Panevėžio TAU (Trečiojo amžiaus universiteto) istorijos fakultetas, kuriam vadovauja Jonas Lazauskas, organizuoja įvairias paskaitas, susitikimus, ekskursijas. Vienas tokių susitikimų įvyko Panevėžio m. žydų bendruomenėje su pirmininku Gennady Kofman.

Lektorius papasakojo apie Panevėžio žydų bendruomenę, jos veiklą. Susirinkusieji sužinojo, kokie pastatai priklausė žydams, koks tolimesnis tų pastatų likimas. Visus sujaudino pasakojimas apie buvusias Panevėžio žydų kapines, jų sunaikinimą 1966m., paminklinių akmenų likimą. Jaudino dar ir todėl, kad fakulteto klausytojai, patys būdami garbaus amžiaus panevėžiečiai, prisimena žydų krautuvėles dabartinėje Laisvės aikštėje, ir seniausias – 250 m. Panevėžio. apskrities žydų kapines ir akmenų sieną prie teatro.

Kauno jaunųjų turistų centre vasario 9 dieną vyko popietė – susitikimas “Neužmiršti”, kuriame dalyvavo žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas ir Feiga Koganskienė. Pasakojimo klausėsi jaunųjų kraštotyrininkų, turizmo teisėjų, turistų, vyresniųjų jūrų skautų būrelių nariai ir vadovai. Istorikų būrelis paskaitė prisiminimus iš tragiško likimo žmonių gyvenimo Kauno gete. Norime pasidžiaugti, kad Kauno žydų bendruomenę ir jūrų skautus sieja sena draugystė, kuri užsimezgė, kai patys jaunuoliai parodė iniciatyvą dalyvauti mūsų renginiuose.

Galina Romanova

Sausio 31 d. jauki Nalšios muziejaus salė buvo sausakimša: čia iškilmingai atidaryta visam pasauliui įdomi, o katalikams išvis ypatinga paroda – „Popiežiaus Pranciškaus viešnagė Izraelyje“. Į atidarymą atvyko Izraelio ambasados Vilniuje Misijos vadovo pavaduotoja Efrat Hochstetler, Švenčionių rajono meras Rimantas Klipčius, savivaldybės tarybos nariai, kiti visuomenės veikėjai ir tiesiog švenčioniškiai.

Apie tai, kaip Izraelio ambasadoje gimė idėja organizuoti tokią parodą ir išleisti ją „į kelionę“ po didžiuosius ir mažuosius Lietuvos miestus, papasakojo šios ambasados spaudos atstovė Liana Jagniatinskytė.

Meras Rimantas Klipčius pasidžiaugė tuo, kad visą laiką stiprėja draugystė tarp Izraelio ir Švenčionių rajono, tame tarpe – ir dažnai Švenčionių rajone viešinčio ambasadoriaus Amir Maimono dėka. Kalbant apie parodoje pavaizduotą Popiežiaus Pranciškaus vizitą Izraelyje, meras prisiminė šviesios atminties Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje, kaip tik „aušroje, kai mes išsivadavom“, turint omenyje atgautą nepriklausomybę . Meras savo optimistinę kalbą užbaigė gražiu gestu – gėlių ir suvenyrų apie Švenčionis įteikimu pirmąkart rajone viešėjusiai Efrat Hochstetler.

Sausio 27 d. Šešuolių seniūnijos kaimų bendruomenės pirmininkas Stanislovas Budraitis organizavo atmintinos dienos minėjimą. Šešuolių administracinio pastato salėje minėjimo dienai buvo suorganizuota fotografijų paroda „Žydai mūsų kaimynai“  bei knygų paroda  „Lietuvos žydai“. Susirinkusiesiems sveikinamąjį žodį tarė Šešuolių seniūnijos seniūnė Jolanta Lukšienė.

Minėjime pranešimus skaitė istorikas Stanislovas Budraitis „Žydų kultūros įnašas į Lietuvos istoriją“,  Želvos gimnazijos  muziejaus vadovė Zita Kriaučiūnienė  „Žydų gyvenimas Želvoje“, Molėtų k. muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė „Prisiminimai apie Molėtų krašto žydus“, Almanacho Eskizai“ redaktorius Vytautas  Česnaitis  „Ukmergės žydai almanacho puslapiuose“. Anita Albužienė, Ukmergės rajono žydų bendruomenės narė, prisiminė skaudžius įvykius ir pasidalino jais su atvykusiais renginio dalyviais. 

