„Makabi“ sporto draugijos nariai 1930 metais. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS ARCHYVO nuotr.
Panevėžį ir tarpukariu pelnytai buvo galima vadinti garsių sportininkų kalve. Miestas didžiavosi lengvosios atletikos karaliene, tituluojama lietuviškuoju Džesiu Ovensu, turėjo ir savo bokso legendą, tik Paryžiaus olimpiadoje nusileidusį aukso laimėtojui. Sporto aikštynuose virė futbolininkų, krepšininkų kovos, veikė daugybė sporto klubų ir draugijų, o viena jų, garsinusių Panevėžį šalyje ir už jos ribų, buvo įkurta vietos žydų.
Populiariausias – futbolas
Tarpukario sportininkai ir sporto entuziastai susidūrė su daugeliu iššūkių. Valstybė dar tik kūrėsi, visko trūko. Negana to, vyravo ir nuomonė, kad sunkiai dirbdami žmonės ir taip prisisportuoja, o pats sportas – per didelė prabanga karų nualintai šaliai. Ir vis dėlto, nepaisant tuomet gajų stereotipų, žmonės būrėsi sportui ir atstovavo Lietuvai net tarptautinėse varžybose.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Donato Pilkausko teigimu, net Lietuvos valdžios požiūris į sportą tarpukariu buvo gana prieštaringas. Dalies to meto politinių veikėjų įsitikinimu, Lietuva – žemės ūkio kraštas, o sunkus fizinis darbas atstoja sportą.
Tačiau būta ir kitokių nuomonių, ir jų šalininkai stengėsi plėtoti sportą visoje šalyje. Taip, dar tebevykstant nepriklausomybės kovoms, įkurta Lietuvos sporto sąjunga.
Po metų – 1920-aisiais – ją pakeitė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga. 1922 metų pavasarį įsteigta aukščiausia šalies sporto organizacija, koordinavusi visą Lietuvos sportinį gyvenimą: Lietuvos sporto lyga. Šioji pradėjo vystyti ir koordinuoti sportinę veiklą visoje šalyje. Panevėžyje sporto organizacijos pradėjo rastis apie 1920-uosius.
Tų metų birželį įkurta sporto sąjunga „Sveikata“ – jos būstinė buvo Respublikos gatvėje. Sąjunga skelbė propaguosianti įvairias sporto šakas: lengvąją atletiką, futbolą, krepšinį, vandens ir dviračių sportą, o žiemą – čiuožimą.
„Vis dėlto Lietuvoje iš pradžių populiariausia sporto šaka buvo futbolas“, – pasakoja D. Pilkauskas ir primena, jog pirmosios rungtynės vyko dar 1919 metais.
Panevėžio „Makabi“ sporto klubas 4-ajame dešimtmetyje garsėjo ne tik savo futbolininkų, bet ir tenisininkų pasiekimais. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS ARCHYVO nuotr.
/
Nuo karių iki skautų
Futbolas greitai populiarėjo ir Panevėžyje. Istorikų žiniomis, 1922-ųjų pavasarį mieste vyko nemažai rungtynių – pavyzdžiui, Panevėžio lenkų ir Panevėžio berniukų gimnazijų. Jos abi taip pat varžėsi su Panevėžyje dislokuotų karinių dalinių komandomis – tuo metu mieste įsikūrusiu 8 pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulku,
Pajuostyje nuo 1923 metų dislokuotu 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulku. Kariai žaidė ir tarpusavyje, rengdavo sporto dienas mieste. Jos virto tradicinėmis, o susirinkusieji rungdavosi ne tik futbolo, bet ir lengvosios atletikos, kitose varžybose.
Pasak D. Pilkausko, 1922 metais įkūrus Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją, netrukus vienas po kito ėmė steigtis ir jos skyriai. Jau kitų metų vasarį toks įkurtas Raguvoje, 1924-aisiais – Krekenavos mokykloje, Panevėžio mieste.
Naujieji skyriai ypač daug dėmesio skyrė kūno kultūros, lengvosios atletikos, žaidimų sporto šakų populiarinimui. Nuo 1924 metų veikė Panevėžio miesto katalikų kuopos sporto sekcija, propagavusi mankštą ir žaidimus. Prie šios sekcijos prisijungė ir skautai.
Sportuoti aktyvūs panevėžiečiai rinkdavosi Panevėžio mokytojų seminarijos sode. O 1924 metų liepą Šiauliuose vyko pirmoji Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos olimpiada, kurioje dalyvavo Panevėžio lengvaatletis šuolininkas į tolį M. Žukas ir tinklinio komanda.
Lietuviškasis Džesis Ovensas
Pasak D. Pilkausko, tarpukariu Lietuvoje vieni aktyviausių sportiniame gyvenime buvę šauliai. Jo manymu, Panevėžio šaulių sporto klubas miesto sporto istorijoje tuo laikotarpiu suvaidino turbūt svarbiausią vaidmenį. Juolab kad tikslas buvo propaguoti sportą ne tik tarp šaulių.
Istoriko teigimu, mažesniuose miesteliuose populiariausia sporto šaka buvo lengvoji atletika, nes jai nereikėjo nei didelių stadionų, nei specialaus inventoriaus. Bet šaulių klubas propagavo ir žiemos sporto šakas.
1928 metais Panevėžyje vyko pirmoji šaulių sporto šventė, vėliau tapusi tradicine. Svarbiausia šių švenčių rungtis,
D. Pilkausko pasakojimu, buvo keturkovė: 100 ir 500 metrų bėgimas, šuoliai į aukštį ir šuoliai į tolį. Rengta ir daugiau įvairių sporto dienų bei varžybų.
O 1934 metais Panevėžyje susidomėta mažai dar kam Lietuvoje žinomu fechtavimu. „Ypač Panevėžį išgarsino lengvaatletė Ona Šepaitienė, priklausiusi Panevėžio šaulių sporto klubui, – pasakoja D. Pilkauskas. – 1936 metais per lengvosios atletikos atidarymo varžybas ji pagerino Lietuvos rekordą, 400 metrų nubėgusi per 1 minutę 072 sekundės.“ „Rekordas buvo pasiektas ir estafetinio bėgimo 4×100 metrų rungtyje kartu su Lietuvos šaulių sporto sąjungos lengvaatletėmis“, – priduria istorikas.
Pasak jo, tai nebuvo paskutiniai šios panevėžietės sportininkės rekordai. Tais pačiais metais lengvaatletė pasiekė Lietuvos rekordą, į tolį nušokusi 4,85 metro, o kitąmet šalies rekordą gerino net tris kartus ir pirmąkart peržengė 5 metrų ribą, tautinėje olimpiadoje iškovojo penkis aukso medalius. „Ji buvo vadinama lietuviškuoju Džesiu Ovensu“, – pabrėžia D. Pilkauskas, primindamas legendinį juodaodį amerikiečių lengvaatletį, 1936-ųjų olimpinėse žaidynėse iškovojusį keturis aukso medalius.
„Oną Šepaitienę titulavo lengvosios atletikos karaliene – ji daugiausia pasiekė Lietuvos lengvosios atletikos rekordų“, – sako pašnekovas.
Fabriką garsino ne tik mėsa
1930 metais Panevėžyje pradėtas statyti bendrovės „Maistas“ fabrikas. Kitąmet jis jau veikė, o netrukus ši įmonė tapo ir viena sportinio judėjimo organizatorių Panevėžyje. „Maisto“ sporto klubas sutrumpintai vadintas „M.S.K.“
Jo užduotis buvo vienyti visus įmonės Panevėžio fabriko darbininkus ir tarnautojus, taip pat aplinkinių rajonų gyventojus ir plėsti sporto šakas. Čia kultivuota gimnastika, lengvoji atletika, futbolas, krepšinis, žiemos sporto šakos, įvairios žaidimų sporto šakos.
Pasak D. Pilkausko, 1933 metų gegužę įsteigta Panevėžio sporto apygarda, prie kurios prijungtos Biržų ir Rokiškio apskritys. „Maisto“ sporto klubo sportininkai buvo vieni aktyviausių Panevėžio apygardoje.
Fabriko teritorijoje netgi įrengtos lauko teniso aikštelės. Koks panevėžiečiams tapo svarbus sportas, rodo ir miesto stadiono tarp Agronomijos gatvės (dabartinė Marijonų gatvė) ir A. Jakšto prospekto statybos 1934-aisiais.
O „M.S.K.“ labiausiai išpopuliarino futbolas. 1936 metais klubas tapo Panevėžio apygardos futbolo varžybų nugalėtoju, o 1937-aisiais „Maisto“ komanda žaidė pirmas tarpvalstybines rungtynes su estais. Jos baigėsi lygiosiomis 2:2. 1939 metais „Maisto“ futbolo komanda varžėsi srities Lietuvos futbolo čempionato pirmenybėse Pietų zonoje. Vienintelė iš tuomečių Panevėžio futbolo komandų, dalyvavusi tokio lygio varžybose. „Maisto“ sporto klube antra labai populiari sporto šaka buvo lengvoji atletika.
Turėjo jis ir krepšinio komandą, propagavo stalo bei lauko tenisą. Netrūko klube ir šachmatų entuziastų. Jaunalietuvių Panevėžio rajono sporto klubo nariai žaidė ne tik futbolą, bet ir domėjosi keliavimu, vandens sportu, sklandymu.
Gana daug entuziastų pritraukdavo ir tenisas, žirgų sportas. Pastarasis buvo itin populiarus Paliūniškio, Įstricos, Piniavos, Krekenavos, Naujamiesčio ir Svainikų skyriuose. Laikui bėgant, mėgstamiausia jaunalietuvių sporto šaka tapo krepšinis: susikūrė dešimt vyrų ir dvi merginų komandos.
Iš Panevėžio kilusi Lietuvos bokso žvaigždė Jakobas Levinas, kiek žinoma, pralaimėjo tik vieną kovą – 1924-ųjų Paryžiaus olimpiados aukso medalininkui. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS ARCHYVO nuotr.
