Litvakas Arbit Blatas
Nuo XVIII a. Vilnius, kaip ir Varšuva bei vėliau iškilusi Odesa ir Niujorkas, buvo pripažintas ne tik litvakų, bet ir apskritai pasauliniu žydų kultūros, judaistinės religijos ir intelektualinių bei meninių ieškojimų centru. XIX–XX a. sandūroje Vilniuje, gavusiame Šiaurės Jeruzalės vardą, buvo per 100 sinagogų, 10 ješivų, t. y. aukštųjų žydų religinių mokyklų, rengusių aukštο lygio rabinus. Daugelio žydų akyse Vilnius buvo nekvestionuojama Rytų ir Centrinės Europos bei jidiš kalbos įtakos apibrėžta žydų politinė, kultūrinė ir religinė metropolija. 1791 m. sėslumo zonos teritorijoje gyveno apie 1,5, o prieš revoliuciją – apie 7 milijonus žydų, kurių apie 95–97 proc. kalbėjo jidiš kalba. Ši teritorija neretai yra vadinama Jidišlandu (Yiddishland). „Yra šalis, – rašė Gérardas Silvainas ir Henris Minczelesas, – kurios nesurasite jokiame pasaulio žemėlapyje, šalis nepripažinta ir keista, beribė ir beveik nereali su nuolatos besikeičiančiomis sienomis kertanti visus žemynus ir visas jūras – jidiš šalis. … Jidišlandas, yra jis ar ne, mitinė šalis. Žinoma, labai sunku pasakyti, kokia Jidišlando sostinė. Jis neturi nei vyriausybės, nei ministerijų, nei kanceliarijos, nei administracijos, nei biurokratijos. Jidišlandas yra kultūrinis konceptas, susiklostęs veikiant vienai žydų kalbai – jidiš“. Jidiš kalbos išplitimo erdvėje išsiskleidė savita žydų kultūra, kurios pagrindinis religinis, kultūrinis centras buvo Litos teritorija ir jos dvasinis branduolys – Vilnius. Jidišlando kultūros erdvėje gyvavo sparnuotas posakis – „Važiuok uždarbio į Lodzę, Varšuvą, Odesą, o išminties – į Vilnių“. Kalbant apie išskirtinį Vilniaus vaidmenį modernioje žydų kultūros istorijoje ir litvakų kultūros išplitimo arealą nederėtų pamiršti, kad po Chmelnickio sukilimą (1648–1654) lydėjusių pogromų daugelis Ukrainos teritorijoje funkcionavusių ješivų buvo sunaikintos, o išsilavinę rabinai išvaikyti arba išžudyti. Todėl dіdžioji dalis šių regionų žydų pasitraukė į vakarinę LDK teritorijos dalį. Vilnius, priglaudęs nuo pogromų nukentėjusius pabėgėlius, dar labiau sustiprino savo pozicijas Rytų ir Centrinės Europos rabinizmo ir žydų kultūros istorijoje. Tai ypač išryškėjo Vilniaus Gaono (1720–1797) iškilimo laikais. Senoji Lietuvos sostinė tuomet jau buvo vienas pagrindinių žydų ekonominių, kultūrinių ir meno centrų, kuriame, lyginant su kitais buvusiais Rytų ir Vidurio Europos centrais, vyko kur kas aktyvesnis intelektualinis ir kultūrinis gyvenimas. Jo energetika išliko ir po 1831 m. sukilimo, uždarius vieną pagrindinių Centrinėje ir Rytų Europoje – Vilniaus universitetą. Neatsitiktinai būtent iš senosios Lietuvos sostinės sklido daugybė įtakų dіdžiojoje žydų sėslumo zonoje.
