Mokslas, Istorija ir Kultūra

Istorikas primena, kaip atsirado Vasario 16-oji: tauta, kai dar nebuvo joje nei ponų, nei draugų

Istorikas primena, kaip atsirado Vasario 16-oji: tauta, kai dar nebuvo joje nei ponų, nei draugų

DELFI.lt

„Sesės ir broliai, šią šventės ir vienybės dieną širdis liepia taip kreiptis į visus, kaip kažkada buvo įprasta mūsų tautoje, kai dar nebuvo joje nei ponų, nei draugų“, – į susirinkusiuosius paminėti Vasario 16-ąją Vilniaus dramos teatre kreipėsi istorikas Alfonsas Eidintas. Tai buvo 1989 metai. To laikotarpio, apie kurį kalbėjo profesorius, pamokos aktualios ir šiandien.

Toks įsitvirtinimas (kaip tautos ir valstybės) buvo sunkus. Bet tie priekaištai, apie kuriuos jau užsiminiau, buvo ir dar iš vienos pusės, Lietuvos Taryba buvo tik lietuvių. Vokiečiai ir sąjungininkai tada ir smaigstė: „o kur tautinės mažumos?“.

Dabar visi suprasite A. Smetonos džiaugsmą, kada 1918 m. pabaigoje sutinka į Lietuvos Tarybą ateiti žydų ir gudų atstovai. Lenkai nesutiko, bet apskritai šitas didžiulis priekaištas atkrito. Vėliau tautinių mažumų atstovai įsijungė, ir prisidėjo, žydų ir baltarusių atstovai ir ministrais, ir viceministrais, tapo. Jie dėsningai rūpinosi žydų ir baltarusių padėtimi Lietuvoje.
Tačiau, kai Lietuva 1919 m. vasarą pažadėjo žydams pilną autonomiją ir lygiateisiškumą, tada atkrito visi priekaištai dėl žydų. Ir net atskiri antisemitizmo pasireiškimai buvo greitai panaikinti. Tada tas didžiulis kaltinimas, kad nepaisoma kitų interesų, atkrito savaime, nes žydai įgavo teisę pilnai kultūrinei autonomijai Lietuvoje: valdyti savo bendruomenes.
Svarbiausias dalykas buvo žydų mokykla – jos kūrimas ir stiprėjimas. O kiekviena mokykla buvo žydų kultūrinio gyvenimo centras.
– Turite mintyje vadinamąsias ješivas?
– Taip, čia buvo ir beveik aukštosios jų mokyklos – ješibotai. (…) Čia buvo pasaulinio lygio dėstytojai.
Į Kelmės, kur yra mano tėviškė, ješivą važiuodavo studijuoti žydai iš viso pasaulio. Tai buvo aukšto lygio mokyklos. Iki šiol ir Izraelyje, ir Amerikoje, yra atsikūrusios, ir veikia mokyklos, pavadintos Lietuvos miestų pavadinimais.
– Koks apskritai tuo laikotarpiu buvo žmonių santykis su tautinėmis mažumomis? Jau vėlesniu laikotarpiu, mes žinome, kad būta antisemitizmo apraiškų, taip pat ir skaudžių mūsų istorijos paragrafų. Ar to ištakų jau galima matyti ir tuo laikotarpiu?
– Pasitaikydavo to ir kariuomenės elgesyje, būdavo ir politika įsipainiojusi. Daug žydų nuėjo į kairę pas bolševikus, tai būdavo akcijos prieš juos. Panevėžyje, pavyzdžiui, buvo negražių kariuomenės poelgių prieš žydus. Važiavo komisijos tirti ir glaistyti kilusius susidorojimus. (…)
Tai buvo sumušimai, kažkokių kontribucijų uždėjimas. Deja, tai buvo antisemitiniai veiksmai. Buvo tų nuotaikų, bet visumoje, kadangi aš turbūt daugiausiai 1918-1919 m. archyvų medžiagos esu peržiūrėjęs, tai didelės dramos nėra. Žydai tuo metu dar grįžinėja iš Rusijos. Juos gi ištremia rusai kaip potencialius vokiečių šnipus, kadangi jie galėjo susikalbėti vokiškai.
Tūkstančius žydų išsiuntė, ir dešimtys tūkstančių jų po karo palaipsniui grįžo. Buvo nelengva grįžti. Tie grįžę žmonės ir nusigyveno, ir buvo išbadėję, ne visi žydai gi buvo turtingi. Bet sugrįžo ir žydų verslas, ir žydų komerciniai bankai.  Tokia buvo Lietuvos ekonomikos kraujotaka.
– Kokios dar reikšmingos tautinės mažumos tuo metu gyveno Lietuvoje? Ir kaip jos žiūrėjo į tautinį atgimimą?
– Buvo, žinoma, lenkai. Tautininkų ideologija buvo tokia, kad lenkai yra sulenkėję lietuviai, tai yra vietiniai žmonės, nes jokių kolonistinių antplūdžių nebuvo, tai buvo tokia logika, kad, „jeigu jie sulenkėję, tai gal su laiku ir atlietuvės“. Nors nepatenkintų buvo (…), įtampos nebuvo iki 1919 m. vasaros.
Kadangi labai trūko žmonių, lietuviai į tarnybą priiminėjo visus, nepaisant tautybės. Pavyzdžiui, vyksta Kaišiadorių savivaldybės posėdis. Iš Kauno atvyksta kažkoks inspektorius, nes jie gavo raštą, kad vien lietuviai išrinkti į savivaldybę. Ateina į posėdį, o ten visi kalba lenkiškai. Sako: „tai gi jūs parašėte, kad vien lietuviai?“. Sako: „mes lietuviai, tik lietuviškai nemokame“.
Buvo lenkų gyvenamų vietovių. Ir, su kuo labai skaitėsi A. Smetona, tai buvo Lietuvos dvarininkai, kurių dauguma buvo lenkų kultūros, kalbėjo ir rašė lenkiškai, ir ne visi perėjo į lietuvių stovyklą. A. Smetona ir kiti mūsų veikėjai taip formulavo, kad „pradėkite kalbėti lietuviškai, prisijunkite prie mūsų, ir viskas bus tvarkoje su jūsų dvarais ir turtais“.

Skaityti plačiau
 Sveikiname  visus su viena svarbiausių Lietuvos istorijos datų –  Vasario 16-ąja  Lietuvos valstybės atkūrimo diena

 Sveikiname  visus su viena svarbiausių Lietuvos istorijos datų –  Vasario 16-ąja  Lietuvos valstybės atkūrimo diena

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe. Tai skelbiančiame dokumente pasirašė 20 signatarų. Pirmasis pasirašė Jonas Basanavičius, kiti Tarybos nariai – abėcėlės tvarka.

​Iki dabar yra prisimenama, kad 1917–1918 m. buvo ypatinga žiema, buvo labai šalta, speiguota. Išlikęs pasakojimas, kad Jonas Basanavičius (gyveno Aušros Vartų g.19) neturėjo kuo užkurti krosnies, nes tuo metu daugeliui trūko malkų ir J. Basanavičius neturėjo pastovių pajamų – pinigų. Lietuvos Tarybos nariai nusprendė susirinkti Vilniuje esančiame K. Štralio name pas būsimąjį prezidentą A. Smetoną , ten buvo kur kas šilčiau ir veikė kavinė “Baltasis Štralis ” O Stulginskis, prisiminęs tą šalčiu stingdančią naktį, sakė: „Oras bjaurus, kaip kad jis dažnai pas mus vasario mėnesį esti. Šlapias sniegas taip ir lipdo akis.“ (panašiai kaip šiuo metu 2021m. Lietuvoje).

Istorikas Eligijus Raila 2020m. išleido įdomią ir naudingą knygą ,,Lietuvystės Mozė. Jono Basanavičiaus gyvenimo ir ligos istorija“.

J.Basanavičiaus gyvenimo sutapatinimas su Moze yra svarbi metafora. Mozė išvedė žydus iš Egipto vergovės, juos vedžiojo po dykumą 40 metų. J.Basanavičiaus biografija primena, kad Lietuva gyveno 40 metų spaudos draudime, jis išvedė tautą į oazę, sukūręs ,,Aušros“ laikraštį. Istorikas E. Raila primena, kad dar 1912 metais J. Basanavičių Vilniaus lietuviai vadino ,,Lietuvystės Moze“.

