovanojimais, mokslo premijomis, garbės vardais. Ne tik darbas ir visuomeninė veikla puošia jo gyvenimą – jis mylimas ir gerbiamas šeimoje, randa laiko nuostabiai sodybai, aktyviam laisvalaikiui su visų kartų atstovais slidinėti kalnuose, pažintinėms kelionėms.
Ilgų kūrybingų metų, sėkmingo darbo, skirto Lietuvos žmonėms, kupinų saulės, grožio, meilės ir pasitikėjimo, geros sveikatos!
Užuojauta, mirus Elai Čumanovai
Su dideliu liūdesiu pranešame, kad liepos 8d. mirė ilgametė bendruomenės narė Ela Čumanova (1953 – 2019)..
Nuoširdžiai užjaučiame velionės vyrą Michailą, sūnus Jevgenijų ir Aleksandrą.
Fainai Kukliansky įteikta „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“
URM.lt
Liepos 5 dieną užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius įteikė Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklą ,,Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) pirmininkei Fainai Kukliansky.
Aukščiausias ministerijos garbės ženklas F. Kukliansky skirtas už jos aktyvų dalyvavimą rengiant svarbius tarptautinius susitarimus, bendradarbiavimą tarp LŽB ir ministerijos, indėlį rengiant ir įgyvendinant Geros valios įstatymą, aktyvų jos vadovaujamos LŽB dalyvavimą Lietuvos diplomatinių atstovybių projektuose.
„Džiaugiuosi mūsų draugyste ir bendradarbiavimu – tai labai svarbu mūsų valstybės interesams. Jūsų darbas yra ne tik vadovavimas žydų bendruomenei, bet ir labai matomas darbas Lietuvos labui“, – sakė ministras Linas Linkevičius.
Gavusi ,,Lietuvos diplomatijos žvaigždę”, Faina Kukliansky padėkojo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei už palakymą ir bendradarbiavimą.
Advokatė Faina Kukliansky nuo 2009 metų iki 2013 metų buvo Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininko pavaduotoja, o nuo 2013 metų iki šiol yra jos pirmininkė. Faina Kukliansky ilgus metus skyrė Lietuvos žydų bendruomenei ir žydų, gyvenančių už Lietuvos ribų, labui. Ji stengėsi, kad Lietuvos žydai būtų visiškai integruoti į Lietuvos visuomenę, o lietuviai ir kitų tautybių atstovai susipažintų su žydų kultūra, religija, gyvenimu. Faina Kukliansky teigimu, gyvendami vienoje visuomenėje žmonės turi pažinti ir suprasti vieni kitus, kad nepasikartotų tragedijos, kurių metų beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė buvo išnaikinta.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė buvo įkurta prieš 30 metų.
Įsakymas
Liepos 1 – 19 d. tęsiami Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso archeologiniai tyrimai
Liepos 1 – 19 d. tęsiami Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso Vokiečių g. 13A archeologiniai tyrimai, kuriuos vykdo profesionalų komanda iš Lietuvos, Izraelio, JAV.
Projektas finansuojamas Geros valios fondo lėšomis, projekto partneriai – Lietuvos žydų bendruomenė, Izraelio senienų tarnyba.
Archeologinių tyrimų metu 2011 m. nustatyta buvusios Didžiosios sinagogos vieta, atrasta pastato fragmentų, detalių. 2016–2018 m. surasti žydų bendruomenei priklausiusių viešųjų pirčių pastato mūrų fragmentai, dviejų mikvų (ritualinių vonių) vietos, atidengta Bima (centrinė religinių apeigų vieta).
2019 m. tyrimų tikslas – tęsti Didžiosios sinagogos liekanų tyrimą, atidengiant Aron kodešą (Toros rinkinių saugojimo vietą). Tyrimai vykdomi moksliniais tikslais.
Kaune prisimintos ir pagerbtos žiaurių Lietūkio garažo žudynių aukos
2019 m. birželio 28 d. Kaune paminėtos Lietūkio garažo žudynių metinės. Tik prasidėjus karui, 1941 m. birželio 27 d., Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos “Lietūkis” garažų teritorijoje (dabar – Miško g. 3) buvo žiauriai išniekinti, nukankinti ir nužudyti žydų tautybės vyrai.
