Visuomenė keičiasi, žmonės, šventai tikėję nepaprastai gyvybingu stereotipu, lakoniškai nusakomu žodžiais „jūs mus vežėt – mes jus šaudėm“, traukiasi. „Ateina nauja tyrėjų karta, kuriai visiškai neįdomios ideologinės manipuliacijos istorijos faktais“, – įsitikinęs Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus vadovas Sergejus Kanovičius.
Šaltinis: LRT.lt
Mindaugas Klusas
Sergejus Kanovičius / D. Umbraso / LRT nuotr.
Laikai, kai, prisidengus kuria nors valstybine institucija, istorijos įvykį buvo galima interpretuoti tik taip ir ne kitaip, – baigėsi. „Dabar tu žinai, kad jei pasakysi netiesą, ją kvestionuos istorijos profesionalai. Tad tie žmonės, nors vis dar gali prisidengti viena ar kita institucija, praranda pagrindą po kojomis“, – viliasi S. Kanovičius.
Kai 2015-aisiais prasidėjo ne vienus metus trukusi nerimastinga diskusija dėl patyliukais nuimtos lentos Generolui Vėtrai, mažai kas tikėjosi, kad viešojoje erdvėje tokios diskusijos apskritai įmanomos. Šiandien diskutuoti šiais klausimais, pašnekovo teigimu, yra visiškai normalu ir priimtina.
„Esu prieš bet kokį valstybės kišimąsi į atminties dalykus, nebent tai stiprina visuomenę. Tačiau jei tarnauja tam, kad būtų pasakyta tik pusė tiesos, tai – melo propagavimas, visuomenės silpninimas. Lietuvos kariuomenė ir Vokietijos brigada turi saugoti ne tik fizines valstybės sienas, bet ir mūsų vertybes“, – įsitikinęs S. Kanovičius.
Su žydų kultūros paveldo ekspertu kalbamės apie kelias reikšmingas sukaktis, menančias tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį, ir naujas pareigas, į kurias S. Kanovičius buvo paskirtas prieš 100 dienų.
Kuo didžiuotis ir girtis?
– Prieš Jonines Seime, Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir kitur renginiais minėta Birželio sukilimo 85-oji sukaktis. Nors tas įvykis ir Laikinosios vyriausybės veikla vertinami prieštaringai, vis dar atsiranda mininčių tą datą su pasididžiavimu. Lyg ji nesutaptų su Holokausto tragedija – pačiu juodžiausiu ir gėdingiausiu Lietuvos istorijos puslapiu.
– Mano tėvas (rašytojas Grigorijus Kanovičius – LRT.lt) visą gyvenimą ieškojo atsakymo, kodėl įvyko ta tragedija. Vienas jo atsakymų, viena svarbiausių priežasčių – Lietuvos valstybingumo praradimas. Galėčiau pratęsti tą mintį be jokių metaforų: man atrodo, kad su gėlėmis pasitikti vieną okupantą ar kitam okupantui įteikti Kauno miesto simbolinį raktą, kaip padarė komendantas Jurgis Bobelis, – vienodai gėdinga. Kur čia šventė – prarasti nepriklausomybę rudam, raudonam ar dar kokiam nors?
Be jokios abejonės, tarp sukilimo dalyvių buvo šventai tikėjusių, kad bus atkurta nepriklausoma Lietuva. Neabejoju, kad tarp jų buvo ir tokių, kurie neskaitė programinių antisemitinių Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) ir kitokių propagandinių atsišaukimų, nukreiptų prieš žydus.
Sergejus Kanovičius / D. Umbraso / LRT nuotr.
Vis dėlto tie dabar švenčiantys Birželio sukilimą įprastai nutyli vieną dalyką: LAF ir Laikinoji vyriausybė yra politiniai dariniai, ir kaip tokių jų negalima atleisti nuo atsakomybės prieš visus šalies piliečius. Kadangi žydai buvo pasirinkti kaip būsimi „ne piliečiai“, nesuprantu, kodėl vengiama įvertinti tai, kas matyti juodu ant balto.
Birželio sukilimo metinių minėjimas Lietuvai garbės nedaro. Bet kuris istorikas pasakys: taip, sukilimas buvo nukreiptas prieš Sovietų Sąjungą, tačiau LAF programiniai dokumentai, parašyti rengiant sukilimą, labai aiškiai suformulavo, kad būsima nepriklausoma Lietuva pasirinko partnerį ir tas partneris – Hitlerio Vokietija. Nesuprantu, kuo čia didžiuotis ir kuo čia girtis?
