Rugsėjo 22 dieną, Panevėžio žydų bendruomenės patalpose vyko renginys-viktorina ,,Lietuvos žydų genocido dienai“ paminėti.
Renginyje dalyvavo 5 Panevėžio miesto gimnazijos ir mokyklos: Panevėžio 5 gimnazija su istorijos mokytoju Raimondu Daukša bei mokytoja Gitana Tidikyte, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija su mokytojomis Aukse Sereikiene ir Rita Stoniene, Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija su mokytoja Aušra Jankevičiene, Panevėžio ,,Saulėtekio‘‘ progimnazija su istorijos mokytoja Elvyra Rūgšteliene bei Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės technologinė mokykla su mokytoja Kristina Stukoniene.
Pagal viktorinos programą, pirmiausiai moksleiviai ir mokytojai žiūrėjo filmą, gautą iš Jad Vašemo apie Osvencimo koncentracijos stovyklą. Po to išsirinkome komisiją, kuri vertino moksleivių pasirodymus bei žinias pagal tam tikrus kriterijus. Komisiją sudarė moksleivius atlydėjusieji mokytojai, kurie turėjo rašyti balus už numatytas užduotis. Mokiniai pademonstravo savo komandų prisistatymus – improvizacijas, susijusias su Holokausto tema.
2016 m. rugsėjo 16 d. Kaune, A. Mapu g. 18, atidengta atminimo lenta (skulptorius Gediminas Pašvenskas) tarpukariu čia veikusiai Žydų karių, dalyvavusių kovose už Lietuvos nepriklausomybę, sąjungai. Saulėtą popietę į atidengimo ceremoniją susirinkusius miestelėnus pasveikino Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų orkestras, padėjęs sukurti pakilią, iškilmingą renginio nuotaiką. Ceremoniją papuošė Kauno generolo P. Plechavičiaus kadetų licėjaus auklėtinių rikiuotė. Pagerbti karių atminimo atvyko nemažas būrys miesto valdžios, politikos, visuomeninių organizacijų, bažnyčios, atstovų, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amir Maimon, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Ambasadorius savo kalboje pabrėžė žydų karių pilietiškumą, jų atsidavimą ir tarnystę Lietuvai, LŽB pirmininkė akcentavo tai, kad pagaliau susirinkome džiaugtis, o ne liūdėti ir verkti, prisiminti ne tragiškus praeities įvykius, o prasmingą pozityvią patirtį. Kauno m. mero pavaduotojas Vasilijus Popovas išreiškė dėkingumą žydams, Lietuvos patriotams, ir apgailestavo, kad toks svarbus jų atminimo ženklas atsirado tik dabar, o ne prieš 25 metus.
Nuotraukoje aktorė Ida Kaminska
Gyvybingas Kauno tarpukario kultūrinis gyvenimas buvo itin svarbus tolesnei valstybės kultūrinei raidai. Deja, jis dar iki galo neištyrinėtas ir neįvertintas. Šią spragą pildyti ėmėsi VDU Teatrologijos katedros docentė Ina Pukelytė, trejus metus studijavusi iki šiol menkai žinomą Kaune tarpukariu veikusį žydų teatrą – stiprią nacionalinio teatro varomąją jėgą.Teatrologė dalijasi įdomiais atradimais apie žydų teatro fenomeną, jo reikšmę ir to laiko intensyvų Kauno teatrinį gyvenimą.
lzinios.lt
Alytuje pradėta restauruoti šimtametė sinagoga. Pastate, kuris sovietmečiu buvo paverstas druskos sandėliu, įsikurs miesto bendruomenės namai ir žydų kultūros muziejus. Tokiems alytiškių sumanymams pritarė Kultūros paveldo departamentas (KPD), Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) ir Dzūkijos sostinėje apsilankęs Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas. Pažadėta parama ieškant finansavimo šaltinių, įrengiant žydų kultūrą atspindintį muziejų ir surandant jam reikalingus eksponatus.
