Mokslas, Istorija ir Kultūra

Žinomo rabino Dovydo Šapyro anūkas lankosi Panevėžyje

Žinomo rabino Dovydo Šapyro anūkas lankosi Panevėžyje

Pusę metų trukę susirašinėjimai su Dovydo Šapyro šeima padėjo atskraidinti jo anūką Ernest Milton (Shapiro) Hurwich su dukromis Anna Rut ir Liba iš JAV į Panevėžį. Svečiai domėjosi savo senelio istorija.


Panevėžio žydų bendruomenės archyve rasti dokumentai apie Dovydą Šapyrą ir jo gimines, gyvenusius ne tik Panevėžyje, bet ir mažuose Panevėžio rajono miesteliuose. Daugiau nei 30 Šapyro giminaičių gyveno šalia Panevėžio žydų ligoninės, Ramygalos gatvėje. Atvykusieji matė originalias nuotraukas, namus, kuriuose gimė ir gyveno Dovydas Šapyro ir jo brolis Mošė.
Istoriniai įvykiai, karai keičia žmonių gyvenimą ir likimus, ypač žydų. Panevėžio žydai pradėjo naują gyvenimo etapą dar prieš ir po pirmojo pasaulinio karo, emigravę į JAV, Pietų Afriką, Pietų Ameriką, Palestiną. Taip atsitiko ir su Dovydo Šapyro šeima, kuri persikėlė gyventi į JAV. Tuo tarpu jo brolis Moše liko gyventi Lietuvoje ir tapo Holokausto auka. Jis ir jo šeima buvo sušaudyti 1941 metais liepos pabaigoje Kurganavos miške.

Atvykus Moše Šapyro giminaičiams, sužinojome visą Šapyro šeimos istoriją, kurią kruopščiai nagrinėja proanūkė Anna Rut Hurwich.

Svečiai papildė Panevėžio žydų bendruomenės archyvą savo šeimos nuotraukomis ir dokumentais. Taip pat susipažino su senuoju žydų gyvenimu Panevėžyje, peržiūrėję dokumentinį filmą, sukurtą 1932 metais, taip pat domėjosi dabartiniu žydų gyvenimu Lietuvoje. Jie paliko šiltus sveikinimus ir atsiminimus apie įspūdžius vizito bendruomenės svečių knygoje.

Užrašas ant antkapio

 

 

 

 

Istorikė A. Naudžiūnienė: tautinės mažumos istorijos mokytojams – problema

Istorikė A. Naudžiūnienė: tautinės mažumos istorijos mokytojams – problema

Dr. Akvilė Naudžiūnienė. Evgenios Levin/Bernardinai.lt nuotrauka

Bernardinai.lt  Rosita Garškaitė

„Tautines mažumas stengiamasi integruoti į istorijos mokymą, kai jos suvokiamos kaip neprobleminės, tačiau vengiama kalbėti, kai jos nepalankios kuriamam Lietuvos istorijos vaizdiniui“, – teigia istorikė, edukacinių pasivaikščiojimų vedėja AKVILĖ NAUDŽIŪNIENĖ, praėjusį mėnesį Vilniaus universitete apsigynusi disertaciją „Tautinės mažumos Lietuvos istorijos mokykliniame naratyve 1918–2018 m.“

Iš interviu su mokytojais išryškėjo, kad jie linkę tautines mažumas laikyti problema, probleminiu klausimu, o ne paprasčiausiu faktu. Tai ryškiausia lenkų, rusų bendruomenių atžvilgiu. Tuo metu dėl karaimų, totorių problemų nekyla – jie egzotiški, nes galima kalbėti apie kibinus ir šimtalapius. Žydai suvokiami kaip problema Holokausto kontekste, tačiau jie tampa labai įdomūs, kai kalbama apie kultūrinį ar kulinarinį paveldą – chalą, beigelius.

Kuo pasireiškia tautinių mažumų kaip problemos suvokimas?

Kai kurie mokytojai nevengia tiesiai pasakyti, kad tai problema, įvardija, jog sudėtinga mokyti apie Holokaustą, Vilniaus mokyklose – apie Vilnių tarpukariu bei lietuvių ir lenkų santykius. Mokytojai teigia, kad dar kyla barnių tarp lietuvių ir lenkų moksleivių. Natūralu, kad tokioje situacijoje mokytojams nelengva. Priešiškos moksleivių reakcijos mokytojai sakė sulaukę ir pradėję kalbėti apie rusus Lietuvoje. Tuomet šių temų vengiama: mokytojai užsiveria, nenori nieko dėl to daryti. Tai patvirtino įsivaizdavimą, kad tautines mažumas stengiamasi integruoti į istorijos mokymą, kai jos suvokiamos kaip neprobleminės, tačiau vengiama kalbėti, kai jos nepalankios kuriamam Lietuvos istorijos vaizdiniui

Padarei 14 interviu su mokytojais. Kas dar atrodo reikšminga iš surinktų duomenų?

Pastebėjau pavienių mokytojų pastangas tarsi išpirkti visą lietuvių tautos kaltę dėl Holokausto. Interviu nuolat būdavo pabrėžiama, kad pamokose tikrai kalbama apie žydus, jog reikia kalbėti apie Holokaustą. Prabilus šia tema, pasikeisdavo net mokytojų tonas ir kalbėjimo maniera. Man atrodo, kad toks požiūris – išmoktas. Dažnai jausdavau, kad kai kurie mokytojai kalba tai, ką reikia. Daugiakultūriškumo mitas sklando mokyklose, tačiau beveik nė vienas negalėjo pasakyti, kaip taikyti šią mokymo prieigą. Į tokius „iš viršaus nuleistus“ dalykus mokytojai nesigilina. Nors žinias jie reguliariai atnaujina, papildo, neatrodo, kad keistųsi supratimas, kaip reikia mokyti.