 LRT RADIJO laida „Radijo dokumentika“, LRT.lt. Nuotrauka iš Vilkaviškio muziejaus

Žydų bendruomenėse sklando legenda, kad karalienė Bona 1545 m. skyrė žydų miško statyti sinagogą Vilkaviškio mieste, tad galima sakyti, kad žydai čia gyveno jau nuo XVI a., LRT RADIJUI sako istorikas muziejininkas Antanas Žilinskas. Bet, nacių kariuomenei 1941 m. birželio 22 d. užėmus Vilkaviškį, klestėjusiai bendruomenei teko galvoti, kaip išlikti gyviems. Deja, per kelis tų metų mėnesius buvo sušaudyta daugiau nei 3 tūkst. žmonių – beveik pusė miestelio. Vilkaviškio žydų sinagoga buvo viena gražiausių Lietuvoje Anot istoriko muziejininko A. Žilinsko, prieš Pirmą pasaulinį karą Vilkaviškyje stovėjo medinis tiltas, kuris pateko į visus leidinius apie Vilkaviškio žydų istoriją. „Kai atvažiuoja čia žydų palikuonys ieškoti savo artimųjų kapaviečių, jie paprastai rodo nuotrauką būtent su šiuo tiltu“, – sako A. Žilinskas. Jis jau kurį laiką aktyviai domisi ir tiria miestelio žydų istoriją, tad yra pirmas žmogus, į kurį kreipiasi bet kuris, besidomintis kadaise klestėjusiu Vilkaviškio štetlu. „Šitas tiltas jiems svarbus dėl to, kad čia pat buvo didžioji sinagoga. Kitoje upelio pusėje išlikusiame pastate buvo įsikūrę žydų senelių namai. Čia buvo jų kaip ir centras. Vilkaviškio žydų sinagoga buvo viena gražiausių Lietuvoje“, – pastebi istorikas.

Tūkstančiai “We remember – Mes atsimename” nuotraukų rodoma Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje kaip Pasaulio žydų kongreso kampanija, kurioje jau dalyvavo milijonai žmonių visame pasaulyje

Šios žmonių nuotraukos “Mes prisimename” Aušvice-Birkenau  įrodo, kad Holokausto aukos nepamirštos. Ant milžiniško ekrano buvusioje nacių Vokietijos mirties stovykloje Aušvice-Birkenau nuo sausio 24d. iki 26d. 2017, pažymint Tarptautinę Holokausto atminimo dieną, nuotraukos rodomos visas tris dienas. Šalia Tarptautinio paminklo Birkenau demonstruojamos nuotraukos yra dalis  socialinės žiniasklaidos kampanijos, kurią sumanė ir įgyvendino Pasaulio žydų kongresas. Kampanijos tikslas – skleisti informaciją apie Holokaustą.

Sausio 18 d. šokio edukacijos erdvėje AURA+ buvusi „Auros” šokėja Liza Baliasnaja pristatė konceptualaus šokio eskizą „Residual”. 2009-2011 m. L. Baliasnaja šoko Kauno šokio teatro „Aura” trupėje, vėliau išvyko į Olandiją, o pernai baigė prestižinę scenos menų bei choreografijos mokyklą P.A.R.T.S Belgijoje. Lizos studijas užsienyje parėmė ir Geros valios fondas.

L.Baliasnajos sukurtas ir atliekamas solinis darbas, pasak kūrėjos, gali būti vadinamas eskizu. Tačiau nereikėtų suklysti, galvojant, kad „Residual“ yra neužbaigtas. Tai greičiau kūrėjos noras atsikratyti nereikalingos įtampos, sukuriamos siekiant pristatyti tobulą kūrinio variantą. Pasirinkdama tokį formatą kūrėja tikisi suaktyvinti žiūrovo santykį su sceniniu vyksmu, paliekant erdvės naujoms idėjoms. Remiantis baleto „Silfidė“ libreto santykiu su egzofilosofija, Liza pristato raiškos įvairovę, nagrinėjančią šį santykį iš skirtingų perspektyvų. Kaip mes esame suvokiami iš nežmogiškų gyvybės formų perspektyvos? Kas būtent charakterizuoja žmogiškumą, žvelgiant į ją kitokios būtybės akimis?