Tarptautinę Holokausto dieną Vokietija oficialiai pažymi kaip nacionalsocializmo aukų dieną. Ši diena minima nuo 1996 metų. Nedideliame Vokietijos mieste Waldkirche šiemet pristatomas filmas “Karl Jäger ir mes – ilgas Holokausto šešėlis  Lietuvoje”. Filmas buvo sukurtas, naudojant įvairių laikotarpių dokumentinius kadrus. Filmas ir memorialo atidegimas – tai kelių kartų miestelio bendruomenės projektas. Memorialas skiriamas nužudytųjų Lietuvos žydų, 1941- 1942m. Holokausto aukų atminimui. Jis atidengiamas sausio 29 d., dalyvaujant miesto gyventojams ir pakviestiems Lietuvos žydų bendruomenės atstovams. Ceremonijoje dalyvaus Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

     2005 m. lapkričio 1 d. Jungtinių Tautų organizacijos Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją ir paragino kasmet pasaulyje sausio 27-ąją dieną minėti kaip tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Šios datos minėjimas siejamas su 1945 m., kuomet dar tebevykstant Antrajam pasauliniam karui sausio 27 d. buvo išlaisvinti Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniai. Tai didžiausia nacistinės Vokietijos įkurta naikinimo stovykla, kurioje nužudyta apie 1,5 mln. žmonių, jų tarpe pagyvenusių ir vaikų, iš kurių apie 1 min. – žydų.

Lietuva yra Holokausto atminimo aljanso narė,i aktyviai dalyvaujanti tarptautinėse kovos su antisemitizmu programose. 1941 m. Lietuvą okupavo nacistinė Vokietija ir per kelis mėnesius buvo sunaikinta didelė Lietuvos žydų bendruomenės dalis. Dalis Lietuvos žydų, kaip darbo jėga, pateko į miestuose įsteigtus getus. Panevėžio getas buvo likviduotas 1941 m. rugpjūčio 17 d. Sušaudyta 13,5 tūkst. žydų. Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos tyrimų duomenimis per karą buvo sunaikinta 200 tūkst. žydų. Lietuvoje yra daugiau nei 200 masinių žudynių vietų, tiek pat senųjų žydų kapinių.

Nuotraukoje:Kretinga apie 1940 m. Kretingos pranciškonų gimnazijos moksleivės (iš dešinės): pirma – Birutė Japertaitė, trečia – Estera Kverelytė.
lzinios.lt- R.Beniušis

Lietuva turi savo dar neatrastą A. Frank – Kretingos pranciškonų gimnazijos moksleivę darbėniškę Esterą Kverelytę, taip pat rašiusią ir po savo žūties palikusią nebaigtą dienoraštį. Tik skirtingai nuo A. Frank, jai likimas leido jį rašyti tik kelis nacių okupacijos mėnesius. Kas ji, E. Kverelytė – svajinga poetiškos sielos mergaitė, kurios vienintelė kaltė buvo tai, kad į šį pasaulį ji atėjo žydų šeimoje. Darbėnai – vienas iš daugelio nedidelių Lietuvos miestelių, kuriuose nuo seno gyvenę žydai sudarė nemažą gyventojų dalį. Čia 1924 ar 1925 metais Batios (1904–1941) ir Jošua (1898–1941) Kverelių šeimoje ir gimė jų pirmagimė dukra, pavadinta Esteros vardu. Jos tėvai vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę, buvo vieni iš turtingesnių Darbėnų miestelio žydų.