Neseniai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro laikinasis vadovas Arūnas Bubnys pasakė, kad sukilimas, pasirodo, buvo nukreiptas ir prieš nacius… Kur nueisime su tokiais išvedžiojimais?..
Birželio sukilimo metinių minėjimas Lietuvai garbės nedaro.
Man atrodo, reikia sudėti taškus ant „i“: joks kolaboravimas nedaro garbės. Ir tas „atsiprašymas“, kad nacistinė Vokietija nenumatė Lietuvos nepriklausomybės… Na, nenumatė. Tai anaiptol nepateisina Laikinosios vyriausybės veiksmų, kurių ji ėmėsi, kol gyvavo.
Visi kalba, kad Laikinoji vyriausybė nespėjo priimti antisemitinių „Žydų padėties nuostatų“. Ar dėl to turėtume ją atleisti nuo atsakomybės, o gal net už tai pagirti? Bet ji spėjo priimti virtinę kitų potvarkių, pagal kuriuos, tarkime, teisė į restituciją (sovietų nusavinto Lietuvos Respublikos piliečių turto grąžinimas teisėtiems savininkams – LRT.lt) iš žydų buvo atimta dar gerokai iki „Žydų padėties nuostatų“.
Vienas darinys buvo antisemitinis, o jo pagrindu sudaryta Laikinoji vyriausybė taip pat buvo antisemitiška. Tad kuo čia girtis, kuo džiaugtis minint sukaktį? Privačiai minėkite, kiek norite, – Lietuva yra laisva šalis. Jei manote, kad jums tai daro garbę. Pats taip nemanau.
Klausiu retoriškai visų, teisinančių sukilimą, kodėl mano senelio, kuris tarnavo Alytaus dragūnų pulke, nepakvietė tame sukilime dalyvauti? Paaiškinkite man. Atsakymą žinau, o jums tiesiog gėda į tai atsakyti.
Sergejus Kanovičius / D. Umbraso / LRT nuotr.
Beje, mano vadovaujamas muziejus irgi neatsako į šiuos klausimus: Holokausto ekspozicijoje jie tinkamai neatskleisti. Dėl to man truputį gėda, ir tai turės būti ištaisyta. Tiesą reikia sakyti vieną kartą. Kartojamas tik melas, kol žmogaus sąmonėje tampa tiesa. Yra istoriniai faktai, reikia kalbėti jų kalba ir nebijoti istorijos.
Litvakų menas – po vienu stogu
– Praėjo daugiau kaip 100 dienų, kai buvote patvirtintas naujuoju muziejaus direktoriumi. Pareigų ėmėtės balandžio 15 dieną. Ar per tą laiką pavyko įvertinti padėtį, o gal užgriuvo darbų lavina?
– Išties užgriuvo darbai, kuriuos teko daryti kuo skubiau. Daugmaž žinojau muziejaus situaciją, tačiau buvo svarbu susipažinti detaliau, kad galėčiau įvertinti, kaip prie jos priderinti pertvarkos planą. Tai truputį užtruko.
Iššūkių nemažai, vienas pirmųjų – gana problemiškas muziejaus tapatybės klausimas: manau, muziejus nesugebėjo jos susikurti – nei teigiamos, nei neigiamos. Mėginame tą padėtį taisyti. Štai vienas muziejaus filialų vadinasi Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejus. Bet kalbant apie kito tapatybę reikėtų pasirūpinti ir savąja.
Esame sunkiai atpažįstami, tai susiję ir su buvusia silpna komunikacija, ir su turiniu – ekspozicijomis, renginiais, edukacijomis, susitikimais, diskusijomis.
Samuelio Bako muziejaus lankytojai, atėję pasidomėti menine kūryba, randa kažkokius senų parodų likučius. Jos nieko bendra su menu neturi, ir taip sukuriamas eklektikos jausmas. Tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejų (Pylimo g. 4A).
Litvakų meną pamėginsime susieti: po vienu stogu išsiteks Samuelio Bako, Rafaelio Chvoleso ir Savick(i)ų dinastijos kūryba. Samuelio Bako muziejuje (Naugarduko g. 10) mėginsime kurti savotišką litvakų meno galeriją, joje bus pristatomos šių tapybos grandų nuolatinės parodos.