Skaityti plačiau
Vilniaus savivaldybės taryba svarstė K. Škirpos alėjos pervadinimmą į Trispalvės

Vilniaus savivaldybės taryba svarstė K. Škirpos alėjos pervadinimmą į Trispalvės

Tarpukario diplomato Kazio Škirpos alėja galėtų turėti naują pavadinimą: sostinės taryba liepos 10d. pradėjo svarstyti idėją pervadinti Senamiestyje, prie pat Gedimino kalno esančią alėją į Trispalvės. Po pateikimo klausimui buvo pritarta, o galutinį sprendimą tarybą priims kitame posėdyje, liepos 24 d. Posėdžio transliacija galima buvo stebėti per Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapį: lzb.lt  ir Facebooką.

Posėdžio metu prie savivadybės rinkosi piketuotojų grupelė.

„Iniciatyva pavadinti alėją Trispalvės vardu gimė neatsitiktinai: tiesiog antisemitizmui nėra vietos šiuolaikiniame Vilniuje. Siūlome ištaisyti politinę klaidą padarytą dar 1998 metais kuomet alėja įgijo Kazio Škirpos pavadinimą. Kontraversiškos istorinės asmenybės vardu pavadinta alėja nepriimtina daliai mūsų miesto gyventojų ir ne kartą tapo neigiamo užsienio žiniasklaidos dėmesio priežastimi. Šis sprendimas geriausiai atspindėtų siekį vienyti miestiečius ir kalbėti apie drąsius žygdarbius, kaip Kazio Škirpos vedamų savanorių vėliavos iškėlimas 1919 metų sausio 1-ąją“, – sako Laisvės partijos frakcijos sostinės taryboje narys, alėjos pervadinimo iniciatorius Renaldas Vaisbrodas.

Škirpos kaip istorinės asmenybės veikla vertinama nevienareikšmiškai. Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, jo vadovaujamoje organizacijos veikloje antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį ir tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą. Kita vertus, centras pabrėžia, kad organizacija siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu, organizacijos nariams karo išvakarėse nebuvo žinoma, kad naciai yra suplanavę vykdyti totalinį žydų genocidą.

Klausimas jau svarstytas ir Vilniaus miesto savivaldybės pavadinimų, paminklų ir memorialinių lentų komisijoje. Šios komisijos inicijuotoje internetinėje apklausoje iš daugiau nei 600 respondentų 70 procentų pasisakė už alėjos pavadinimo keitimą. Galutinį sprendimą po svarstymų komitetuose tarybos nariai priims liepos 24 d.

Rinkodaros ir komunikacijos skyrius, vrt@vilnius.lt

Claims Conference tęsia kompensacijų mokėjimą

Claims Conference tęsia kompensacijų mokėjimą

BERLYNAS (AP) – Organizacija  Claims Conference, tvarkanti nuo nacių režimo nukentėjusių žydų pretenzijas, 2019 liepos 2d. pranešė, kad Vokietija sutiko pratęsti kompensacijos mokėjimą Holokaustą išgyvenusiems  sutuoktiniams bei padidinti kitas išmokas, atsižvelgus į visą sumą, -apie 1 milijardą dolerių, kuri bus išmokėta 2020 m. Iki šiol pensijų mokėjimas Holokaustą išgyvenusiems buvo nutraukiamos jiems mirus, tačiau Niujorke įsikūrusi Claims Conference organizacija, padedanti žydams materialiai, pareiškė, kad Berlynas sutiko tęsti Holokaustą išgyvenusiojo sutuoktinio pensiją jo netekus, dar devynis mėnesius po sutuoktinio mirties. Tikimasi, kad mokėjimas bus suteiktas maždaug 14 000 sutuoktinių atgaline data, be to tikimasi, kad paramą gaus apie 30 000 žmonių.

 

1963 m. Claims Conference įsteigė savo fondą, kuris taip pat padėjo Pasaulio Teisuoliams – ne žydams, gelbėjusiems žydus per Holokaustą ir šiais metais Vokietijos vyriausybė sutiko padėti finansuoti šiuos mokėjimus. Gregas Schneideris, Claims Conference vykdantysis viceprezidentas ir derybininkas su Vokietijos vyriausybe sakė, kad ,,šiandien gyvena apie 277 Pasaulio Teisuolių, kurių vidutinis amžius yra 91 metai ir jie prašo finansinės pagalbos. Kitų tautybių žmonės rizikavo savo gyvybe ir savo šeimų gyvenimu, kad išgelbėtų žydus Holokausto metu. Jie tiesiog aukojosi savo gyvenimu, kad išgelbėtų kitus “, – kalbėjo Schneideris. „Kiekvienas iš šių žmonių turėtų gyventi su didžiausiu orumu, todėl mums buvo svarbu užtikrinti nuolatinį finansavimą.“

Kitose derybose Vokietija sutiko didinti maitintojo netekusių asmenų socialinės gerovės paslaugų finansavimą 44 mln. Eurų (50 mln. JAV dolerių) iki 524 mln.

Kauno geto sunaikinimo 75 metinių atminimui skirti renginiai

Kauno geto sunaikinimo 75 metinių atminimui skirti renginiai

Liepos 11 d.

18 val. Kino filmo „Gitel“ vakaras (rež. Robert Mullan, 2016 m.) Kauno  miesto savivaldybės V. Kudirkos  viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje  (A. Mapu g. 18).

19 val. Teminė ekskursija „Holokaustas Lietuvoje“ Kauno IX forto muziejuje  (Žemaičių pl. 73).