Žydų kultūros dienos proga Kauno žydų bendruomenė, pakviesta Balbieriškio bendruomenės tolerancijos centro vadovo Rymanto Sidaravičiaus, lankėsi Balbieriškyje bei Prienuose. Apžiūrėjome Balbieriškio tolerancijos centro ekspoziciją apie miestelio žydų istoriją, atspindinčią dabartinius centro ryšius ir draugystę su žydais iš įvairių pasaulio šalių, važiavome miestelio gatvėmis, kuriose dar išlikę iki karo čia gyvenusių žydų namai, malda pagerbėme mirusiųjų atminimą senosiose Balbieriškio žydų kapinėse. Vėliau vykome į Prienus, pagerbėme Holokausto aukas ir dalyvavome Prienų krašto muziejaus renginyje, skirtame žydų kultūros dienai. Jo metu buvo jausmingai prisiminta Prienų žydų istorija, linksmi jų prieškario gyvenimo nutikimai, prasmingi jų darbai, geri kaimyniški santykiai su kitais miestelio gyventojais, tragiškas jų likimas, skambėjo hebrajų ir jidiš kalba. Viso vizito metu KŽB nariai jautė šeimininkų nepaprastą draugiškumą, šilumą, nuoširdumą, tarsi aplankę senus gerus bičiulius.
Nuotr. iš Ralfo SELINDŽERIO archyvo
Santaka.info(II) Tęsinys. Spausdinta Nr. 103
Atšiaurus klimatas ir jokių ligoninių
Vilkaviškyje, kuriame gyveno apie 8 tūkst. žmonių, nebuvo jokios ligoninės. Dirbo tik du daktarai ir viena akušerė. Vėliau, kai buvau jau paauglys, bendruomenėje apsistojo dantistas. Netikėtai, pavyzdžiui, apendicitu, sunkiai susirgę žmonės arba pasveikdavo patys, arba numirdavo, nes nebuvo jokių chirurgų. O ir apie švietimą sveikatos temomis nebuvo net kalbos. Kiekviename kieme žmonės turėdavo atvirus geriamojo vandens šulinius, kurie dažnai stovėdavo… tiesiog prie išvietės. Tad nenuostabu, kad vidurių šiltinė buvo ypač išplitusi. Ši liga nusinešė daug gyvybių.
Sekite Vilkaviškio krašto laikraštį “Santaka” ir galėsite skaityti tęsinį. http://www.santaka.info/
70 proc. Vilkaviškio gyventojų buvo žydai.Nuotr. iš Ralfo SELINDŽERIO archyvo
http://www.santaka.info/ Vilkaviškio krašto laikraštis.
Pirma pasakojimo dalis.
Rugsėjo 23-iąją Vilkaviškis taip pat minės Lietuvos žydų genocido dieną. Mūsų kraštą vėl aplankys žydų istorijos tyrinėtojas Ralfas Selindžeris, kuris padovanojo mūsų miestui ir rajonui ypač daug istorinės medžiagos apie kažkada čia gyvenusius žydus. Šis žmogus surinko, ką buvo galima, iš Izraelio muziejų ir leido naudotis savo sukaupta medžiaga ne tik mūsų krašto muziejui, bet ir mums.
Todėl su savo skaitytojais dabar mes galime pasidalyti įdomiomis istorijomis iš mūsų miesto praeities. Siūlome daugiau nei 100 metų senumo istoriją apie čia gyvenusius žydus ir, aišku, lietuvius.
Ši netrumpa istorija – tai iš anglų kalbos išversti prisiminimai, parašyti 1890 metais Vilkaviškyje gimusio ir čia gyvenusio žydo Haroldo Frydo. Prisiminimus išsaugojo ir jais pasidalijo jo anūkas Deividas Perlas. Nuotraukos prie straipsnių – jau iš vėlesnių laikų, nes tuo metu fotografija dar nebuvo labai išsivysčiusi ir populiari. R. Selindžerio atsiųstos nuotraukos iliustruoja 30–50 metų vėlesnį miesto gyvenimą, tačiau skaitant šią istoriją nesunku suprasti, jog per tą laiką miestas nedaug pasikeitė. Daugelis prisiminimų mums galbūt ir žinomi, bet kai kurie gali pasirodyti gana netikėti.
Vertėsi žemės ūkiu ir prekyba
Tuo metu mano mieste Vilkaviškyje gyveno apie 8 tūkst. žmonių, iš kurių 70 procentų buvo žydai. Likusieji – lietuviai, lenkai, rusai ir keli vokiečiai.
manoteises.lt “Atminimo akmenys”, skirti panevėžietėms, LŽTC archyvo nuotr.
Rugsėjo 13 d., Panevėžys prisijungia prie didžiausio Europos memorialo po atviru dangumi. J. Tilvyčio g. 1 atsiras keturi „Atminimo akmenys“ (vok. Stolpersteine), priminsiantys apie Antrojo pasaulinio karo metu persekiotus romus. Šios lentelės grindinyje – pirmasis monumentas Lietuvoje, įprasminantis romų bendruomenės tragediją.