Neįveikiamasis iš Panevėžio
Tarpukariu Panevėžio sportininkai buvo išties labai aktyvūs, patvirtina D. Pilkauskas. Kone visų mieste gyvenusių tautų atstovai turėjo savo sporto klubus – lietuviai, lenkai, žydai. Pastarieji buvo tarp pirmaujančiųjų plėtojant sportą Lietuvoje.
1920 metais Kaune įkurta žydų sporto sąjunga „Makabi“ pradėjo vystyti bei koordinuoti sportinę veiklą visoje Lietuvoje. Tad netrukus, pasakoja D. Pilkauskas, sąjungos skyrius susikūrė ir Panevėžyje.
Dažnai vadinto tiesiog „Makabi“ sporto draugija, skyriaus įstatai atspindėjo organizacijos misiją rūpintis žydų tautiniu, dvasiniu ir fiziniu auklėjimu, sporto ir gimnastikos mokytojų rengimu, sporto švenčių organizavimu, pasaulinės „Makabi“ sąjungos palaikymu.
Neilgai trukus „Makabi“ tapo viena garsiausių sporto draugijų Panevėžyje. „Kartu su miesto šaulių ir jaunalietuvių sporto klubais ji labiausiai garsino Panevėžį visoje Lietuvoje“, – žydų sportininkų nuopelnus pabrėžia istorikas.
Draugija išsiskyrė savo futbolo komandos, stalo tenisininkų pasiekimais. Tarp žydų jaunimo buvo populiari ir gimnastika. Panevėžio žydų futbolo komanda „Makabi“ turėjo aikštę Staniūnų gatvėje ir netgi profesionalų trenerį iš Kauno.
Be to, 1921 metais antrasis metinis visos Lietuvos „Makabi“ sąjungos suvažiavimas vyko būtent Panevėžy. „Tai rodė, kad Panevėžio „Makabi“ sporto draugija kartu su Kauno buvo vienos aktyviausių“, – neabejoja D. Pilkauskas.
1926 metais „Makabi“ sąjungos metiniame suvažiavime į Centro komitetą pateko ir du Panevėžio atstovai. Pasak D. Pilkausko, Panevėžio žydų jaunimas mėgo ir boksą. Dar 1927 metais spauda gyrė kylančią naują Lietuvos bokso žvaigždę – Panevėžio „Makabi“ boksininką Jakobą Leviną. Kiek žinoma, iš 20 kovų jis pralaimėjo tik vieną – 1924-ųjų Paryžiaus olimpiados aukso medalininkui belgui Žanui Diularžui.
J. Levinas garsėjo ir kaip geras irkluotojas. O 1932 metais įvyko pirmos miesto stalo teniso pirmenybės. Jose antrą vietą užėmė Panevėžio „Makabi“ atstovas Goldbergas, trečiąją – Zilbermanas. Pastarasis kartu su broliu laimėjo ir pirmą vietą vyrų dvejetų varžybose. Po trejų metų stalo teniso turnyre Panevėžyje šio miesto „Makabi“ atstovavo daugiausia sportininkų – net dvylika.
Gausios makabiados
Lietuvos sporto draugija „Makabi“ aktyviai veikė ne tik Lietuvoje. Kaip pasakoja D. Pilkauskas, nors stambiausias sporto renginys pasaulyje buvo olimpiada, dalyvių gausa jai nedaug nusileisdavo ir žydų sporto žaidynės – makabiados.
1932 metais į Palestiną dalyvauti pirmojoje makabiadoje vyko 80 Lietuvos žydų. 1935-aisiais balandžio 2–7 dienomis surengtoje antrojoje pasaulio sporto makabiadoje Lietuvos atstovai dalyvavo jau su daugiau nei tūkstančiu sportininkų iš 26 šalių.
Varžėsi „Makabi“ futbolo komanda, Libermanas dalyvavo 200 ir 400 metrų bėgimo rungtyse, O. Gurvičaitė-Šusterienė – stalo teniso, J. Jolkas – bokso. Visgi panevėžiečių atletų nebuvo. Pasak D. Pilkausko, „Makabi“ nebuvo vienintelė žydų sporto organizacija mieste.
Žinoma, kad 1927 metais susijungė dvi Panevėžio žydų sporto draugijos – „Makabi“ ir „Hakoach“. Pastaroji prieš tai veikė keletą metų. Vėlų 1923 metų rudenį įregistruoti Panevėžio žydų sporto ir gimnastikos sąjungos „Iso“ įstatai. Istorikas pasakoja, kad šios sąjungos sportininkai daugiausia buvo futbolininkai ir gimnastai, bet organizacija veikė neilgai.
„Ji nespėjo plačiau išvystyti savo veiklos. Tuo metu dar labai trūko ir sporto inventoriaus, ir sporto aikštynų. Sportine veikla faktiškai užsiėmė tik tikri entuziastai“, – pasakoja muziejininkas. Dar viena žydų organizacija „Vanderfeigel“ irgi veikė tik apie metus – propagavo sveiką gyvenimo būdą, keliones.
Viskas vardan sporto
1924 metais Paryžiaus olimpiadoje Lietuvai atstovavo Lietuvos futbolo komanda ir dviratininkai šiaulietis Isakas Anolikas bei Juozas Vilpišauskas. Šios varžybos buvo sudėtingos visiems Lietuvos atstovams. Dviratininkų transporto priemonių būklė buvo prasta, juos teko remontuoti.
Kiek žinoma, dviračių sporto pirmeiviui I. Anolikui galiausiai už paskutinius pinigus teko įsigyti naują dviratį, nes nebuvo senajam suremontuoti reikiamų detalių. Abu sportininkai 188 km trasos nebaigė. J. Vilpišauskas griuvo, o I. Anoliko dviračio padangos prakiuro ir nebuvo kuo jų pakeisti.
Pritrūkta lėšų net kelionei namo. I. Anolikas atstovavo Lietuvai ir po ketverių metų vykusiose Amsterdamo vasaros olimpinėse žaidynėse. Jis buvo pirmasis Lietuvos sportininkas, dalyvavęs du kartus iš eilės olimpiadose. Jose taip pat nebaigė distancijos.
Vokiečiams okupavus Lietuvą, 1943-iaisiais dviratininkas, kuriam tada buvo 40 metų, sušaudytas Kauno IX forte. „Makabi“ sporto klubo atstovas Tadas Tarchumas Murnikas taip pat buvo Lietuvos dviratininkas, 1928 metų olimpietis. Individualioje plento rungtyje sportininkas nuo nugalėtojo atsiliko kiek mažiau nei valanda ir galutinėje įskaitoje užėmė 50-ą vietą iš 63. Tai – geriausias Lietuvos tarpukario dviratininkų rezultatas olimpinėse žaidynėse.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė kartu su Romų visuomeniniu centru bei Lietuvos žmogaus teisių centru įgyvendina projektą Žmogaus teisių koalicijos stiprinimas Lietuvoje 2020
Šiuo projektu siekiama sustiprinti Žmogaus teisių koalicijos partnerių – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės, Romų visuomenės centro ir Žmogaus teisių centro matomumą ir dalyvavimą pilietinės visuomenės iniciatyvose šešiuose Lietuvos regioniniuose centruose, kuriuose veikia žydų bendruomenės.
Ši koalicija atstovaus etnines mažumas Lietuvoje ir skatins netoleruoti neapykantos, romafobijos ir antisemitinių apraiškų viešojoje erdvėje.
Projekto veiklose kviečiami dalyvauti 6 LŽB regioninių centrų atstovai ir 4 Romų bendruomenės centrų atstovai.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės nariai – Vilniaus ir regioninės bendruomenės Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, Švenčionyse ir Šiauliuose. Romų bendruomenės centro partneriai regionuose – Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir Šalčininkuose.
Koalicija – [<lot. coalitus “sisivienijęs, jungtinis”]
- susivienijimas, sąjunga savanoriškais pagrindais bendriems tikslams pasiekti;
- politinių partijų sąjunga, susitarimas, bendradarbiavimas bendrai vyriausybei sudaryti ir joje dalyvauti (žr. koalicinė vyriausybė)
- politinė valstybių sąjunga bendriems veiksmams.
Koalicijų stiprinimo renginiuose dalyvauti kviečiami visi regionų atstovai kartu su vietos pilietinės visuomenės grupėmis, veikiančiomis žmogaus teisių ir tautinių mažumų teisių gynimo srityje.
Pagrindinis aktyvių piliečių įtraukimo į koaliciją tikslas yra suteikti žinių ir įgūdžių koordinuotiems prevencijos ir advokacijos veiksmams.
Kiekviena organizacija turės galimybę planuoti ir rengti vietos prevencines informacines kampanijas, derinti savo veiksmus su vietos bendruomenių aktyvistais.
Advokacija – tai aktyvių piliečių instrumentas atstovauti savo interesams ir daryti įtaką valstybinėms institucijoms bei sprendimų priėmimo procesui.
Advokacija – tai kalbėjimas kito asmens, vietos ar daikto vardu ar siekiant juos palaikyti.
Advokacija – tai procesas, palaikantis ir įgalinantis žmones siekiant pareikšti savo požiūrį ir susirūpinimą.
Bendruomenių nariai dalyvaus advokacijos seminare, gilins žinias kaip valdyti informacijos priemones, parengti komunikacijos priemonių planą bei mokysis bendrauti su žiniasklaida.
Antisemitizmo, romafobijos, ksenofobijos – neapykantos apraiškos mūsų visuomenėje nėra svetimos, todėl diskusijų ir atviro dialogo keliu bus ieškoma tinkamo atsako apie antisemitizmo ir romafobijos problemas, kurios vis dar nepaprastai svarbios šioms bendruomenėms.
Vienas pagrindinių projekto tikslų yra informuotumo didinimas tokiomis temomis kaip neapykantos kalbos, kurios skatina neapykantą ar prievartą ir yra nukreiptos į asmenį ar asmenų grupę diskriminuojamą etnine grupe, tautybe, kalba, religija.