Parodų turinys nuolat keisis, nes turime labai turiningas kolekcijas, jos tolydžio gausėja. Neseniai kalbėjausi su Samueliu Baku, jis muziejui ketina padovanoti dar daugiau savo darbų.
Viena pagrindinių krypčių – laikinų parodų ir su muziejaus veikla susijusių renginių organizavimas. Nuolatinių ekspozicijų žmonės po kelis kartus nelanko. Todėl mums reikės labai atidžiai kurti laikinų parodų planus, kad jos taip pat atviliotų daugiau lankytojų.
Vilnius, Naugarduko g. 10 / V. Raupelio / LRT nuotr.
Vadinamojo Žalio namo (Holokausto ekspozicija, Pamėnkalnio g. 12) padėtis yra apverktina. Darbo ir aptarnavimo sąlygos, sakyčiau, kelia nepagarbą ir lankytojams, ir darbuotojams, ir pačiai Holokausto temai. Ieškosime būdų, kaip tai pakeisti, kai pradėsime muziejaus restruktūrizaciją.
Padalinio Žemaitijos gatvėje Nr. 4 pavadinimas – Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto muziejus – darbinis, sumanytas net neturint ekspozicijos koncepcijos, o turėtų būti priešingai. Mano požiūriu, pastatas per mažas visai Holokausto istorijai Lietuvoje atskleisti. Tame filiale turėtų būti papasakota ir paties pastato istorija per Holokaustą (tada ten veikė Vilniaus geto biblioteka), ir prieškarinė, kai jame buvo viešoji žydų apšvietos draugijos „Meficei Haskala“ biblioteka. Dar vienas įdomus akcentas – sovietų kariuomenei įžengus į Vilnių, netrukus tame pastate buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje žydų muziejus, gyvavęs iki 1949 metų.
Vilnius, Žemaitijos g. 4 / V. Raupelio / LRT nuotr.
Kitaip tariant, pastato Žemaitijos gatvėje istorija yra lyg metafora – nuo klestėjimo metų iki dviejų baisių tragedijų: viena sunaikino beveik visus bibliotekos skaitytojus, o antra siekė sunaikinti ir jų kultūros pėdsakus.
Galbūt tik tada imsimės Holokausto ekspozicijos klausimo. Mažai kam žinoma (ir tai turėtų būti paskleista plačiau), kad senas, medinis pastatas Pamėnkalnio gatvėje nėra kaip nors istoriškai susijęs su Lietuvos žydais. Kadaise jame vyko nelegalūs Lietuvos komunistų partijos susitikimai. Atkūrus nepriklausomybę, jis buvo atiduotas Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui.
Vilnius, Naugarduko g. 10 / V. Raupelio / LRT nuotr.
Holokausto ekspozicijos turinio dalis yra labai vertinga. Reikės įdėti pastangų ją išsaugoti. Ekspoziciją daugiausia kūrė Holokaustą patyrę žmonės. Tai jų žvilgsnis į tai, ką teko išgyventi.
Panerių memoriale jau šiemet prasidės aplinkos tvarkybos darbai. Tikimės, kad Vyriausybė mums padės sutvarkyti ir romų genocido atminimo vietą.
Džiaugiamės, kad labai sėkmingai veikia balandį atidarytas Jacques`o Lipchitzo muziejus Druskininkuose. Liepos 15 dieną Vilniuje ir 17 dieną Druskininkuose atidarysime šio skulptoriaus parodą, kurią sudarys kūriniai iš Valensijos modernaus meno instituto kolekcijos.
Vilnius, Pamėnkalnio g. 12 / V. Raupelio / LRT nuotr.
Nepaisant iššūkių ir problemų, labai optimistiškai nuteikia muziejaus komandos požiūris: susidariau įspūdį, kad ji nori pokyčių ir nori juose dalyvauti.
Ką tik subūrėme gana autoritetingą muziejaus patariamąją tarybą. Joje – Varšuvos „Polin“ muziejaus nuolatinės ekspozicijos vyriausioji kuratorė ir muziejaus direktoriaus patarėja Barbara Kirshenblatt-Gimblett, „Popieriaus brigados“ ir pirmojo žydų muziejaus Vilniuje ekspertas Davidas E. Fishmanas, istorikai Aurimas Švedas, Nerijus Šepetys ir kt. Norime, kad jie mums ir patartų, ir vertintų kritiškai.