Anot projektą inicijavusio Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės Birutės Sabatauskaitės, apie romus, nukentėjusius Holokausto metu Lietuvoje kalbama per mažai. „Pripažinti rasinį šios bendruomenės naikinimą tuo metu, kai masiškai buvo naikinami ir žydai, tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu mastu pradėta gan neseniai. Todėl pirmą kartą įamžinta romų kančia padeda įsisąmoninti, jog romai yra ir buvo mūsų visuomenės dalis. Jų istorija yra ir mūsų – visos Lietuvos – istorija“, – sako B. Sabatauskaitė.
Panevėžio miesto žydų bendruomenė kiekvienais metais rašo miesto ir rajono savivaldybių administracijoms apie žydų istorijos skaudžiausias vietas, kuriose reikalinga nuolatinė tvarka bei priežiūra, t.y. masinės žydų žudymo vietos Panevėžio apskrityje, mieste bei rajone. Taip pat ir kituose miestuose, t.y. Kupiškyje, Pasvalyje, Biržuose ir mažuose miesteliuose, tokiuose kaip Krekenava, Pumpėnai, Raguvoje, Obeliai, Ramygala, Vabalninkas ir kt.
Yra nemažai savivaldybių, kurios geranoriškai priima visus mūsų prašymus ir atkreipia dėmesį dėl tvarkos įvedimo šiose tragedijos vietose, tačiau, deja, yra ir tokių seniūnų, kurie randa įvairių priežasčių nevykdyti mūsų prašymų. Manome, kad reikalinga bendra valdžios nuomonė, kad kiekvienais metais, o ypač vasaros metu, būtų nušienautos ir sutvarkytos kapinės bei masinių žudymo vietos.Jeigu Kupiškio ir Rokiškio savivaldybių administracijos atkreipia dėmesį į šią problemą, tai Pasvalio administracijos reikia nuolat prašyti bei raginti, kad būtų prižiūrėta ir sutvarkyta masinių žudymo vieta Žadeikių miškas. Labai apleistos ir žydų kapinės Krekenavoje bei Raguvoje.
Ukmergės Dukstynos pagrindinės mokyklos Tolerancijos ugdymo centro (TUC) renginiai rugsėjo 23 d.
– Žvakučių uždegimas. Žuvusiųjų pagerbimas;
11.00 val. – Ukmergės senamiesčio architektūra: praeitis, dabartis, žmonių likimai (ekskursija po lankytinus objektus);
12.00 val. – Edukacinė pamoka kraštotyros muziejuje;
– Filmo ištraukos “The dark” peržiūra ir aptarimas;
– Susitikimas su Pasaulio teisuolių Kazimiero ir Marcijonos Ruzgių dukra Stase Staputiene.
Informaciją pateikė TUC kordinatorė Vida Pulkauninkienė
Sekmadienį Pivonijos šile tradiciškai paminėtas čia nužudytų ir palaidotų žydų atminimas. Į iškilmes susirinko Ukmergės žydų bendruomenės nariai bei jų tautiečiai iš Panevėžio, Vilniaus, Kauno, kitų miestų, atvyko rajono vadovai, Dukstynos pagrindinės mokyklos bendruomenės atstovai, būrelis ukmergiškių. Šiųmetinėse iškilmėse sulaukta ir ypač garbių svečių – pirmą kartą šioje Holokausto vietoje lankėsi Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Vilniuje laikinasis reikalų patikėtinis Howard T. Solomon ir žydų bendruomenės rabinas Shimson Daniel Izakson.
Kaip ir kasmet pirmą rugsėjo sekmadienį, 12 valandą, Pivonijos šilo tylą perskrodė čaižus automobilių signalų kauksmas. Tai truko tik minutę, tačiau susirinkusieji mintimis spėjo nusikelti į 1941-ųjų rudenį, kuomet šioje vietoje į paskubomis iškastą milžinišką duobę šimtais gulė vaikai ir moterys, vyrai ir seneliai. Dabar čia tyliai ošia ir žuvusiųjų ramybę saugo šimtametės pušys. Prieš 75 metus pušyno tylą draskė šūviai ir mirštančiųjų aimanos. Tragiškas likimas čia ištiko dvylika tūkstančių aukų. Pivonijos šile nekaltai žuvo beveik visa Ukmergės žydų bendruomenė.