Tautos Atgimimo patriarchui pastatytas ne tik paminklas, – išleista gera knyga apie jo gyvenimą. Eligijui Railai pavyko atskleisti tiriamos figūros sociokultūrinę vienovę, kurios dėka Basanavičius iškyla ir kaip tautos lyderis ir profesionalus gydytojas.

Švenčiant Vasario 16-tąją, Lietuvos žydų bendruomenei svarbu prisiminti ir įtakingus bei reikšmingus  žydų bendruomenės  darbus, kuriant nepriklausomą  Lietuvos valstybę.

Lietuva, kaip konkretus tarptautinės politikos objektas, ėmė formuotis nuo 1915 metų rudens, kai ją, kaip Rusijos Imperijos vakarinį pakraštį, okupavo Vokietija. Vokietijos kariuomenei užėmus lenkiškąsias ir lietuviškąsias Rusijos imperijos gubernijas, politinis gyvenimas ten, nepaisant sunkių okupacijos sąlygų, suaktyvėjo – tiek lenkų, tiek lietuvių politikai gavo paskatą ieškoti galimybių kadaise prarastam valstybingumui atkurti.

Lietuvių politikai puikiai suvokė tautinių mažumų, kurios jų projektuojamoje valstybėje turėjo sudaryti apie pusę visų gyventojų, svarbą ir todėl ieškojo jų paramos vos tik atsiradus pirmosioms realioms viltims sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Stiprėjant nesutarimams su lenkais ir išryškėjus nesutaikomiems požiūriams dėl Lietuvos ir Lenkijos ateities (dauguma lietuvių politikų nedviprasmiškai pasisakė prieš lenkų pastangas atkurti Žečpospolitą ir Lietuvą sujungti su atsikuriančia Lenkijos valstybe), ypatingas lietuvių politikų dėmesys tarsi savaime nukrypo į žydus, skaitlingiausią ir įtakingiausią buvusios LDK žemių tautinę mažumą.

Demokratų ir socialdemokratų nuomone, lietuviams kaip politiniai partneriai parankesni buvo žydai, nes lenkai dvarininkai buvo konservatyvių pažiūrų ir linkę pataikauti carinei valdžiai, tuo tarpu žydai, persekiojami net labiau už lietuvius, mokės kovoti ne tik už savo, bet ir už kitų tautų laisvę. Be to, kadangi geriausi lietuvių kandidatai į Dūmą gyveno miestuose, buvo manoma, kad juos išrinkti miestuose gali padėti tik žydai. Kiek pasvyravę už rinkiminį bloką su žydais pasisakė netgi tautininkai bei katalikai. Tokiu būdu jau nuo 1906 m. Kauno gubernijoje susidarė rinkiminė lietuvių ir žydų sąjunga, gyvavusi iki pat Pirmojo pasaulinio karo per visus ketverių Dūmų rinkimus.

Žydai rėmė lietuvius ir Suvalkų gubernijoje. Ir apskričių, ir gubernijų miestuose žydų pasinaudoti tokio bendradarbiavimo patirtimi ir patraukti į savo pusę lietuviškųjų gubernijų žydus. Po Pirmojo pasaulinio karo į Lietuvos žydų teritoriją pretenduojant lietuviams, lenkams, gudams ir sovietams, daugumai žydų pasirodė patraukliausias „didžiosios Lietuvos“ su sostine Vilniumi, „Lietuvos Jeruzale“, variantas. Žydai tikėjosi, kad busimoji Lietuvos valstybė bus daugiatautė federacija, sudarysianti idealias sąlygas žydų politinei ir kultūrinei autonomijai.

Tačiau taip nutiko ne iš karto – baigiantis Pirmajam pasauliniam karui daugeliui žydų (ir gudų) labiausiai imponavo demokratinės ir federacinės Rusijos, turėjusios užtikrinti visų regionų, taip pat ir Lietuvos, suklestėjimą, idėja. Be to, Lietuvos žydų bendruomenėje vyravo griežtas nusistatymas prieš bet kokią Lietuvos sąjungą su Vokietija

Galutinai nustatyti nepriklausomos Lietuvos pamatams ir jos santykiams su kaimynėmis valstybėmis turi būti sušauktas Steigiamasis Lietuvos Seimas Vilniuje, demokratiniu būdu visų gyventojų išrinktas.

Lietuvos tautinėms mažumoms būsimoje Lietuvos valstybėje buvo žadamos ne tik „tinkamos jų kultūros reikalams sąlygos“, bet ir lygiateisis dalyvavimas renkant Steigiamąjį seimą ir sprendžiant svarbiausius valstybės reikalus. Tokie toli einantys pažadai turėjo patraukti į lietuvių pusę visų pirma žydus ir gudus.

1917 m. rugsėjo 24 d. Tautos Taryba, siekdama parodyti, kad atstovauja ne tik lietuvių tautai bet ir kitoms Lietuvos tautoms, pasivadino Lietuvos Taryba ir įpareigojo savo Prezidiumą užmegzti ryšius su tautinėmis mažumomis.

Lietuvos Tarybos nariai – Vasario 16-osios akto signatarai. 

Taryba kūrė vienos tautos – lietuvių – valstybę, kurioje turėjo būti garantuojamos tautinių mažumų teisės ar net autonomija 1918 m. pabaigoje, pasikeitus tarptautinei politinei situacijai, ėmė keistis ir Lietuvos žydų bei gudų požiūris į Lietuvos Valstybės Tarybą ir besikuriančią nepriklausomą Lietuvos valstybę.

1918 m. gruodžio 11 d. Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas J. Vygodskis, žinomas sionistų veikėjas, buvęs Rusijos Dūmos deputatas Š. Rozenbaumas ir religinės organizacijos „Agudat Israel“ pirmininkas N. Rachmilevičius tapo Lietuvos Valstybės Tarybos nariais, o kartu ir pirmojo, A. Voldemaro vadovaujamo nepriklausomos Lietuvos Ministrų Kabineto nariais: J. Vygodskis tapo ministru be portfelio žydų reikalams, Š. Rozenbaumas – užsienio reikalų ministro pavaduotoju, o N. Rachmilevičius – finansų, prekybos ir pramonės viceministru. Pažymėtina, kad šie žydų veikėjai sutiko būti kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą kaip savarankiški asmenys, t.y. formaliai neatstovaudami jokiai žydų politinei partijai. Greitu laiku ir kitos žydų partijos perėjo į besikuriančios nepriklausomos Lietuvos valstybės pusę. Lietuvių, kaip idealių partnerių, patrauklumas kuriant naująją Rytų Europos valstybę, kurioje visos tautos turėtų laisvę plėtoti savąją kultūrą, nusvėrė visus prieštaravimus.

Tačiau nepriklausoma Lietuvos valstybė 1918 m. pabaigoje atsidūrė labai sunkioje situacijoje, kadangi jos link artėjo Raudonosios armijos daliniai, skubantys paremti Vokietijoje prasidėjusią revoliuciją. 1918 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Vyriausybės atsišaukimas „Į Lietuvos piliečius“ buvo išspausdintas lietuvių, lenkų, gudų ir žydų (jidiš) kalbomis.

Šiame atsišaukime rašoma: „Šiandien visi išvydome laisvės rytojų švintant. Lietuvos nepriklausomybė neša visiems laisvę ir laimę, tad ginkime Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vienybėje, kaip broliai, padavę viens kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi kaip vienas, stokime už tėvynę! Lietuva pavojuje!“ Žydai ir gudai parėmė Lietuvos Vyriausybę ne tik politinėmis deklaracijomis ar kooptuodamos savo narius į jos sudėtį, bet ir konkrečiais darbais.

