,,Šiaulių kraštas“ Loreta RIPSKYTĖ

Žagarės dvaro rūmuose Joniškio rajone paskaitą apie žydų bendruomenes Rytų Europoje ir iš Žagarės kilusią garsią Mandelštamų giminę skaitė Europos universiteto Sankt Peterburge (Rusija) Peterburgo judaistikos centro mokslinis darbuotojas Aleksandras Lvov. Kartu su juo lankėsi žydų jaunimo atstovai, dalyvaujantys stovykloje ir tyrinėjantys savo praeities pėdsakus.

Skiriančioji riba

Svečias iš Sankt Peterburgo pasakojo apie barmidstvą – iniciaciją į suaugusiųjų gyvenimą, vestuvių ir laidotuvių papročius, žydų berniukų ir mergaičių lavinimo skirtumus. Lvov aiškino, kad Vakarų ir Rytų Europos žydai brendo skirtingoje aplinkoje: vakarietiškoje dalyje gyvenę šios tautos švietėjai labiau atitolo nuo religijos, o rytiečių šviesiausi protai būtent buvo religinio luomo atstovai.Tarp abiejų bendruomenių, kurios simboliškai vadintos Ostjuden ir Westjuden, atsirado skirtis, tačiau pripažįstama, kad Rytų žydai geriau išmanė Torą ir Talmudą. Būtent riba tarp Vakarų ir Rytų Europos žydų ėjo per Žagarę.

Tokioje aplinkoje brendo garsios Mandelštamų giminės atstovas Leiba (Lev) Mandelštamas, kurio tėvas verslo reikalais dažnai lankydavosi Vokietijoje ir parveždavo idėjų, kaip mokslas gali sugyventi su religija. Kadangi rimtai besimokiusiam ir susirgusiam jaunuoliui gydytojai uždraudė kurį laiką studijuoti Talmudą, jis turėjo laiko pasidomėti kitomis knygomis, Spinozos, Euklido veikalais. L. Mandelštamas Žagarėje veikusioje biliardinėje klausydavosi ir mokėsi ten susirinkdavusių caro pareigūnų sklandžios rusų kalbos.

Įtakinga Mandelštamų giminė

Leiba Osipovičius Mandelštamas (1809 – 1889) buvo pirmasis žydas, studijavęs Maskvos universitete. Jis parengė judaizmo tekstų chrestomatiją rusų kalba, išvertė į rusų kalbą ir išleido hebrajišką Bibliją su Mozės Mendelsono komentarais. Pasak A. Lvov, Mandelštamai turėjo labai didelę įtaką Rusijos ir viso pasaulio žydų bendruomenei. L. Mandelštamo brolis Benjaminas Mandelštamas buvo rašytojas ir religinių reformų vadovas. Benjamino Mandelštamo anūkas, rašytojas ir pasaulinio garso poetas Osipas Mandelštamas kritikavo stalinizmą ir 1938 metais tapo jo auka Gulago lageryje.

Leonidas Mandelštamas tapo garsiu radiofiziku, optikos ir osciliacijos tyrinėtoju. Maksas Imanuelis Mandelštamas, dirbęs Berlyne akių gydytoju, išgarsėjo kaip puikus specialistas ir vėliau atidarė privačią akių gydymo kliniką Kijeve.

2015 metais pasirodė nauja prof. Marko Petuchausko knyga „Price  of Concord/Memoirs; Portraits of Artists; Interactions of Cultures“. Leidykla Versus aureus (www,versus.lt; info@versus.lt).

Spausdiname knygos ištraukas lietuvių ir anglų kalbomis, skirtas žymiems litvakams menininkams.

TRAGIŠKAS TALENTINGOS MOTERS LIKIMAS

Kai kalbame apie pagrindinius Geto teatro kūrėjus – rašytojus, dramaturgus, režisierius, savaime iškyla įžymios dainininkės Liubos Levickos pavardė. Be jos sunku įsivaizduoti tiek tarpukario meninį Vilnių, tiek ir geto laikotarpį.

Kai pradėjau rengti vakarą, skirtą dainininkei, kebliausia buvo išsiaiškinti jos repertuarą. Nelengvai sekėsi  atkurti anksti nutrūkusį kūrybos kelią. Kad galėčiau išsamiau papasakoti apie nuostabų koloratūrinį Vilniaus sopraną, pasinėriau į ilgas paieškas archyvuose, naršiau senosios spaudos puslapius, reklamas, skelbimus iš tarpukario laikraščių, Geto teatro afišas, rėmiausi jo dalyvių atsiminimais. Iš tų nuotrupų prieš akis pamažu iškilo įspūdingas kūrybinis dainininkės portretas. Pagaliau pavyko rasti ir nuostabaus balso savininkės nuotrauką.

2015 metais pasirodė nauja prof. Marko Petuchausko knyga „Price  of Concord/Memoirs; Portraits of Artists; Interactions of Cultures“. Leidykla Versus aureus (www,versus.lt; info@versus.lt).

Spausdiname knygos ištraukas lietuvių ir anglų kalbomis, skirtas žymiems litvakams menininkams.

