Išsilavinimas visais laikais buvo itin vertinamas, tačiau ne visi galėjo jo siekti. Mieste tarpukariu veikė ne viena žydų mokykla.
Dalis jų neturtingiems panevėžiečiams žydams buvo sunkiai įkandamos, tačiau alternatyvų siekti mokslo buvo.
Sėmėsi ne tik pasaulietinių žinių
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad žydų vaikai pradinę mokyklą galėjo pradėti lankyti nuo 5 ar 6 metų. Tačiau dar prieš tai, maždaug nuo ketverių penkerių metų, lankydavo tradicines religines pradines žydų berniukų mokyklas – chederius. Čia mokėsi religijos dalykų, rašyti, skaityti, skaičiuoti. Taigi į pasaulietinę pradžios mokyklą žydų vaikai, pasak istoriko, ateidavo jau turėdami pakankamų skaitymo ir rašymo įgūdžių. Mokydamiesi pasaulietinėje dar lankydavo ir sekmadieninę religinę mokyklą.
D. Pilkausko teigimu, tarpukariu didžiąją daugumą žydų pradžios mokyklų Lietuvoje išlaikė valstybė, o mokymo programos visiems buvo vienodos – tautinių mažumų mokyklos turėjo nedidelių skirtumų.
Pasak D. Pilkausko, Švietimo ministerijos leidinyje „Švietimo darbas“ buvo paskelbtas aplinkraštis, suvienodinantis darbo tvarką aukštesniosiose ir vidurinėse mokyklose. Jame daug dėmesio skirta žydų mokyklų veiklai. Buvo net išvardytos žydų šventės ir ne darbo dienos joms švęsti.
Skyrėsi, istoriko žiniomis, ir stojamųjų egzaminų švietimo įstaigose, atostogų bei darbo laikas – pavyzdžiui, atsižvelgiant į religinius žydų nuostatus, šeštadienis buvo ne darbo diena. Tačiau mokymo procesas žydų mokyklose turėjo būti toks pat, kaip ir kitose.
PB ARCHYVŲ nuotr.
Dėstė hebrajų kalba
1920 metų rugsėjį buvo įkurta aštuonių klasių Panevėžio žydų gimnazija, kurioje dėstyta hebrajų kalba. Tiesa, pirmais metais joje, pasak D. Pilkausko, veikė tik parengiamoji ir penkios gimnazijos klasės. Bet mokėsi jose kone pustrečio šimto mokinių.
Patalpos gimnazijai surastos Respublikos gatvėje, buvusiuose Steigiamojo Seimo nario Naftalio Fridmano namuose. Išnuomotos trejiems metams kas mėnesį mokant po 1 000 auksinų.
Pirmasis direktorius buvo gydytojas Šachnelis Abraomas Meras. Be jo, pasak D. Pilkausko, gimnazijoje dirbo septyni mokytojai, trys iš jų turėjo aukštąjį išsilavinimą. Tarp jų buvo filosofas Leo Rozenbergas, mokslus baigęs Miunchene, Berlyno universiteto absolventas Mauša Kalvary, studijavęs graikų, lotynų, vokiečių kalbas. Abu jie, kiek žinoma, buvo Vokietijos piliečiai.
Išochoras Cmieliauskas mokėsi Saratove medicinos, turėjo Rusijos pilietybę.
Lietuvos piliečiai Leonas Koščenevskis ir Judifa Koščenauskienė buvo baigę atitinkamai mokytojų kursus Gardine ir Vilniaus gimnaziją.
Moderni mokykla
Ketvirtaisiais gimnazijos gyvavimo metais joje, pasak D. Pilkausko, dirbo jau 17 mokytojų. Įstaigai tada vadovavo Geršonas Gurevičius. Gimęs Kaišiadoryse, o mokslus baigęs Elisavetgrado gimnazijoje, vėliau – Maskvoje, pedagogas nebuvo eilinio likimo asmenybė.
Kol atėjo bolševikai, G. Gurevičius dirbo komercinėje mokykloje Elisavetgrade. 1921-ųjų vasarą buvo suimtas kaip sionistų partijos centro komiteto narys, pergabentas į Maskvą ir iki 1922 metų kalėjo. Tarpininkaujant Lietuvos konsulatui, buvo paleistas, vėliau vėl suimtas Kijeve ir vėl paleistas, kol galiausiai grįžo į Lietuvą.
1927-aisiais padėtas kertinis akmuo naujų Panevėžio žydų gimnazijos rūmų statybose (mokinių šių metų pabaigoje buvo 270). Įkurtuvės švęstos 1928 metais.
Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/pa