Į naujai formuojamą Lietuvos kariuomenę įstojo daugiau kaip 2 tūkst. žydų, tarp kurių buvo nemažai savanorių, grupė karininkų ir patyrusių karo gydytojų. Be to, Lietuvos žydai surinko nemažai lėšų Lietuvos gynimo fondui. Žydai, nepaisydami griežtų bausmių, net karo lauko teismo, taip pat pasižymėjo palaikydami ryšius su vokiečiais, supirkdami iš jų ginklus ir laikydami slaptus sandėlius su karo manta, gabendami ginklus ir amuniciją kuriamiems Lietuvos kariuomenės daliniams. Šiuos žydus vadino ginklanešiais, panašiu žodžiu kaip knygnešiai.

Žydų paramą besikuriančiai Lietuvai labai vertino Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkas ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos Prezidentas A. Smetona. 1935 m. jis rašė: „Tik ką gimusi Lietuvos valstybė buvo labai sunkioje padėtyje. Galėjo sudužti viltys į laisvą Lietuvą. Bet dalis žydų ir gudų visuomenės, geriau suvokusios Lietuvos ateitį, parodė drąsumą ir nukreipė savo atstovus į Valstybės Tarybą bei jos sudarytąją Vyriausybę. Šis jų dalyvavimas valdžioje suteikė didelę moralinę pagalbą.

Savo ruožtu Taryba, vienydama įvairias lietuviškas sroves, žydus ir gudus, tuo būdu telkdama visą kraštą bendram reikalui, įvykdė svarbią misiją ir įtvirtino idėją dėl vienybės kuriant valstybę“. Žydų poziciją gyrė ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos Ministras Pirmininkas A. Voldemaras.

Pasak jo, tuo kritišku metu, kada, vokiečiams pralaimėjus karą, į Vakarus pajudėjo bolševikinė Raudonoji armija, o lenkų komitetas Vilniuje viešai pareiškė nepripažįstąs lietuvių valdžios, žydų įėjimas į lietuvių valdžios institucijas buvo be galo didelės reikšmės mūsų krašto likimui. Anot A. Voldemaro, „savo prisidėjimu žydai parodė visam pasauliui, kad tiki nepriklausomos Lietuvos išlikimu ir likimu, ir ne vien tiki, bet ir patys prisideda savo darbu, bestatant nepriklausomą Lietuvą“.

Remdamasi žydų ir gudų pareikštu solidarumu, Lietuvos Vyriausybė galėjo ne tik sustiprinti savo pozicijas vidaus politikoje, bet ir tvirčiau reikšti pretenzijas į etniškai nelietuviškas teritorijas, ypač buvusiose Vilniaus ir Gardino gubernijose bei imtis ten konkretaus valstybinio darbo.

Tekstas pagal istorikų surinktą medžiagą.

Nuotraukoje prie pavadinimo: 2020m.Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos bendruomenė paminėjo Lietuvos valstybės atkūrimo dieną šokiais ir dainomis. Gimnazijoje skambėjo valstybės himnas, moksleiviai mokėsi lietuvių liaudies šokių.

 

Seime bręsta nuožmus pozicinis karas: ietis sukryžiuos net ir valdančiosios daugumos atstovai

Seime bręsta nuožmus pozicinis karas: ietis sukryžiuos net ir valdančiosios daugumos atstovai

Vytautas Bruveris „Lietuvos rytas“

Ietis turėtų sukryžiuoti ir skirtingų valdančiosios daugumos stovyklų atstovai. Štai toks pozicinis karas užvirs parlamente dėl skandalų užgulto Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veiklos.

Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) pirmininkas, valdančiosios Laisvės partijos narys Tomas Raskevičius mano, kad Valstybės kontrolė turėtų nuodugniai ištirti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC), nes jame gali būti įvairių problemų.

ŽTK vykdo centro parlamentinę kontrolę, tačiau jos vadžias į savo rankas yra perėmęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), vadovaujamas konservatoriaus Lauryno Kasčiūno. Be to, LGGRTC veiklą nagrinės šiuo metu Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen formuojama speciali darbo grupė, kurioje irgi nebus vienos nuomonės.

Skundai – ir dėl pinigų Dalis LGGRTC darbuotojų, tarp kurių yra pagrindiniai istorikai bei tyrėjai, kaltina įstaigos vadovybę ir jos direktorių Adą Jakubauską uzurpuojant valdžią ir stengiantis politizuoti mokslinius tyrimus. A.Jakubauskas ir jau postą palikęs jo patarėjas Vidmantas Valiušaitis kaltinti tuo, kad centro atliekamus Antrojo pasaulinio karo, Holokausto ir pokario tyrimus siekė paversti radikalios dešinės ideologijos įrankiu.

Skaityti plačiau Skaityti plačiau
Mingailė Jurkutė. Du Noreikos: optinis taikiklis prieš titnago kirvuką informaciniuose karuose

Mingailė Jurkutė. Du Noreikos: optinis taikiklis prieš titnago kirvuką informaciniuose karuose

Mingailė Jurkutė, LGGRTC vyriausioji istorikė

Dabartinis Genocido centro vadovas stengiasi sudaryti įspūdį, kad viskas, kas vyksta, yra vidinės įstaigos rietenos – depo prieš depą, vienų istorikų prieš kitus, o gal istorikų prieš muziejininkus, o gal drąsių, ambicingų ir veržlių naujosios administracijos vizionierių prieš stagnuoti ir tinginiauti valdiškoje įstaigėlėje trokštančius mokslininkus. Tai yra bjaurus, tiesmukas melas.

Centro istorikai yra produktyvūs ir moksline produkcija, ir kitokia specifine Centro produkcija, pvz., trumpų, vos porą lapų užimančių tikslinių pažymų rašymu, kurioms parengti dažnai reikia peržiūrėti medžiagos ne mažiau nei normaliam akademinio formato straipsniui. O reformų ir nori, ir jas patys siūlo. Toks naratyvas – labai sėkminga technika, kai nori suklaidinti ir paslėpti esmę. Pvz., taip sovietų ideologai peraiškinėjo, kad partizanų karas yra klasių kova, ar pilietinis karas, bet kuriuo atveju, – vidinės visuomenės rietenos.

Bet noriu grąžinti tikruosius dalyvius (puses) į scenos vidurį, nes dėl triukšmo, keliamo ažiotažo, sąmoningo užšiukšlinimo (vien ko vertas administracijos suorganizuotas administraciją palaikantis raštas, sukurtas nevengiant spaudimo tiesioginiais viršininkų skambučiais nedarbo valandomis, pandemijos metu verčiant fiziškai važiuoti į įstaigą padėti parašų), jie pasimeta.

Pažadėjau straipsnį apie du Noreikas. Ieškantieji informacijos apie Joną Noreiką – aš jus apgavau clickbait‘u, toliau galite nebeskaityti, tekstas nebus apie Jono Noreikos biografiją. Skaitantieji apie Genocido centro problemas – toliau jums per du pavyzdžius pateiksiu problemos, dėl kurios sukilo Centro istorikai, esmę.

I) 2020 m. spalio mėnesį istorikas Dainius Noreika (žmogus, kurį labai norėjau matyti Genocido tyrimų centre planuotame partizanų tyrimo projekte, bet po praeitą savaitę išreikšto istorikų bendruomenės atsiribojimo nuo Centro tegaliu apie tai svajot, kaip vėlyvuoju brėžnevmečiu žmonės svajodavo apie savaitgalį Paryžiuje) parašė disertaciją, kuri pagaliau leidžia atpinti Holokausto ir partizanų karo temas.

Tai – įsiklausykite visi atminties karų kariai – buvo vienas pagrindinių rusiškosios progandos „istorinių“ naratyvų: Lietuvos partizanai – tai buvę žydšaudžiai, partizanų sąjūdis išaugęs iš Holokausto dalyvių gretų. Noreika kruopščiai ištyrė 1 000(!) partizanų biografijų – nuo tokių faktų, kaip kilmė, išsilavinimas, veikla tarpukariu, iki karo metų dalyvavimo įvairiausiose organizacinėse struktūrose, tokiose kaip viešoji ir pagalbinė policija, kaimų savisauga, Vietinė rinktinė etc.