Renginį vedė ir istorinius įvykius priminė KŽB pirmininkas Gercas Žakas, o apie baisias Holokausto patirtis muzikos garsais pasakojo ir daugelį iki ašarų sujaudino klarnetininkas Rokas Makštutis ir dainininkas Vitalij Neugasimov.
Po minėjimo tradiciškai buvo aplankytos ir kitos žudynių vietos Vilijampolės žydų kapinėse, VII forte bei Žaliakalnio žydų kapinėse, kuriose, manoma, yra Lietūkio garažo žudynių aukų kapavietė. Aukų atminimą malda pagerbė Kauno chasidų sinagogos religinės bendruomenės pirmininkas Iseris Šreibergas.
Minėjimo išlaidos apmokėtos GVF lėšomis 
Viktoras Bachmetjevas: Antisemito alėja
15 min.lt
Vilniaus miesto savivaldybė pagaliau imsis svarstyti K.Škirpos alėjos pervadinimo. Tiems, kas galbūt nėra girdėjęs apie Kazį Škirpą, pakaks pasakyti, jog Lietuvos istorijoje jis labiausiai žinomas dėl dviejų dalykų.
Turbūt iš pat pradžių reikia pasakyti, jog man kaip vilniečiui nesinori, kad mano mieste būtų gatvė, pavadinta vardu žmogaus, kurio antisemitizmas buvo politinis bei sisteminis, o jo vadovaujamos organizacijos atsišaukimai, istorikų liudijimu, buvo viena iš priežasčių, kodėl 1941 m. vasarą dalis lietuvių prisidėjo prie nacių nusikalstamų įsakymų vykdymo.
2020-ųjų metų iššūkis Lietuvai
Praėjo keletas tylos mėnesių nuo šokiruojančio nepasirašyto Lietuvos Respublikos Įstatymu įsteigtos institucijos – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) publikuoto “paaiškinimo”, turinčio šiurkštaus Holokausto neigimo bruožų.
Šiame valstybinės LR istorinių tyrimų insitucijos “paaiškinime” teigiama, jog “okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies”, taip teisinant Jono Noreikos-Generolo Vėtros dalyvavimą Holokauste steigiant Šiaulių getą – izoliuojant Lietuvos žmones ir nusavinant jų turtą.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) vertinimu, tokie pareiškimai turi ne tik LR BK 170-2 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos bruožų, bet taip pat nujautrina visuomenę Holokausto reiškiniui, galimai tikslingai ir sąmoningai skatina jos susipriešinimą, sumenkina ir žemina gelbėjusių žydus lietuvių žygdarbio atminimą.
Atminus vienų brutaliausių “Lietūkio” žydų žudynių datą, bei laukiant 75 m. Kauno ir Šiaulių getų sunakinimimo minėjimų, svarbu prisiminti Holokausto Lietuvoje ištakas.
1941 m. birželio 22-ąją, kuomet Berlyno radijuje pasigirdo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) manifestas, kviečiantis išvaduoti Lietuvą “nuo žydijos jungo”, galima laikyti Holokausto Lietuvoje pradžios momentu.
LAF davęs pradžią Lietuvos laikinajai vyriausybei (lyderiaujant J. Ambrazevičiui, K. Škirpai, A. Damušiui ir kt. ) tapo nacių politiniu instrumentu Lietuvoje. Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) posėdžių protokoluose apstu antisemitinių tezių, žydo ir priešo bolševiko sąvokos kone visada vartojamos kaip sinonimai. Ši instrumentinė vyriausybė įsteigė Tautinio darbo batalioną ir koncentracijos stovyklą žydams, sukūrė ir pasirašė Žydų padėties nuostatus, taip prisidedant prie nacistinės doktrinos kūrimo.
Kazys Škirpa, buvęs žinomas dėl kairuoliškų pažiūrų-simpatizavęs sovietams, vėliau tapo vienu iš nacizmo įtakoje atsidūrusios LLV ideologu. K. Škirpos ir kitų LLV vadų intencija buvo turėti ne SS legioną, bet savo valstybinius vienetus (valdžią, kariuomenę), leidusius priimti autonominius sprendimus. Tačiau Suomijos keliu Lietuva nepasuko ir šios “autonomijos” išdava buvo didesnis sunaikintų žydų procentas Lietuvos teritorijoje negu pačioje hitlerinėje Vokietijoje.