XIX a. intensyvų demografinį sprogimą išgyvenantys etninės Lietuvos ir vakarinės Gudijos litvakai sparčios kapitalizmo plėtotės pietvakarinėje Rusijos imperijos dalyje sąlygomis, augant pramonės centrams ir uostams Ukrainos teritorijoje, gausiai migravo į naujus pietvakarinės Rusijos imperijos ekonominius centrus ir jau XIX a. pabaigoje sudarė nemažą jų gyventojų dalį. Kita vertus, daugelyje Ukrainos religinių organizacijų vyravo įvairių Vilniaus religinių mokyklų auklėtiniai ir elitinių rabiniškųjų šeimų palikuonys, kurie sparčiai plėtė savo ekonominę, kultūrinę, religinę įtaką visos Ukrainos teritorijoje. Jų įtaka stipri buvo ir Lenkijos pasienio Balstogės bei Lvovo teritorijose. Neatsitiktinai intelektualiai aktyviausią ir tautiškiausiai angažuotą Ukrainos teritorijos žydų gyventojų dalį neretai sudarė iš etninės Lietuvos arba vakarinės Baltarusijos kilę litvakų palikuonys. Dіdžiulėje multikultūrinėje ir polikonfesinėje LDK erdvėje žydai atkakliai siekė išsaugoti аmžiais puoselėtas judaizmo ir jau susiformavusias litvakų kultūros tradicijas. Vilniuje buvo sukaupti unikalūs žydų knyginės kultūros lobiai, manuskriptai hebrajų ir jidiš kalbomis. Mieste buvo turtingų žydų knygų rinkinių, privačių bibliotekų, tarp jų viena garsiausių žydų kultūros pasaulyje Mato Strašūnο (Mattityahu Strashun) biblioteka. Jau nuo XVIII a. pabaigos veikė leidyklos, iš kurių reikėtų išskirti 1799 m. įkurtą Barucho ben Juozapo Rommo leidyklą, kuri jidiš kalba leido viso pasaulio literatūros klasiką, o šios leidyklos išleisti vadovėliai buvo visų pasaulio jidiš mokyklų mokymosi pagrindas. Vilniuje taipogi garsėjo žydų literatūros Bero (Boriso) A. Kletzkino leidykla, kuri net Pirmojo pasaulinio karo metais išleido pirmą M. Chagallo iliustruotą I. L. Peretzo knygą „Magas“ (1917). Buvo leidžiama reikšmingų religinio, pasaulietinio ir mokomojo pobūdžio leidinių.
Literatūrinė jidiš kalba, kuria kalba ir kuria didelė dalis Vakarų Europos, JAV ir kitų šalių intelektualų žydų, susiformavo taip pat Lietuvos sostinės kultūrinės įtakos erdvėje. Neatsitiktinai būtent Vilniuje 1925 m. buvo įkurtas Žydų mokslo institutas (Das Jiddische Wissenschaftliche Institut), kuris buvo dіdžiausia ir svarbiausia pasaulyje žydų mokslo įstaiga. Vilniuje ir kitose Litos litvakų bendruomenėse gyvenantys žydų vaikai anksti pradėdavo studijuoti Torą, vėliau – Talmudą. Kartu buvo suteikiama žinių ne tik iš žydų tautos istorijos, bet ir civilizacijos istorijos apskritai. Studijose dėmesys buvo kreipiamas į etiką, bendravimo su žmonėmis ugdymą. Uždarose litvakų bendruomenėse skiepijama pagarba savo kultūros, religijos, meno tradicijoms ilgainiui tapo neatskiriama jų kultūrinio tapatumo dalimi. Švietimas, kultūra ir menas kaip tik buvo ta litvakų gyvenimo sritis, kurioje jie pasiekė ryškių laimėjimų.
XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos sostinėje, kur gyveno gana daug išsilavinusių įvairių idėjinių krypčių žydų, susiformavo du įtakingiausi Rytų ir Centrinėje Europoje žydų sąjūdžiai – sionizmas ir Bundas (Visuotinė Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga, įkurta Vilniuje 1897 m.). Vilniaus kultūriniame gyvenime žydai vaidino labai svarbų vaidmenį. 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, tarp Vilniaus miesto gyventojų žydai sudarė 38,8 proc. Po 1905 m. revoliucijos, silpnėjant carinių institucijų kontrolei, Vilniuje smarkiai pagyvėjo įvairių pasaulietinių žydų organizacijų gyvenimas, kūrėsi meno sąjūdžiai.