Nepriekaištingas darbas su šaltiniais (šaltinių kritika), preciziškai taikomi tyrimo metodai leidžia pateikti de-ideologizuotą, empiriškai pagrįstą, patikimą faktinį atsakymą. Pagaliau galime kalbėti skaičiais ir faktais: į žydų persekiojimą ir žudynes buvo įsitraukę ~5,8 % būsimųjų partizanų. Po šito neįtikėtino kruopštumo, penkeriuss metus trukusio tyrimo, varyti įtikinamą propagandą apie partizanų genetinį ryšį su Holokaustu yra IŠ TIKRŲJŲ nebeįmanoma. Finita la comedia.

Skaityti plačiau
A.Nikžentaitis apie situaciją LGGRTC: buvo ruošiama dirva vykdyti tam tikrus propagandinius tikslus

A.Nikžentaitis apie situaciją LGGRTC: buvo ruošiama dirva vykdyti tam tikrus propagandinius tikslus

15min.lt

Aptarti situacijos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) antradienį Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen susitiko su kelių šalies universitetų ir Lietuvos istorijos instituto atstovais. Dėl vadovybės vykdomos politikos mokslininkai atsisako bendradarbiauti su centru. Istorikas Alvydas Nikžentaitis sako, kad reikia vieną kartą atsikratyti problemos, kuri yra tapusi ne tik Lietuvos vidaus, bet ir tarptautine.

eimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen susitiko su Vilniaus universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto, Klaipėdos universiteto ir Lietuvos istorijos instituto istorikais. Jų atstovai kreipėsi į parlamento vadovę pabrėždami, kad 2020 metų vasarą pasikeitus LGGRTC generaliniam direktoriui (juo tapo Adas Jakubauskas) centro veiklos kryptį pradėjo lemti ne atodaira į ekspertinę mokslininkų nuomonę, o politizuotas elementarius istorinių šaltinių kritikos reikalavimus ignoruojantis požiūris į jautrius, visuomenę skaldančius skaudžios praeities įvykius. Istorikai nurodė, kad esamomis sąlygomis nemato galimybių toliau bendradarbiauti su LGGRTC ir atsiriboja nuo neprofesionalių jį reprezentuojančių asmenų pareiškimų.

Signalų, kad daug kas minėtame centre yra negerai, gauta labai seniai. Tuo, anot A.Nikžentaičio, ne kartą skundėsi kolegos. Kai kurie jų už pareikštą nuomonę, istoriko žodžiais, buvo tiesiog pradėti persekioti. Jis minėjo ir tokius dalykus, kai esą buvo tariamasi, kad dabartinis centro Istorinių tyrimų skyriaus vadovas pasitrauktų, jam žadėtos kitos pareigos, o kartu užkulisiuose tartasi dėl kito, matyt, vadovybei parankesnio žmogaus paskyrimo. „Tai buvo iš esmės ruošiama tam tikra dirva, sakykime, labai toli nuo mokslo nutolusios nuomonės rengimui tame centre, kad tas centras būtų pasiruošęs vykdyti tam tikrus propagandinius tikslus“, – mano Lietuvos istorijos instituto vadovas.

A.Nikžentaitis sakė, kad per susitikimą su Seimo pirmininke kalbėta, kaip galima pakeisti situaciją. Pasak istoriko, LGGRTC problemos kažkuria prasme buvo užprogramuotos nuo jo atsiradimo.

Skaityti plačiau
Nauji radiniai pasakoja kraupias žydų ir jų vaikų istorijas mirties stovykloje

Nauji radiniai pasakoja kraupias žydų ir jų vaikų istorijas mirties stovykloje

 Nuotrauka – rasta tik pusė Davido Juda Van der Velde žetono – ir ant jos matyti ugnies pėdsakai.

lrytas.lt

Archeologai rado keturių vaikų, kuriuos naciai nužudė Sobiboro mirties stovykloje rytinėje Lenkijoje, tapatybės žetonus.

Kiekvienas metalinis žetonas yra skirtingas – ir tikėtina, kad tėvai juos įteikė vaikams prieš išsiskiriant su jais. Tėvai tikėjosi, kad asmens tapatybės žetonai padės vaikams grįžti namo, teigia Izraelio senienų tarnybos archeologas Yoramas Haimi, dirbantis šiuose kasinėjimuose. „Kiekvienas net ir mažiausias mūsų surastas artefaktas pasakoja istoriją.

Tai yra bendruomenės, iš kurios jie atvyko į Sobiborą, istorija“, – teigia Y.Haimi, kurio dėdė taip pat buvo nužudytas šioje stovykloje. Holokausto metu naciai nužudė 6 milijonus žydų – taip pat neįgalius žmones, romus, lenkus ir kitų tautybių žmones. Vien Sobibore nuo 1942 m. gegužės iki 1943 m. spalio buvo nužudyta apie 250 000 žmonių – daugiausia Lenkijos žydų, rašoma „Encyclopedia Britannica“.

Sobiboras buvo įkurtas šalia geležinkelio linijos, kuria žydai buvo gabenami iš visos Europos, ir prie stovyklos geležinkelio platformos Y.Haimi su kolegomis rado pirmąjį žetoną, kuris priklausė 6 metų mergaitei Lea Judith De La Penha, kuri buvo nužudyta 1943 m., sakoma Izraelio senienų tarnybos paskelbtame pranešime.

Kasinėjimai taip pat atidengė stovyklos dujų kamerą – 350 kvadratinių metrų ploto pastatą su aštuoniais kambariais. Remdamiesi tais matmenimis, „galime pasakyti, kad vienu metu į šią dujų kamerą galima buvo įvesti nuo 800 iki 900 žmonių, įjungti rezervuaro variklį – ir per 10 minučių nužudyti 900 žmonių. Tai buvo žudymo fabrikas“, – sako Y.Haimi.

Sobiboro stovyklos mirties zona.

Komanda kitus tris žetonus 2012-2014 m. atrado stovyklos „žudymo zonoje“, kurioje buvo dujų kamera, krematriumas ir masinė kapavietė. Žetonai priklausė 8 metų Deddie Zakui, 12 metų Annie Kapper ir 11 metų Davidui Juda Van der Velde, kuriuos naciai nužudė 1943 m. Rasta tik pusė Davido Juda Van der Velde žetono – ir ant jos matyti ugnies pėdsakai. „Vokiečiai sudegino jo kūną, ir ant jo kaklo buvo šis žetonas“, – aiškina Y.Haimi.

Kiekviename žetone nurodomas vaiko vardas, gimimo data ir gimtasis miestas – o tai padėjo archeologams sužinoti daugiau apie jų trumpą gyvenimą. Siekdami nustatyti vaikų kilmę, mokslininkai susisiekė su Westerborko stovyklos memorialiniu centru (Olandija), kur Holokausto metu veikė tranzitinė stovykla, ir kur dabar yra lankytojų centras bei atminimo vieta.

Visi vaikai atvyko iš Amsterdamo, juos buvo galima atsekti pagal iš Vakarų Europos į Sobiborą traukiniais gabentų žydų sąrašus. Kai kurie iš šių naujai identifikuotų vaikų buvo įtraukti į masinę maždaug 1300 mažų, vos 4-8 metų vaikų, deportaciją, kurios metu jie buvo atskirti nuo tėvų ir išsiųsti į dujų kameras, sakoma pranešime.

Pagal rastus artefaktus norėdamas atsekti ir kitus žmones, Yoramas Haimi atliko išsamesnius tyrimus. Kai kuriais atvejais bandymai identifikuoti asmenis užtruko metus. „Tai tarsi galvosūkis, reikia daug dirbti archyvuose ieškant dokumentų, sąrašų, informacijos apie transportą“, – sako mokslininkas.

Skaitykite daugiau:

Skaityti plačiau
Vokietijoje pareikšti kaltinimai 100 metų buvusiam nacių mirties stovyklos sargybiniui

Vokietijoje pareikšti kaltinimai 100 metų buvusiam nacių mirties stovyklos sargybiniui

DELFI.lt

Vokietijoje pareikšti kaltinimai vienam 100 metų buvusiam koncentracijos stovyklos sargybiniui dėl bendrininkavimo įvykdant 3 518 žmogžudysčių, šaliai skubant patraukti atsakomybėn dar gyvus naciams dirbusius asmenis, pirmadienį naujienų agentūrą AFP informavo prokurorai.