Karo pasekmės Lietuvai buvo negailestingos – ištisi sunaikinti žydų miesteliai-štetlai ir iš to sekusi pasąmoninė kaltė, bejėgiškumas, gniuždęs, demoralizavęs tautą, o taip pat, slegiantis, nutautinantis represinis sovietų režimas. Iki šiol stokojama supratimo, jog šis skausmas pažįstamas žydams tiek pat kaip ir lietuviams.
Tačiau, ar sunaikinus 95% Lietuvos žydų, užgrobus jų turtą ir pasivaikščiojus po “rekreacinius miškus”, kuriais Nepriklausomoje Lietuvoje tapo senosios žydų kapinės jau sukako moralinis senaties terminas, leidžiantis pagarbos ženklais įamžinti lietuviškojo nacizmo ideologų atminimą ir perrašyti “nepatogią” istoriją? Štai, neaiškią funkciją aliekančio, LAF’o ideologo Adolfo Damušio
2020 metai skirti pagerbti Vilniaus Gaono 300 m. jubiliejui ir 700 m. žydų istorijai – ši įpareigojanti sukaktis gali tapti garbingu iššūkiu Lietuvai pradėti naują susitaikymo su savo praeitimi etapą. Kaip ir prieš 78-erius metus, taip ir dabar, balansuojant tarp tiesos ir melo, etiniai svertai yra mūsų rankose.
Renginiai, skirti Kauno geto sunaikinimo 75-ioms metinėms
Kaune prasidėjo renginiai, skirti Kauno geto sunaikinimo 75-ioms metinėms. Birželio 15 d. Kauno dramos teatras šiai liūdnai datai dedikavo spektaklį “Getas” (rež. G. Varnas), o birželio 29 d. Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyrius pakvietė į pirmąją nemokamą ekskursiją „Vilties balsai“. Muziejininkė Aušra Strazdaitė Ziberkienė pasakojo apie žydų muzikus, dirbusius Valstybės teatre ir muzikos mokykloje, konservatorijoje, kitose pramoginėse scenose, apie jų indėlį kuriant ir turtinant Lietuvos muzikinį gyvenimą, populiarinant lietuvių kompozitorių muziką bei apie tragišką jų bei žydų tautos likimą Antrojo pasaulinio karo metais.
Po ekskursijos lankytojai turėjo galimybę pažiūrėti dokumentinį filmą “Seserys” (autorės L. Kopač ir D. Selčinskaja), pasakojantį Danutės Pomerancaitės, tapusios iškilia smuikininke, išgelbėjimo istoriją.
Nespėjusieji sudalyvauti ekskursijoje turės galimybę tai padaryti:
liepos 12 d. 17 val.
liepos 13 d. 12 val.
Registracija į ekskursijas: tel. (8 37) 731 184 arba el. paštu mkp.kasa@kaunomuziejus.lt
Daugiau apie ekskursiją:
Pasaulio Tautų Teisuolių atminimą įamžinantis architektas: jie buvo aukštesni žmonės
Bernardinai.lt Augminas Petronis, Gediminas Šulcas
„Iš pradžių buvo labai baisu gręžti svetimą antkapį. Taip, turiu rankas, esu gręžęs tiek ir tiek, bet gręžti svetimą… Pas skulptorius mėnesį sėdėjau, jie man sakė: bus dešimt kartų lengviau, nei įsivaizduoji. Bet aš susiruošiau kaip į kosmosą skristi ir pirmą atminimo ženklą užkabinau būtent savo dėdei, kad jei sugadinsiu ką nors…“ – pasakoja TAURAS BUDZYS, architektas iš Vilniaus, sumanęs ir pradėjęs įgyvendinti iniciatyvą – ant žydus gelbėjusių žmonių antkapių prikabinti atminimo ženklus ir tokiu būdu pagerbti Pasaulio tautų teisuolius iš Lietuvos.
Vilniuje imamasi K.Škirpos alėjos pervadinimo: siūlomas Trispalvės vardas
15min.lt Violeta Grigaliūnaitė
Vilniaus savivaldybėje bręsta sprendimas imtis pokyčių dėl Kazio Škirpos vardo alėjos Gedimino kalno papėdėje. Savivaldybės administracijos direktoriui Povilui Poderskiui įteiktas prašymas inicijuoti Vilniaus tarybos sprendimą dėl Škirpos alėjos pervadinimo į Trispalvės alėją. Prašymą parengė Laisvės partijos frakcijos narys Renaldas Vaisbrodas.