Valstybei rengiant naują Nacionalinį nediskriminavimo planą 2020 – 2022 metams, labai svarbu įtraukti vietos romų ir žydų bendruomenių nuomones ir rūpesčius, užtikrinti valstybės paramą, dėmesį ir finansavimą kovojant su antisemitizmu ir romafobija.
Bus rengiami susitikimai su oficialiais ir neoficialiais vietos romų ir žydų bendruomenių lyderiais, o jų nuomonė ir rūpesčiai bus įtraukti į Nacionalinio nediskriminavimo plano rekomendacijas. Bendruomenių atstovai taip pat bus pakviesti į apskritojo stalo diskusijas su valstybinėmis institucijomis ir kitomis suinteresuotosiomis šalimis.
Siekiant paremti rekomendacijose išreikštą balsą ir požiūrį, bus parengta 5 internetinių transliacijų (Podkastų) ir 10 straipsnių serija. Romų ir žydų bendruomenių nariai bus pagrindiniai herojai, kurie pristatys savo, kaip ekspertų, antisemitizmo ir romafobijos balsus Lietuvoje.
Pagrindinės tikslinės grupės:
– pilietinės visuomenės grupės ir organizacijos, dirbančios ir (arba) besidominčios etninių mažumų problemomis, įgyjamos įgalinimo ir gynimo bei socialinių klubų renginių, tikslinės informavimo kampanijos, advokacijos susitikimų metu.
– žydų ir romų bendruomenių atstovai Lietuvos regionuose pasiekiami per įgalinimo ir gynimo bei socialinių klubų renginius, tikslinę informacinę kampaniją.
– politikai, institucijos, nuomonės formuotojai ir bendruomenės vadovai, užsiimantys etninių mažumų problemomis, pasiektomis tiksliniuose advokacijos susitikimuose ir informacinėse kampanijose.
– bendra visuomenės veikla, skirta jaunimui, pasiekiama per informacines kampanijas, socialinių klubų renginius ir bandomąją švietimo veiklą.
Žydų ir romų bendruomenės bendradarbiauja jau ne pirmus metus. Dar 2017-2018 m. kartu su žmogaus teisių ekspertais bendradarbiavo rengiant projektą „Rekomendacijos dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romafobija Lietuvoje“.
Projektą remia EVZ fondas, Vokietija. Iš dalies projektą remia „Geros valios fondas“, Lietuva.
Sekite naujienas socialiniuose tinkluose: #SkirtingiNeatskirti #CoalitionBuilding #MusuBendruomenes #AtmintisAtsakomybeAteitis
2020 m. KOVO 8 d. 14val.
Panevėžio miesto žydų bendruomenės patalpose pažymėsime Tarptautinę moters dieną ir švęsime Purimą .
Linksma pavasario ir karnavalo PURIMO šventė reiškia žydų išgelbėjimą nuo mirties.
Lauksime jūsų su gera nuotaika ir karnavaliniais kostiumais. Bus paruoštas vaišių stalas, moterys gaus gėlių, vaikai – dovanėlių.
Apie dalyvavimą prašome pranešti: 861120882 arba 869846653
Senąjį Panevėžio centrą žyminčioje Savanorių aikštėje nuo tarpukario virė gyvenimas: čia vyko turgūs, iš čia pradėjo važiuoti pirmieji tarpmiestiniai autobusai. Čia lig šiol tebėra miesto autobusų stotis. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Gana vėlai Panevėžyje atsiradusi Savanorių aikštė turi įdomią istoriją, kurioje ne vieną puslapį reikėtų skirti ir miesto žydams.
Pačiame Panevėžio centre esanti aikštė ne tik viena jauniausių, bet ir bene dažniausiai keitusių pavadinimą. Kažkada apie ją paprasčiausiai sakyta: „Slobodka“. Vėliau aikštė buvo gavusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vardą, o netrukus vėl pervadinta – į Savanorių aikštę. Bet kad ir kaip šią vietą vadino, ji visada buvo svarbi miestui bei glaudžiai susijusi su gausia jo žydų bendruomene.
Apėmusi gana didelę teritoriją aikštė metams bėgant ne kartą keitė veidą ir netrukus vėl laukia pokyčių.
Pėdsaką paliko ir gaisras, ir karas
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Savanorių aikštė mieste buvo suformuota viena paskutinių. Rajone, kurį žmonės iki tol vadino tiesiog „Slobodka“ – nuo žodžio „sloboda“, kuriuo XI–XV amžiaus feodalinėje Rusijoje vadinta gyvenvietė, miesto kvartalas arba priemiestis.
„Terminas išliko nuo tų laikų, kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje“, – aiškina D. Pilkauskas.
Šioje Panevėžio dalyje tarp Ukmergės ir Ramygalos gatvių buvo neturtingų žydų gyvenamas rajonas. Tuo metu jam priklausę sklypai kartu su gatvėmis apėmė apie 7 hektarus bene žemiausios vietovės mieste. Pačiame „Slobodkos“ viduryje plytėjo gilus namais užstatytas slėnis.
Istorikų skaičiavimais, čia tilpo 129 atskiri sklypai. Didžioji dauguma – 64 procentai – nedideli, iki 300 kvadratinių metrų. Stambiausius sklypus „Slobodkoje“ valdė turtingi žydai. Daugiausia žemės, pagal archyvuose išlikusius dokumentus, turėjo Ezrochas, Leizeris Beras Chazenas, Šulmanas, Kisinas, Pavilonis, Antanaitis, Garbas, Zelikmanas, Sabolis.
Kai 1915 metais Panevėžyje kilo didžiulis gaisras, „Slobodkoje“ sudegė apie 200 statinių. Kiek žinoma, namai stovėjo taip arti vienas kito, kad net pėsčiomis sunku buvo prasilenkti, tad liepsnos žaibiškai metėsi nuo vieno ant kito…
Dėl tos pačios priežasties šią miesto dalį buvo pamėgę ir nusikaltėliai, „Slobodkoje“ galėję lengvai pasislėpti.
Pirmojo pasaulinio karo metais ir per kelerius metus po jo ši vietovė tapo apleista: caro valdžia, nepasitikėdama žydais, juos tiesiog evakavo į Rusijos gilumą.
XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pergrindžiama Savanorių aikštė. PRIVAČIOS KOLEKCIJOS nuotr.
Ant nusavintos žemės
Aukšta žole ilgainiui apaugęs slėnis pavertė „Slobodką“ labai nepatraukliu Panevėžio rajonu. Kol miesto valdžia prisiruošė jį sutvarkyti.
D. Pilkausko pasakojimu, tuometis Lietuvos atstatymo komisariatas įpareigojo miesto valdybą „Slobodkoje“ įrengti aikštę turgavietei ir nutiesti keletą gatvių. Be to, iš Rusijos pradėję grįžti sklypų savininkai prašė leidimų statytis čia namus.
Istoriko duomenimis, jau 1920-ųjų vasarą Vidaus reikalų savivaldybių departamentas buvo išdavęs leidimus namams „Slobodkoje“ statyti, tačiau tik mūriniams. Kitais metais nemažai sklypų savininkų jau kreipėsi prašydami leisti statyti ir medinius namus.
Kiekvienam savininkui buvo skiriama tiek žemės, kiek turėjo prieš karą.
„Slobodkos“ atstatymo planas buvo patvirtintas 1923 metų birželio 21 dieną. O spalio 3-iąją miesto tarybos sprendimu naujai projektuojama aikštė pavadinta Gedimino vardu.
Įdomu tai, jog prieš formuojant aikštę Panevėžyje domėtasi Vokietijos patirtimi. Planą paruošė inžinierius Stasys Renigeris. Kadangi aikštei buvo parinkta žemiausia „Slobodkos“ dalis, ją imtasi lyginti vežant žemes. Vėliau ši miesto dalis išgrįsta.
D. Pilkausko teigimu, visiems šiems planams įgyvendinti reikėjo daugiau nei trečdalio savininkų sklypų ploto. O žemė rajono atstatymui buvo paimama iš visų savininkų pagal sklypų dydį už nusavinamą pažadėjus sumokėti 180 tūkst. litų.
Daugiau nei trys dešimtys savininkų sutiko su valdybos sprendimais, tačiau dalis stambesnių savininkų priešinosi.
Žinoma, kad daugiausia buvo paimta iš turtingiausio miesto žydo verslininko Leizerio Bero Chazeno, turėjusio žemių pačiame „Slobodkos“ slėnyje. Istoriko duomenimis, verslininkas neteko 50 procentų jų, tačiau mainais gavo kitą gerą sklypą.
Tuo metu iš dalies savininkų – Šmito, Rabinovičiaus, Rikleso, Boroko – sklypus buvo sudėtinga paimti, nes Ramygalos ir Ukmergės gatvėse jau stūksojo mūriniai pastatai. Tuomet nuspręsta trūkstamą žemę paimti iš miesto nuosavybės.
Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ siūlytas mūrinės sinagogos projektas. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Iš Laisvės aikštės „nukonkuravo“ turgų
Būsimą Savanorių, o tuomet dar Gedimino aikštę kirto rašytojo, dramaturgijos lietuvių kalba pradininko Aleksandro Fromo-Gužučio vardu pavadinta gatvė. Ji, D. Pilkausko pasakojimu, buvo apstatyta kelių žingsnių dydžio būdelėmis, ant dažnos puikavosi užrašas „Arbatinė“ arba „Valgykla“. Tokias vietas pavalgyti, pasak istoriko, turgaus dienomis buvo pamėgę ūkininkai.
Be šios, tais metais Panevėžyje atsirado ir daugiau naujų gatvių: Lauko, V. Kudirkos, Raguvos, S. Daukanto, kitos.