Vyras kaltinamas „sąmoningai ir noriai“ padėjęs žudyti kalinius Zachsenhauzeno stovykloje šiauriau Berlyno esančiame Oranienburge 1942–1945 metais. Nepaisant kaltinamojo garbaus amžiaus, laikoma, kad jis gali stoti prieš teismą, patvirtino Noirupino miesto prokuratūra, apie šį teismo procesą pranešus transliuotojui NDR. Byla iškelta vokiečių prokurorams prieš kelias dienas iškėlus kaltinimus buvusiai nacių koncentracijos stovyklos sekretorei dėl bendrininkavimo nužudant 10 tūkst. žmonių. Tai pirmoji tokio pobūdžio byla pastaraisiais metais, iškelta nacių koncentracijos stovykloje dirbusiai moteriai.

Skaitytojo klausimas:

Ar ES ir Lietuvoje  turėtų atsirasti teisinis pagrindas nuteisti ar pasmerkti mirusius LAF ir LLV narius, kurie priėme nacistinės Vokietijos žydų naikinimo planą ir vykdė savarankiškai sutiko dalyvauti Holokauste.

Skaityti plačiau
Dėl istorijos tyrimų – beprecedentės kovos: prabilo apie labai aiškių pažiūrų grupuotės bandymus užvaldyti

Dėl istorijos tyrimų – beprecedentės kovos: prabilo apie labai aiškių pažiūrų grupuotės bandymus užvaldyti

Viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad istorijos instituto ir trijų Lietuvos universitetų atstovai atsisako bendrauti su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (LGGRTC).

Savaitės pradžioje su tokiu pareiškimu į Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen kreipėsi Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanė Loreta Skurvydaitė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas bei Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėjas Marius Sirutavičius. „Esami duomenys leidžia teigti, kad 2020 metų vasarą pasikeitus centro generaliniam direktoriui jo veiklos kryptį pradėjo lemti ne atodaira į ekspertinę mokslininkų nuomonę, o politizuotas elementarius istorinių šaltinių kritikos reikalavimus ignoruojantis požiūris į jautrius, visuomenę skaldančius skaudžios praeities įvykius“, – teigė jie.

Viešą susirūpinimą centro veikla reiškė ir jo darbuotojai, kurie kreipėsi į LGGRTC vadovą Adą Jakubauską. Centro specialistai akcentavo, kad centre vyrauja įtemptas emocinis klimatas, o dėl vadovybės spaudimo darbą palieka patyrę istorikai. Po šio viešo kreipimosi apie atsistatydinimą pranešė generalinio direktoriaus vyresniojo patarėjo pareigas ėjęs Vidmantas Valiušaitis. Anot centro darbuotojų, jam buvo sukurtas specialus etatas.

Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“ iš pareigų pasitraukęs ir viešos kritikos sulaukęs V. Valiušaitis tikino, kad esama situacija yra sabotažas. Tuo tarpu žurnalistas Vytautas Bruveris atkreipė dėmesį, kad problemų ašimi tampa svarbūs, bet atsakymų vis dar neturintys istoriniai klausimai ir tam tikrų ideologinių pažiūrų žmonės, kurie įgyja pernelyg didelę politinę bei institucinę galią, ieškant atsakymų į jautrius ir neatsakytus istorinius klausimus.

Problemos ašis – aiški

„Ažiotažas yra suprantamas, nes dalykai yra svarbūs, ypač šitos temos. Šitie istorijos klausimai yra neišspręsti, nesudėlioti ant savo lentynėlių, mes, kaip visuomenė ir valstybė, nesame dėl jų sutarę. Centrinis klausimas šiame kontekste yra nacių okupacija, Holokaustas, tuometinės Lietuvos visuomenės ir marionetinių ar „paralelinių“ valdžios įsitraukimo nacių okupacijos metu į Holokaustą mastas ir pobūdis, ir šio įsitraukimo dėmės ant to rezistencijos munduro.

Žurnalistas tikino, kad visiškai pritaria LGGRTC veikla suabejojusiems istorikams. „Šitas centras ir anksčiau nebuvo visiškai politiškai neutrali institucija, jis dažniausiai paklusdavo ir svyruodavo su generaline partijos linija – partijos linija, turiu omenyje, dešiniąją visuomenės pusę ir politinio elito pusę. Dažniausiai jis stengdavosi elgtis ypatingai politiškai korektiškai to patriotinio dešiniojo mainstreamo kontekste, bet tai nebuvo taip pastebima. Pastaruoju metu, praėjusios kadencijos antroje pusėje, jį pradėjo galutinai užvaldyti dešiniojo politinio sparno tendencija, palinkusi į radikalųjį, ypatingai suprimityvintą patriotizmo supratimą, istoriją instrumentalziuojanti informaciniams karams ir panašiai, matanti savo misiją apginti nuo priešiškų išpuolių ir priešiškos propagandos, tuos priešiškus išpuolius ir priešišką propagandą matanti kiekviename bandyme kritiškai kelti tuos klausimus, apie kuriuos kalbėjau pasisakymo pradžioje.

Tai šita tendencija, šita politinė stovykla tiesiog užvaldė šitą įstaigą, kuri turėtų būti mokslo, tyrimų įstaiga, ir užvaldė per konkrečias personas. Natūralu, kad šitie klausimai pradėti aiškiai kelti, juos kelia ir mokslo bendruomenė, paties centro kolektyvas“, – tikino V. Bruveris.

Jis pabrėžė, kad įtampos ir burbuliavimai centro viduje dėl politiškai autoritariško ir diktatūriško naujos vadovybės elgesio su centro kolektyvu bei jo tyrimų kryptimis jam buvo žinomi jau seniau, tačiau dabar tai išsiveržė į viešumą.

 

Skaityti plačiau
Gelbėdami žydus tremties į Sibirą neišvengė

Gelbėdami žydus tremties į Sibirą neišvengė

Lietuviai tremtiniai pakeliui į Sibirą. Centre – B. ir I. Jablonskių šeima. Vienintelė  Lietuvoje žinoma nuotrauka iš gyvulinio tremties vagono. 1951 m. I. Jablonskio nuotrauka iš jo archyvo.

Šiemet sukanka 70 metų nuo 1951 m. spalio 2–3 dienomis sovietinio saugumo struktūrų (MGB) surengtos trečiosios didelės pokario trėmimų operacijos „Osen“ („Ruduo“), kurios metu daugiau negu 16 tūkst. „buožėmis“ pavadintų žmonių, iš jų – per 5 tūkst. vaikų, gyvuliniuose vagonuose antisanitarinėse sąlygose buvo ištremti į Sibirą.

Tada tremties vietų nepasiekė 39 vaikai. Jų mirtys paženklino lietuvių tremties kelią į Sibirą. Šį kartą tremiamųjų sąrašus buvo patikėta sudaryti vietinės valdžios administracijai ir partiniams komitetams, nes trėmimų planams vykdyti tinkančių „buožių“ surasti kasmet darėsi vis sunkiau. Taip atsirado galimybė į tremiamųjų sąrašus įtraukti vietinei valdžiai neįtikusiuosius, labiau išsilavinusius net ir miestuose gyvenusius žmones, suvedant ir asmenines sąskaitas bei siekiant pasisavinti ištremtųjų turtą.

Kadangi nuo sąrašų patvirtinimo iki trėmimo pradžios tepraėjo kelios dienos, trėmimai pradėti vykdyti nesudarius formalių trėmimo bylų, kurios sudarytos vėliau. Mažaraščiai vietiniai sąrašų sudarytojai ir dažniausiai kitataučiai MGB pareigūnai bylų formintojai juose pridarydavo begales klaidų, iškraipydami pavardes, gimimo metus ir pan., bet tai netapdavo kelionės į Sibirą kliūtimi.

Lietuvos ypatingajame archyve saugoma nacių okupacijos metais dviejų salantiškių žydų Basios Abelmanaitės ir Rapolo Veržbolausko gyvybes nuo žūties išgelbėjusios Imbarės kaime prie Salantų gyvenusios Kasperaičių šeimos tremties byla liudija sovietinės okupacinės valdžios pareigūnų cinizmą ir savo šviesiausius žmones praradusios į kolūkius suvarytos įbaugintos Lietuvos provincijos žmonių moralinių vertybių praradimą.