Tarp kūjo ir pjautuvo

Šmerelis Kačerginskis – labai  savita Lietuvos Jeruzalės figūra.

Pirmojo pasaulinio karo metais visai mažas netekęs tėvų, Šmerelis augo prieglaudoje. Baigęs Vilniaus Talmud Tora mokyklą, skirtą našlaičiams, tęsė mokslus vakarinėje mokykloje. Pamėgęs spausdintą žodį, knygą, pasirinko spaustuvininko amatą, pradėjęs nuo litografo pameistrio.

Šiaulių kraštas 2015 m. rugsėjo 4 d.
Regina MUSNECKIENĖ

Tel Avive anglų kalbos mokytoja ir turizmo agente dirbanti Avišag Castel su savo vyru Ezra atvažiavo į Kelmę, kurioje iki 1929 metų gyveno jos seneliai Bliuma ir Elimelechas Udvinai. Močiutė, su kuria Avišag siejo labai artimas ryšys, vis minėdavo ir minėdavo Kelmę. Todėl anūkė visą gyvenimą puoselėjo svajonę po kojomis pajusti senelių žemę ir aplankyti Kelmėje palaidotos proprosenelės, savo tėvo senelės Moinos, kapą.

Šeimos istorija bus įamžinta knygoje

Avišag Castel su savo vyru Ezra, lydimi hebrajiškai kalbančio kauniečio gido Chaimo Bargmano, užsuko į redakciją. Savo gyvenimo penkiasdešimtmetį perkopusi moteris sklaidė pluoštą spausdintu tekstu išmargintų lapų ir krislas po krislo dėliojo savo šeimos istoriją.Tuos lapus prirašė jos mama Moina – medicinos mokslų daktarė, tyrinėjanti žmogaus smegenų veiklą, profesorė. Ji rašo knygą apie žydų gyvenimą Lietuvoje ir holokaustą. Lapai jos dukros Avišag rankose – tai knygos pirmoji dalis.

Litvakas Chaim Soutine

Pastaruoju metu pradėjome jautriau žvelgti į sudėtingos multikultūrinės ir polikonfesinės LDK istoriją. Imame suvokti, jog šioje didžiulėje šalyje, plytinčioje tarp Rytų ir Vakarų pasaulių, gyvavo ir savo kultūrines tradicijas puoselėjo ne tik lietuviai, bet ir litvakai, gudai, Lietuvos totoriai, karaimai, lenkai, rusai. Pajutome būtinumą suvokti šių tautų kultūrinį paveldą ir įtraukti jį į Lietuvos kultūros istoriją. Šiuo aspektu žvelgiant itin įdomi litvakų kultūros tapsmo ir sklaidos istorija.

Kryžiaus žygių laikais, sustiprėjus antisemitinėms represijoms krikščioniškojoje Vakarų Europoje, LDK valdovas Vytautas, suteikęs žydams privilegijas, kvietė juos palaikyti milžiniškos šalies prekybinius santykius. Nuo XIV a. LDK ekonominiame ir kultūriniame gyvenime ryškiai išaugo migravusių iš Vakarų dėl antisemitizmo recidyvų ir persekiojamų žydų gyventojų vaidmuo (iš Anglijos juos ištrėmė 1290, iš Prancūzijos – 1394, iš Ispanijos – 1492 metais). Suteikus privilegijas iš pradžių žydų įtaka daugiau buvo pastebima Brastoje ir Voluinės ekonominiuose centruose Vladimire ir Lucke. Jie veikė mokesčių, muitų rinkimo ir prekybos srityse. Pamažu susiklostė didžiulės jų bendruomenės Brastoje, kur XVI a. pabaigoje gyveno per 5000 žydų tautybės gyventojų. Vėliau gausios žydų bendruomenės pradėjo kurtis ir etninės Lietuvos miestuose bei miesteliuose, kuriuose jų dalis vis didėjo. Kaip tik LDK teritorija, kurioje žydų tautybės gyventojams buvo suteiktos nemažos privilegijos, tapo vienu pagrindinių kompaktiškai šios tautybės gyventojų apgyvendintu ruožu visame pasaulyje, kur šimtmečiais buvo saugojamos ir toliau puoselėjamos senos šios tautos kultūros tradicijos.