O 1934 metais Panevėžyje ruošiantis minėti 15-asias miesto išvadavimo iš bolševikų metines, iškilmingos sukakties išvakarėse tarybos sprendimu nuspręsta ta proga atnaujinti ir Gedimino aikštę.
Ne tik tvarkė ir gražino, bet ir pervadino nepriklausomybės kovose kritusių savanorių atminimui. Tais pačiais 1934-aisiais į akmenimis grįstą Savanorių aikštę buvo atkelta dalis miesto turgaus, o 1935 metais akmenimis pergrįsta ir A. Fromo-Gužučio gatvė.
„Savanorių aikštės populiarumas ypač išaugdavo, kai iš Laisvės aikštės buvo bandoma visai iškelti turgų, – pasakoja D. Pilkauskas. – Visgi turgus dažnokai vėl grįždavo į Laisvės aikštę, kol 1939 metais jo šioje vietoje nebeliko. Tuomet pagrindinis miesto turgus buvo Savanorių aikštėje.“ Po Antrojo pasaulinio karo – 1948 metais – Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimu Savanorių aikštė buvo pavadinta Keturių komunarų aikšte. Senąjį – Savanorių aikštės – pavadinimą ji vėl atgavo tik 1990-aisiais.
Buvusios „Slobodkos“ rajonas visada sietas su čia gyvenusiais žydais. 1929-aisiais Panevėžio miesto valdybai davus leidimą, čia netrukus iškilo ir Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ iniciatyva pastatyta mūrinė sinagoga – ne visai tokia, kokia iš pradžių planuota, tačiau itin svarbi bendruomenei. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Sinagoga buvusiam žydų kvartalui
Gyvenimas Savanorių aikštėje virte virė: gyveno miestiečiai, veikė įvairios įmonės, maldos namai. Pasak D. Pilkausko, Panevėžio miesto valdyboje 1929 metais svarstytas ir Panevėžio žydų draugijos „Tehilim“ prašymas čia statyti sinagogą.
Jis buvo patenkintas: buvusioje „Slobodkoje“ leista pagal nustatytą planą pastatyti mūrinę sinagogą. Archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad planą reikėjo siųsti tuometei Statybų inspekcijai patvirtinti. Bei įspėjama, jog leidimas nebus išduodamas, kol nebus pristatyti žemės sklypo nuosavybės dokumentai. O nuo mokesčio už leidimą nuspręsta atleisti.
Dabar lyginant statybų planus ir to meto fotografijas, matyti, jog galiausiai Savanorių aikštėje iškilusi naujoji sinagoga skyrėsi nuo pradinio projekto. Bet dar didesnės transformacijos jos laukė ateityje.
Pasak D. Pilkausko, dabartinės autobusų stoties vietoje iškilusių žydų maldos pastatas 1956 metais kardinaliai pertvarkytas ir iš esmės nebeprimena buvusio tarpukariu. Juo labiau kad 1980-aisiais dar vyko stoties išplėtimo darbai.
Progreso vieta
Vienas įdomesnių Savanorių aikštės istorijos faktų – kad prieškariu ten veikė Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės, kitaip „Amlito“ skyrius.
D. Pilkausko teigimu, ši įmonė veiklą mūsų šalyje pradėjo 1921 metais, turėdama tikslą padėti atkurti ir modernizuoti Lietuvą.
Skyrius ir dideles manufaktūros parduotuves atidaręs ir kituose miestuose, „Amlitas“ pradėjo reguliarų susisiekimą autobusais su Alytumi, Marijampole, Ukmerge. O dar, pasak istoriko, Lietuvoje įsteigė didelę „Fordsono“ traktorių, „Ford“ ir kitų automobilių atstovybę. Vėliau prisidėjo ir motociklai „Clewlend“, įvairios žemės ūkio mašinos.
Istoriko teigimu, trečio dešimtmečio pabaigoje iš šios įmonės 20 autobusų nusipirko Kaunas.
Nuo 1929 metų bendrovė ėmė pardavinėti ir radijo aparatus „Telefunken“. Be to, bendrovės dirbtuvėse buvo surenkami Lietuvos keliams pritaikyti dviračiai „Amlit“ – sudėtinės dalys jiems siųstos net iš Vokietijos ir Anglijos.
„Panevėžyje „Amlit“ dviračiai buvo plačiai reklamuojami ir parduodami. Jie tapo labai populiarūs tarp panevėžiečių“, – pabrėžia D. Pilkauskas.
Vežikai pasiekė savo
Kaip pasakoja D. Pilkauskas, Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės Panevėžio skyrius iškart po atidarymo 1928-ųjų rugpjūtį veikė Subockių namuose Bataliono gatvėje. Vėliau biuras persikėlė į Gedimino, arba būsimą Savanorių aikštę.
Įsitvirtinusi mieste, įmonė adresu: Savanorių aikštė 3 turėjo didelį garažą, kuriame buvo remontuojami motociklai, automobiliai. Žinoma, kad 1933-iaisiais „Amlite“ buvo galima užsisakyti net autobusą ekskursijoms, o nuo 1934 metų įmonės Panevėžio skyrius prižiūrėjo tuometinę miesto autobusų stotį, turėjusią maršrutus į Kauną per Raguvą, Kauną per Naujamiestį, į Biržus, Anykščius, Kupiškį…
1930 metais susisiekimas autobusais organizuotas ir pačiame mieste. Nepaisant to, šypsosi D. Pilkauskas, kad tam labai priešinosi arklinio transporto vežikai.
Įdomu tai, kad susisiekimo verslu iš pradžių vertėsi vietos žydai ir tik 1936 metų pradžioje šios veiklos ėmėsi Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės Panevėžio skyrius.
„Iš pradžių buvo paleistas tik vienas bandomasis autobusas, tačiau dėl nesutarimų su vežikais šio sumanymo laikinai atsisakyta, – pasakoja D. Pilkauksas. – Bet rudenį susisiekimas vėl atnaujintas.“ Autobusas kursavo maršrutu Laisvės aikštė – Geležinkelio stotis ir nuo Laisvės aikštės iki mergaičių gimnazijos. Vėliau buvo numatyta paleisti autobusą iš miesto iki Pajuosčio kareivinių“, vardija istorikas.
Po kelerių metų Amerikos lietuvių įmonei sustabdžius veiklą, liovėsi kursuoti ir autobusai. Jų nebelikus, visą tą laiką, matyt, apmaudą gniaužę miesto vežikai pakėlė kainas.
kauno.diena.lt Virginija Skučiaitė
Atminimas įamžintas 1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu. 1927 m. rugpjūčio 6 d. Aleksoto kapinėse atidengtas ir pašventintas 6 m aukščio skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus paminklas iš terakotos “Pieta”, skirta savanoriams, 1920 m. žuvusiems vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Šis paminklas buvo atstatytas 2017 m. Vienoje iš atminimo lentų įrašyta Samuelio J.Harisso pavardė. 1946 m. sovietinės valdžios potvarkiu S.I.Harisso gatvės pavadinimas buvo pakeistas į Šlaito. 1993 m. birželio 18 d. Kauno mero potvarkiu gatvei buvo grąžintas S.J.Harisso vardas. 2015 m. vasario 24 d., minint S.J.Harissso žūties 95-ąsias metines, kapinėse buvo atidengta ir pašventinta biografinė atminimo lenta. Aleksoto kapinėse, dalyvaujant JAV ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotojui Marcusui Micheli ir gynybos atašė Robertui McVey, pagerbtas JAV karininko Samuelio J.Harisso žūties 100-metis.
Lietuvos savanoris
Ar daug kauniečių gali atsakyti į klausimą, kas buvo Samuelis J.Harissas, kurio vardu pavadinta gatvelė Aleksoto šlaite, netoli tilto? Atsakymus į šį ir kitus klausimus pateikė Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius. Pasak pašnekovo, žydų tautybės JAV pilietis, kariškis, dalyvavęs Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose Europoje, S.J.Harrisas 1919 m. su karine misija atvyko į Lietuvą. Čia savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę.
Nuo 1920 m. sausio 1 d. tarnavo kurtos Amerikos lietuvių brigados štabe Kaune. “Kai 1920 m. vasarį Lietuvos kariuomenės daliniuose kilo komunistų inicijuotas maištas, tuo metu Kaune buvę Lietuvai draugiškų valstybių karinių misijų atstovai padėjo malšinti sukilimą. Amerikos lietuvių brigados štabo viršininkas pulkininkas Williamas N.Swarthoutas susitarė su Didžiosios Britanijos karinės misijos viršininku, Lietuvos vyriausybės kariniu patarėju generolu Franku Percy Crozieriu padėti Lietuvai skiriant savo karininkus patarėjais prie lietuvių artilerijos ir aviacijos dalinių vadų”, – aiškino S.Ignatavičius.
Baltos vėliavos nepaisė
Lietuvos kariuomenės vyresnysis leitenantas S.J.Harissas buvo priskirtas patarėju prie dalinio, kuris malšino sukilusius aviacijos dalinio karius Aleksote. Jis 1920 m. vasario 23-iąją drąsiai nuėjo pas komunistų sukurstytus lietuvių karius, įsitvirtinusius Aleksoto kalne. Apie S.J.Harisso žūtį Lietuvos šaulių sąjungos žurnalas “Trimitas” anuomet rašė, kad jis rankose laikė baltą vėliavą. S.J.Harisas siekė sužinoti riaušininkų skriaudas ir pageidavimus, kad galėtų apie tai pranešti Lietuvos karinei vadovybei, tačiau komunistų sukurstyti sukilėliai paleido į S.J.Harissą net penkiolika kulkų. Beje, straipsnį iš “Trimito” po kelių dienų persispausdino “New York Times”.
S.J.Harissas tapo vienintele taip ir nepradėjusios Lietuvoje veikti Amerikos lietuvių brigados auka. Po mirties jis buvo apdovanotas Vyties Kryžiumi (anuomet taip vadinosi apdovanojimas) už pasižymėjimą tarnyboje. 1920 m. vasario 27-ąją jo palaikai iš Kauno evangelikų liuteronų bažnyčios buvo išgabenti į JAV ir iškilmingai palaidoti Vašingtono priemiestyje, Arlingtono karių
Jaunas: už Lietuvos nepriklausomybę S.J.Harisas žuvo būdamas 25-erių.