Kokia slogi atmosfera tuo metu buvo Lietuvos kaime, parodo joje saugomas visuotinio „Imbarės“ kolūkio narių susirinkimo, įvykusio 1951 m. liepos 12 d., kuriame dalyvavo 75 proc. visų kolūkio narių, taip pat atvykę Salantų rajono vykdomojo ir komunistų partijos komitetų atstovai, protokolas.

Susirinkimo darbotvarkėje buvo du klausimai: 1) Lietuvos TSR kolūkiečių laiško draugui Stalinui apsvarstymas ir priėmimas; 2) organizaciniai ir ūkiniai kolūkio stiprinimo klausimai.

Laiškas drg. Stalinui buvo greitai apsvarstytas ir be didesnių diskusijų vienbalsiai priimtas, kai 2-asis darbotvarkės klausimas sulaukė daugiau diskusijų

Iš protokolo: „Įžanginį žodį šiuo klausimu tarė kolūkio valdybos pirmininkas drg. Antanas Galdikas, kuris pažymėjo netvarką kolūkyje, kaip antai: kolūkio narių važinėjimą į turgų, nesavalaikį atėjimą į darbą ir bendrą drausmės kolūkyje nebuvimą. Pranešėjas pažymėjo, kad ypatingai šiems visiems trūkumams pašalinti trukdo buožinis elementas, kuris yra šiame kolūkyje ir pasiūlė šį elementą galų gale likviduoti. O jis drg. Kasperaitis Pranas, šiuo metu pakliuvęs į kolūkio narius, net į revizijos komisiją, nieko gero, išskyrus kenkimą, šiam kolūkiui nėra padaręs. Visoks šio elemento, t. y. šio asmens kenkimas pasižymėjo tuo, kad savo reikmėms naudoja 3 ha kolūkio žemės.

 

Pranas Kasperaitis Sibire 1951–1952 m. Nuotr. iš jo tremties bylos

Skaityti plačiau
Mingailė Jurkutė. Kaip yra politizuojamas LGGRTC?

Mingailė Jurkutė. Kaip yra politizuojamas LGGRTC?

Mingailė Jurkutė, LGGRTC vyriausioji istorikė, LRT.lt 2021.02.04

„Nurodykite bent vieną atvejį, kai istorikams buvo liepta įvykdyti politinę užduotį, kaipgi konkrečiai vyksta politizacija?“ –  neprisistatęs žurnalistas mygė būtent šiuo („nors vieno pavyzdžio“) klausimu visus penkis iš Seimo ir LGGRTC mokslininkų susitikimo išėjusius asmenis, o prieš tai už uždarų durų būtent šiuo klausimu labiausiai domėjosi Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

Klausimas rimtas, todėl atsakysiu išsamiai.

Jei liepsite istorikui parašyti, kad Jonas Noreika buvo vyriausiasis Lietuvos partizanų vadas ar net ir visiškai menką, tačiau su istorine tiesa prasilenkiantį faktą, istorikas parodys jums špygą, o savo kolegoms pasakos, kokį juokingą šposą šiandien išgirdo. Kol demokratija pas mus veikia, tokių tiesmukų zadanijų nuleidimas istorikams yra neįmanomas.

Tačiau institucijoje, kuri turi šios srities tyrimų vardą Lietuvoje ir pasaulyje, lėtai, laipsniškai pakeiskite istorinio tyrimo struktūrą ir turėsite įstatymu įtvirtintą įrankį politiškai reikalingam ar net ir visiškai propagandiniam produktui gaminti, o visos pretenzijos bus kvalifikuojamos kaip istorikų tarpusavio ginčai. Nuo pat šios direkcijos atėjimo (ir dar prieš ją, kai Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijai vadovavo gerb. Arūnas Gumuliauskas) mes labai daug girdėjome apie „išorinių“ istorikų pavydą Centrui, konkurenciją su Centru, aroganciją ir priešišką nusiteikimą Centro mokslininkų atžvilgiu (matome ir dabar generalinio direktoriaus kaip jie drįsta! – „tai nėra etiška, mes nevertiname nei Istorijos instituto, nei Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto, nei kitų aukštųjų mokyklų mokslininkų darbų“). O kartu girdėdavom ir giedamą giesmę apie tai, kaip bendradarbiausim su Institutu ir Universitetu, bet, mano žiniomis, į jokius rimtus ir konkrečius veiksmus šios deklaracijos neišsivystė. Kaip ir jokios kitos gausios deklaracijos.

Skaityti plačiau
Tradicinės žydų šventės, Nechama Lifšicaitė ir edukacijos mokiniams

Tradicinės žydų šventės, Nechama Lifšicaitė ir edukacijos mokiniams

 

Kūrybinės dirbtuvės tolerancijos tema


Vasario 3 d. trečiadienį, 16 val. kviečiame 7-9 kl. moksleivius dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, kurias įkvėpė Mirjam Pressler knyga „Natanas ir jo vaikai” („Magnificat leidiniai”).  Ar žinojote, kad būtent šios autorės knygos pagalba, vokiškai kalbančios šalys susipažino su Anos Frank dienoraščiu?

Nesuspėjusiems užsiregistruoti  į vasario 3 d. dirbtuves, informuojame, kad užsiėmimas su Audriumi Ūdra tolerancijos tema taip pat vyks vasario  17 d. trečiadienį, 16 val.

Kūrybinės dirbtuvės – nemokamos, tačiau reikalinga registracija el.paštu jurgita.jackeviciute@jmuseum.lt

Susipažinkime: žydų muzika


Kviečiame vasario 11 d. ketvirtadienį, 16 val. dalyvauti virtualiame renginyje-paskaitoje, skirtoje susipažinti su žydų tradicine ir naujųjų laikų muzika. Neretai žydų muziką siejame su klezmerių ansamblių nuotaikingumu, tačiau ar esate girdėję apie liturginės muzikos tradicijų puoselėtojus? Ką žinome apie litvakų muzikinį paveldą? Virtualiame renginyje žydų muziką pristatys muzikologas, muzikos pedagogas dr. Eirimas Velička.

Skaityti plačiau
Jascha Heifetzas – geriausiu visų laikų smuikininku tituluojamas litvakas, vasario 2d. 2021 minime jo 120 metines

Jascha Heifetzas – geriausiu visų laikų smuikininku tituluojamas litvakas, vasario 2d. 2021 minime jo 120 metines

LRT .lt

Pačioje 20 a. pradžioje, 1901 m., tuomet dar Carinės Rusijos pakraštyje, Vilniuje, gimė menininkas, vėliau užkariavęs visą muzikinį pasaulį – tai pasaulinio garso smuikininkas Jascha Heifetzas. Būtent čia, Vilniuje, jis sugrojo savo pirmąjį koncertą, būdamas vos penkerių.

J. Heifetzas  gyveno Vilniuje iki 1909 m. Nėra aišku, kuriame name gimė būsimasis smuikininkas. Po tam tikrų paieškų žymus dirigentas prof. Saulius Sondeckis priėjo išvadą, kad smuikininko vaikystės namas galėjo būti vadinamajame Tymo kvartale, Maironio g. 27. Profesoriaus dėka pavyko išsaugoti šį, planuotą nugriauti, pastatą, esantį netoli Barbakano. Tačiau vėliau rasti archyviniai dokumentai, kuriuos savo publikacijose cituoja Genrichas Agranovskis ir Irina Guzenberg, leidžia tvirtinti, kad 1903−1909 m. Heifecų šeima gyveno dabartinėje Maironio g. 19

Talentingojo smuikininko kelias vedė į Sankt Peterburgą, ir galiausiai – į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kur jis praleido bene visą likusį savo gyvenimą. Išgirdę tokį atlikėją, mes įsivaizduojame, kad jo atliekama muzika ir yra būtent tokia, kaip jis atlieka. Tačiau kompozitorius būtent tai ir sukūrė, ką šis atlikėjas griežia. Toks yra Heifetzas.