Lyginant su kitais Vakarų Europos kraštais, LDK multikultūrinėje erdvėje šimtmečiais viešpatavo daug tolerantiškesnė įvairių tautų ir religijų sugyvenimo atmosfera, kuri buvo įteisinta analogų Europoje neturinčių Lietuvos Statutų teisinėmis normomis ir įvairiomis valdovų privilegijomis. Lietuvoje gyvavusi tolerancija kitataučių tikybai buvo išskirtinė, – tokios nebuvo jokioje kitoje Europos valstybėje. Todėl žydai greit suleido šaknis LDK kultūrinėje erdvėje ir laikė Lietuvą savo antrąja tėvyne, kurioje galėjo šimtmečiais plėtoti savo kultūros ir religijos tradicijas. Pasitelkdami Analles mokyklos metodologines nuostatas galime pasakyti, kad LDK, pavienių jos miestų, pavyzdžiui, Vilniaus, Kauno, Trakų, Gardino, Vitebsko, Naugarduko, Nesvyžiaus ar kito svarbaus Lietuvos kultūros istorijos segmento, istorija susideda iš daugybės smulkesnių lokalinių istorijų. Akademinė lokalinių darinių analizė padeda geriau ir pilniau pažinti konkretų objektą ar reiškinį. Galime teigti, kad mus labiausiai dominanti litvakų kultūros tradicija yra ne tik didžiųjų žydų tautos kultūros tradicijų, bet ir lokalinės multikultūrinės ir polikonfesinės LDK kultūrinės erdvės kultūros tradicijų bei mentaliteto paveldėtoja. Pažymėtina, kad 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, LDK teritorijoje, padalintoje į 8 dabartinės Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos ir Ukrainos sritis, aprėpiančias Vilniaus, Kauno, Gardino, Kuršo, Minsko, Vitebsko, Mogiliovo ir Černigovo gubernijas, gyveno apie 2 milijonus žydų, laikiusių save atskira žydų etnokultūrine grupe – litvakais. Tai buvo bene sąmoningiausia ir labiausiai tautiškai angažuota Rytų ir Centrinės Europos žydų gyventojų dalis, kuri atkakliausiai laikėsi savo kultūros tradicijų ir religinių nuostatų. Čia ir slypi atsakymas, kodėl net trečiosios kartos žydų palikuonys savo kultūriniam identitetui apibrėžti pasitelkia sąvokas Lita, litvak, juive d’origin lituaniene. Tačiau ši tapatumo ir saviidentifikacijos problema XIX a. pabaigoje lietė ne tik daugelį už etninės Lietuvos ribų gyvenančių žydų, bet ir lietuviškas šaknis ar LDK piliečio savimonės pėdsakus turinčių daugybę lenkų, rusų, gudų, totorių, karaimų ir kitomis kalbomis kalbančių žmonių, kurie save pirmiausia siejo su LDK kultūros tradicija. Taigi litvakų kultūros, meno istorija, jos įnašas į lietuviškąją ir pasaulinę kultūrą yra viena istorija tarp daugybės kitų iš praeities gelmių iškylančių mūsų istorijos naratyvų. Pastaraisiais metais Lietuvoje pasirodo vis daugiau tyrinėjimų, kurių autoriai, atsisakydami romantinės istorijos vizijos, siekia plačiau, be etnocentrinių stereotipų, pažvelgti į Lietuvos kultūros istoriją, kurioje šalia etninių lietuvių dailės tradicijų gyvuoja ir kitų tautų kultūrinis įnašas. Pavėluotas šių problemų svarbos suvokimas itin nuostolingas mokslininkams, pasiryžusiems dirbti kultūros ir meno istorijos srityje. Didžioji dauguma žmonių, kurie galėjo suteikti reikšmingos informacijos, išėjo Anapilin, o didelė dalis vertingos archyvinės medžiagos dingo suiručių, karų, okupacijų, valstybinių sienų kaitos laikais.

Iš Anatano Andrijausko knygos „Litvakų dailė l’école de Paris aplinkoje“

Litvakas Arbit Blatas

Nuo XVIII a. Vilnius, kaip ir Varšuva bei vėliau iškilusi Odesa ir Niujorkas, buvo pripažintas ne tik litvakų, bet ir apskritai pasauliniu žydų kultūros, judaistinės religijos ir intelektualinių bei meninių ieškojimų centru. XIX–XX a. sandūroje Vilniuje, gavusiame Šiaurės Jeruzalės vardą, buvo per 100 sinagogų, 10 ješivų, t. y. aukštųjų žydų religinių mokyklų, rengusių aukštο lygio rabinus. Daugelio žydų akyse Vilnius buvo nekvestionuojama Rytų ir Centrinės Europos bei jidiš kalbos įtakos apibrėžta žydų politinė, kultūrinė ir religinė metropolija. 1791 m. sėslumo zonos teritorijoje gyveno apie 1,5, o prieš revoliuciją – apie 7 milijonus žydų, kurių apie 95–97 proc. kalbėjo jidiš kalba. Ši teritorija neretai yra vadinama Jidišlandu (Yiddishland). „Yra šalis, – rašė Gérardas Silvainas ir Henris Minczelesas, – kurios nesurasite jokiame pasaulio žemėlapyje, šalis nepripažinta ir keista, beribė ir beveik nereali su nuolatos besikeičiančiomis sienomis kertanti visus žemynus ir visas jūras – jidiš šalis. … Jidišlandas, yra jis ar ne, mitinė šalis. Žinoma, labai sunku pasakyti, kokia Jidišlando sostinė. Jis neturi nei vyriausybės, nei ministerijų, nei kanceliarijos, nei administracijos, nei biurokratijos. Jidišlandas yra kultūrinis konceptas, susiklostęs veikiant vienai žydų kalbai – jidiš“. Jidiš kalbos išplitimo erdvėje išsiskleidė savita žydų kultūra, kurios pagrindinis religinis, kultūrinis centras buvo Litos teritorija ir jos dvasinis branduolys – Vilnius. Jidišlando kultūros erdvėje gyvavo sparnuotas posakis – „Važiuok uždarbio į Lodzę, Varšuvą, Odesą, o išminties – į Vilnių“. Kalbant apie išskirtinį Vilniaus vaidmenį modernioje žydų kultūros istorijoje ir litvakų kultūros išplitimo arealą nederėtų pamiršti, kad po Chmelnickio sukilimą (1648–1654) lydėjusių pogromų daugelis Ukrainos teritorijoje funkcionavusių ješivų buvo sunaikintos, o išsilavinę rabinai išvaikyti arba išžudyti. Todėl dіdžioji dalis šių regionų žydų pasitraukė į vakarinę LDK teritorijos dalį. Vilnius, priglaudęs nuo pogromų nukentėjusius pabėgėlius, dar labiau sustiprino savo pozicijas Rytų ir Centrinės Europos rabinizmo ir žydų kultūros istorijoje. Tai ypač išryškėjo Vilniaus Gaono (1720–1797) iškilimo laikais. Senoji Lietuvos sostinė tuomet jau buvo vienas pagrindinių žydų ekonominių, kultūrinių ir meno centrų, kuriame, lyginant su kitais buvusiais Rytų ir Vidurio Europos centrais, vyko kur kas aktyvesnis intelektualinis ir kultūrinis gyvenimas. Jo energetika išliko ir po 1831 m. sukilimo, uždarius vieną pagrindinių Centrinėje ir Rytų Europoje – Vilniaus universitetą. Neatsitiktinai būtent iš senosios Lietuvos sostinės sklido daugybė įtakų dіdžiojoje žydų sėslumo zonoje.