LRT, Virginijus Savukynas, LRT TV„Istorijos detektyvai“,www.lrt.lt
Lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų, sako žurnalistas, rašytojas, aktorius Arkadijus Vinokuras, kurio šeimą, kaip ir daugumą Lietuvos žydų, skaudžiai palietė Holokausto tragedija. Neseniai išleistoje knygoje „Mes nežudėme“ jis kalbasi su trisdešimt penkiais žydų žudikų ar kitaip žydus persekiojusių nusikaltėlių vaikais, anūkais, giminėmis.
„Mano knyga nėra skirta kaltinti, teisti. Aš norėjau kalbėtis su jais. Aš esu žydų kilmės bendrapilietis, kurio tetos, seneliai nužudyti. Aš manau, kad jie taip pat aukos – tie budelių vaikai ir anūkai. Jie yra savo tėvų nusikaltėlių aukos. Jie visi iki vieno pasmerkė žydų žudynes“, – interviu laidai „Istorijos detektyvai“ sako A. Vinokuras. – Pokalbį noriu pradėti nuo klausimo, ar Jūsų seneliai sušaudyti Lietuvoje?
– Mano tėvo mama ir dvi mano tetos. Tuo metu jos buvo mažos mergaitės. Kauno gete. 1944 m. per „vaikų akciją“.
– Jūs gimėte Lietuvoje? – Taip, Kaune. Gyvenau dvidešimt dvejus metus. – Ką jūsų tėvai

P. Poderskio nuotraukoje – Vilijampolės ješivos pastate sovietmečiu veikė fabrikas.

Radijo dokumentika sausio 8 d., sekmadienį, 11.05 val. Kartojama antradienį  sausio 10 d. po 9 val. žinių “Ryto garsų” laidoje. Neries ir Nemuno santakoje XVII a. Radvilų įkurta privati Vilijampolės Slabada – laisva nuo baudžiavos gyvenvietė – iš pradžių buvo nedidelė ir dokumentuose vadinta kaimu, bet jau XVIII a. antroje pusėje amatais ir prekyba miestelis galėjo konkuruoti su kitapus upių esančiu Kaunu. XX a. sparčiai vystėsi pramonė. Čia iki II Pasaulinio karo veikė viena garsiausių Lietuvos ir Europos rabinų mokyklų – Slabados ješiva.
Slabadą galima būtų vadinti štetlų štetlu  – daugelis jos gatvių pavadintos Lietuvos miestelių vardais – Ariogalos, Linkuvos, Betygalos, Babtų, Gargždų, Josvainių, Tauragnų, Riešės, kiti pavadinimai – Vežėjų, Mėsininkų – mena čia gyvenusių ir dirbusių žmonių profesijas.
Slabados pavadinimas retai girdimas – šiandien štetlas plačiau žinomas Vilijampolės vardu, prieš II Pasaulinį karą jis tapo Kauno miesto dalimi.

Aštuntasis pasakojimas iš ciklo, skirto Lietuvos žydų miesteliams – apie Vilijampolę. LRT radijas atsigręžia į pamirštą Lietuvos žydų praeitį.

Virginija SKUČAITĖ, “Kauno diena”

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, drauge su Maltos ordinu siekdama praskaidrinti ir palengvinti iškilių Lietuvos piliečių – žydų gelbėtojų senatvę, teikia jiems įvairios materialinės paramos.

Talkina Maltos ordinas

“Mums labai rūpėjo ir rūpi, kad mus gelbėjusių žmonių senatvė būtų bent kiek praskaidrinta ir aprūpinta materialiai, nes suprantame, kad maža vien padėkoti ir pavadinti Pasaulio tautų teisuoliu. Tad išgelbėtieji, jų organizacijos stengiasi kiek įmanoma materializuoti savo dėkingumą gelbėtojams įvairiomis formomis”, – kalbėjo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky po Vokietijoje Lietuvos žydų bendruomenės ir Maltos ordino šiemet surengto koncerto.

Koncerto metu surinktos lėšos – 123 tūkst. eurų – buvo skirtos  Pasaulio tautų teisuoliams Lietuvoje remti, finansuojant trejus metus truksiančius paramos gelbėtojams projektus.

Pasak Maltos ordino pagalbos tarnybos Lietuvoje generalinio sekretoriaus Eitvydo Bingelio, dalis lėšų šiemet buvo skirta kortelėms, už kurias gelbėtojai galėjo įsigyti nekompensuojamųjų vaistų ir medicinos prekių.