Po devyniolikmečio Heifetzo debiuto Londone, George`as Bernardas Shaw parašė jam legendiniu tapusį laišką, kuriame sakė: „jeigu išprovokuosi pavydų Dievą grodamas su tokiu antžmogišku tobulumu, mirsi jaunas. Nuoširdžiai patariu kasnakt, prieš einant miegoti, vietoj maldos, ką nors pagroti blogai. Joks mirtingasis negali groti taip nepriekaištingai“.

J. Heifetzas buvo dažnai vadinamas smuiko karaliumi arba 20 amžiaus Paganiniu. Pasižymėjęs išskirtiniu virtuoziškumu ir emocionalumu jis tapo atlikėjo idealu daugeliui pasaulio koncertų salių klausytojų. Pradėjęs savo gyvenimo kelią Vilniuje, šį miestą J. Heifetzas išgarsino visame pasaulyje ir tapo vienu ryškiausių Lietuvos sostinės ambasadorių.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė Jaschos Heifetzo, pasaulinio garso smuikininko, virtuozo  vardu pavadino savo namų didžiąją salę, kurioje jau daug metų vykdavo ir vyks renginiai.

Skaityti plačiau
Istorijos instituto ir trijų universitetų atstovai atsisako bendradarbiauti su LGGRTC

Istorijos instituto ir trijų universitetų atstovai atsisako bendradarbiauti su LGGRTC

lrytas.lt

Istorijos instituto vadovas ir trijų šalies universitetų atstovai tvirtina nebegalintys toliau bendradarbiauti su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (LGGRTC) dėl vadovybės vykdomos politikos. Pirmadienį su tokiu pareiškimu į Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen kreipėsi Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanė Loreta Skurvydaitė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas bei Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėjas Marius Sirutavičius.

Tuo metu Genocido centro generalinis direktorius Adas Jakubauskas teigia, kad dalis darbuotojų nepatenkinti pradėta vykdyti įstaigos pertvarka, ir jie kelia triukšmą bendruomenėje. Kaltina politizavimu „Esami duomenys leidžia teigti, kad 2020 metų vasarą pasikeitus centro generaliniam direktoriui jo veiklos kryptį pradėjo lemti ne atodaira į ekspertinę mokslininkų nuomonę, o politizuotas elementarius istorinių šaltinių kritikos reikalavimus ignoruojantis požiūris į jautrius, visuomenę skaldančius skaudžios praeities įvykius“, – teigia laiško Seimo vadovei autoriai. Anot istorikų, matomos pastangos varžyti LGGRTC dirbančių tyrėjų laisvę, pajungti jų tyrimus menkai pagrįstų idėjų sklaidai, o pačią instituciją paversti primityviai suprantamo informacinio karo citadele. Laiške tvirtinama, kad dėl to centrą palieka arba yra atleidžiami aukštos kvalifikacijos specialistai, „mažinamos šios institucijos galimybės kompetentingai atlikti jai patikėtas užduotis“.

Atsižvelgdami į tai, šį raštą pasirašantieji pareiškia, kad esamomis sąlygomis nemato galimybių ir toliau bendradarbiauti su LGGRTC ir atsiriboja nuo neprofesionalių jį reprezentuojančių asmenų pareiškimų“, – rašoma kreipimesi. Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėjas M. Sirutavičius pirmadienį BNS sakė šį kreipimąsi pasirašęs, reaguodamas į susiklosčiusią situaciją Genocido centre, nes pažįsta ten dirbančius specialistus ir girdi jų pasakojimus.

„Jie patiria tam tikrą spaudimą, tai nėra jokia paslaptis“, – teigė jis. Pasak M. Sirutavičiaus, apie bendradarbiavimo nutraukimą užsimenama, siekiant, kad situacija būtų sprendžiama. Mokslininkai ragina už Genocido centro priežiūrą atsakingas institucijas kuo skubiau imtis būtinų veiksmų, kurie atkurtų akademinės bendruomenės pasitikėjimą šia institucija.

Skaityti plačiau
Arkadijus Vinokuras. Mobingui ir komunistinei cenzūrai Genocido centre laikas pasakyti stop

Arkadijus Vinokuras. Mobingui ir komunistinei cenzūrai Genocido centre laikas pasakyti stop

Arkadijus Vinokuras, www.DELFI.lt

Šiomis dienomis Gyventojų genocido centrą drebinantys įvykiai yra logiškas jau kelis metus besitęsiančios ydingos politikos rezultatas. Tai yra kai atsakomybė už istorinių įvykių tyrimą ir vertinimą atiduodama į politiškai angažuotų profanų rankas.

Anot pagaliau pratrūkusių Genocido centro profesionalių istorikų, tada nutinka štai kas: „Ribos tarp profesionalaus ekspertinio darbo ir mėgėjiškų iniciatyvų išnyksta. Tiek istorinių tyrimų, tiek memorialinėje, dokumentų rengimo/sklaidos srityje rizikuoja virsti mokslo ir ekspertinės veiklos imitacija ir mokslinių tyrimų profanacija.“

Taigi, garbūs Genocido centro istorikai išplatintame pareiškime patvirtino tai, ką kartojau jau kelis metus: negali taip būti, kad valstybinei įstaigai, kuri privalo atlikti objektyvius, su mūsų valstybės istorija susijusius tyrimus, vadovautų ne profesionalūs istorikai, o radikalių politikų statytiniai. Negali pažymas teismams ir kitoms rimtoms institucijoms kurpti visokie apsišaukėliai istorikais – geologai, filologai ar mechanikai. Juo labiau: nesitardami su profesionaliais istorikais.

Tokios – nesąžiningos ir galimai nusikalstamos, veiklos (kai formuojama ne faktais, o politiškai motyvuotomis interpretacijomis grįsta istorija ar mitas) rezultatas – teisinę galią turinčios pažymos. Taip su naciais bendradarbiavęs, apie nacistinę Lietuvą svajojęs ir žydus lauk varęs K. Škirpa paskelbtas Lietuvos didvyriu.

Taip pat ir beveik tris metus aktyviai dalyvavęs Holokausto nusikaltimuose J. Noreika, kuris, maža to, dar pavirto „žydų gelbėtoju“. O tie žydai atseit „patys savo noru užsidarė getuose“. (Tai gal ir kiti lietuviai „patys savo noru panoro išvykti į Sibirą“?).

Kazys Škirpa

Argi ne liūdnai juokingas Genocido centro pasiteisinimas, kad „mūsų Holokaustas buvo kitoks, ir bendradarbiavimas su naciais taip pat kitoks nei kitur“? Dar vienas pavyzdys – J. Ambrazevičius-Brazaitis, kuris, girdi, buvo „JAV institucijų išteisintas ir reabilituotas“.

Skaityti plačiau
Kabalat Šabat su draugais per ZOOM platformą

Kabalat Šabat su draugais per ZOOM platformą

Pandemijos ir socialinio atstumo epochoje vaizdo ryšys vaidina didžiulį vaidmenį, kuris leidžia mums išlaikyti normalų gyvenimą ir nesijausti vienišiems. Praėjusį penktadienį Lietuvos žydų bendruomenės (litvakų) programos direktorės Žannos Skudovichene iniciatyva LŽB nariai buvo pakviesti kartu su istorijos žinovu Viljamu Žitkausku iš esmės švęsti Tu Bišvatą – Naujuosius medžių metus – ir pasiruošti iškilmingam Kabalat Šabat susitikimui.

Viljamo dėka sužinojome apie Tu Bišvat šventę, tradicijas ir istoriją, kodėl medžiai turi Naujuosius metus, kaip ši šventė švenčiama Izraelyje ir išeivijoje. Iš tikrųjų pajusti „Tu Bišvat“ aromatą ir skonį padėjo specialūs dovanų rinkiniai su šviežia ir kvapnia chala, džiovintais vaisiais, kurie yra tradiciniai šiai šventei ir vynuogių sultimis.

Virtualioje šventėje dalyvavo apie 20 šeimų! Kaip malonu vėl matyti draugus ir pažįstamus, didelius ir mažus, net kompiuterio ekrane! Ir labai ačiū visiems, organizavusiems šią šventę: jūsų dėka žiemos Šabo vakaras buvo džiaugsmingas, šviesus, šiltas ir skanus!