Panevėžio žydų bendruomenės garbės narė
1939 metais rugsėjo mėnesi prasidėjo Antras pasaulinis karas. Žydai nežinojo, kad tai pragaro pradžia visam pasauliui ir ypatingai žydams. Žuvo daugiau nei 60 milijonų žmonių, iš jų 6 milijonai žydų buvo sušaudyti, nukankinti koncentracijos stovyklose ir geto.
Šiandien pasaulio visuomene dėkinga tiems, kurie gelbėjo žydus Holokausto metais.
Panevėžio žydų bendruomenėje dažnai lankosi Terese Giedrikaitė, žuvusiųjų gelbėjimo kryžiumi po mirties apdovanotų Juozo ir Emilijos Giedrikų dukra. Jį yra bendruomenės garbės narė. T.Giedrikaitė buvo pakviesta dalyvauti memorialo atidaryme Holokausto aukoms atminti Biržuose, bet dėl prastos sveikatos jį negalėjo nuvažiuoti. PŽB patalpose prie puodelio arbatos bendruomenės nariams Teresė papasakojo apie savo tėvus, kurie karo metais gelbėjo žydus.
Teresė Giedrikaitė su ašaromis akyse pasakojo apie įsirėžusius į atmintį skaudžius vaikystes prisiminimus, nors tuo metu jai buvo tik ketveri. Nei laikas, nei tremties kančios neištrynė skaudžių prisiminimų. Jos tėveliai Juozas ir Emilija Giedrikai, savo namuose, mažame Vabalninko miestelyje slėpė ir nuo neišvengiamos mirties išgelbėjo jaunavedžių žydų porą iš Kauno.
Užėjus karui, pasklido kalbos, esą krikščionių tikėjimą priėmusių žydų vokiečiai nelies, Giedrikai pakrikštijo bene dvidešimt atstovų žydų bendruomenes. Ir vis dėlto krikštas žydų neišgelbėjo. Jau pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis jie buvo paženklinti geltonais raiščiais ir pradėti varyti į getus. Nuo nežinios iš miestų žydai bėgo į provinciją. Taip Vabalninke atsidūrė ką tik aukso žiedus sumainiusių studentų Gertnerų pora . Giedrikų šeima juos priglaudė po savo stogu. T.Giedrikaitė prisimena, kad tėveliai juos vadindavo savais vardais-Miliute ir Juozu. Jie buvo kaip šeimos nariai – valgė prie bendro stalo ir dalijosi ta pačia duona.
O vieną rytą J.Giedraitis pamatė, kaip iš kaimyno sodybos ginkluoti vokiečiai basą per sniegą išvaro ten slėptą žydą. Jis suprato, kad tas pats likimas laukia ir jo globotinių. Ir tada J.Giedraitis skubiai išsiuntė juos pas savo pažįstama į saugesnę vietą. Tik spėjo juos išleisti, kai įsiveržė į trobą vokiečiai ir baltaraiščiai. Šniukštinėjo visur, grasino sušaudyti . Nieko neradę, išsinešdino. O už pusvalandžio sugrįžo kelio neradę nelaimeliai.
Gerų žmonių padedami karo mėsmalę išgyvenę Gertneriai, vėliau tapo Kaune gerai žinomais žmonėmis, o 1971 m. išvažiavo į Izraelį. Bet savo gelbėtojų jie neužmiršo, ir bent kartą per metus atvažiuodavo į svečius.
Kvietimas Kaune pagerbti Lietūkio žudynių aukas
Kauno žydų bendruomenė birželio mėn. 28 d. 16.00 val. kviečia pagerbti Lietūkio garažo žudynių aukas prie paminklo šiems žiauriems įvykiams atminti (Miško g. 3). Po minėjimo vyksime pagerbti Holokausto aukas Vilijampolės žydų kapinėse (Kalnų g.), Kauno tvirtovės VII forte bei Žaliakalnio žydų kapinėse (Radvilėnų pl.).
Europos žydų saugumo klausimai svarstomi Europos komisijos lygmeniu
Birželio 20-ąją Briuselyje vyko Europos Komisijos inicijuotas susitikimas dėl iššūkių Europos žydų bendruomenių saugumui.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky susitikimo metu dėkojo Lietuvos teisėsaugos institucijoms už produktyvų ilgametį bendradarbiavimą, tačiau akcentavo, jog Lietuva yra viena nedaugelio Europos valstybių, neturinti sistemingo požiūrio į žydiškų objektų apsaugos užtikrinimą.