XIX a. intensyvų demografinį sprogimą išgyvenantys etninės Lietuvos ir vakarinės Gudijos litvakai sparčios kapitalizmo plėtotės pietvakarinėje Rusijos imperijos dalyje sąlygomis, augant pramonės centrams ir uostams Ukrainos teritorijoje, gausiai migravo į naujus pietvakarinės Rusijos imperijos ekonominius centrus ir jau XIX a. pabaigoje sudarė nemažą jų gyventojų dalį. Kita vertus, daugelyje Ukrainos religinių organizacijų vyravo įvairių Vilniaus religinių mokyklų auklėtiniai ir elitinių rabiniškųjų šeimų palikuonys, kurie sparčiai plėtė savo ekonominę, kultūrinę, religinę įtaką visos Ukrainos teritorijoje. Jų įtaka stipri buvo ir Lenkijos pasienio Balstogės bei Lvovo teritorijose. Neatsitiktinai intelektualiai aktyviausią ir tautiškiausiai angažuotą Ukrainos teritorijos žydų gyventojų dalį neretai sudarė iš etninės Lietuvos arba vakarinės Baltarusijos kilę litvakų palikuonys. Dіdžiulėje multikultūrinėje ir polikonfesinėje LDK erdvėje žydai atkakliai siekė išsaugoti аmžiais puoselėtas judaizmo ir jau susiformavusias litvakų kultūros tradicijas. Vilniuje buvo sukaupti unikalūs žydų knyginės kultūros lobiai, manuskriptai hebrajų ir jidiš kalbomis. Mieste buvo turtingų žydų knygų rinkinių, privačių bibliotekų, tarp jų viena garsiausių žydų kultūros pasaulyje Mato Strašūnο (Mattityahu Strashun) biblioteka. Jau nuo XVIII a. pabaigos veikė leidyklos, iš kurių reikėtų išskirti 1799 m. įkurtą Barucho ben Juozapo Rommo leidyklą, kuri jidiš kalba leido viso pasaulio literatūros klasiką, o šios leidyklos išleisti vadovėliai buvo visų pasaulio jidiš mokyklų mokymosi pagrindas. Vilniuje taipogi garsėjo žydų literatūros Bero (Boriso) A. Kletzkino leidykla, kuri net Pirmojo pasaulinio karo metais išleido pirmą M. Chagallo iliustruotą I. L. Peretzo knygą „Magas“ (1917). Buvo leidžiama reikšmingų religinio, pasaulietinio ir mokomojo pobūdžio leidinių.

Literatūrinė jidiš kalba, kuria kalba ir kuria didelė dalis Vakarų Europos, JAV ir kitų šalių intelektualų žydų, susiformavo taip pat Lietuvos sostinės kultūrinės įtakos erdvėje. Neatsitiktinai būtent Vilniuje 1925 m. buvo įkurtas Žydų mokslo institutas (Das Jiddische Wissenschaftliche Institut), kuris buvo dіdžiausia ir svarbiausia pasaulyje žydų mokslo įstaiga. Vilniuje ir kitose Litos litvakų bendruomenėse gyvenantys žydų vaikai anksti pradėdavo studijuoti Torą, vėliau – Talmudą. Kartu buvo suteikiama žinių ne tik iš žydų tautos istorijos, bet ir civilizacijos istorijos apskritai. Studijose dėmesys buvo kreipiamas į etiką, bendravimo su žmonėmis ugdymą. Uždarose litvakų bendruomenėse skiepijama pagarba savo kultūros, religijos, meno tradicijoms ilgainiui tapo neatskiriama jų kultūrinio tapatumo dalimi. Švietimas, kultūra ir menas kaip tik buvo ta litvakų gyvenimo sritis, kurioje jie pasiekė ryškių laimėjimų.

XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos sostinėje, kur gyveno gana daug išsilavinusių įvairių idėjinių krypčių žydų, susiformavo du įtakingiausi Rytų ir Centrinėje Europoje žydų sąjūdžiai – sionizmas ir Bundas (Visuotinė Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga, įkurta Vilniuje 1897 m.). Vilniaus kultūriniame gyvenime žydai vaidino labai svarbų vaidmenį. 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, tarp Vilniaus miesto gyventojų žydai sudarė 38,8 proc. Po 1905 m. revoliucijos, silpnėjant carinių institucijų kontrolei, Vilniuje smarkiai pagyvėjo įvairių pasaulietinių žydų organizacijų gyvenimas, kūrėsi meno sąjūdžiai.

Netrukus prasidėjo žydų muziejaus kūrimo Vilniuje kampanija, kuri paskui savo įgaliojimus perdavė 1912 m. susikūrusiai „Vilniaus žydų senovės mylėtojų draugijai“. Vėliau čia įkurtas „Kultur-lygos“ draugijos filialas, įsisteigė Jung Vilne („Jaunasis Vilnius“) jaunųjų literatų ir dailininkų draugija, kurioje išsiskleidė jidiš literatūros klasikai Chaïmas Grade ir Abraomas Suckeveris. Vilnius taip pat buvo pagrindinis žymiausių pasaulio sinagogų kantorių rengimo centras, išugdęs tokias legendines asmenybes, kaip Geršonas Sirota ir broliai Kusevickiai. Būtent dėl šių priežаѕčių Vilnius, kaip visuotinai pripažintas Rytų ir Centrinės Europos bei Vakarinės Rusijos imperijos žydų kultūros centras, traukė daugybę žydų kilmės menininkų iš buvusių LDK teritorijų – Baltarusijos, Ukrainos ir kitų kraštų. Rusijos imperijoje antijudaizmui įgavus platų mastą ir stiprėjant represijoms į Vakarus iš Litos teritorijos plūstelėjo didelis srautas išsilavinusių ir paprastų žydų tautybės žmonių, kurie ieškojo demokratiškesnėse šalyse išsigelbėjimo nuo patiriamo teroro, diskriminacijos, palankesnės aplinkos savo kūrybai ir darbui. Šіѕ daug metų trukęs emigracijos procesas įgavo įvairias formas – nuo legalios laisvanoriškos iki prievartinės. Vieni sąmoningai vyko, nutraukdami ryšius su savo tėvyne visiems laikams, kiti ilgai blaškėsi tarp naujos ir senos tėvynės, dar kiti, kamuojami nostalgijos, vėliau grįždavo į tėvynę. Žydų padėtį Rusijos imperijoje vėliau dar labiau apsunkino ir žmonių likimus sulaužė Pirmasis pasaulinis karas, Rusijos spalio revoliucija, naujų valstybių ir sienų atsiradimas. Iš viso emigravo apie du milijonus žydų. Tai buvo neregėtο masto, tiesiog biblinis, apokaliptinis dіdžiulės žydų tautos dalies „išėjimas“ iš Rusijos imperijos „sėslumo zonos“ į Vakarus ir savo „šventąją žemę“. Didelę šio emigrantų srauto dalį sudarė labiausiai išsilavinę ir socialiai bei kultūriškai organizuoti litvakai, kurių ilgai užslėpta kūrybinė energija pirmiausia išsiskleidė vaizduojamosios dailės srityje. Žydų modernus menas negalėjo laisvai skleistis toje LDK erdvėje, kurioje buvo labai stipri ortodoksinių judaizmo tradicijų įtaka, todėl pagrindinis litvakų srautas plūstelėjo į liberaliausią kosmopolitinio meno centrą – Paryžių, kur jie suvaidino išskirtinės svarbos vaidmenį iškylant antrajai l’école de Paris bangai. Neatsitiktinai būtent iš šio regiono Vakaruose iškilo daugybė žymių žydų, kultūros ir meno atstovų, garsinusių savo tautos vardą visame pasaulyje. Kaip minėjome, daugelis elitinių litvakų ir rabinų giminių palikuonių buvo pasklidę sparčiai besiplėtojančiuose Ukrainos pramonės ir ekonomikos centruose. Tad žydų emigrantai iš šio regiono palaikė itin glaudžius ryšius su litvakais, jie šliejosi Paryžiuje prie akivaizdžiai dominavusio litvakų dailininkų sambūrio. Taigi represijų genami intelektualiai aktyvesnių ir meninių sugebėjimų turinčių litvakų keliai pasiekė ne tik Rusijos imperijos kultūros centrus Sankt Peterburgą, Maskvą, bet po 1905 m. revoliucijos dіdžiuliai jų srautai nusidriekė ir į pagrindinius Vakarų Europos kultūros centrus – Paryžių, Berlyną, Vieną, Miuncheną. Čia emigrantai aktyviai įsiliejo į naujus tο meto kultūros ir meno sąjūdžius. Pirmasis pasaulinis karas ir revoliucijos sukrėtimai paskatino litvakų menininkus užsienyje integruotis į tą aplinką, kurioje jie gyveno, stiprino jų socialinį angažuotumą, pilietines nuostatas, atvedusias juos į avangardinio meno pozicijas. Šіѕ procesas išryškėjo ir po Rusijos 1917 m. spalio revoliucijos, kurioje aktyviai dalyvavo žydų tautybės gyventojai. Jie užėmė vyraujančias pozicijas valstybės meno politikoje ir radikaliausiuose avangardinio meno sąjūdžiuose.