JAV lietuvių padėka
Po poros metų Amerikos lietuviai Arlingtono kapinėse jam pastatė paminklą. Jį atidengus, JAV lietuvių delegacijoje buvęs LŠS Centro valdybos įgaliotinis dailininkas Antanas Žmuidzinavičius apsilankė Baltuosiuose rūmuose ir anuomečiam JAV prezidentui Warrenui Gamalielui Hardingui įteikė peticiją dėl Lietuvos Respublikos pripažinimo de jure. Netrukus JAV pripažino Lietuvos nepriklausomybę. “Kas žino, gal jauno ir garbingo JAV karininko žūtis kovose už Lietuvos nepriklausomybę, Amerikos lietuvių pagarba, pastatant paminklą žuvusiajam, greičiau atvėrė duris Lietuvos Respublikos pripažinimui?” – retoriškai klausė S.Ignatavičius.
Pagerbė prie “Pietos”
Lietuvos kariuomenės vyr. ltn. S.J.Harisso atminimas, jo žūties 100-metis buvo pagerbti Aleksoto kapinėse, prie atstatyto “Pietos” paminklo. Renginį organizavo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga, LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubas ir Vytauto Didžiojo šaulių rinktinės 212 kuopa, Lietuvos sąjūdžio Kauno skyrius, Aleksoto seniūnija. Prie paminklo kalbėjęs M.Micheli padėkojo už S.J.Harisso atminimo pagerbimą, bylojantį apie bendras vertybes, gyvą savanorystės idėją. Aleksoto šv.Kazimiero parapijos klebonas kanauninkas Valius Zubavičius pažymėjo, kad žuvusysis – tai pavyzdys, kaip reikia branginti savo tėvynę ir kitų tautų laisvės siekį.
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas atsiųstame laiške, padėkojęs už parodytą S.J.Harissui pagarbą, priminė, kad žydai aktyviai dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę, siekė jos pripažinimo tarptautinėje arenoje. Renginį vainikavo gėlės, žvakutės, salvės ir minėjimas Aleksoto seniūnijos salėje.
Atminimas įamžintas
1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu.
Atminimas įamžintas 1923 m. birželio 4 d. Elenos gatvė Aleksote, netoli dabartinio Vytauto Didžiojo tilto, pervardyta Samuelio J.Harriso vardu. 1927 m. rugpjūčio 6 d. Aleksoto kapinėse atidengtas ir pašventintas 6 m aukščio skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus paminklas iš terakotos “Pieta”, skirta savanoriams, 1920 m. žuvusiems vaduojant bolševikų užimtą Aleksoto oro uostą. Šis paminklas buvo atstatytas 2017 m. Vienoje iš atminimo lentų įrašyta Samuelio J.Harisso pavardė. 1946 m. sovietinės valdžios potvarkiu S.I.Harisso gatvės pavadinimas buvo pakeistas į Šlaito. 1993 m. birželio 18 d. Kauno mero potvarkiu gatvei buvo grąžintas S.J.Harisso vardas. 2015 m. vasario 24 d., minint S.J.Harissso žūties 95-ąsias metines, kapinėse buvo atidengta ir pašventinta biografinė atminimo lenta.
2020 m. vasario 1 d. Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai vyko į ekskursiją į Akmenę, aplankyti tautodailininko, meno kūrėjo, tradicinių amatų meistro Klaido Navicko žydiškų karpinių parodą Akmenės krašto muziejuje. Ši paroda labai įdomi ir išskirtinė, popieriaus karpiniai nepaprasto sudėtingumo ir kiekvienas jų atvaizduoja atskirą įvykį, šventę, istoriją ar pan. Darbų autorius apie kiekvieną karpinį yra parengęs aprašymą, kuris leidžia kiekvienam parodos lankytojui iš arčiau pažinti žydų tradicijas, papročius bei kultūrą.
Apžiūrėję K.Navicko žydiškų karpinių parodą, bendruomenės nariai turėjo galimybę apžiūrėti Akmenės krašto muziejuje saugomą ir eksponuojamą žydų tautybės, vieno žinomiausių Lietuvoje dieninių drugių kolekcionieriaus, Boriso Izenbeko (1910-2006) kolekciją.
Lietuvos zoologas, biomedicinos mokslų daktaras Povilas Ivinskis teigė, kad saugoma kolekcija yra didžiausia dieninių drugių kolekcija Lietuvoje.
B.Izenbeko kolekcijoje yra apie 5 000 dieninių drugių iš viso pasaulio (ekspozicijoje šiuo metu – arti 2 000). Keliolika kolekcijoje esančių eksponatų rūšių yra ant išnykimo ribos ir dabar pasaulyje griežtai saugomi.
B.Izenbekas drugiais susidomėjo 1955 m. Gaudė juos ten, kur gyveno – Ukmergės, Akmenės apylinkėse, kelionėse Kazachstane, Kirgizijoje, Tadžikijoje, Armėnijoje, Buriatijoje, Altajuje. Kolekcionierius aktyviai bendravo su Prancūzijos, Čekijos, Anglijos, Vokietijos, Ispanijos, Kanados, Japonijos, JAV ir Rusijos kolekcionieriais bei drugių specialistais. Didžioji dalis drugių atsisiųsti sovietmečiu, naudojantis pašto paslaugomis.
Vasario 13 d. Šiaulių krašto žydų bendruomenės narės lankėsi Šiaulių visuomenės sveikatos biure ir dalyvavo edukaciniame užsiėmime „Vaivorykštė mūsų lėkštėje“. Moterys pagilino žinias apie sveiką mitybą, stebėjo kaip, remiantis sveikos mitybos principais, gaminami patiekalai bei juos degustavo. Biuro specialistės papasakojo kaip paįvairinti ir papildyti kasdienę mitybą daržovėmis, mokė gaminti sveikus padažus ir pateikė receptus.
,,Panevėžio balse” publikuojami straipsniais apie tarpukario žydų istoriją.
Tarpukariu ne viena garsi to meto įmonė, savo produkciją eksportavusi ir į užsienį, veikė Panevėžyje.
3–4 praėjusio amžiaus dešimtmečiais miesto veidą keitė augantis verslas ir klestinti prekyba. Panevėžyje veikė daug įvairių krautuvėlių, siuvyklų, perdirbimo ir kitų įmonių, kurių savininkai buvo žydai.
Akcinės bendrovės ,,L. B. Chazenas ir sūnūs“ darbuotojai 4-ajame dešimtmetyje. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko duomenimis, 1920 metais iš 94 savo verslą mieste įregistravusių amatininkų 55 buvo žydų tautybės asmenys. Tačiau Panevėžio žydai ne vien buvo smulkūs prekybininkai: tarp jų ilgainiui atsirado ir stambiųjų verslininkų. Jų įnašas į vietos ekonomiką – didžiulis.
Malūnininkystės centras
Praeityje Panevėžys garsėjo savo malūnais – buvo vienas Baltijos šalių malūnų centrų, kuriame veikė penki dideli pramoniniai ir tiek pat mažesnių, ūkininkų, malūnų.
Pasak D. Pilkausko, net ir Kranto gatvėje įsikūręs žinomas miesto viešbutis taip pat buvo malūnas. Leidimą jam statyti Panevėžio miesto dūma išdavė 1901 metų rugsėjį – verslininkui Bereliui Rubinšteinui. Ir jau po mažiau nei dešimtmečio, 1909-aisiais, įmonė buvo verta daugiau nei 20 tūkst. rublių. Dar po dviejų dešimtmečių, 1939 metais, moderniame „motoriniame“ malūne buvo dirbama trimis pamainomis – per parą čia sumaldavo 2 vagonus kviečių. Viskam pakako 22 darbininkų ir 7 tarnautojų. Kol 1940-aisiais malūnas buvo nacionalizuotas.
Pasak D. Pilkausko, toje pačioje gatvėje veikė ir kitas – garo malūnas, priklausęs verslininkui Zalmenui Rabinovičiui (Rabinavičiui). Maždaug dabartinių Panevėžio bendruomenių rūmų vietoje jis buvo pastatytas dar carinės Rusijos imperijos laikais. Deja, pasakoja istorikas, buvęs vienas didžiausių miesto malūnų 1935-aisiais mirus savininkui susidūrė su finansiniais sunkumais.
1927 metais Kranto gatvėje pastatytas M. Levo malūnas vėliau tapo stambiausiu visame Panevėžyje. Kiek žinoma, 1932-aisiais savininkė L. Levienė šį malūną norėjo išnuomoti „Lietūkiui“ – Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungai. Tačiau sandoris nepasisekė – nesutarta dėl kainos. Tad malūną 1935-aisiais nupirko „Metalo“ bendrovė ir pavadino pirmu automatiniu malūnu „Javas“.
Vėliau, pasak muziejininko, malūną vis dėlto perėmė „Lietūkis“. „Tada tai buvo pats moderniausias Panevėžyje ir vienas didžiausių Baltijos šalyse malūnų, kuriame dirbo apie 75 darbininkus, o pradžią šiam malūnui davė žydai“, – pasakoja jis.
Kitas nemažas malūnas veikė Šermukšnių gatvėje – ir dar kartu su lentpjūve. Šio verslo savininkai taip pat buvo žydai. „Čia buvo malami ūkininkų atvežti grūdai, o lentpjūvėje ūkininkams galėjo supjauti atvežtą medieną“, – D. Pilkausko teigimu, paklausa tokie verslai nesiskundė.