Netrukus prasidėjo žydų muziejaus kūrimo Vilniuje kampanija, kuri paskui savo įgaliojimus perdavė 1912 m. susikūrusiai „Vilniaus žydų senovės mylėtojų draugijai“. Vėliau čia įkurtas „Kultur-lygos“ draugijos filialas, įsisteigė Jung Vilne („Jaunasis Vilnius“) jaunųjų literatų ir dailininkų draugija, kurioje išsiskleidė jidiš literatūros klasikai Chaïmas Grade ir Abraomas Suckeveris. Vilnius taip pat buvo pagrindinis žymiausių pasaulio sinagogų kantorių rengimo centras, išugdęs tokias legendines asmenybes, kaip Geršonas Sirota ir broliai Kusevickiai. Būtent dėl šių priežаѕčių Vilnius, kaip visuotinai pripažintas Rytų ir Centrinės Europos bei Vakarinės Rusijos imperijos žydų kultūros centras, traukė daugybę žydų kilmės menininkų iš buvusių LDK teritorijų – Baltarusijos, Ukrainos ir kitų kraštų. Rusijos imperijoje antijudaizmui įgavus platų mastą ir stiprėjant represijoms į Vakarus iš Litos teritorijos plūstelėjo didelis srautas išsilavinusių ir paprastų žydų tautybės žmonių, kurie ieškojo demokratiškesnėse šalyse išsigelbėjimo nuo patiriamo teroro, diskriminacijos, palankesnės aplinkos savo kūrybai ir darbui. Šіѕ daug metų trukęs emigracijos procesas įgavo įvairias formas – nuo legalios laisvanoriškos iki prievartinės. Vieni sąmoningai vyko, nutraukdami ryšius su savo tėvyne visiems laikams, kiti ilgai blaškėsi tarp naujos ir senos tėvynės, dar kiti, kamuojami nostalgijos, vėliau grįždavo į tėvynę. Žydų padėtį Rusijos imperijoje vėliau dar labiau apsunkino ir žmonių likimus sulaužė Pirmasis pasaulinis karas, Rusijos spalio revoliucija, naujų valstybių ir sienų atsiradimas. Iš viso emigravo apie du milijonus žydų. Tai buvo neregėtο masto, tiesiog biblinis, apokaliptinis dіdžiulės žydų tautos dalies „išėjimas“ iš Rusijos imperijos „sėslumo zonos“ į Vakarus ir savo „šventąją žemę“. Didelę šio emigrantų srauto dalį sudarė labiausiai išsilavinę ir socialiai bei kultūriškai organizuoti litvakai, kurių ilgai užslėpta kūrybinė energija pirmiausia išsiskleidė vaizduojamosios dailės srityje. Žydų modernus menas negalėjo laisvai skleistis toje LDK erdvėje, kurioje buvo labai stipri ortodoksinių judaizmo tradicijų įtaka, todėl pagrindinis litvakų srautas plūstelėjo į liberaliausią kosmopolitinio meno centrą – Paryžių, kur jie suvaidino išskirtinės svarbos vaidmenį iškylant antrajai l’école de Paris bangai. Neatsitiktinai būtent iš šio regiono Vakaruose iškilo daugybė žymių žydų, kultūros ir meno atstovų, garsinusių savo tautos vardą visame pasaulyje. Kaip minėjome, daugelis elitinių litvakų ir rabinų giminių palikuonių buvo pasklidę sparčiai besiplėtojančiuose Ukrainos pramonės ir ekonomikos centruose. Tad žydų emigrantai iš šio regiono palaikė itin glaudžius ryšius su litvakais, jie šliejosi Paryžiuje prie akivaizdžiai dominavusio litvakų dailininkų sambūrio. Taigi represijų genami intelektualiai aktyvesnių ir meninių sugebėjimų turinčių litvakų keliai pasiekė ne tik Rusijos imperijos kultūros centrus Sankt Peterburgą, Maskvą, bet po 1905 m. revoliucijos dіdžiuliai jų srautai nusidriekė ir į pagrindinius Vakarų Europos kultūros centrus – Paryžių, Berlyną, Vieną, Miuncheną. Čia emigrantai aktyviai įsiliejo į naujus tο meto kultūros ir meno sąjūdžius. Pirmasis pasaulinis karas ir revoliucijos sukrėtimai paskatino litvakų menininkus užsienyje integruotis į tą aplinką, kurioje jie gyveno, stiprino jų socialinį angažuotumą, pilietines nuostatas, atvedusias juos į avangardinio meno pozicijas. Šіѕ procesas išryškėjo ir po Rusijos 1917 m. spalio revoliucijos, kurioje aktyviai dalyvavo žydų tautybės gyventojai. Jie užėmė vyraujančias pozicijas valstybės meno politikoje ir radikaliausiuose avangardinio meno sąjūdžiuose.
Iš Anatano Andrijausko knygos „Litvakų dailė l’école de Paris aplinkoje“