Iš Anatano Andrijausko knygos „Litvakų dailė l’école de Paris aplinkoje“

Vyriausias Lietuvos rabinas Chaim Buršteinas

Lietuvos ir Vilniaus vyriausiojo rabino Chaim Buršteino paskaitos apie judaizmo traciją.

Vilniaus ir Lietuvos rabine Chaime Buršteinai, norėčiau jūsų klausti – kas yra sionizmas? Man įdomi asmeninė jūsų nuomonė.

Sionizmas – ne religinis, o nacionalinis, ideologinis ir politinis judėjimas, kuris skelbė būtinybę žydų tautai grįžti į Izraelį ir ten, praėjus daugeliui amžių po jų išvarymo, atkurti žydų valstybę.

Aš, Lietuvos vyriausiasis rabinas, apie sionizmą neturiu aiškiai apibrėžtosos nuomonės.

Norėdami išsamiau studijuoti sionizmo tiesas apie tai galite perskaityti Ješua knygoje – 11 paskaitoje.

Gerbiamas rabine Chaime, kodėl Halacha pagrindiniame religiniame įstatyme (ne Toroje, kurioje skelbiami Dievo įsakymai), ir praėjus 2000 metų vaikas žydu pripažįstamas tik tada, jei jo motina yra žydų tautybės. Ar iš tikrųjų tokie dalykai vis dar svarbūs XXI amžiuje, išgyvenus Holokaustą?.. 

Atsakymas
Užduodami šį klausimą jūs padarėte net keletą loginių klaidų.
1. Motinos vaikui perduodama tautybė nurodyta Toroje. (Dvarim, 7:3-4)

ג) וְלֹא תִתְחַתֵּן בָּם בִּתְּךָ לֹא תִתֵּן לִבְנוֹ וּבִתּוֹ לֹא תִקַּח לִבְנֶךָ
ד) כִּי יָסִיר אֶת בִּנְךָ מֵאַחֲרַי וְעָבְדוּ אֱלֹהִים אֲחֵרִים וְחָרָה אַף יְדֹוָד בָּכֶם וְהִשְׁמִידְךָ מַהֵר

2. Išminčių pamokymai privalomi visiems žydams, nes Tora leido Izraelio išminčiams nustatyti draudimus  ir reikalavimus.
3. XXI amžius, neskaitant prarastų žmogaus dvasinių vertybių, nėra nieko išskirtinis ar ypatingas, kad galima būtų keisti Dievo įsakymus.
4. Holokaustas – siaubinga mūsų tautą užgriuvusi nelaimė ir gedulas, kuris turėtų tęstis visą laiką. Bet tai nesuteikia teisės žmogui keisti Dievo valią.
Todėl šis įstatymas liks nepakitęs.

Šalom, rabine Chaime, labai ačiū už Jūsų atsakymus! Neseniai internete pasirodė informacija, kad rasta Sandaros skrynia ir visos dvylika prarastų izraelitų genčių. Ar iš tiesų taip gali būti? 

Jokios informacijos apie rastą Sandaros skrynią neturiu ir labai abejoju jos patikimumu.
Visos dvylika izraelitų genčių gyvena tarp mūsų Izraelyje.
Kiekviena gentis turi savo tikslą ir misiją keisti pasaulį, laukiant pasaulio pabaigos ir Mošiacho atėjimo.
Iš tiesų Asirijos karalius Sinaheribas užkariavo Izraelio karalystės didžiąją šiaurinę dalį ir išvarė iš savo žemių izraelitus, kurie pasklido po visus Viduriniuosius Rytus taip plačiai, kad daugelis Izraelio pranašų abejojo, ar šie sugrįš pasirodžius Mašiochui.

Visgi tarp mūsų šiuo metu esama visų dvylikos genčių palikuonių, kurie paliko savo turtą ir neteisėtai kirto sieną siekdami patekti į Izraelį, į Jeruzalę ir Dievo šventyklą.
Apie tai pasakyta: „Ir jūs, kurie susijungėte su savo Dievu, gyvi visi šiandien.“

Rabinas Rami Shapiro yra amerikiečių poetas, eseistas, apdovanotas ne viena literatūrine premija. Yra parašęs nemažai poezijos, grožinės literatūros bei judaizmo liturgijos knygų. . Autorius aktyviai bendradarbiauja su vieno internetinio žurnalo skaitytojais, atsakinėdamas į jų klausimus religijos tema. „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome susipažinti su keletu jo pateikiamų atsakymų, tikėdamiesi, jog šis tekstas ne vieną paskatins susimąstyti: o ką jis atsakytų į panašų klausimą?