Vežimas prieš arklį
– Ar padalinio Žemaitijos gatvėje ateitis visų pirma nepriklauso nuo Lietuvos valstybės, Vyriausybės požiūrio, finansavimo?
– Galiu tik pasidžiaugti, kad kol kas visos mūsų strateginės plėtros idėjos, kuriomis dalinuosi su muziejaus šeimininku – Kultūros ministerija, yra remiamos, skatinamos.
Finansavimas yra be išimties visų muziejų problema.
Dėl muziejaus padalinio Vilniuje, Žemaitijos gatvėje, mano galva, įvyko klaidingas procesas: paskelbtas konkursas pastato renovacijai, pritaikant jį muziejaus reikmėms, tačiau statytojams nepateikta jokia ekspozicijos koncepcija. Lyg statytum vežimą prieš arklį. Reikia pasidžiaugti, kad su Kultūros ministerija ir statytojais randame bendrą kalbą. Ko gero, sutartis bus peržiūrėta, galėsime sukurti muziejaus koncepciją, ir pagal ją pastatas bus renovuotas bei įrengtas.
Vilnius, Žemaitijos g. 4 / V. Raupelio / LRT nuotr.
Tai didelis iššūkis, bet politiškai nejaučiame Kultūros ministerijos ar Vyriausybės spaudimo. Šiemet numatyta skirti nemažai lėšų būsimam padaliniui Žemaitijos gatvėje.
– Kokia dabar to pastato būklė?
– Pastatas iš dalies sutvirtintas, šiemet bus tvirtinamas toliau. Jo būklė buvo ir tebėra labai liūdna, bet būtini darbai iš dalies yra padaryti. Pavyzdžiui, sustiprinti pamatai. Nerimą kelia viena pakrypusi siena, tačiau sprendimai yra ir jie bus įgyvendinti. Tad pastatas jokiu būdu nėra paliktas likimo valiai.
Svarstytų pagarbesnę alternatyvą
– Sklinda kalbos, kad ketinama kažkur perkelti 1992 metais Vlado Vildžiūno ir Goiči Kitagavos sukurtą skulptūrą Čijunei Sugiharai Holokausto ekspozicijos kiemelyje. Ar tai tiesa?
– Šį klausimą reikėtų išsakyti tiems, kurie tą skulptūrą sugalvojo ten pastatyti. Manau, sukurtas labai gražus skveras, jauki erdvė. Tiesą sakant, jei būtų buvusi mano valia, būčiau radęs labiau su žydų gelbėjimu susijusią vietą nei tas uždaras, nuošalus, ne kiekvienam žinomas kiemelis.
Vilnius, Pamėnkalnio g. 12 / V. Raupelio / LRT nuotr.
Tačiau yra, kaip yra. Beje, jei kalbame apie Sugiharą, turėtume užsiminti ir apie Janą Zwartendijką, nes greta yra ir jam skirta skulptūra. Matau kelis variantus: ir viena, ir kita skulptūra turėtų likti ten, kur buvusios, arba galima būtų rasti pagarbią ir labiau simbolišką vietą, susijusią su tų asmenybių veikla. Aišku, dėl to turėtų sutarti visi, nes čia ir autorinių teisių klausimas, ir Japonijos ambasada, ir Sugiharos šeima… Vis dėlto, manau, šį klausimą kelti per anksti.
Nedramatizuočiau, jei būtų taip, kad tas skveras, susiformavęs kaip labai jauki erdvė, liktų gyvuoti toliau su tomis skulptūromis. Lygiai taip pat, jei atsirastų kita, prasmingesnė su žydų gelbėjimu susijusi erdvė (o tokių Vilniuje tikrai yra), tą klausimą būtų galima spręsti ir kitaip. Bet tai ateities dalykai.
Skulptūra Čijunei Sugiharai / Ekrano nuotr.
– Galbūt klausimas kiek platesnis – ne tik skulptūra. Ar teisingai supratau, kad kažkas bus daroma su Holokausto ekspozicija? Gal ketinama atsisakyti Žalio namo, kuris tikrai gausiai sulaukia bent jau užsienio lankytojų?
– To namo, kartoju, atsisakysime tik tuo atveju, jei rasime garbingą ir turiningą vietą mūsų kituose padaliniuose, konkrečiai – Pylimo gatvėje, vietoje Rafaelio Chvoleso muziejaus. Tačiau tam reikia ruoštis, dabar apie tai kalbėti per anksti.
Vilnius, Pamėnkalnio g. 12 / V. Raupelio / LRT nuotr.