Lietuvos žydų bendruomenė visas saugumo priemones, atitinkančias europinius standartus, įsidiegė vien savo ir savo užsienio partnerių SACC by EJC pastangomis.
LŽB kviečia dalyvauti edukaciniame plenere
2019 m. liepos 29 – rugpjūčio 2 dienomis
Mielieji bendruomenės nariai,
visi turintys polinkį tapyti, mėgstantys meną, gamtą ir puikią draugiją tikrai nenusivilsite sudalyvavę edukaciniame tapybos plenere, kuris organizuojamas jau penktus metus iš eilės.
Edukacinis pleneras 2019 – 5 dienos ir 4 naktys praleistos meno pasaulyje įkvepiančios gamtos apsuptyje kartu su žinomu dailininku Raimondu Savicku.
Plenero dalyvių laukia:
- 4 naktys dviviečiuose kambariuose „Karvio dvaras“ sodyboje prie ežero Karvys, Paežerių km., Maišiagalos sen., Vilniaus raj.(http://www.karviodvaras.lt/kontaktai/);
- maitinimas tris kartus per dieną;
- praktiniai užsiėmimai ir asmeninės dėstytojų konsultacijos;
- edukacinė ir laisvalaikio programa.
Dalyvio mokesčio kaina: 160 EUR.
Registracija ir papildoma informacija iki liepos 12 d.
Žana Skudovičienė el. paštu zanas@sc.lzb.lt arba tel. +370 67881514.
Rekvizitai apmokėjimui:
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė
Įm. k. 190722117
PVM kodas: LT100010504214
Sąskaitos nr.: LT09 7044 0600 0090 7953
AB SEB bankas
Mokėjimo paskirtis: Edukacinis pleneras 2019 (nurodykite vardą bei pavardę asmens už kurį daromas pavedimas)
Tikroji Vilniaus žydų kapinių padėtis. Didžios praeities dalis, kurią privalu išsaugoti (ATNAUJINTA)
Tarptautiniu mastu viešojoje erdvėje netyla Senųjų žydų kapinių (Piromonto, Šnipiškėse) išsaugojimo klausimas – rengiamos peticijos, klausimas keliamas iki JAV senatorių lygmens, bandoma stabdyti Vilniaus Sporto rūmų renovacijos planus. Tačiau, ar šie ginčai dėl sunaikintų kapinių yra pakankamai pagrįsti?
Sovietmetis sunaikino senąsias Šnipiškių žydų kapines ir palaidojo jų atminimą
Svarbu prisiminti Šnipiškių kapinių istoriją. Senosios Vilniaus žydų kapinės (Piromonto) įkurtos 1592 – 1593 (kituose šaltiniuose minimos nuo 1487 m.) faktiškai kapinės buvo užarytos 1830 m., po to dalis kapinių buvo sunaikinta, dalis išliko iki II-ojo pasaulinio karo pabaigos.
1948 m. spalio 15 d. TSRS Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą uždaryti Senasias žydų kapines. Jau tada jų plotas buvo kiek daugiau nei trys hektarai – keturis kartus mažesnis nei Užupio žydų kapinių Olandų g.
Galutinai šios kapinės uždarytos ir dauguma jose esančių palaidojimų sunaikinti 1955–1956 m., kuomet viduryje kapinių teritorijos nutarta pastatyti baseiną. 1971 m., statant Sporto rūmus, sunaikinti beveik visi iki tol dar likę palaidojimai.
Brutalus rusų imperijos ir sovietinis kapinių naikinimas ištrynė iš dalies vilniečių atminties šventą Šnipiškių kapinių atminimą ir daugelis prisimena kaip šalia Sporto rūmų, sunaikintų kapinių teritorijoje, apie jas net nežinodami, tais laikais spardė futbolo kamuolį. Šiuo metu Vilniaus m. savivaldybės, JAV paveldo komisijos ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės rūpesčiu teritorijoje stovi Senųjų žydų kapinių informaciniai stendai.