Broliai Izaokas ir Heselis Chazenai, 1929 metais įsigiję ir „Kalnapilio“ alaus daryklą (nuotraukoje), buvo stambiausi pramonininkai Panevėžyje, daug prisidėję prie miesto vystymosi. PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Turtingiausia šeima
Dar vienas malūnas – „Varpa“ – stovėjo Smėlynės gatvėje ir priklausė vienai turtingiausių miesto verslininkų šeimų – Chazenams. Dokumentuose kaip malūno savininkė nurodoma Chaja Chazenienė.
Išsilavinimas visais laikais buvo itin vertinamas, tačiau ne visi galėjo jo siekti. Mieste tarpukariu veikė ne viena žydų mokykla.
Dalis jų neturtingiems panevėžiečiams žydams buvo sunkiai įkandamos, tačiau alternatyvų siekti mokslo buvo.
Sėmėsi ne tik pasaulietinių žinių
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad žydų vaikai pradinę mokyklą galėjo pradėti lankyti nuo 5 ar 6 metų. Tačiau dar prieš tai, maždaug nuo ketverių penkerių metų, lankydavo tradicines religines pradines žydų berniukų mokyklas – chederius. Čia mokėsi religijos dalykų, rašyti, skaityti, skaičiuoti. Taigi į pasaulietinę pradžios mokyklą žydų vaikai, pasak istoriko, ateidavo jau turėdami pakankamų skaitymo ir rašymo įgūdžių. Mokydamiesi pasaulietinėje dar lankydavo ir sekmadieninę religinę mokyklą.
D. Pilkausko teigimu, tarpukariu didžiąją daugumą žydų pradžios mokyklų Lietuvoje išlaikė valstybė, o mokymo programos visiems buvo vienodos – tautinių mažumų mokyklos turėjo nedidelių skirtumų.
Pasak D. Pilkausko, Švietimo ministerijos leidinyje „Švietimo darbas“ buvo paskelbtas aplinkraštis, suvienodinantis darbo tvarką aukštesniosiose ir vidurinėse mokyklose. Jame daug dėmesio skirta žydų mokyklų veiklai. Buvo net išvardytos žydų šventės ir ne darbo dienos joms švęsti.
Skyrėsi, istoriko žiniomis, ir stojamųjų egzaminų švietimo įstaigose, atostogų bei darbo laikas – pavyzdžiui, atsižvelgiant į religinius žydų nuostatus, šeštadienis buvo ne darbo diena. Tačiau mokymo procesas žydų mokyklose turėjo būti toks pat, kaip ir kitose.
PB ARCHYVŲ nuotr.
Dėstė hebrajų kalba
1920 metų rugsėjį buvo įkurta aštuonių klasių Panevėžio žydų gimnazija, kurioje dėstyta hebrajų kalba. Tiesa, pirmais metais joje, pasak D. Pilkausko, veikė tik parengiamoji ir penkios gimnazijos klasės. Bet mokėsi jose kone pustrečio šimto mokinių.
Patalpos gimnazijai surastos Respublikos gatvėje, buvusiuose Steigiamojo Seimo nario Naftalio Fridmano namuose. Išnuomotos trejiems metams kas mėnesį mokant po 1 000 auksinų.
Pirmasis direktorius buvo gydytojas Šachnelis Abraomas Meras. Be jo, pasak D. Pilkausko, gimnazijoje dirbo septyni mokytojai, trys iš jų turėjo aukštąjį išsilavinimą. Tarp jų buvo filosofas Leo Rozenbergas, mokslus baigęs Miunchene, Berlyno universiteto absolventas Mauša Kalvary, studijavęs graikų, lotynų, vokiečių kalbas. Abu jie, kiek žinoma, buvo Vokietijos piliečiai.
Išochoras Cmieliauskas mokėsi Saratove medicinos, turėjo Rusijos pilietybę.
Lietuvos piliečiai Leonas Koščenevskis ir Judifa Koščenauskienė buvo baigę atitinkamai mokytojų kursus Gardine ir Vilniaus gimnaziją.
Moderni mokykla
Ketvirtaisiais gimnazijos gyvavimo metais joje, pasak D. Pilkausko, dirbo jau 17 mokytojų. Įstaigai tada vadovavo Geršonas Gurevičius. Gimęs Kaišiadoryse, o mokslus baigęs Elisavetgrado gimnazijoje, vėliau – Maskvoje, pedagogas nebuvo eilinio likimo asmenybė.
Kol atėjo bolševikai, G. Gurevičius dirbo komercinėje mokykloje Elisavetgrade. 1921-ųjų vasarą buvo suimtas kaip sionistų partijos centro komiteto narys, pergabentas į Maskvą ir iki 1922 metų kalėjo. Tarpininkaujant Lietuvos konsulatui, buvo paleistas, vėliau vėl suimtas Kijeve ir vėl paleistas, kol galiausiai grįžo į Lietuvą.
1927-aisiais padėtas kertinis akmuo naujų Panevėžio žydų gimnazijos rūmų statybose (mokinių šių metų pabaigoje buvo 270). Įkurtuvės švęstos 1928 metais.
Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/pa
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapis pradeda publikuoti straipsnius apie Panevėžio žydus iš ,,Panevėžio balso”.
Kadaise buvusi itin uždara bendruomenė, Lietuvos žydai pamažu atsivėrė ir sėkmingai integravosi į visuomenę, nors lengvas šis procesas tikrai nebuvo. Santykiai tarp kaimynų retai būna visiškai sklandūs. Tai priklauso nuo pačių žmonių būdo, jų pažiūrų, ambicijų, o kartais ir istorinių aplinkybių ar praeityje patirtų nuoskaudų.
Atsiverti prireikė antros kartos
Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius daktaro Arūno Astramsko teigimu, ilgą laiką žydų bendruomenės Lietuvoje gyveno uždarai: dalis jų net nebendravo su kitais šalies gyventojais. Ne dėl to, kad pyktųsi – tiesiog nebuvo tokio poreikio.
„Jei kažkas iš tavo šeimos uždirba pinigus, gali gyventi žydų bendruomenėje, eiti į maldos namus ir visa tavo aplinka gali būti žydiška, nebūtinai turi būti poreikis bendrauti su išore“, – paaiškina istorikas. Vis dėlto laikui bėgant žydų bendruomenės šiek tiek prasivėrė. Kad tai nutiktų, vienu metu labai stengėsi ir caro valdžia, sako daktaras A. Astramskas.
„Norėjo žydus akultūrizuoti – atverti jų kultūrą, plačiau integruoti į visuomenę“, – paaiškina jis. Pasak istoriko, buvo net laikas, kai rabinais galėjo tapti tik žydai, baigę valdišką mokyklą. Tad iš esmės prievarta varyti eiti ten mokslų. Nors tauta turėjo savo tradicinę mokymo sistemą – religines mokyklas. Jose žydai studijuodavo Talmudą, taigi, be abejonės, turėjo mokėti ir skaityti hebrajiškai.
Bet pasaulietinių dalykų – fizikos, matematikos, chemijos, kalbų – niekas ten nedėstė. „Todėl antroje XIX amžiaus pusėje valdžia ėmė stengtis specialiai kurti valstybines žydų mokyklas su pasaulietinio mokymo programa“, – dėsto istorikas. Tiesa, iš pradžių bendruomenės jas ignoravo.
„Žinomi atvejai, kai pasiturintis žydas pasamdydavo neturtingo žydo vaiką, kad pastarasis eitų už jo atžalą į tą mokyklą, nes, pagal konservatyvių žydų įsitikinimą, jei turėjai santykį su kažkokia valdiška institucija, tai religiškai buvai suterštas“, – sako, kad dalis žydų to labai saugojosi, A. Astramskas.
Visgi pamažu bendruomenė darėsi vis atviresnė ir XX amžiaus pradžioje Lietuvoje jau buvo žydų šeimų, kurių vaikai anketose kaip gimtąją kalbą nurodydavo rusų. Istorikas daro išvadą, kad antroji jų karta jau kalbėjo rusiškai ir buvo gerai integravusis į vietos bendruomenę. Juolab kad šimtmečio pradžios progresas reikalavo daugiau raštingų žmonių, atsirado profesijų, kurioms buvo reikalingi žydų turimi įgūdžiai ir jie galėjo pasinaudoti savo gebėjimais įsidarbindami.
Antisemitizmo apraiškų neišvengė
Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus A. Astramsko, visais laikais pasitaikydavo buitinių konfliktų tarp įvairių tautų atstovų. Juk žmonės gyveno arti vienas kito: gerai sutarė, pykosi, taikėsi, vėl pykosi. Ir tai nepriklausė nuo etniškumo. „Vietos lygmeniu visi buvo susiję – vienas kaimynas žydas, kitas – lenkas. Vieni iš kitų skolinosi pinigus ir druską“, – sako istorikas.
Lietuviai šeštadieniais – šabo dieną – eidavo pas žydus ir pagelbėdavo atlikti tam tikrus darbus, kurių patys žydai tądien dirbti negalėjo. Daktaras sako turintis gerą pavyzdį to, kaip tokie natūralūs procesai vyko tarpukario Panevėžyje. Dabartinio miesto Kraštotyros muziejaus pastato savininko – teisininko, visuomenės veikėjo Jono Moigio testamento liudininkais buvo įvairių tautybių žmonės: lenkas, žydas, rusas. Ir dėl to neturėta jokių bėdų. Ir pačių Moigių vienas nuomininkų buvo advokatas žydas Naftalis Fridmanas. „Vietos lygmeniu visi buvo susiję – vienas kaimynas žydas, kitas – lenkas. Vieni iš kitų skolinosi pinigus ir druską.“ Daktaras A. Astramskas
Sausio 27 dieną, Raseinių r. Ariogaloje, Kultūros centre, vyko nacionalinė meninė konferencija „Gatvėje liko tyla…“. Tradicinis, dešimtą kartą vykstantis renginys buvo skirtas paminėti tarptautinę Holokausto aukų atminties dieną.