Holokaustą išgyvenusi kaunietė ryžosi pasidalinti prisiminimais: mama priėmė lemtingą sprendimą

Delfi. lt  Evelina Joteikaitė

Holokaustas  įvyko prieš 80 metų, tačiau ir šiandien pasigirsta raginimų nelikti abejingiems. „Tas pats gali atsitikti bet kokiai žmonių grupei, kuri tampa silpnesnė nei dominuojanti. Tylėti negalima – visom jėgom turim kovoti už žmogaus teises, prieš viešą antisemitizmą“, – yra sakiusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Frazė, kad „istorija linkusi kartotis“, šiurpuliu perbėga per Holokaustą išgyvenusiųjų sielą. Gyvi liudijimai, ne istorijos vadovėlis, – sakau įkalbinėdama Frumą Vitkinaitę-Kučinskienę papasakoti savo išgyvenimus.

„Jeigu tai gali būti reikšminga, turbūt turiu tai daryti, man 88-eri ant slenksčio“, – pasakojimą pradėjo F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Vidinis vaiko pasaulis persivertė

Aštuntieji gyvenimo metai kaunietei Frumai tapo lemtingais – kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, mergaitei tuo metu sukako aštuoneri. Ką reiškia karo metu būti vaiko kailyje – kaip matai pasaulį, koks jisai regisi tuo metu, kai persekioja tave ir tavo artimuosius, kokios mintys sukasi galvoje? F. Vitkinaitė-Kučinskienė sakė, kad su tragiškais įvykiais baigėsi ir jos vaikystė – nors iš išvaizdos atrodė kaip vaikas, tačiau vidinis pasaulis visiškai persivertė.

„Aštuonerių jau buvau baigusi lietuvių pradinės mokyklos pirmąją klasę, mokėjau daugiau kalbų – tai gelbėjo vėliau, kai slapsčiausi. Nuo 1941-ųjų liepos 15 d. iki rugpjūčio 15 d. reikėjo visiems persikelti į Vilijampolę už spygliuotos vielos – jau tada mano vaikystė ir pradėjo užsibaigti. Kai reikėjo eiti į getą, vaiko psichologija jau buvo visiškai pasikeitusi“, – pasinėrė į prisiminimus F. Vitkinaitė-Kučinskienė.

Skaityti plačiau
Izraelio ir Amerikos pilietinių veiksmų aljansas ICAN pradeda švietimo kampaniją visiems 535 JAV kongreso nariams. Kampanijos tema susijusi su  Lietuvoje vykusio Holokausto iškraipymu ir neigimu

Izraelio ir Amerikos pilietinių veiksmų aljansas ICAN pradeda švietimo kampaniją visiems 535 JAV kongreso nariams. Kampanijos tema susijusi su  Lietuvoje vykusio Holokausto iškraipymu ir neigimu

Po Tarptautinės Holokausto atminimo dienos Izraelio ir Amerikos pilietinių veiksmų tinklas (ICAN) pradėjo švietimo kampaniją, siekdamas užtikrinti, kad visi 535 Jungtinių Valstijų kongreso nariai sužinotų apie vykstantį Holokausto revizionizmą, kuris vyksta Lietuvoje.

„Lietuvos Respublika vykdo cinišką, nesąžiningą ir moraliai bankrutavusią kampaniją apie Holokaustą, jį paneigdama ir iškraipydama. Faktai, pagrįsti neginčijamais įrodymais, kurie atskleidė, kad lietuviai masiškai vykdė Holokausto nusikaltimus “, – rašo ICAN generalinis direktorius Dillonas Hosieris.

„Lietuvos vyriausybė ne tik slepia Holokausto vykdytojų nusikalstamą istoriją, bet ir įžeidžia, suteikdama aukščiausią nacionalinę pagarbą tiems, kurie buvo žydų žudikai“, – rašo Hosier. „Jei Lietuvos vyriausybė gali meluoti apie didžiausią istorijos nusikaltimą, tai kyla klausimas: apie ką jie nemeluos?“

Trys atskiros progos: 2018 m. vasario 26 d.  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) melagingai teigė, kad Jungtinių Valstijų kongresas ir Jungtinių Valstijų imigracijos ir naturalizacijos tarnyba (INS) „visiškai reabilitavo nuo baudžiamosios atsakomybės“ Juozą Ambrazeviëių-Brazaitį dėl žydų žudymo Lietuvoje. Atsakydama į vyresnių kongreso narių paklausimus ir prieštaravimus dėl šių melagingų teiginių, Lietuva atsakė, kad tie kongreso nariai buvo „tik politikai“ ir kad jų prieštaravimas neturi reikšmės.

ICAN iniciatyva šviesti kongresą apie Lietuvos įvykius, kuriuos siekiama paneigti ir iškraipyti tam tikrus faktus apie Holokaustą, kampanija bus pradėta kartu su Silvijos Foti parašytu pasakojimu. Jos leidinys „Nacių anūkė: kaip aš atradau savo senelį, kuris buvo karo nusikaltėlis“, bus pristatytas 2021 m. kovo 9 d.

Foti savo knygoje pasakoja istoriją, kaip ji sužinojo apie senelį, kurį Lietuvos vyriausybė gerbė kaip garsų karo didvyrį,- iš tikrųjų buvo nacių karo nusikaltėlis. ICAN planuoja išsiųsti kiekvienam Jungtinių Valstijų kongreso nariui šios knygos egzempliorių, kad būtų parodytas vienas  Lietuvos Holokausto iškraipymo kampanijos pavyzdys. ICAN taip pat skatins ir rems federalinius įstatymus, skirtus kovai su Lietuvos melu apie Holokaustą.

Skaityti plačiau
Valiušaitis traukiasi iš Genocido centro direktoriaus patarėjo pareigų

Valiušaitis traukiasi iš Genocido centro direktoriaus patarėjo pareigų

Pusšešto mėnesio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktoriaus patarėjo pareigas ėjęs Vidmantas Valiušaitis pranešė, kad traukiasi iš jų po dalies centro darbuotojų išplatinto laiško.

Naujienų portalas lrt.lt pranešė, kad praėjusią savaitę dalis Genocido centro mokslininkų kreipėsi į įstaigos generalinį direktorių Adą Jakubauską ir Seimo vadovus, sakydami, kad pasikeitus centro vadovybei tyrimai tampa ideologizuoti ir politizuoti.

Darbuotojai taip pat išreiškė susirūpinimą, kad centre vyrauja įtemptas emocinis klimatas, o dėl vadovybės spaudimo darbą palieka patyrę istorikai. Kreipimesi akcentuojama, kad susirūpinimą kelia V. Valiušaičio paskyrimas generalinio direktoriaus vyresniuoju patarėju sukuriant jam naują pareigybę ir parašant naujus, specialiai šiam asmeniui pritaikytus pareiginius nuostatus, įvedant kvalifikacinį reikalavimą, nesusijusį su centro vykdoma veikla.

Skaityti plačiau
Dėl komentaro apie Holokaustą Rakutis traukiasi iš Seimo komisijos pirmininko pareigų

Dėl komentaro apie Holokaustą Rakutis traukiasi iš Seimo komisijos pirmininko pareigų

Delfi.lt

Dėl komentaro apie Holokaustą Rakutis traukiasi iš Seimo komisijos pirmininko pareigų  (475) BNS 2021 m. sausio 29 d. 09:41 aA Dėl neigiamų vertinimų sulaukusio komentaro apie Holokaustą iš Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininko pareigų traukiasi istorikas konservatorius Valdas Rakutis.

„Prašomas TS-LKD partijos ir frakcijos vadovybės, prisiimdamas politinę atsakomybę, nenorėdamas, kad dėl šio mano pareiškimo būtų apsunkinta labai svarbi Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos veikla bei sekdamas vakarietiška politine tradicija, apsisprendžiau žengti garbingą žingsnį ir pasitraukti iš šios komisijos pirmininko pareigų“, – penktadienį išplatintame pranešime sako Seimo narys. „Tikiuosi, kad šis žingsnis padės nuimti nereikalingas įtampas tiek šalies viduje, tiek užsienyje su mums svarbiais strateginiais partneriais bei leis tolesnei diskusijai plėtotis konstruktyvesne linkme“, – teigė jis.

Skaityti plačiau