Tęsiama tradicija Šabą pasitikti su kviestiniu svečiu, menininku. Šį kartą LŽB Vykdantysis direktorius Renaldas Vaisbrodas susirinkusiems Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariams pristatė drabužių dizainerę Agnę Kuzmickaitę, mokslų daktarę, dažnai vadinamą „Drugelių karaliene“, nes drugeliai yra jaunos aktyvios dizainerės gerai pažįstamas prekės ženklas.

Pokalbį vedė R.Vaisbrodas, užduodmas klausimus. Pirmiauskai apie įdomi ir Agnės Kuzmickaitės šeimos istoriją. Tėvas Bronislovas Kuzmickas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius,  Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo tarybos narys. 1990–1992 m. LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, signataras, Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio pavaduotojas.

Močiutė Gita Jekentienė, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, buvo Palangos pionierių stovykloje, kurios vaikus, taip pat ir Gitą evakavo į Rusiją. Agnė Kuzmickaitė nekartą pasakodama apie šeimą, prisiminė savo močiutę ir sakė, tik dabar supratusi, kokia aplinka ją formavo. Su močiute dažnai kalbėdavo apie žydiškumą, jidiš kalbą, apie tragišką jos artimųjų žūtį, – išliko gyvas tik močiutės brolis, visi buvo nužudyti  9-ajame forte. Močiutė išliko gyva, nes buvo evakuota. Pasak Agnės, po karo močiutei Lietuvoje teko patirti patyčias dėl žydiškumo, nekartą išgirsti jos adresu mestą žodį „žydelka“. Nieko panašaus neteko patirti Agnei, mokykloje ją gerbė už tėvo Br. Kuzmicko kovą už Lietuvos laisvę.

Mama – Leonarda Jekentaitė-Kuzmickienė – filosofė, humanitarinių mokslų daktarė, jaunystėje buvo gerai pažįstama TV laidų vedėja, išėjusi iš televizijos, apsigynė filosofijos daktaro laipsnį. Nepriklausomybės pradžioje – Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos Generalinė sekretorė. Ji išleido monografiją „Froidizmas ir humanistinė psichoanalizė“, vadovėlius „Etika“ , „Žmogus tarp žmonių“.

Drugelių simboliui jau 10 metų. Jie pritraukė daugiau dėmesio ir simbolikos, dizainerės darbams, tapo suprantamesni. Atsiradus ,,Drugelių linijai“, kūryba tapo pragyvenimo šaltiniu. Agnei Kuzmickaitei gerai sekasi dirbant su įvairiais projektais. Ji pasakojo, kad kuria moterims ir savo vyrui dainininkui, kompozitoriui Sauliui Prūsaičiui.Dizainerę įkvepia aktualios idėjos, sėkmingi menininkai, žmonės, radę vietą savo laikmetyje ir save realizavę. LŽB susitikime dizainerė pasakojo, kaip svarbu teisingai pasirinkti specialybę, tuomet ir idėjos savaime ateina. Jai teko kurti drabužius 20 teatro spektaklių. Ypač įsiminė Viljamo Šekspyro „Hamletas“ ir darbas drauge su garsiu režisieriumi Oskaru Koršunovu, taip pat su žinomais režisieriais Jonu Vaitkumi ir Gediminu Šeduikiu. Operos ir Baleto teatre sukurtas dizainas G.Donizetti operai „Meilės eleksyras“ ir J. Štrauso operetei “Šikšnosparnis”.

Įdomus pokalbis ir neformalus bendravimas su Agne Kuzmickaite malonioje aplinkoje tęsėsi prie Šabo žvakių ir vaišių.