20 val. Vaidybinio  filmo  „Velnio aritmetika“ (rež. Donna Deitch, 1999 m.) peržiūra ir aptarimas Kauno IX forto muziejuje  (Žemaičių pl. 73).

Liepos 12 d.

17 val. Nemokama ekskursija „Vilties balsai“ Kauno m. muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriuje ( K. Petrausko g. 31). Būtina registruotis iš anksto tel. (8 37) 731 184 arba el p. mkp.kasa@kaunomuziejus.lt.

Liepos 13 d.

12 val. Nemokama ekskursija „Vilties balsai“ Kauno m. muziejaus M. ir K. Petrauskų skyriuje ( K. Petrausko g. 31). Būtina registruotis iš anksto tel. (8 37) 731 184 arba el p. mkp.kasa@kaunomuziejus.lt.

19 val. Dokumentinis filmas (hebrajų kalba) „Mėlynasis koncertas“ (prodiuseris ir vyr. redaktorius Ronen Peled Hadad) „Best Baltic Hotel Kaunas“ (A. Mickevičiaus g. 28).

Liepos 14 d.

9.30 val. Holokausto aukų pagerbimas Kauno IX forto muziejuje (Žemaičių pl. 73).

12 val. Kauno geto likvidavimo 75-ųjų metinių minėjimas prie Kauno geto vartų paminklinio akmens (A. Krščiukaičio g. 21/ Linkuvos g.2).

13 val. Ekskursija po buvusią Kauno geto teritoriją ir naujai pastatytų stelų atidengimas (Kauno geto vartai – Demokratų aikštė).

15 val. Antano Sutkaus fotografijų parodos „Pro Memoria“ atidarymas Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje, 3 a. ( Nepriklausomybės a. 12).

17 val. Koncertas, skirtas Kauno žydų geto likvidavimo 75-osioms metinėms paminėti Kauno valstybinėje filharmonijoje (E. Ožeškienės g. 12). Dalyvauja Kiryat-Ono jaunimo orkestras (Izraelis), Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, Rafailas Karpis (tenoras).

  Organizatoriai: Kauno žydų bendruomenė, Kauno miesto savivaldybė, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Asociacija „Lietuvos žydai Izraelyje“,  Kauno IX forto muziejus, Kauno miesto muziejus, Kauno miesto savivaldybės V. Kudirkos viešoji biblioteka, Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus.

Poetė A. Halberstadt: „Tekstuose privalo glūdėti atskiras pasaulis“

Poetė A. Halberstadt: „Tekstuose privalo glūdėti atskiras pasaulis“

Bernardinai.lt  Poetė Anna Halberstadt. Dainiaus Dirgėlos nuotrauka.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos DPTD Lituanistikos skyrius

„Kai vėl čia grįžtu / šis miestas regis pusiau tikras, pusiau haliucinacija“, – eilėraštyje „Vilniaus dienoraštis“ rašo čia gimusi ir užaugusi, Maskvoje studijavusi, jau beveik 40 metų Niujorke gyvenanti poetė ANNA HALBERSTADT. 2017 m. pasirodė Mariaus Buroko iš anglų į lietuvių kalbą išversta jos poezijos knyga „Vilniaus dienoraštis“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), A. Halberstadt kūryba įtraukta į šiemet išėjusią pasaulio lietuvių rašytojų antologiją „Egzodika“ (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas).

Dažnai minite, kad turėjote nuostabią literatūros mokytoją Rozą Glinterščik. Gal galėtumėte papasakoti apie ją ir jos literatų būrelį?

Roza atėjo mus mokyti rusų literatūros, kai buvau septintokė „salomeikoje“ (Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje). Dabar suprantu, kad ji buvo jauna, 36 metų moteris, tačiau tada atrodė labai rimta – tamsiais kostiumėliais ir baltomis palaidinėmis, su akiniais ant malonaus, protingų akių veido. Ji tuojau pat pakėlė mūsų mokslų lygį. Kalbėjosi su mumis taip, lyg mes būtume suaugę, visiškai netoleravo vidutiniškumo

Skaityti plačiau
Liepos 1 – 19 d. tęsiami Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso archeologiniai tyrimai

Liepos 1 – 19 d. tęsiami Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso archeologiniai tyrimai

Liepos 1 – 19 d. tęsiami Vilniaus Didžiosios sinagogos komplekso Vokiečių g. 13A archeologiniai tyrimai, kuriuos vykdo profesionalų komanda iš Lietuvos, Izraelio, JAV.

Projektas finansuojamas Geros valios fondo lėšomis, projekto partneriai – Lietuvos žydų bendruomenė, Izraelio senienų tarnyba.

Archeologinių tyrimų metu 2011 m. nustatyta buvusios Didžiosios sinagogos vieta, atrasta pastato fragmentų, detalių. 2016–2018 m. surasti žydų bendruomenei priklausiusių viešųjų pirčių pastato mūrų fragmentai, dviejų mikvų (ritualinių vonių) vietos, atidengta Bima (centrinė religinių apeigų vieta).

2019 m. tyrimų tikslas – tęsti Didžiosios sinagogos liekanų tyrimą, atidengiant Aron kodešą (Toros rinkinių saugojimo vietą). Tyrimai vykdomi moksliniais tikslais.

 

Kaune prisimintos ir pagerbtos žiaurių Lietūkio garažo žudynių aukos

Kaune prisimintos ir pagerbtos žiaurių Lietūkio garažo žudynių aukos

2019 m. birželio 28 d. Kaune paminėtos Lietūkio garažo žudynių metinės. Tik prasidėjus karui, 1941 m. birželio 27 d., Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos “Lietūkis” garažų teritorijoje (dabar – Miško g. 3) buvo žiauriai išniekinti, nukankinti ir nužudyti žydų tautybės vyrai.