Ar turėčiau mokyti savo apreiškimo?

Į šiuos amžinus klausimus norėčiau pasiūlyti keletą atsakymų ne norėdamas užbaigti pokalbį, bet jį praplėsti. Netvirtinu žinąs ką nors, ko nežinotum, bet būsiu laimingas, jeigu padėsiu tau prisiminti tai, ką jau žinai.

Mes esame žydai, o mūsų dukra žaidžia katalikų finansuojamoje futbolo komandoje. Aš nesmagiai jaučiuosi dėl jos maldos į Jėzų prieš kiekvienas žaidynes ir treniruotes. Kartą jai pasakiau, vietoje Jesus sakyti cheeses. Ar aš teisingai pasielgiau?

Ne. Įsivaizduok katalikę mamą, mokančią savo dukrą kiekvieną kartą sakyti „a donut“ (angl. a donut – spurga), kai žydų finansuojama komanda savo maldose taria Adonai (Viešpats). Ar tai tavęs nežeistų? Jeigu tave kamuoja tai, jog dukra dalyvauja tose maldose, paprašyk, kad ją nuo jų atleistų. Vis dėlto aš esu už tai, kad ji maldas kalbėtų prideramai teisingai. Išmokimas melstis, kaip kiti meldžiasi, gali tik praturtinti religinį išprusimą ir galbūt taip pat pagilinti jos dvasingumą. Tai gali suteikti tiek tau, tiek ir tavo dukrai progą pasvarstyti, ką religija ir dvasingumas reiškia jums abiem.

Aš esu žydas, tačiau kartais man sunku tikėti, kad Dievui rūpi, ką mes valgome. Koks tavo požiūris į „košer“ principą?

Kai žydai sako, kad Dievui rūpi, ką mes valgome, tuo norima pasakyti, jog valgymas ir daiktų naudojimas apskritai yra moralinis dalykas. Kašrut – košer reiškia „tinkamas“, o laikytis košer principo – tai savo gyvenimą grįsti teisingumu, gailestingumu ir nuolankumu (Mich 6,8). Kai šį principą pritaikau savo maitinimuisi, valgau žemutinėje maisto grandyje, sumažinu gyvulių kančias, nes valgau vegetarišką maistą ir suteikiu daugiau galimybių kitiems, nes nešeriu brangių grūdų galvijams. Kai kašrut principą taikau kitiems pirkiniams – drabužiams, automobiliams, elektronikos prietaisams ir t. t., aš riboju savo vartojimą aukščiausiais etiniais ir aplinkosaugos standartais, kokiais tik galiu. Aš stengiuosi pirkti iš tų gamintojų, kurie gerbia tiek savo darbuotojus, tiek mūsų planetą. Taip pat siekiu riboti savo pirkinius, pasirinkdamas daiktus, kurie mažiau kenkia gamtai bei socialinei, politinei ir psichologinei aplinkai. Šiuose dalykuose neesu tobulas, bet savo pastangas padarau matomas. Košer principas – tai viena iš didžiausių judaizmo dovanų pasauliui. Aš linkiu, kad kuo daugiau žmonių į tai pažvelgtų rimtai.

Mano sūnus buvo pakrikštytas kaip krikščionis, tačiau jis atsivertė į induizmą. Kaip man išgelbėti jo sielą ir jį sugrąžinti prie Jėzaus?

Tavo rūpinimasis sūnumi kyla iš meilės, tačiau tavo troškimas jį „sugrąžinti atgal“ kyla iš baimės. Meilė yra atvira, imli ir svetingai priimanti. Meilė suranda erdvės kitiems, kaip tai aiškiai parodė Jėzus. O baimė yra varžanti, izoliuojanti ir atmetanti. Ji nepalieka erdvės kitam. Patrauk savo sūnų meile, suteik jam erdvės tokiam, koks jis yra. Galbūt jis „sugrįš“, galbūt ir ne, tačiau jei tu bet kuriuo atveju pasiliksi mylintis, tai suvoksi, kad sūnus iš tikrųjų niekada neišėjo.

Kodėl hinduistai garbina karves?

Jie jų negarbina. Jų pagarbą karvei laikyti karvės garbinimu yra tokia pat klaida, kaip klaidinga manyti, kad krikščionių pagarba kryžiui yra medžio garbinimas arba amerikiečių saliutavimas JAV vėliavai yra iškilmingas ištikimybės pasižadėjimas audeklui. Karvė, kaip ir kryžius ar JAV vėliava, yra simboliai, kurie išreiškia vertybes, esančias už jų. Indijoje karvė yra gyvenimo, maitinimo ir gausos simbolis. Ji gerbiama todėl, kad tos vertybės yra gerbiamos.