2003 m. iš buvusių Piromonto kapinių, statant Mindaugo tiltą ir rekonstruojant Rinktinės ir Olimpiečių gatves, perkelti 700 žmonių palaikai, anksčiau supilti iš kitų duobių, perkasant teritoriją gatvėmis, į šiandienines, vieninteles veikiančias Sudervės kelio Vilniaus žydų kapines.
Kada tiesa pagaliau mus išlaisvins? Leonidas Donskis
Bernardinai.lt
Minint 1941 m. Birželio sukilimą siūlome prisiminti 2010 m. rašytą a. a. Leonido Donskio tekstą.
Prisipažinsiu, skaitydamas politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus komentarus apie Lietuvos Laikinąją Vyriausybę, Lietuvių Aktyvistų Frontą ir esą menką šitų reiškinių mokslinio ištyrimo bei dokumentavimo lygį, pasijutau sunkiai galintis patikėti, kad šitą gali rašyti žmogus, mano laikytas vienu iš pačių blaiviausių ir įžvalgiausių mūsų politikos komentatorių. Neminėdamas jo ankstesnių pasisakymų per radiją bei publikacijų šiuo klausimu, pateiksiu nuorodą į naują Kęstučio Girniaus komentarą.
LŽB lankėsi JAV Jeilio universiteto prezidentas Peter Salovey
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje birželio 21-ąją, paskutiniąją savo trumpos viešnagės Lietuvoje dieną, lankėsi, prestižinio JAV Jeilio (Yale) universiteto prezidentas Peter Salovey.
Iš garsios eruditų – Vilniaus Gaono pasekėjų Soloveičikų šeimos kilęs Jeilio prezidentas Peter Salovey išlaikė stiprias sąsajas su litvakiškomis šaknimis, kurių užuomazgos – Kaune ir Voložine – buvusiose LDK teritorijose. Vienas jo giminės atstovų – Maksas Soloveičikas – sionistas, Steigiamojo Seimo narys, teisininkas, Paryžiaus taikos konferencijoje aktyviai veikęs dėl Lietuvos pripažinimo, vėliau tapęs Lietuvos ministru žydų reikalams.
Litvakas Peter Salovey garsėja kaip emocinio intelekto mokslinių tyrimų srities pradininkas, pasiūlęs emocinį intelektą traktuoti kaip atskirą pažinimo gebėjimą. Šių idėjų pagrindu buvo sukurtas emocinio intelekto modelis, susidedantis iš keturių gebėjimų: emocijų identifikavimo, emocijų naudojimo išreiškiant mintį, emocijų supratimo ir emocijų valdymo.
Prezidentas Salovey domėjosi ir dabartinės žydų bendruomenės aktualijomis ir svarbiausiomis 2020 m. Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metų iniciatyvomis, jidiš kultūros ir kalbos, kurios pagrindus, įgytus šeimoje brangina ir pats, išsaugojimo galimybėmis.
LŽB atstovai taip pat supažindino svečią su Vilniaus Didžiosios sinagogos įpaveldinimo gairėmis, LŽB planais toliau rengti Vilniaus jidiš instituto sustabdytą jidiš vasaros kursų programą bei su probleminiais aspektais siekiant istorinio teisingumo – politinio ir pilietinio sąmoningumo trūkumu diegant atminimo ženklus Holokausto dalyviams ar ideologams.
Birželio 22d. 1941m. Holokausto pradžia Lietuvoje. Druskininkų pionierių stovyklos vaikų gelbėtojai
Prasidėjus karo veiksmams Lietuvoje vaikams buvo vasaros atostogos, nemažai jų stovyklavo pionierių stovyklose Palangoje, Kačerginėje ir Druskininkuose.
1941 m. vasarą Stasys Sviderskis (g.1920 – 2011) buvo paskirtas Druskininkų pionierių vasaros stovyklos komendantu. Stovykloje buvo apie 150 vaikų, iš kurių 70 buvo žydai.
Nuotraukoje: Stasys Sviderskis, Yad Vašem pripažintas Pasaulio Teisuoliu 1997 m. Tais pačiais metais prezidentas Algirdas. Brazauskas jį apdovanojo Žūvančiųjų Gelbėjimo kryžiumi.
Jo vyresnis brolis Alfonsas Sviderskis gelbėjo žydus iš Kauno geto. Yad Vašem Alfonsą Sviderskį pripažino Pasaulio Teisuoliu 1980 m.