Renginį vedė ir istorinius įvykius priminė KŽB pirmininkas Gercas Žakas, o apie baisias Holokausto patirtis muzikos garsais pasakojo ir daugelį iki ašarų sujaudino klarnetininkas Rokas Makštutis ir dainininkas Vitalij Neugasimov.

Po minėjimo tradiciškai buvo aplankytos ir kitos žudynių vietos Vilijampolės žydų kapinėse, VII forte bei Žaliakalnio žydų kapinėse, kuriose, manoma, yra Lietūkio garažo žudynių aukų kapavietė. Aukų atminimą malda pagerbė Kauno chasidų sinagogos religinės bendruomenės pirmininkas Iseris Šreibergas. 

Minėjimo išlaidos apmokėtos GVF lėšomis 

Viktoras Bachmetjevas: Antisemito alėja

Viktoras Bachmetjevas: Antisemito alėja

15 min.lt

Vilniaus miesto savivaldybė pagaliau imsis svarstyti K.Škirpos alėjos pervadinimo. Tiems, kas galbūt nėra girdėjęs apie Kazį Škirpą, pakaks pasakyti, jog Lietuvos istorijoje jis labiausiai žinomas dėl dviejų dalykų.

Turbūt iš pat pradžių reikia pasakyti, jog man kaip vilniečiui nesinori, kad mano mieste būtų gatvė, pavadinta vardu žmogaus, kurio antisemitizmas buvo politinis bei sisteminis, o jo vadovaujamos organizacijos atsišaukimai, istorikų liudijimu, buvo viena iš priežasčių, kodėl 1941 m. vasarą dalis lietuvių prisidėjo prie nacių nusikalstamų įsakymų vykdymo.

Skaityti plačiau
2020-ųjų metų iššūkis Lietuvai

2020-ųjų metų iššūkis Lietuvai

Praėjo keletas tylos mėnesių nuo šokiruojančio nepasirašyto Lietuvos Respublikos Įstatymu įsteigtos institucijos – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) publikuoto “paaiškinimo”, turinčio šiurkštaus Holokausto neigimo bruožų.

Šiame valstybinės LR istorinių tyrimų insitucijos “paaiškinime” teigiama, jog  “okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies”, taip teisinant Jono Noreikos-Generolo Vėtros dalyvavimą Holokauste steigiant Šiaulių getą – izoliuojant Lietuvos žmones ir nusavinant jų turtą.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) vertinimu, tokie pareiškimai turi ne tik LR BK 170-2 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos bruožų, bet taip pat nujautrina visuomenę Holokausto reiškiniui, galimai tikslingai ir sąmoningai skatina jos susipriešinimą, sumenkina ir žemina gelbėjusių žydus lietuvių  žygdarbio atminimą.  

Atminus vienų brutaliausių “Lietūkio” žydų žudynių datą, bei laukiant 75 m. Kauno ir Šiaulių getų sunakinimimo minėjimų, svarbu prisiminti Holokausto Lietuvoje ištakas.

1941 m. birželio 22-ąją, kuomet Berlyno radijuje pasigirdo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) manifestas, kviečiantis išvaduoti Lietuvą “nuo žydijos jungo”, galima laikyti Holokausto Lietuvoje pradžios momentu.

LAF davęs pradžią Lietuvos laikinajai vyriausybei (lyderiaujant J. Ambrazevičiui,  K. Škirpai, A. Damušiui ir kt. ) tapo nacių politiniu instrumentu Lietuvoje.  Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) posėdžių protokoluose apstu antisemitinių tezių, žydo ir priešo bolševiko sąvokos kone visada vartojamos kaip sinonimai.  Ši instrumentinė vyriausybė įsteigė Tautinio darbo batalioną ir koncentracijos stovyklą žydams, sukūrė ir pasirašė Žydų padėties nuostatus, taip prisidedant prie nacistinės doktrinos kūrimo.

Kazys Škirpa, buvęs žinomas dėl kairuoliškų pažiūrų-simpatizavęs sovietams, vėliau tapo vienu iš nacizmo įtakoje atsidūrusios LLV ideologu. K.  Škirpos ir kitų LLV vadų intencija buvo turėti ne SS legioną, bet savo valstybinius vienetus (valdžią, kariuomenę), leidusius priimti autonominius sprendimus. Tačiau  Suomijos keliu Lietuva nepasuko ir šios “autonomijos” išdava buvo  didesnis sunaikintų žydų procentas Lietuvos teritorijoje negu pačioje hitlerinėje Vokietijoje.

Karo pasekmės  Lietuvai buvo negailestingos – ištisi sunaikinti žydų miesteliai-štetlai ir  iš to sekusi pasąmoninė kaltė, bejėgiškumas, gniuždęs, demoralizavęs tautą, o taip pat, slegiantis, nutautinantis represinis  sovietų režimas.  Iki šiol stokojama supratimo, jog šis skausmas pažįstamas žydams tiek pat kaip ir lietuviams.

Tačiau, ar sunaikinus 95% Lietuvos žydų, užgrobus jų turtą ir pasivaikščiojus po “rekreacinius miškus”, kuriais Nepriklausomoje Lietuvoje tapo senosios žydų kapinės jau sukako moralinis senaties terminas, leidžiantis pagarbos ženklais įamžinti lietuviškojo nacizmo ideologų atminimą ir perrašyti “nepatogią” istoriją? Štai, neaiškią funkciją aliekančio, LAF’o ideologo Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovo V. Valiūšaičio teigimu Laikinoji vyriausybė “bandė net ir žydams  padėti”. Neaišku, kaip su šia tariama pagalba koreliavo LAF ideologinės kryptys, atkartojančios fundamentalias nacizmo doktrinos nuostatas.