Osipas Mandelštamas ir Ana Achmatova

Birželio 5 d. iškilmingoje ir puošnioje Jašos Heifetzo salėje įvyko mokslinė-praktinė konferencija „Žydai Anos Achmatovos likime“. Konferenciją inicijavo kaunietė poetė Elena Suodienė – Humanitarinių mokslų daktarė, Europos meno ir literatūros akademijos apdovanota “Auksinės plunksnos” premija. Konferenciją vedė Levas Mesengiseris, Tarptautinės rašytojų ir publicistų asociacijos (RO MAPP) ir MAPP viceprezidentas, Europos literatūros ir meno akademijos narys korespondentas.
Konfrerenciją pranešimu „Osipas Mandelštamas ir Ana Achmatova“ pradėjo poetas Samoilas Lormanas. “Arturas Lurje ir Anatolijus Naimanas Anos Achmatovos gyvenime ir darbe” Elviros Pozdniajos paruošta tema. Ji – poetės, almanacho ,,Stupeni”, kuris apdovanotas Auksinio laureato” vardu, vyriausioji redaktorė. Vaizdo galeriją apie A. Achmatovą pristatė Dora Mesengiser. Apie “Amedeo Modigliani ir Josifo Brodskio draugystę su Ana Achmatova” pasakojo Raisa Melnikova (poetė, eilėraščių rinkinio ir vadovėlių autorė. „Ana Akhmatova ir Borisas Pasternakas“ – poetės Laimos Debesunienės pristatyta tema. Ji –ne tik poetė, – vertėja, lietuvių poeziją verčianti į rusų, bulgarų, serbų, vengrų, rusų, kalmukų kalbas.

E.Suodienė konferencijoje pristatė savo naują, ką tik išleistą poemą rusų kalba apie  Aną Achmatovą. Specialiai tinklapiui www.lzb.lt poemos autorė parašė straipsnį apie didžiąją poetę, nepaprastą asmenybę.

Ana Achmatova, skirtingai nuo A. Puškino, O. Mandelštamo, M. Cvetajevos, suteikė mums galimybę mėgautis jos senatvės apmąstymais, leidus prisiliesti prie giluminių sentencijų lyrikos perlų knygoje „Бег времени“, o taip pat veikale „Поэма без героя“, kurį ji rašė iki savo gyvenimo pabaigos ir kuris taip ir liko nebaigtas.

Anos Achmatovos vėlyvos lyrikos šedevrai turi susitaikymo ir garbingo neišvengiamumo priimti žymę, nesuvokiamu meninio meistriškumo būdu, perteikiant savo eilėse Absoliuto vientisumo pajautimą, pačios amžinybės alsavimą. Vėlyvoje Anos Achmatovos lyrikoje vis labiau, vis aštriau iškyla asmeninės atsakomybės klausimas lyg prieš Paskutinįjį Teismą. Apmąstant nueitą kelią, net ir sapnuose sugrįžta ženklūs jos jaunystės, praeities vaizdai – Artūras Lurje (Артур Лурье), Borisas Anrėpas (Борис Анреп). Poetė Ana Achmatova tęsia  su jais nesibaigiantį meninį dialogą, iš brandos metų mintyse  sugrįžta Isaja Berlinas (Исайя Берлин), atgyja jos sudegintas sąsiuvinis („Из сожжённой тетради“). Poetiniame cikle „Венок мёртвым“, greta kitų, ryškėja O.Mandelštamo ir B.Pasternako figūros, siaubingos poetės išgyvenamos epochos pajauta skverbiasi į eilutes. Savo kūrinyje „Поэма без героя“, Sidabrinio rusų kultūros amžiaus ir jo herojų atspindžiai maksimaliai užšifruoti, tarsi siekiant išsaugoti poemos kode slaptus vardus,sublimuojant epochą net iki natų. Vėliau Artūras Lurje (Артур Лурье) parašys poetės kūriniui „Поэма без героя“ libretą.

„Tuo laiku aš svečiavausi žemėje“, – rašė Ana Achmatova savo cikle „Эпические мотивы“ 1913 metais, užduodama tuo pačiu amžinybės ir begalybės koordinates, lygiagrečiai savo žemiško buvimo „čia ir dabar“ egzistencijai.

Visa tai byloja, kad poetė meniškai analizavo savo gyvenimą, savo žemišką egzistenciją, artimų žmonių likimų susipynimus bei atspindžius vienas kito kūryboje, jų pasaulėjautos ir pasaulio vizijų atšvaitų vienas kito tekstuose, kaip ir savo įvaizdžių jų meniniuose darbuose, jausdama savo asmeninę atsakomybę prieš Didį Kūrėją – Pasaulio Kūrėją, įskaitant ir sakralumo dimensiją.

Tuo pačiu metu poetė vėlyvoje lyrikoje pati atskleidžia save kaip teisėją, labai dažnai epocha jos eilėse yra nuteisiama. Taigi, stovint prie amžinybės slenksčio, Achmatova savo lyrikoje įsivaizduoja save teisiamą Paskutiniajame Aukščiausiajame Teisme, ji ir pati teisia epochą, istorinį Rusijos raidos etapą, o taip pat, žvelgdama į savo jaunystę, teisia save ir tuos, kurie buvo jai brangūs.