1941 m. Birželio 22 d. kai Lietuvoje prasidėjo karas Stasys Sviderskis, nieko nelaukdamas ir nesvarstydamas, surinko visus vaikus, kad juos evakuotų, perkeldamas toliau į rytus. Pirmosios nacių Vokietijos ir Sovietų sąjungos karo dienos sumaištyje Sviderskis sugebėjo įsodinti vaikus į Vilnių važiavusį traukinį, kuris vyko į ilgą kelionę iki rytinių Sovietų sąjungos miestų. Nepaisant daugybės pavojų, su kuriais jis susidūrė, Sviderskiui pavyko visus savo globojamus vaikus išvežti iš Vokietijos kontroliuojamos teritorijos, todėl buvo išgelbėti visų žydų vaikų gyvenimai.1997 m. Spalio 6 d. Yad Vashem pripažino Stasį Sviderskį Pasaulio tautų teisuoliu. Yad Vašem paskelbtas ir išgelbėtų vaikų sąrašas.
Vaikai į stovyklą Druskininkuose pradėjo rinktis 1941m. birželio pradžioje. Šeštadienį, birželio 21d vaikai rengėsi stovyklos atidarymui, lyginosi drabužėlius, tvarkėsi. Šeimininkės ruošė šventinę vakarienę. Anelė Zutkytė, būdama 16 metų pradėjo dirbti pionierių stovyklos vadove, jai paskyrė septynmečių būrį. Jos prisiminimus, kuriais dalinosi po karo, išsaugojo šeima, abu Anelės Zutkytės Šalaševičienės sūnūs. Čia pateikiame jos prisiminimus Su Anele stovykloje vadove dirbo ir Marija Elzbecinskaitė Strumskienė.
Lietuvos žydų bendruomenė prašo pagalbos: jei kas nors žino, kur gyvena Marijos Elzbecinskaitės – Strumskienės iš Marijampolės vaikai ar anūkai, prašome pranešti: communications@lzb.lt
Anelę tą 1941m., birželio 22d. sekmadienio ankstų rytą pažadino lėktuvų ūžesys. Ji šoko iš lovos, apsirengė ir greitai nubėgo pas stovyklos komendantą Stasį Sviderskį. Jis pranešė, kad prasidėjo karas. 1941 m. Birželio 22 d., Tuo metu, kai Lietuvoje prasidėjo karas Sviderskis, nieko nelaukdamas ir nesvarstydamas, surinko visus vaikus, kad juos evakuotų, perkeldamas toliau į rytus.
Atsikėlę vaikai neverkė, tik stovėjo labai rimtais veidais. Anelė ir kiti vadovai pradėjo ruošti vaikus evakuacijai į Tarybų sąjungos gilumą. Mažieji stovyklautojai paėmė kiek kas galėjo panešti drabužių, antklodžių, maisto. Aneliukės būrys su sunkiomis kuprinėmis žengė koją kojon.
„Turbūt savo mamyčių daugiau nebepamatysim,“- pasakė viena mergaitė.
Tačiau vaikai neaimanavo, nedejavo. Jie su vadovais patraukė į geležinkelio stotį. Kad pakeltų nuotaiką, vaikai eidami dainavo plonais balseliais ,,Jeigu karas rytoj, jeigu žygis rytoj…“
Vakarop atvažiavo traukinys, visi 150 vaikų sulipo, kitas vietas užėmė besitraukiantys poilsiautojai ir Druskininkų gyventojai. Traukinys per bombarduojamą Vilnių pasuko Minsko link. Privažiavę Minską, pamatė liepsnų liežuvius, dūmų kamuolius.
Už Minsko traukinį pastebėjo vokiečių lėktuvai, pradėjo bombarduoti stovyklautojų ešeloną, tačiau traukinį vedė bebaimis žmogus, virtuozas, jo vedamas traukinys darė stebuklus, čia jis bėgdavo baisiu greičiu, miške kartais imdavo ir sustodavo, kai tik kildavo pavojus, tada bombos krisdavo užpakaly. Bombos krisdavo ir prieš garvežio nosį. Daug kartų traukinį bombardavo, apšaudė iš kulkosvaidžių, tačiau bebaimio mašinisto dėka nei vienas vaikas nebuvo sužeistas. Kai jis traukinį sustabdydavo miške, vaikai bėgdavo slėptis po medžiais.