2020 metai  skirti pagerbti Vilniaus Gaono 300 m. jubiliejui ir 700 m. žydų istorijai – ši įpareigojanti sukaktis gali  tapti garbingu iššūkiu Lietuvai pradėti naują susitaikymo su savo praeitimi etapą.  Kaip ir prieš 78-erius metus, taip ir dabar, balansuojant tarp tiesos ir melo, etiniai svertai yra mūsų rankose.

Pasaulio Tautų Teisuolių atminimą įamžinantis architektas: jie buvo aukštesni žmonės

Pasaulio Tautų Teisuolių atminimą įamžinantis architektas: jie buvo aukštesni žmonės

Bernardinai.lt Augminas Petronis, Gediminas Šulcas

„Iš pradžių buvo labai baisu gręžti svetimą antkapį. Taip, turiu rankas, esu gręžęs tiek ir tiek, bet gręžti svetimą… Pas skulptorius mėnesį sėdėjau, jie man sakė: bus dešimt kartų lengviau, nei įsivaizduoji. Bet aš susiruošiau kaip į kosmosą skristi ir pirmą atminimo ženklą užkabinau būtent savo dėdei, kad jei sugadinsiu ką nors…“ – pasakoja TAURAS BUDZYS, architektas iš Vilniaus, sumanęs ir pradėjęs įgyvendinti iniciatyvą – ant žydus gelbėjusių žmonių antkapių prikabinti atminimo ženklus ir tokiu būdu pagerbti Pasaulio tautų teisuolius iš Lietuvos.

Skaityti plačiau
Vilniuje imamasi K.Škirpos alėjos pervadinimo: siūlomas Trispalvės vardas

Vilniuje imamasi K.Škirpos alėjos pervadinimo: siūlomas Trispalvės vardas

15min.lt Violeta Grigaliūnaitė

Vilniaus savivaldybėje bręsta sprendimas imtis pokyčių dėl Kazio Škirpos vardo alėjos Gedimino kalno papėdėje. Savivaldybės administracijos direktoriui Povilui Poderskiui įteiktas prašymas inicijuoti Vilniaus tarybos sprendimą dėl Škirpos alėjos pervadinimo į Trispalvės alėją. Prašymą parengė Laisvės partijos frakcijos narys Renaldas Vaisbrodas.

Skaityti plačiau
Panevėžio žydų bendruomenės  garbės narė

Panevėžio žydų bendruomenės  garbės narė

1939 metais rugsėjo mėnesi prasidėjo Antras pasaulinis karas. Žydai nežinojo, kad tai pragaro pradžia visam pasauliui ir ypatingai žydams. Žuvo daugiau nei 60 milijonų žmonių, iš jų 6 milijonai  žydų buvo sušaudyti, nukankinti koncentracijos stovyklose ir geto.

Šiandien pasaulio visuomene dėkinga tiems, kurie gelbėjo žydus Holokausto metais.

Panevėžio žydų bendruomenėje dažnai lankosi  Terese Giedrikaitė, žuvusiųjų gelbėjimo kryžiumi po mirties apdovanotų Juozo ir Emilijos Giedrikų dukra. Jį yra  bendruomenės garbės narė. T.Giedrikaitė buvo pakviesta dalyvauti memorialo atidaryme  Holokausto aukoms atminti Biržuose, bet dėl prastos sveikatos jį negalėjo nuvažiuoti. PŽB patalpose  prie puodelio arbatos bendruomenės nariams Teresė papasakojo apie  savo tėvus, kurie karo metais gelbėjo žydus.

Teresė Giedrikaitė su ašaromis akyse  pasakojo apie įsirėžusius į atmintį skaudžius vaikystes prisiminimus, nors tuo metu jai buvo tik ketveri.  Nei laikas, nei tremties kančios neištrynė skaudžių prisiminimų. Jos tėveliai Juozas ir Emilija Giedrikai, savo namuose, mažame Vabalninko miestelyje slėpė ir nuo neišvengiamos mirties išgelbėjo jaunavedžių žydų porą iš Kauno.

Užėjus  karui, pasklido kalbos, esą krikščionių tikėjimą priėmusių žydų vokiečiai nelies, Giedrikai pakrikštijo bene dvidešimt atstovų žydų bendruomenes. Ir vis dėlto krikštas žydų neišgelbėjo. Jau pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis jie buvo paženklinti geltonais raiščiais ir pradėti varyti į getus. Nuo nežinios iš miestų žydai bėgo į provinciją. Taip Vabalninke  atsidūrė ką tik aukso žiedus sumainiusių studentų Gertnerų pora . Giedrikų šeima juos priglaudė po savo stogu. T.Giedrikaitė prisimena, kad tėveliai juos vadindavo savais vardais-Miliute ir Juozu. Jie buvo kaip šeimos nariai – valgė prie bendro stalo ir dalijosi ta pačia duona.

O vieną rytą J.Giedraitis pamatė, kaip iš kaimyno sodybos ginkluoti vokiečiai  basą per sniegą išvaro ten slėptą žydą. Jis suprato, kad tas pats likimas laukia ir jo globotinių. Ir tada J.Giedraitis skubiai išsiuntė juos pas savo pažįstama į saugesnę vietą. Tik spėjo juos išleisti, kai įsiveržė į trobą vokiečiai ir baltaraiščiai. Šniukštinėjo visur, grasino sušaudyti . Nieko neradę, išsinešdino. O už pusvalandžio sugrįžo kelio neradę nelaimeliai.

Gerų žmonių padedami karo mėsmalę išgyvenę Gertneriai, vėliau tapo Kaune gerai žinomais žmonėmis, o  1971 m. išvažiavo į Izraelį. Bet  savo gelbėtojų jie neužmiršo, ir bent kartą per metus atvažiuodavo į svečius.