Ir jos vėlyvoje lyrikoje, ir kūrinyje „Поэма без героя“ akivaizdus vienas kitam lyg ir prieštaraujantys diskursai – poetė ir nuteisia dabartį kaip Rusijos kelio ruožą, ant kurio išmesti kazematuose nukankintų bolševikų kaulai, užlieti išniekintų rūsiuose bolševikų krauju ir tuo pačiu laiku jaučiamas nuolankus susitaikymas ir didi ramybė, įkvėpta pasaulėvaizdžio grožio, stebuklingu būdu perduodama eilėse amžinybė, įkūnijant Absoliuto vientisumo įvaizdį („В Выборге“, „Земля, хотя и не родная“, „Летний сад“ ir kt.).

Įtampa, su kuria Ana Achmatova iš naujo permąsto savo sąsajas su seniai ne egzistuojančiais jos realiame kasdieniame buvime asmenimis, byloja apie šių asmeninių santykių gilumą, apie poetės žmogišką orumą, skausmingai dešimtmečiais išgyvenančios vidinį dialogo dramatizmą, su žmonėmis, kuriuos „likimas išsiskirti lėmė“(„С кем разлуку бог послал“),.

Visa jos poezija gali būti suvokiama kaip vientisumo žiedas, „Absoliuto sujungiant ratą“ („Абсолют замыкая круга“), kai tie, kas buvo jai brangūs jaunystėje, ateina vėl į jos tekstus žemiško gyvenimo pabaigoje, sujungiant žemiškos egzistencijos pradžią ir pabaigą, lyg būtų Absoliuto Vientisumo meninė projekcija.

Kodėl jos likime didelį vaidmenį suvaidino žydai? Buvo ir lietuviai – pavyzdžiui, Vladimiras Šileiko (Владимир Казимирович Шилейко).  Pažino ji, be abejonės ir Jurgį Baltrušaitį.

Galime numanyti, kad tas atstumtų žmonių orumas bei aukštinimas, įkūnyti žydų tautos kode, daugiau buvo artimi jos vidinei muzikai, jos vidinio balso tembrui, kadangi ir ji totalitarinėje epochoje akivaizdžiai  buvo atstumtoji, išstumta iš oficialaus to meto Rusijos literatūrinio gyvenimo, nustumta į socialinius pakraščius, o prieš tai itin skausmingai pergyvenusi artimų žmonių, pasirinkusių emigraciją, o ne raudonąjį terorą, išvažiavimą, netektį, ir apmąstymai to, kas atsitiko su jos šalimi ir su ja pačia, o taip pat su jos rato žmonėmis, tik sustiprindavo kitoniškumo, išskirtinumo jausmą. Be to, kiekvienas didis poetas yra tam tikra prasme žydas – jis privalo sukurti savo nuosavą, išskirtinę poetinę kalbą, nepanašią į kieno nors kalbėseną, turi sukurti savo leksiką, be kurios nebus tikros poezijos, todėl kiekvienas didis poetas pasmerktas  nepakartojamam unikalumui, vienatvei lingvistiniame lauke. Be kita ko, iš savo šalies poetai buvo išstumiami, ujami vien už žodį: – Ovidijus, Dantė, Brodskis,- jie tapo tremtiniais.

Paradoksalu,  bet tam tikra prasme toje tremtyje būta ir gėrio grūdo: O. Mandelštamas ir A. Achmatova, atstumtieji, išskirtiniai, kurių mąstymo nekaustė šablonai, elgesio dogmos ir stereotipai, o  tai išplėsdavo kūrybinės laisvės erdvę, leido kurti savas individualias ženklų sistemas poezijoje: pavyzdžiui: akmeizmas, dar vadinamas adamizmu, – jie, kaip Adomas, kurdavo vardus daiktams ir reiškinių pavadinimus. Tam tikra prasme jų tremtis iš žmonių bendrijos į egzistencinius pakraščius, paaštrino būties tragizmą, su „sielos aukštąja laisve“ („Души высокая свобода“), leido Anai Achmatovai ir Osipui Mandelštamui pasiekti tas meninio apibendrinimo aukštumas savo sentencijose, ką skaitome būtent jų vėlyvoje poezijoje. Galime teigti, kad egzistencinis ir socialinis Anos Acmatovos išskirtinumas, sąlygojo jos padėtį totalitarinėje epochoje, leido jai pajausti per amžius besitęsiančią žydų tautos dramą dar jautriau.