Reginutė, persirgusi poliomielitu, sunkiai vaikščiodavo, Aneliukė ją pakeldavo ir bėgdavo į mišką, vaikai paskui lyg viščiukai, sukidavo galvą į viržius ir jautėsi saugūs,- rašė savo prisiminimuose po karo Anelė Zutkytė Šalaševičienė.
Kartą mažoji Mira prisiglaudė prie jos ir pasakė: ,,Būk mūsų mamytė“. ,,Gerai, gerai“ – ji atsakydavo, nubraukdama ašarą paslapčia. Suskaičiuodavo vaikus ir vėl grįždavo į kulkų išvarpytus vagonus.
Traukinyje buvo karšta, trūko vandens, nebuvo kur praustis. Vaikai ėmė sirgti. Teko sustoti ir palikti sergančius Tulos ligoninėje, gelbstint sveikuosius. Anelė ramindama vaikus, sakydavo, kad greitai susitiksim. Ir iš tikrųjų pasveikę vaikai buvo atvežti į Debiosų vaikų namus.
Anelė, kiek galėdama stengėsi palengvinti sunkią kelionę: čia vieną paglostydavo, kitam papasakodavo kokią įdomią istoriją, trečiam padainuodavo. Taip per dvi savaites vaikai pasiekė Uralą. Apsistojo Udmurtijoje, Sarapolio mieste. Ten vaikų jau laukė, nuoširdžiai sutiko, nuprausė, pagirdė pienu. Prasidėjo gyvenimas naujoje vietoje. Nors buvo nelengva su maistu, vietiniai gyventojai stengėsi, kad vaikams nieko netrūktų.
Nuotraukoje vadovės Anelė Zutkytė Šalaševičienė iš Biržų iš dešinės ir stovyklos vadovė Marija Elzbecinskaitė Strumskienė iš Marijampolės
Spalio mėnesį vaikus perkėlė į Šarkanų internatinę mokyklą. Čia gyvenę vaikai susispaudė, kad galėtų priimti pabėgėlius iš Lietuvos. Nors ir pavėluotai, prasidėjo pamokos. Vėliau jie persikraustė į Debiosus, kur jau gyveno lietuviai vaikai iš Palangos pionierių stovyklos.
1942 m. Anelė su grupe vyresniųjų vaikų išvyko į Vetkinsko gamybinio apmokymo mokyklą. Ten įgijo staliaus specialybę, gamino frontui reikalingas detales. Kai Lietuva 1944m. buvo išvaduota, vaikai rugpjūčio mėnesį sugrįžo į Lietuvą.
Buvusios 1941m. pionierių stovyklos vietoje Druskinikuose dabar yra Darbo biržos pastatas.
Išgelbėtų stovyklos vaikų sąrašas, kurį paskelbė Yad Vašem:
Klermanaitė Sarah, Veselytė Baron, Kagen Bluma, Epshtein David, Levinaitė Sonia, Beršteinaitė Sara, Merkelytė Chana, Strelicaitė Mira, Garb Shifra, Aranovski Moshe, Aranovski Elya, Bereznitzi Misha, Schwarc,
Yanka Gafanovich, Reizale Gafanovich, Henach Bojer, Iosef Bojer, Feiga Binsky, Girsh Grazhutis, Izhak Vizhanski, Abram Kuchevski, Reuven Milev, Chaim Arsh, Milya Goldstein, Elya Berman, Sharkevich, Hana
Binskis Bunkė, Bronšteinaitė Ella, Mitnikaitė Leja, Mitnikaitė Sara, Poznerytė Pesia, Pozneris, vardas nežinomas, Goldmanaitė Malke, Goldmanas Meilachas, Česna Zecharia, Zachar Kurliandčikas, Chaimas, Gorunaitė Chaja, Šeraitė Leja, Kalmanaitė Sara. Chorozelskytė Chesia, Vilenckis- vardas nežinomas, Sandleraitė Sara, Levinaitė Sonia, Ščubaitė Pera, Godelytė Sonia, Vainerytė Chana, Kublicaitė, Bliuma, Kublica Mejeris, Kalamanavičiutė Mira, Basel Izhak, Mende Shaya, Karabanov Chaya
Išgelbėtųjų susitikimo nuotrauka 1962.
Istorinę medžiagą straipsniui parengė Ilona Rūkienė ir Geršonas Taicas