Kauno žydų bendruomenė pagerbė Holokausto aukas Kėdainiuose. Kai kurie dabartiniai kauniečiai kasmet aplanko žydų žudynių vietą. Aleksandro Meškausko ir Israelio Kagano protėviai, jų artimieji užkasti šioje masinėje kapavietėje. 
KŽB nariai apžiūrėjo istorinį Kėdainių senamiestį, menantį iki karo gausią miesto žydų bendruomenę, susitiko su Kėdainių suagusiųjų ir jaunimo mokymo centro Tolerancijos centro atstove Giedre Kuroviene, kuriai padėkojo už istorinės atminties saugojimą, gražiai tvarkomą memorialo teritoriją.
Užsienio reikalų viceministras Mantvydas Bekešius rugpjūčio 29 dieną dalyvauja atminimo renginiuose Šiauliuose ir gyvųjų marše Molėtuose, skirtuose prisiminti Lietuvos žydų žudynes, prasidėjusias prieš 75-erius metus nacistinės Vokietijos kariuomenei įžengus į Lietuvą.
Viceministras Šiauliuose dalyvavo garsaus vokiečių menininko Gunterio Demnigo sukurtų „Atminimo akmenų“ atidengimo ceremonijoje. „Atminimo akmenys“ – nedidelės plytelės gatvės grindinyje, montuojamos šalia Holokausto aukų namų arba vietų, kuriose šie žmonės dirbo, mokėsi.
„Sovietinė santvarka dažnai nutylėjo istoriją, tačiau jau ketvirtį amžiaus gyvename nepriklausomoje Lietuvoje ir privalome žinoti apie savo praeitį. Svarbu nuolatos šviesti jaunimą, mokytis istorijos, priminti apie mūsų bendrapiliečių, žydų, žiaurų likimą. Linkiu, kad tokie „Atminimo akmenys“ atkeliautų ir į kitus miestus bei miestelius. Bendruomenės negali pamiršti šio nusikaltimo, kad jis ateityje niekada nepasikartotų“, – sakė M. Bekešius.
Plytelės Šiauliuose skiriamos buvusiam ilgamečiam Šiaulių viceburmistrui Samueliui Petuchauskui, nužudytam Paneriuose, ir gydytojui Urijui Rozovskiui, kuris Šiaulių gete, vykdant vaikų akciją, kartu su savo mažaisiais pacientais savanoriškai išvyko į Aušvicą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Šiaulių kraštas
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Rugpjūčio 29d. Šiauliuose vokiečių menininkas Gunteris Demningas sumontavo du „Atminimo akmenis“ (vok. Stolpersteine), skirtus Holokausto metu nužudytiems žydams: buvusiam Šiaulių viceburmistrui Samueliui Petuchauskui ir gydytojui Urijui Rozovskiui. Renginyje dalyvavo ir S. Petuchausko sūnus Markas Petuchauskas.
Grįžo atminimo lentelėse
Plyteles G. Demningas sumontavo ankstyvą pirmadienio rytą. Po renginio menininkas išskubėjo į Vilnių dėl kitų plytelių. Šiauliai – antrasis miestas Lietuvoje, kuriame atsirado atminimo lentelės: savaitgalį jos įmūrytos Kaune.
Plytelės montuojamos ten, kur įamžinti asmenys gyveno ar dirbo. Atminimo ženklas, skirtas viceburmistrui S. Petuchauskui, atsirado prie Šiaulių miesto savivaldybės. Čia ir vyko oficiali „Atminimo akmenų“ atidengimo ceremonija. Kita plytelė, skirta U. Rozovskiui, – prie Vilniaus gatvės 168 pastato.
Apie įamžintus asmenis „Šiaulių kraštas“ rašė šeštadienio laikraštyje (“Dingęs žydų pasaulis grįžta atminimo akmenimis“, 2016-08-27).
S. Petuchauskas, du dešimtmečius buvęs Šiaulių miesto burmistro pavaduotoju, 1941 metais sušaudytas Paneriuose. Gydytojas U. Rozovskis 1943 metais savo noru išvyko į koncentracijos stovyklą Aušvice, lydėdamas į mirtį 725 Šiaulių geto vaikus.
Smuiko melodiją išėjusiems ir negrįžusiems skyrė smuikininkė, karalienės Mortos premijos laureatė Gintė Grigaitytė. Šiaulių apskrities žydų bendrijos pirmininkas Josifas Buršteinas visos bendruomenės vardu idėjos iniciatoriams ir įgyvendintojams dėkojo už tai, kad primenamas dingęs žydų pasaulis.