Apie tai byloja Anos Achmatovos tamprūs ryšiai su žymiais ir nelabai XX amžiaus žydais, kūrybinių bei asmeninių santykių fenomenas, įtakojant vienas kito kalbos, leksikos, semantikos, idėjų, metaforų, sintaksės darbų bei tekstų klodus ir faktūras. Ar Amadėjaus Modiljanio paveikslų prailgintos linijos nėra Anos Achmatovos įvaizdžio pasąmonės refleksija?

Ar būdvardžio „juodas“ („чёрный“) dažnas vartojimas Anos Acmatovos ir Osipo Mandelštamo tekstuose nėra vienas kito meninių sistemų atspindžiai ir tarpusavio meninės sąšaukos liudijimas?

Amadėjus Modiljanis, Osipas Mandelštamas, Artūras Lurije, Borisas Anrepas, Borisas Pasternakas, Jsaja Berlinas, Michailas Lozinskis, sekretorius Najmanas – visi jie buvo iš artimiausio Anos Achmatovos bičiulių bei draugų rato. Tai gali byloti apie didžiulę Anos Achmatovos vidinę laisvę, apie stiprų asmeninį ryžtą kaip pavyzdys, įrodantis, kad bet kuriuose istoriniuose laikotarpiuose, „vegetariškuose“ ir nelabai, galima įkūnyti savo asmeniu orios laikysenos ir bendrystės pavyzdį.

Tai lyg Anos Achmatovos asmeninė projekcija į ateitį, kur nebus vietos nacionalizmui bei antisemitizmui.

Elena Suodienė, poetė, humanitarinių mokslų daktarė

Akimirkos iš konferencijos:

Gegužės 15d. Berlyne, Lietuvos Respublikos ambasadoje vyks Marko Petuchausko knygos „Der Preis der Eintracht“, Memuarai, Menininkų portretai, Kultūrų sąveika. (leidykla „LIT Verlag“) pristatymas, dalyvaujant autoriui. Renginį ves režisierius Grigorij fon Leitis, žydų kultūros pristatytojas ir propaguotojas, turintis litvako šaknų.

Tai jau ne pirmas M.Petuchausko knygos „Der Preis der Eintracht“ pristatymas Vokietijoje. Kovo mėnesį Leipcigo mugėje knyga sulaukė susidomėjimo,  buvo du jos pristatymai, kuriuose dalyvavo garsus lietuvių-vokiečių-žydų santykių tyrinėtojas, Nord Ost instituto direktorius prof. dr. Joachim Tauber, knygos vertėjas Markus Roduner, leidyklos LIT Verlag vadovas Berlyne Veit D. Hopf.

Nuotraukos iš pristatymo 2019 kovo mėnesį, Leipcigo knygų mugėje.

Leipcige pristatomos knygos vertimas finansuotas Lietuvos kultūros instituto vykdomos Vertimų skatinimo programos lėšomis.

Autorius dalija autografus.

Gegužės 10d. Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė pakvietė paminėti žinomo tapytojo, talentingos asmenybės Augustino Savicko 100-mečio. Vakaras vyko, pasitinkant Šabą su dailininko šeima,– sūnumi Raimondu su žmona Birute ir dukra dailininke Ramune. Jašos Heifetzo salėje –ant sienų tapytojo paveikslai – neįprastai daug spalvų, Augustino Savicko paveikslų.

Susitikimą pradėjo LŽB vykdantysis direktorius  Renaldas Vaisbrodas kartu su A. Savicko sūnumi Raimondu. Abu sėdėjo prie stalo su sidabrinėmis šeimos relikvijomis ir knygomis, albumais su dailininko prisiminimais ir paveikslais.

Susirinkusieji gavo progą pažiūrėti Irenos Navickienės sukurtą filmą „Nerami kelionė po Augustino Savicko minčių ir spalvų sodus“. Šiltas dokumentinis filmas apie tapybos patriarchą, kaip jį vadina menotyrininkai, leido pajusti tikrąją kūrėjo koloristo dvasią, jo kūrybos individualumą ir emocijas. Jam patiko dažyta liaudies skulptūra, todėl ją modernizavo savo paveiksluose.