Aš jaučiu, jog Dievas mane kviečia mokyti apreiškimo, kurį jis man davė. Kaip man suburti pasekėjų?

Tiesiog gyvenk savo tiesa. Jei tavo pašaukimas yra tikras, jei jis buria žmones į imlias, atviras grupes, skatina pagarbą, užuojautą, teisingumą, laisvę ir taiką, tai žmonės tave suras. Jeigu tavo pagrindinis rūpestis yra suburti pasekėjų, tai aš abejoju, ar Dievas tave apskritai kviečia.

Pragaras man kelia siaubą nuo pat vaikystės. Aš myliu Jėzų kaip savo Viešpatį ir Išganytoją, tačiau negaliu atsikratyti sekinančios baimės pakliūti į pragarą. Ar galėtum man padėti?

Jei tu iš tikrųjų myli Jėzų, tai pragaras yra paprasčiausiai dar viena vieta, kur tarnautum tiems, kuriems jo reikia. Jėzus pasakė savo apaštalams: „Lankykite pražuvusias … avis“ (Mt 10,6), o kas gali būti labiau pražuvęs už tuos, esančius pragare? Kad ir kur Dievas tave pasiųstų, ten surastuosius apkabink su meile ir žinok, jog taip darydamas prapleti dangaus karalystę.

Aš meldžiuosi Dievui kiekvieną rytą, kad įvyktų jo valia; tačiau dažnai man nesiseka. Kodėl Dievas neišklauso mano maldos?

Galbūt Dievas nori, kad tu dabar būtum varganas. Pagalvok apie Jobą, kuris sako: „Nejau priimsime iš Dievo rankos, kas gera, ir nepriimsime, kas bloga?“ (Job 2,10). Pagalvok apie Jėzų Getsemanėje, kuris prašė Dievą, atitolinti jo laukiančią mirties taurę, vien tam, kad suvoktų, jog Dievo valia yra, kad jis mirtų ant kryžiaus (Mt 26,39). Yra puikybė galvoti, jog Dievo valia tau yra tik meilė ir prabanga. Dievo valia yra tai, kas įvyksta kaip tik dabar. Koheletas sako: „Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi“ (Koh 3,1). Tai gali būti tiesiog tavo nesėkmės laikas. Nemaištauk prieš tai, verčiau susidraugauk ir lauk, kol praeis. Viskas praeina.

Mano sužadėtinė yra katalikė ir nori, kad aš atsiversčiau į jos tikėjimą. Kartu su ja aš dalyvauju Mišiose, tačiau pati Eucharistijos idėja man yra atstumianti. Ar valgyti Jėzaus kūną ir kraują nėra panašu į kanibalizmą?

Kai tu buvai kūdikis ir pirmą kartą atradai savo žaislą, ką su juo darei? Tu dėjai jį į burną. Per burną mes pažįstame pasaulį intymiausiu būdu, o Kristaus kūno ir kraujo priėmimas yra pats intymiausias būdas pažinti Kristuje apsireiškusį Dievą. Pagalvok, kokį intymumą tu jauti bučiuodamas į lūpas savo sužadėtinę. O dabar padaugink tai tūkstanteriopai. Tu galbūt dar nesi pasirengęs tokiam dieviško intymumo lygmeniui, tačiau užuot baisėjęsis turėtumei to ilgėtis.

Mano sesuo meldžiasi į medinę Jėzaus ikoną. Ji sako, jog tai labai paguodžia, bet aš manau, kad tai yra stabmeldystė. Aš noriu tą ikoną pavogti ir sudaužyti, nes Dievas sako, jog mes turime sudaužyti kitų žmonių stabus. Ką patartum?

Visų pirma džiaukis, kad tavo sesuo surado priemonę paguodai. Antra, nevok ikonos, nesišaipyk iš jos ir neužsipulk sesers, kad ji taip meldžiasi. Ikonos nėra stabai, o ji nesimeldžia į ikoną. Tikriau sakant, ji naudoja ikoną kaip tarpdurį į Kristų. Turėdama matomą dėmesio centrą, ji pajėgia peržengti blaškančias mintis ir įsijausti į gydantį ir galintį keisti Kristaus artumą. Culen marek . Atsiverk naujai idėjai, o nesistenk užverti sesers minties.

Kelerius pastaruosius metus tobulinau save įvairiais būdais, tačiau dabar nesu arčiau tikslo negu tada, kai pradėjau. Kaip galiu pasiekti tobulumą?

Mane erzina pati tobulumo idėja. Mane taip pat baugina idėja, kai koks nors žmogus įsivaizduoja esąs tobulas. Aš labiausiai pasitikiu trapiais, netobulais žmonėmis. Užuojauta kyla ne iš tobulumo, o iš netobulumo; ne esant virš trūkumų, o mokantis juos tvarkyti su meile sau ir kitiems. Tik tada, kai matau, kad tiek tu, tiek aš, esame trapūs ir su trūkumais, tada man gali kilti užuojauta mums abiem.

Say “Cheese” Instead of Jesus? Should I Teach My Revelation?

Iš anglų kalbos vertė Vidmantas Šimkūnas SJ

www.bernardinai.lt