Konferencijos dalyviai – Lietuvos mokyklų bendruomenės – Tolerancijos ugdymo centrų atstovai. Mokiniai, meninės išraiškos priemonėmis, supažindino su Lietuvos žydų, gyvenusių miestuose ir miesteliuose, istorijomis bei 1941 metais prasidėjusiu masiniu žydų naikinimu – Holokaustu. Renginį pradėję Ariogalos gimnazijos mokytojai ir mokiniai supažindino su Ariogalos miestelio istorija: iki nacių okupacijos pradžios, Ariogalos žydai gyveno Vytauto gatvėje, kuri yra miestelio centre.
Mokyklos direktorius Arvydas Stankus, kartu su gimnazijos bendruomene, atidarant renginį papasakojo, jog iki 1941 m vasaros Vytauto gatvė buvo pilna šurmulio, gyvybės ir gyvenimo. Bet prasidėjus nacių okupacijai, Ariogalos miestelio žydai buvo išvaryti link Dubysos slėnio ir sušaudyti. Tad pagrindinėje miestelio širdyje – Vytauto gatvėje, liko tyla… Pasak Ronaldo Račinsko, Tarptautinės komisijos sekretoriato vadovo, tokių ištuštėjusių gatvių Lietuvos miestuose ir miesteliuose 1941 metais liko daug, todėl paskatino mokinius atminti šią dieną, prisiminti rugsėjo 23 – iąją, kuomet minima Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena ir apie šių dienų prasmę kalbėti namuose, klasėje, su draugais ir artimaisiais: žinoti kas nutiko Lietuvoje ir Europje.
Konferencijos metu daug kartų nuskambėjo mintys, jog tame ar kitame mieste gyveno žmonės, kurie buvo nužudyti ir gatvėse tapo tylu. Renginyje dalyvavo mokytojai ir mokiniai iš 20 Lietuvos mokyklų: Alytaus, Ariogalos, Balbieriškio, Daugų, Gargždų, Kalvarijos, Kauno, Klaipėdos r., Kupiškio, Marijampolės, Panevėžio ir Vilniaus. Konferencijoje dalyvavo gausus būrys svečių: Kauno žydų bendruomenės nariai, atstovas iš Kauno r. savivaldybės, Raseinių r. meras ir administracijos darbuotojai, muziejininkai iš Kauno IX forto muziejaus bei svečiai iš įvairių institucijų.
Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas savo kalboje palinkėjo mokiniams būti tolerantiškais, supratingais bei prisiminti, jog žmonės yra skirtingi: skirtinga gali būti religija, pažiūros, tradicijos ir gyvenimo filosofija. Pasak Gerco Žako, tik būdami tolerantiški – galėsime sukurti tokią visuomenę, kurioje nebus baimės, smurto ir nepasitikėjimo.
Konferencijos dalyviai ir svečiai prisijungė prie Pasaulinio žydo kongreso inicijuotos akcijos „Mes prisimename“ / „We Remember“. Konferencijoje dalyvavo 200 dalyvių ir svečių.
Nacionalinę meninę konferenciją organizavo Tarptautins komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriatas kartu su Ariogalos gimnazija.
2020 m. sausio 27 d. šiauliečiai rinkosi į Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos minėjimą prie geto vartus simbolizuojančio paminklinio akmens Trakų ir Ežero gatvių sankirtoje.
Atminties akcijoje dalyvavo Šiaulių žydų bendruomenių atstovai, Šiaulių miesto ir rajono valdžios atstovai, mokiniai bei kiti šiauliečiai. Tarp susirinkusiųjų buvo ir Šiaulių krašto žydų bendruomenės narės, buvusios Šiaulių geto kalinės, Ida Vileikienė bei Romualda Každailienė, išgyvenusios Holokausto tragediją.
Susirinkusieji pagerbė Antrojo pasaulinio karo metais nužudytų žydų atminimą, prie paminklinio geto vartų akmens uždegė žvakutes, padėjo akmenukus, gėles bei prisijungė prie #WeRemember kampanijos, skirtos Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai.
Holokausto aukų atminimo renginyje žvakeles prie paminklinio akmens uždegė ir Šiaulių miesto meras Artūras Visockas, jo pavaduotojai Egidijus Elijošius ir Domas Griškevičius, Šiaulių rajono meras Antanas Bezaras. Vėliau Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai susirinko bendruomenės patalpose dokumentinio filmo „Holokaustas” peržiūrai bei prisiminimų popietei.
Pasauliui prisimenant pačios žiauriausios Aušvico-Birkenau mirties stovyklos 75-ąsias išvadavimo metines, Holokausto aukas pagerbė ir Panevėžys. Šiame mieste Antrojo pasaulinio karo metais sunaikinta net 95 proc. tuomet gyvavusios ir didžiulį indėlį į viso Panevėžio regiono raidą padariusios žydų bendruomenės. Kurganavos miškas,
Žalioji giria, buvusios žydų kapinės Panevėžyje, Vasario 16-osios gatvėje net ir praėjus 75 metams nuo kraupių įvykių dvelkia krauju, kurį anuomet nacių užpultoje Europoje praliejo milijonai žydų tautybės gyventojų.
Panevėžyje sušaudyta daugiau nei 13 tūkst. nekaltų žmonių, tarp jų ir vaikų. Šioms aukoms atminti sausio 27-ąją Panevėžio žydų bendruomenė pakvietė į Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. Būrys dalyvių iš miesto bei rajono savivaldybių, švietimo įstaigų prie memorialo „Liūdinti žydų motina“ dėjo gėles, akmenukus su mirusiųjų vardais, degė atminimo žvakutes, kalbėjo maldas. „1941 m. sausio 27 dieną Aušvico stovyklos, kur numarinta virš milijono žydų ir per 100 tūkst. kitų tautybių žmonių, kaliniai sulaukė laisvės. 2005-aisiais šimto valstybių vadovai priėmė rezoliuciją kasmet minėti tą datą, kad pasaulis nepamirštų vieno baisiausių nusikaltimų žmonijai“, – sakė Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas.
Po susikaupimo akimirkų prie memorialinio paminklo renginio dalyviai genocido aukas taip pat pagerbė prie buvusių geto vartų Panevėžyje, Klaipėdos gatvėje bei Kurganavos miške. Čia 1941 m. rugpjūčio 17-ąją sušaudyti 8 tūkst. žmonių. Dar 4,5 tūkst. žydų sušaudyta Žaliojoje girioje (Klimbalos apylinkėje). Masinių žudynių vietose šiuo metu pastatyti paminklai ir atminties ženklai su užrašais. Atminimo dieną Panevėžio žydų bendruomenė svečius pakvietė į savo būstinę Ramygalos gatvėje, kur vyko pokalbiai apie Holokaustą, rodytas filmas šia tema. Miesto bendruomenės dalis.
Šiuo metu Panevėžio žydų bendruomenei priklauso apie šimtą narių. Tiksliai suskaičiuoti, kiek Aukštaitijos sostinėje liko žydų, neįmanoma – šios tautos atstovams tai daryti draudžia tikėjimas. Žydiškoji tematika neatsiejama nuo Panevėžio, didžiąją savo istorijos dalį buvusio daugiataučiu ir daugiakultūriu miestu. Dar XX amžiaus pradžioje žydai buvo viena gausiausių vietos bendruomenių, miestui suteikusių unikalų atspalvį. Jų, kaip diasporinės tautos, indėlis į viso Panevėžio regiono raidą, istorinis ir kultūrinis paveldas Panevėžio krašte neįkainojamas. Čionykščiai žydai gyveno itin aktyvų politinį, kultūrinį, visuomeninį gyvenimą, dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose, dirbo miesto Taryboje, steigė mokyklas, kultūros, labdaros, sporto organizacijas, prisidėjo ir prie lietuvių organizacijų veiklos.
Tragiškas istorijos puslapis Antrasis pasaulinis karas atvertė tragiškiausią puslapį žydų tautos istorijoje. 1941 m. birželio 22-ąją nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Jau po keleto dienų vokiečiai užėmė Panevėžį. Liepos 11-ąją vokiečių vietos komendantas įsakė žydams ant kairės rankovės ryšėti geltoną raištį ir persikelti į vadinamąjį Žydų kvartalą (tai buvo laikinas žydų getas, tik oficialiai nebuvo taip vadinamas), kuris apėmė teritoriją tarp Klaipėdos, Krekenavos, Jurgio Tilvyčio ir Skerdyklos (dabar Nemuno) gatvių. Vėliau geto teritorija dar praplėsta iki Upytės gatvės. Žydai turėjo atiduoti radijo imtuvus, fotoaparatus, rašomąsias mašinėles. Iš savo rajono teritorijos jiems išeiti tapo draudžiama. Gete buvo ankšta, dalis nelaimingųjų neturėjo pastogės ir gyveno kiemuose, plito ligos. Į getą žydams leista atsigabenti tik labai nedidelę dalį menko turto. Viskas buvo palikta namuose, kurie likę tušti buvo plėšiami. Nekilnojamasis turtas perėjo nacių valdžiai, o kilnojamąjį pasidalijo naciai, miesto valdžia, dalis buvo išparduota, kita dalis išdalyta gyventojams. Liepos 28-ąją gete gyveno 4423 žydai. Kada likviduotas Panevėžio žydų getas, tiksliai nežinoma. Dabar jį mena ties Klaipėdos ir Krekenavos gatvių sankirta pastatytas dailininko Vido Žigo skulptūrinis akcentas „Geto vartai“.
Sausio 27 dieną minima tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena, kuri šiemet siejama su 75-osiomis Aušvico mirties stovyklos išvadavimo metinėmis. Suvokdami šio tragiško Lietuvos istorijos etapo reikšmę ir siekdami pagerbti Holokausto aukų atminimą Pabradės miesto kultūros centras organizavo minėjimą, skirtą Holokausto aukų atminimui.
Renginyje dalyvavo Švenčionių rajono savivaldybės mero patarėjas Edvard Jedinskij, Švenčionių rajono savivaldybės administracijos kultūros, švietimo, jaunimo ir sporto skyriaus vedėja Teresa Sansevičienė, Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro, Pabradės „Žeimenos“ gimnazijos mokiniai, bei Pabradės seniūnijos darbuotojai bei gyventojai.