Tikroji Vilniaus žydų kapinių padėtis. Didžios praeities dalis, kurią privalu išsaugoti (ATNAUJINTA)

Tikroji Vilniaus žydų kapinių padėtis. Didžios praeities dalis, kurią privalu išsaugoti (ATNAUJINTA)

Tarptautiniu mastu viešojoje erdvėje netyla Senųjų žydų kapinių (Piromonto, Šnipiškėse) išsaugojimo klausimas – rengiamos peticijos, klausimas keliamas iki JAV senatorių lygmens, bandoma stabdyti Vilniaus Sporto rūmų renovacijos planus. Tačiau, ar šie ginčai dėl sunaikintų kapinių yra pakankamai pagrįsti?

Sovietmetis sunaikino senąsias Šnipiškių žydų kapines ir palaidojo jų atminimą

Svarbu prisiminti Šnipiškių kapinių istoriją. Senosios Vilniaus žydų kapinės (Piromonto) įkurtos 1592 – 1593 (kituose šaltiniuose minimos nuo 1487 m.) faktiškai kapinės buvo užarytos 1830 m., po to dalis kapinių buvo sunaikinta, dalis išliko iki II-ojo pasaulinio karo pabaigos.

1948 m. spalio 15 d.  TSRS Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą uždaryti Senasias žydų kapines. Jau tada jų plotas buvo kiek daugiau nei trys hektarai – keturis kartus mažesnis nei Užupio žydų kapinių Olandų g.

Galutinai šios kapinės uždarytos ir dauguma jose esančių palaidojimų sunaikinti 1955–1956 m., kuomet  viduryje kapinių teritorijos nutarta pastatyti baseiną. 1971 m., statant Sporto rūmus, sunaikinti beveik visi iki tol dar likę palaidojimai.

Brutalus rusų imperijos ir sovietinis kapinių naikinimas ištrynė iš dalies vilniečių atminties šventą Šnipiškių kapinių atminimą ir daugelis prisimena kaip šalia Sporto rūmų, sunaikintų kapinių teritorijoje, apie jas net nežinodami, tais laikais spardė futbolo kamuolį. Šiuo metu Vilniaus m. savivaldybės, JAV paveldo komisijos ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės rūpesčiu teritorijoje stovi Senųjų žydų kapinių informaciniai stendai.

2003 m. iš buvusių Piromonto kapinių, statant Mindaugo tiltą ir rekonstruojant Rinktinės ir Olimpiečių gatves, perkelti 700 žmonių palaikai, anksčiau supilti iš kitų duobių, perkasant teritoriją gatvėmis, į šiandienines, vieninteles veikiančias Sudervės kelio Vilniaus žydų kapines.

Skaityti plačiau
Kada tiesa pagaliau mus išlaisvins? Leonidas Donskis

Kada tiesa pagaliau mus išlaisvins? Leonidas Donskis

Bernardinai.lt

Minint 1941 m. Birželio sukilimą siūlome prisiminti 2010 m. rašytą a. a. Leonido Donskio tekstą. 

Prisipažinsiu, skaitydamas politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus komentarus apie Lietuvos Laikinąją Vyriausybę, Lietuvių Aktyvistų Frontą ir esą menką šitų reiškinių mokslinio ištyrimo bei dokumentavimo lygį, pasijutau sunkiai galintis patikėti, kad šitą gali rašyti žmogus, mano laikytas vienu iš pačių blaiviausių ir įžvalgiausių mūsų politikos komentatorių. Neminėdamas jo ankstesnių pasisakymų per radiją bei publikacijų šiuo klausimu, pateiksiu nuorodą į naują Kęstučio Girniaus komentarą.

 

Skaityti plačiau
LŽB lankėsi JAV Jeilio universiteto prezidentas Peter Salovey

LŽB lankėsi JAV Jeilio universiteto prezidentas Peter Salovey

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje birželio 21-ąją, paskutiniąją savo trumpos viešnagės Lietuvoje dieną, lankėsi, prestižinio JAV Jeilio (Yale) universiteto prezidentas Peter Salovey.

Iš garsios eruditų – Vilniaus Gaono pasekėjų Soloveičikų šeimos kilęs Jeilio prezidentas Peter Salovey išlaikė stiprias sąsajas su litvakiškomis šaknimis, kurių užuomazgos – Kaune ir Voložine – buvusiose LDK teritorijose. Vienas jo giminės atstovų – Maksas Soloveičikas – sionistas, Steigiamojo Seimo narys, teisininkas, Paryžiaus taikos konferencijoje aktyviai veikęs dėl Lietuvos pripažinimo, vėliau tapęs Lietuvos ministru žydų reikalams.


Litvakas Peter Salovey garsėja kaip emocinio intelekto mokslinių tyrimų srities pradininkas, pasiūlęs emocinį intelektą traktuoti kaip atskirą pažinimo gebėjimą.  Šių idėjų pagrindu buvo sukurtas emocinio intelekto modelis, susidedantis iš  keturių gebėjimų: emocijų identifikavimo, emocijų naudojimo išreiškiant mintį, emocijų supratimo ir emocijų valdymo.

Prezidentas Salovey domėjosi ir dabartinės žydų bendruomenės aktualijomis ir svarbiausiomis 2020 m. Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metų iniciatyvomis, jidiš kultūros ir kalbos, kurios pagrindus, įgytus šeimoje brangina ir pats, išsaugojimo galimybėmis.

LŽB atstovai taip pat supažindino svečią su Vilniaus Didžiosios sinagogos įpaveldinimo gairėmis, LŽB planais toliau rengti Vilniaus jidiš instituto sustabdytą jidiš vasaros kursų programą bei su probleminiais aspektais siekiant istorinio teisingumo – politinio ir pilietinio sąmoningumo trūkumu diegant atminimo ženklus Holokausto dalyviams ar ideologams.