Pasak sūnaus Raimondo Savicko, tėvas niekada nepavargdavo tapyti sodo, kuriame praleisdavo vasaras su žmona, nepaprastai mylėjusią gėles. Akį traukia raiškūs žiedai, gyva žaluma ir filosofinė potekstė, nes jo kūryboje persipina gamta ir kultūra. Darbai jausmingi, būdas optimistinis, žavus humoras, laisvas požiūris į dogmas. Augustinas Savickas rašė dienoraščius, rašymą paveldėjęs iš savo tėvo diplomato ir rašytojo Jurgio Savickio, pats rašyti pradėjo kelionėje po Angliją.

LŽB vykusiame susitikime Raimondas Savickas citavo savo tėvo dienoraščius, pasakojo, kaip parėjęs iš mokyklos, leisdavo laiką su tėvu jo kūrybinėje dirbtuvėje, stebėdamas kaip jis tapo. Kadangi mama buvo griežta, liepdavo ruošti pamokas, Raimondui tėvo studijoje buvo daugiau laisvės.

Dailininko A. Savicko biografija, kaip ir jo kūryba, – įdomi, turtinga, spalvinga ir prieštaringa. Savickas gimė 1919 metais gegužės 12 dieną Danijoje, Kopenhagoje, diplomato, rašytojo, lietuvių prozos modernintojo Jurgio Savickio ir gražios gydytojos stomatologės Idos Trakiner šeimoje. Ida buvo kilusi iš Sankt Peterburgo žydų fabrikantų, turėjusių stiklo, vitražų, veidrodžio  ir maitinimo verslą. Sėkmingas verslas tęsėsi iki 1917m.  Mamos Idos mama iš Kretingos, protėviai kilę iš Upytės, proseneliai guli Paneriuose, – pasakojo Raimondas Savickas, parodęs didelį lapą su šeimos geneologiniu medžiu, kuris vis dar pildomas.

Pirmasis Jurgio ir Idos Savickių sūnus Algirdas gimė 1917-aisiais Kopenhagoje, po to gimė Augustinas. 1923–1927 m. šeima gyveno Helsinkyje. Antrasis pasaulinis karas, tėvų skyrybos, antroji Jurgio Savickio santuoka su sekretore Inge Geisler išsklaidė šeimą. J.Savickis liko gyventi Prancūzijoje, Žydrojoje pakrantėje. I. Trakiner-Savickienė jau prasidėjus karo veiksmams, su Augustinu iš Prancūzijos grįžo į Lietuvą. Kaune baigęs gimnaziją, būsimasis tapytojas įstojo į Kauno meno mokyklą. Po studijų 1940–1941 m. pasitraukė į SSRS gilumą. Karo metais buvo pašauktas į Raudonosios armijos lietuviškąją diviziją.

Brolių Algirdo ir Augustino likimai skirtingi. Algirdas po studijų Vokietijoje ir Šveicarijoje mokėsi tapybos pas prof. Justiną Vienožinskį, dėsčiusį Kauno meno mokykloje. 1943-iaisiais, būdamas 25-erių, savanoriškai pasitraukė į Kauno getą paskui mylimą žydaitę Juliką ir įdukrą Reginutę. Ten peršautas geto sargybinio, Algirdas mirė.

Po karo grįžęs į Lietuvą  Augustinas Savickas Vilniaus dailės institute studijavo tapybos specialybę pas Justiną Vienožinskį, Vytautą Mackevičių. Po to pats dėstė tuometiniame Dailės institute, buvo Tapybos katedros profesorius, menotyros daktaras, Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Patyręs skaudžių likimo smūgių, išgyvenęs karo prievartą ir žiaurią tragediją, kai mama ir brolis tapo Holokausto aukomis, tapytojo paveiksluose atsiranda tragiškos temos ir kančia, dievukai iš liaudies kūrybos, kurių sovietmečiu valdžia netoleravo. Mamos tamsias gražias akis galima pamatyti ne viename garsaus dailininko paveiksle.

Augustino Savicko 100-mečiui parodą surengė Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras. Jame veikia nuolatinė ekspozicija „Kartos ir likimai“, sudaryta iš Savickų šeimos dovanojamų kūrinių, dokumentų.

LŽB J. Heifetzo salėje susitikimas, skirtas A.Savicko 100-mečiui paminėti, tęsėsi prie Šabo vakarienės stalo, tradiciškai uždegtų žvakių, raudonojo vyno ir Šabo chalų.