Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapis pradeda publikuoti straipsnius apie Panevėžio žydus iš ,,Panevėžio balso”.
Kadaise buvusi itin uždara bendruomenė, Lietuvos žydai pamažu atsivėrė ir sėkmingai integravosi į visuomenę, nors lengvas šis procesas tikrai nebuvo. Santykiai tarp kaimynų retai būna visiškai sklandūs. Tai priklauso nuo pačių žmonių būdo, jų pažiūrų, ambicijų, o kartais ir istorinių aplinkybių ar praeityje patirtų nuoskaudų.
Atsiverti prireikė antros kartos
Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius daktaro Arūno Astramsko teigimu, ilgą laiką žydų bendruomenės Lietuvoje gyveno uždarai: dalis jų net nebendravo su kitais šalies gyventojais. Ne dėl to, kad pyktųsi – tiesiog nebuvo tokio poreikio.
„Jei kažkas iš tavo šeimos uždirba pinigus, gali gyventi žydų bendruomenėje, eiti į maldos namus ir visa tavo aplinka gali būti žydiška, nebūtinai turi būti poreikis bendrauti su išore“, – paaiškina istorikas. Vis dėlto laikui bėgant žydų bendruomenės šiek tiek prasivėrė. Kad tai nutiktų, vienu metu labai stengėsi ir caro valdžia, sako daktaras A. Astramskas.
„Norėjo žydus akultūrizuoti – atverti jų kultūrą, plačiau integruoti į visuomenę“, – paaiškina jis. Pasak istoriko, buvo net laikas, kai rabinais galėjo tapti tik žydai, baigę valdišką mokyklą. Tad iš esmės prievarta varyti eiti ten mokslų. Nors tauta turėjo savo tradicinę mokymo sistemą – religines mokyklas. Jose žydai studijuodavo Talmudą, taigi, be abejonės, turėjo mokėti ir skaityti hebrajiškai.
Bet pasaulietinių dalykų – fizikos, matematikos, chemijos, kalbų – niekas ten nedėstė. „Todėl antroje XIX amžiaus pusėje valdžia ėmė stengtis specialiai kurti valstybines žydų mokyklas su pasaulietinio mokymo programa“, – dėsto istorikas. Tiesa, iš pradžių bendruomenės jas ignoravo.
„Žinomi atvejai, kai pasiturintis žydas pasamdydavo neturtingo žydo vaiką, kad pastarasis eitų už jo atžalą į tą mokyklą, nes, pagal konservatyvių žydų įsitikinimą, jei turėjai santykį su kažkokia valdiška institucija, tai religiškai buvai suterštas“, – sako, kad dalis žydų to labai saugojosi, A. Astramskas.
Visgi pamažu bendruomenė darėsi vis atviresnė ir XX amžiaus pradžioje Lietuvoje jau buvo žydų šeimų, kurių vaikai anketose kaip gimtąją kalbą nurodydavo rusų. Istorikas daro išvadą, kad antroji jų karta jau kalbėjo rusiškai ir buvo gerai integravusis į vietos bendruomenę. Juolab kad šimtmečio pradžios progresas reikalavo daugiau raštingų žmonių, atsirado profesijų, kurioms buvo reikalingi žydų turimi įgūdžiai ir jie galėjo pasinaudoti savo gebėjimais įsidarbindami.
Antisemitizmo apraiškų neišvengė
Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus A. Astramsko, visais laikais pasitaikydavo buitinių konfliktų tarp įvairių tautų atstovų. Juk žmonės gyveno arti vienas kito: gerai sutarė, pykosi, taikėsi, vėl pykosi. Ir tai nepriklausė nuo etniškumo. „Vietos lygmeniu visi buvo susiję – vienas kaimynas žydas, kitas – lenkas. Vieni iš kitų skolinosi pinigus ir druską“, – sako istorikas.
Lietuviai šeštadieniais – šabo dieną – eidavo pas žydus ir pagelbėdavo atlikti tam tikrus darbus, kurių patys žydai tądien dirbti negalėjo. Daktaras sako turintis gerą pavyzdį to, kaip tokie natūralūs procesai vyko tarpukario Panevėžyje. Dabartinio miesto Kraštotyros muziejaus pastato savininko – teisininko, visuomenės veikėjo Jono Moigio testamento liudininkais buvo įvairių tautybių žmonės: lenkas, žydas, rusas. Ir dėl to neturėta jokių bėdų. Ir pačių Moigių vienas nuomininkų buvo advokatas žydas Naftalis Fridmanas. „Vietos lygmeniu visi buvo susiję – vienas kaimynas žydas, kitas – lenkas. Vieni iš kitų skolinosi pinigus ir druską.“ Daktaras A. Astramskas