Birželio 22d. 1941m. Holokausto pradžia Lietuvoje. Druskininkų pionierių stovyklos vaikų gelbėtojai

Birželio 22d. 1941m. Holokausto pradžia Lietuvoje. Druskininkų pionierių stovyklos vaikų gelbėtojai

Prasidėjus karo veiksmams Lietuvoje vaikams buvo vasaros atostogos, nemažai jų stovyklavo pionierių stovyklose Palangoje, Kačerginėje ir Druskininkuose.

1941 m. vasarą Stasys Sviderskis (g.1920 – 2011) buvo paskirtas Druskininkų pionierių vasaros stovyklos komendantu. Stovykloje buvo apie 150 vaikų, iš kurių 70 buvo žydai.

Nuotraukoje: Stasys Sviderskis, Yad Vašem pripažintas Pasaulio Teisuoliu 1997 m. Tais pačiais metais prezidentas Algirdas. Brazauskas jį apdovanojo Žūvančiųjų Gelbėjimo kryžiumi.

Jo vyresnis brolis Alfonsas Sviderskis gelbėjo žydus iš Kauno geto. Yad Vašem Alfonsą Sviderskį pripažino Pasaulio Teisuoliu 1980 m.

  1941 m. Birželio 22 d. kai Lietuvoje prasidėjo karas Stasys Sviderskis, nieko nelaukdamas ir nesvarstydamas, surinko visus vaikus, kad juos evakuotų, perkeldamas toliau į rytus. Pirmosios nacių Vokietijos ir Sovietų sąjungos karo dienos sumaištyje Sviderskis sugebėjo įsodinti vaikus į Vilnių važiavusį traukinį, kuris vyko į ilgą kelionę iki rytinių Sovietų sąjungos miestų. Nepaisant daugybės pavojų, su kuriais jis susidūrė, Sviderskiui pavyko visus savo globojamus vaikus išvežti iš Vokietijos kontroliuojamos teritorijos, todėl buvo išgelbėti visų žydų vaikų gyvenimai.1997 m. Spalio 6 d. Yad Vashem pripažino Stasį Sviderskį Pasaulio tautų teisuoliu. Yad Vašem paskelbtas ir išgelbėtų vaikų sąrašas.

Vaikai į stovyklą Druskininkuose pradėjo rinktis 1941m. birželio pradžioje. Šeštadienį, birželio 21d vaikai rengėsi stovyklos atidarymui, lyginosi drabužėlius, tvarkėsi. Šeimininkės ruošė šventinę vakarienę. Anelė Zutkytė, būdama 16 metų pradėjo dirbti pionierių stovyklos vadove, jai paskyrė septynmečių būrį. Jos prisiminimus, kuriais dalinosi  po karo, išsaugojo šeima, abu Anelės Zutkytės Šalaševičienės sūnūs. Čia pateikiame jos prisiminimus Su Anele  stovykloje vadove dirbo ir Marija Elzbecinskaitė Strumskienė.

Lietuvos žydų bendruomenė prašo pagalbos: jei kas nors žino, kur gyvena  Marijos Elzbecinskaitės – Strumskienės iš Marijampolės vaikai ar anūkai, prašome pranešti: communications@lzb.lt

Anelę tą 1941m., birželio 22d. sekmadienio ankstų rytą pažadino lėktuvų ūžesys. Ji šoko iš lovos, apsirengė ir greitai nubėgo pas stovyklos komendantą Stasį Sviderskį. Jis pranešė, kad prasidėjo karas. 1941 m. Birželio 22 d., Tuo metu, kai Lietuvoje prasidėjo karas Sviderskis, nieko nelaukdamas ir nesvarstydamas, surinko visus vaikus, kad juos evakuotų, perkeldamas toliau į rytus.

Atsikėlę vaikai neverkė, tik stovėjo labai rimtais veidais. Anelė ir kiti vadovai pradėjo ruošti vaikus evakuacijai į Tarybų sąjungos gilumą. Mažieji stovyklautojai paėmė kiek kas galėjo panešti drabužių, antklodžių, maisto. Aneliukės būrys su sunkiomis kuprinėmis žengė koją kojon.

„Turbūt savo mamyčių daugiau nebepamatysim,“- pasakė viena mergaitė.

Tačiau vaikai neaimanavo, nedejavo. Jie su vadovais patraukė į geležinkelio stotį. Kad pakeltų nuotaiką, vaikai eidami dainavo plonais balseliais ,,Jeigu karas rytoj, jeigu žygis rytoj…“

Vakarop atvažiavo traukinys, visi 150 vaikų sulipo, kitas vietas užėmė besitraukiantys poilsiautojai ir Druskininkų gyventojai. Traukinys per bombarduojamą Vilnių pasuko Minsko link. Privažiavę Minską, pamatė liepsnų liežuvius, dūmų kamuolius.

Už Minsko traukinį pastebėjo vokiečių lėktuvai, pradėjo bombarduoti stovyklautojų ešeloną, tačiau traukinį vedė bebaimis žmogus, virtuozas, jo vedamas traukinys darė stebuklus, čia jis bėgdavo baisiu greičiu, miške kartais imdavo ir sustodavo, kai tik kildavo pavojus, tada bombos krisdavo užpakaly. Bombos krisdavo ir prieš garvežio nosį. Daug kartų traukinį bombardavo, apšaudė iš kulkosvaidžių, tačiau bebaimio mašinisto dėka nei vienas vaikas nebuvo sužeistas. Kai jis traukinį sustabdydavo miške, vaikai bėgdavo slėptis po medžiais.