Istorinę ir literatūrinę kompoziciją atliko Pabradės „Ryto“ gimnazijos mokiniai, juos paruošė istorijos mokytoja Danguolė Grincevičienė ir anglų kalbos mokytoja Irena Žavoronkova. Grojo Pavoverės vario dūdų orkestro muzikantai, vadovas Bronislovas Vilimas.
Visi susirinkę dalyvavo Pasaulio žydų kongreso inicijuotoje pasaulinėje akcijoje „Mes prisimename“ – „We remember“ “Mes prisimename”.
Plungės Senamiesčio mokykla 1975 metais pastatyta Senosiose žydų kapinėse. Mokytojos Daivos Vengalienės paskatinti vaikai šiandien neįprastai paminėjo Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną: išlikusioje kapinių dalyje prie medžių pritvirtino Plungės žydų gimnazijos 1930 metų moksleivių, kurių absoliuti dauguma visiems laikams liko jų bendraamžiais, nuotraukas.
Sauliaus Narkaus nuotraukos
Nadežda Spiridonovienė, Nalšios muziejaus muziejininkė –istorikė
Pavelo Frydmano eilėmis „Drugelis“ renginio vedėja pradėjo mums svarbią akciją „Mes Prisimename“.
Sausio 27 d. minime tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, kuri šiemet siejama kartu su 75-osiomis Aušvico mirties stovyklos išvadavimo metinėmis. Prisimenant tragiškus įvykius, Pasaulio žydų kongresas inicijavo akciją „Mes Prisimename“, prie kurios prisidėjo ir Švenčionių rajono gyventojai.
Akcijoje dalyvavo gausus būrys žmonių, tarp jų ir Švenčionių rajono savivaldybės meras Rimantas Klipčius.
Ši diena traukė ir Švenčionių rajono jaunimo dėmesį. Moksleiviai iš Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos ir Švenčionių progimnazijos, kartu su savo mokytojais ir vadovais taip pat dalyvavo akcijoje „Mes Prisimename“.
Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Moisejus Šapiro dalinosi mintimis apie žydų išgyvenimus koncentracijos stovyklose bei Švenčionių mieste gyvenusį, pabuvojusį trejose koncentracijos stovyklose ir grįžusį gyvą, Moisiejų Preisą.
Nalšios muziejaus muziejininkė – istorikė Nadežda Spiridonovienė pasakojo II- ojo Pasaulinio karo žiaurumą, apie tai, kaip karas palietė Švenčionių rajone gyvenusius žydus ir ne tik.
Šios akcijos tikslas ne tik pagerbti Holokausto aukų atminimą, bet ir skleisti žinią, kad tai neturi pasikartoti nė vienai tautai, rasei ar socialinei žmonių grupei. Siekdami materializuoti šią žinią, akcijos dalyviai prie Menoros, žyminčios Geto vietą degė atminimo žvakutes ir pagal žydų tradiciją dėjo akmenukus, kaip savo atminties apie tragiškus įvykius simbolį.
Akcija buvo pratęsta Nalšios muziejuje, kuriame pristatyta paroda „Mes Prisimename“ – „We remember“.
Šią dieną 1945 metais buvo išlaisvinta Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla. Nuo 2005 m sausio 27 paskelbta atminimo diena. Holokaustas (viskas išdeginta) – sistemingas, masinis žydų tautos naikinimas.
Gerbiami Panevėžio miesto benruomenės nariai, mūsų partneriai ir draugai,
Kviečiame dalyvauti 2020 m. sausio 27 d. (pirmadienį) 15val.
Prie memorialo „Liūdinti žydų motina“ buvusiose žydų kapinėse, Vasario 16-osios g., paminėti Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, padėti gėlių ir uždegti atminimo žvakutes.
Po minėjimo važiuosime į masinę žudynių vietą Kurganavos miške uždegti atminimo žvakutes ir pagerbti žuvusius.
16val. PŽB patalpose pokalbis apie Holokausto istoriją, filmo peržiūra.
Panevėžio miesto žydų bendruomenė
Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos VyriausybėsNuo tautinės mažumos, kurios skaitlingumas pagal paskutinius 2011 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenis Lietuvos Respublikoje viršija 100 tūkst. žmonių, renkami 3 Tarybos nariai, nuo tautinės mažumos, kurios skaitlingumas yra nuo 10 tūkst. iki 100 tūkst. – du atstovai, nuo tautinės mažumos, kurios skaitlingumas mažesnis nei 10 tūkst. – vienas atstovas.
Įsakymas dėl Tautinių bendrijų tarybos nuostatų patvirtinimo, 2019 m. gruodžio 3 d. Nr. ĮV-48
2020-2024 m. kadencijos Tautinių bendrijų tarybos sudėtis:
1. Daumantas Levas Todesas (pirmininkas) – Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės valdybos ir tarybos narys;
2. Gunta Rone (pavaduotoja) – Vilniaus latvių draugijos pirmininkė;
3. Vladislav Voinič (pavaduotojas) – Viešosios įstaigos „Pasaulio vilniukų suvažiavimas direktorius“;
4. Ruslan Arutiunian – Lietuvos armėnų sąjungos narys;
5. Lučija Bartkienė – Lietuvos rumunų kultūros bendrijos „Dačija“ pirmininkė;
6. Jelena Berežok – VšĮ „Slavų estetinio lavinimo centras“ pirmininkė;
7. Motiejus Jakubauskas – Vytauto Didžiojo paminklo pastatymo fondas;
8. Ela Kanaitė – Lietuvos rusų mokyklų mokytojų asociacijos pirmininkė;
9. Dzmitry Karachun – Asociacijos „Kryvija“ prezidentas;
10. Išvanas Kvikas – Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas;
11. Nikolaj Logvin– Lietuvos baltarusių visuomeninių organizacijų susivienijimo pirmininkas;
12. Rana Mamadova – Klaipėdos azerbaidžaniečių draugijos „Azeris“ narė;
13. Marytė Maslauskaitė – Kauno vokiečių bendrijos pirmininkė
14. Tatjana Michniova – Lietuvos rusų kultūros fondo pirmininkė
15. Galina Miškinienė – Vilniaus apskrities totorių bendruomenės pirmininkė
16. Rasa Miuller – Klaipėdos vokiečių bendrijos narė;
17. Evelina Paulavičienė – Lietuvos graikų draugijos „Patrida“ pirmininkė;
18. Jurgis Rubaževičius – Lietuvos Stepono Batoro vengrų kultūros draugijos narys;
19. Eminat Saijeva– Baltijos čečėnų bendrijos pirmininkė;
20. Gžegož Sakson Lietuvos lenkų teisininkų sąjungos pirmininkas;
21. Levanas Sepazhvili – Gruzijos kultūros asociacija „Kachetija“ pirmininkas;
22. Natalija Šertvytienė – Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė;
23. Romualdas Špakovskis – Lietuvos karaimų kultūros bendrijos narys;
24. Lidia Trigub – Ukrainiečių kultūros ir švietimo centras „Rodyna“ pirmininkė;
25. Leila Urmanova-Vnukova – Uzbekų kultūros centro pirmininkė;
26. Liia Urman – Lietuvos estų draugijos pirmininkė;
27. Valenty Voinilo – Lenkų informacijos centro Vilniuje „Info Rum“ pirmininkas;
28. Bachram Zeinalov – Šiaulių apskrities azerbaidžaniečių draugijos pirmininkas.
Žemaitijos nacionaliniame parke esančiame Litvakų atminimo sode ketvirtadienį apsilankęs prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad galima tik įsivaizduoti, kiek kartų šalis ir pasaulis neteko dėl Holokausto.
„Šiandien galbūt ne daugelis bėra gyvų žmonių, kurie išgyveno Holokaustą, ir mes tik galime įsivaizduot, kiek mes netekome, kiek kartų po to gyvensiančių mes netekome, nes visos jos galėjo prisidėti ir prie Lietuvos, ir prie viso pasaulio raidos“, – lankydamas Plungės rajone esantį atminimo sodą sakė šalies vadovas. Jis taip pat pridūrė, kad šis sodas – įtaigiai įgyvendinta unikali idėja, įamžinanti gausias žydų bendruomenes, kurios gyveno Lietuvoje. „Unikali idėja, įgyvendinta tikrai įtaigiai, ji įamžina tas gausias žydų bendruomenes, gyvenusias Lietuvoje, ir kartu parodo, kiek daug jos davė mums“, – teigė G. Nausėda. Lietuvos teritoriją primenančiame sode įamžinti ir garsūs litvakai, kilę iš Lietuvos. „Iš tų žmonių, kurie kilo iš Lietuvos, aš dabar į kairę pasižiūriu, matau Dovydą Volfsoną – žmogų, kuris davė pavadinimą Izraelio valstybės pinigams, nes šekelis, kaip paaiškino man sodo šeimininkas, buvo sionistų organizacijos mokestis taip vadinamas – šekeliu, ir kuomet susikūrė žydų valstybė, ji perėmė šitą pavadinimą“, – sakė šalies vadovas.
„Hermanas Kalenbachas – Mahatmos Gandžio artimas draugas, kilęs iš Rusnės. Vėlgi, žmogus, daręs didelę įtaką Mahatmai Gandžiui“, – teigė jis. „Iš tikrųjų, neeilinė bendruomenė, kuriai lenkiu galvą ir kartu su jais apgailestauju, nors turbūt tai nėra tinkamas žodis, tiesiog liūdžiu ir išgyvenu tą tragediją, kuri įvyko prieš daugybę metų, bet turbūt ir šiandien ji tebėra kaip ta atvira kraujuojanti žaizda“, – pridūrė prezidentas. G. Nausėda taip pat sakė, kad derėtų suteikti litvakams galimybę įsitraukti į Lietuvos gyvenimą.