Reginutė, persirgusi poliomielitu, sunkiai vaikščiodavo, Aneliukė ją pakeldavo ir bėgdavo į mišką, vaikai paskui lyg viščiukai, sukidavo galvą į viržius ir jautėsi saugūs,- rašė savo prisiminimuose po karo Anelė Zutkytė Šalaševičienė.

Kartą mažoji Mira prisiglaudė prie jos ir pasakė: ,,Būk mūsų mamytė“. ,,Gerai, gerai“ – ji atsakydavo, nubraukdama ašarą paslapčia. Suskaičiuodavo vaikus ir vėl grįždavo į kulkų išvarpytus vagonus.

Traukinyje buvo karšta, trūko vandens, nebuvo kur praustis. Vaikai ėmė sirgti. Teko sustoti ir palikti  sergančius Tulos ligoninėje, gelbstint sveikuosius. Anelė ramindama vaikus, sakydavo, kad greitai susitiksim. Ir iš tikrųjų pasveikę vaikai buvo atvežti į Debiosų vaikų namus.

Anelė, kiek galėdama stengėsi palengvinti sunkią kelionę: čia vieną paglostydavo, kitam papasakodavo kokią įdomią istoriją, trečiam padainuodavo. Taip per dvi savaites vaikai pasiekė Uralą. Apsistojo Udmurtijoje, Sarapolio mieste. Ten vaikų jau laukė, nuoširdžiai sutiko, nuprausė, pagirdė pienu. Prasidėjo gyvenimas naujoje vietoje. Nors buvo nelengva su maistu, vietiniai gyventojai stengėsi, kad vaikams nieko netrūktų.

Nuotraukoje vadovės Anelė Zutkytė Šalaševičienė iš Biržų iš dešinės ir stovyklos vadovė Marija Elzbecinskaitė  Strumskienė iš Marijampolės

Spalio mėnesį vaikus perkėlė į Šarkanų internatinę mokyklą. Čia gyvenę vaikai susispaudė, kad galėtų priimti pabėgėlius iš Lietuvos. Nors ir pavėluotai, prasidėjo pamokos. Vėliau jie persikraustė į Debiosus, kur jau gyveno lietuviai vaikai iš Palangos pionierių stovyklos.

1942 m. Anelė su grupe vyresniųjų vaikų išvyko į Vetkinsko gamybinio apmokymo mokyklą. Ten įgijo staliaus specialybę, gamino frontui reikalingas detales. Kai Lietuva 1944m. buvo išvaduota, vaikai rugpjūčio mėnesį sugrįžo į Lietuvą.

Buvusios 1941m. pionierių stovyklos vietoje Druskinikuose dabar yra Darbo biržos pastatas.

Išgelbėtų stovyklos vaikų sąrašas, kurį paskelbė Yad Vašem:

Klermanaitė Sarah, Veselytė Baron, Kagen Bluma, Epshtein David, Levinaitė Sonia, Beršteinaitė Sara, Merkelytė Chana, Strelicaitė Mira, Garb Shifra, Aranovski Moshe,  Aranovski Elya, Bereznitzi Misha, Schwarc,

Yanka Gafanovich, Reizale Gafanovich, Henach Bojer, Iosef Bojer, Feiga Binsky, Girsh Grazhutis, Izhak Vizhanski, Abram Kuchevski, Reuven Milev, Chaim Arsh, Milya Goldstein, Elya Berman, Sharkevich, Hana

Binskis Bunkė, Bronšteinaitė Ella, Mitnikaitė Leja, Mitnikaitė Sara, Poznerytė Pesia,  Pozneris, vardas nežinomas, Goldmanaitė Malke, Goldmanas Meilachas, Česna Zecharia, Zachar Kurliandčikas, Chaimas, Gorunaitė Chaja, Šeraitė  Leja, Kalmanaitė  Sara. Chorozelskytė Chesia,  Vilenckis- vardas nežinomas, Sandleraitė Sara, Levinaitė Sonia, Ščubaitė Pera, Godelytė Sonia, Vainerytė Chana, Kublicaitė, Bliuma, Kublica Mejeris, Kalamanavičiutė Mira, Basel Izhak, Mende Shaya, Karabanov Chaya

Išgelbėtųjų susitikimo nuotrauka 1962.

Istorinę medžiagą straipsniui parengė Ilona Rūkienė ir Geršonas Taicas

 

Užburiantis Flaumen Cimes (פלוימען צימעס)

Užburiantis Flaumen Cimes (פלוימען צימעס)

Šią vasarą litvakų virtuvės paslaptimis Beigelių krautuvėlės kepėjos dalinosi su Merkinėje įsikūrusio restoranėlio Šilo kopa šeimininkėmis. Kartu kepėme beigelius, kapojom silkę ir gaminome Flaumen cimmes.
Po šiuo įmantriu pavadinimu slypi visa žydų litvakų namų ir šabo stalo jaukumo ir saldumo filosofija. Tai saldus slyvų ir jautienos troškinys, kurį dažnai gamindavo šabo stalui bei Roš ha‘ Šana , žydų naujų metų stalui. Patiekalo pavadinimo niekas neverčia, taip ir vadina jidiš kalba „Flaumen cimes“ ir priduria ach!
Slyva – פלוימען , troškinys – צימעס
Beigelių krautuvėlės kepėja Riva taip pat puikiai prisimena ir iki šiol gamina šį troškinį pagal patį paprasčiausią receptą: Jautiena (priekinė dalis) apie 1,5 kg , kaulas, slyvos apie 15-20 vnt., bulvės apie 1,5 kg. ir 1 svogūnas, kurį paskui nuvirus išimam. Net lauro lapo nereikia, tik druska. Pagrindinis akcentas – pabaigoje užpilami keli šaukštai karamelizuoto cukraus.
Skaityti plačiau