Bet kokios kalbos, kad Holokausto ekspozicija nustos gyvuoti, neturi jokio pagrindo. Tas pastatas veiks tol, kol, kartoju, atsiras pagarbesnė ir prasmingesnė alternatyva. Taip, sutinku, Holokausto ekspozicija yra lankoma, tačiau sąlygos, kuriomis ji gyvuoja šiandien, yra didžiulė nepagarba ten plėtojamai temai.
Net geriems darbams reikia pinigų
– Jūsų pirmtakas buvo užmezgęs ryšius su Pietų Afrikos Respublikos žydų muziejais. Kalbėta apie rinkinius ir galimybę keistis vertybėmis. Ar tie ryšiai bus toliau puoselėjami? Kita vertus, ar Gaono muziejuje netrūksta specialistų, kurie galėtų dirbti su jidiš ir hebrajiškais originalais, dokumentais?
– Pradėsiu nuo pabaigos. Iš dalies tai tiesa. Tai bendra visų žydų muziejų pasaulyje problema, išskyrus, suprantama, Izraelio. Europoje žmonių, kurie puikiai mokėtų hebrajų, jidiš ar net aramėjų kalbas nėra daug, tačiau jų yra. Visi muziejai tą problemą sprendžia pirkdami išorinių specialistų paslaugas.
Vilnius, Naugarduko g. 10 / V. Raupelio / LRT nuotr.
Tikėtis, kad Lietuvoje ar užsienyje išsiauginsime jaunų žmonių, kurie išmokę tų kalbų ateis čia dirbti, galima, tačiau planuoti sudėtinga. Ir mūsų muziejuje yra tyrėjų, kurie skaito jidiš ar hebrajiškai, tik nekalba laisvai.
Bet kokios kalbos, kad Holokausto ekspozicija nustos gyvuoti, neturi jokio pagrindo.
Prieš keletą savaičių dalyvavau Europos žydų muziejų asociacijos (Association of European Jewish Museums, AEJM) susitikime. Turiu pasakyti, kad kalbantis su kolegomis aiškėja, jog ta problema bendra daugeliui muziejų.
Ten susitikau su Keiptauno žydų muziejaus (South African Jewish Museum) direktoriumi Gavinu Morrisu, kurį pažįstu daugiau nei 10 metų. Apsikeitėme kai kuriomis bendradarbiavimo idėjomis. Mat viena yra lankytis muziejuose, kalbėtis apie bendradarbiavimą, o kita – jį įgyvendinti. Ypač su taip toli esančiais. Čia stabtelėsiu: kai pabendradarbiausime ir ką nors kartu nuveiksime, būtinai pasidalysime su jūsų skaitytojais.
Vis dėlto galiu pasakyti taip: esama dalykų, kurie yra nematomi, ir tampa matomi tik tada, kai juos pamatyti pakviečiami lankytojai. Tai nežmoniškai sudėtingas darbas. Pakartosiu savo tėvo pasakymą, kai jam, Žydų bendruomenės pirmininkui, pasiūlė įgyvendinti labai rimtą projektą. Tėvas pasiteiravo, ar tam bus skirta pinigų, ir išgirdęs, kad pinigų nėra, atsakė: „Matote, deja, net geriems darbams reikia pinigų.“
Sergejus Kanovičius / D. Umbraso / LRT nuotr.
Mūsų situacija nepakito: turime labai daug nuostabių idėjų, bet joms, deja, reikia pinigų. Beje, tą patį galiu pasakyti ir apie užsienio kolegas.
– Grįžkime prie muziejaus tapatybės. Kokią norėtumėte ją kurti, ko sieksite?
– Tai plati tema, bet pamėginsiu atsakyti. Iš tiesų žydų muziejus laikais, kai gyvų žydų ir pamatyti nelabai gali, turėtų būti ne senienų parduotuvė, bet telktis į kadaise gyvą bendruomenę ir perteikti ne tik enciklopedinę informaciją, kuri šiandien daug kam lengvai pasiekiama. Ypač Vilniuje, užėję į muziejų, žmonės turi pajausti, kad kalbama apie visai neseniai egzistavusią gyvą, didžiulę bendruomenę. Kai užeinu į mūsų muziejų, to nejaučiu. Ekspertai patiria tą patį įspūdį. Lyg ir viskas gerai – yra eksponatai, turtinga jų istorija…
Tačiau kiekvienas muziejus turi turėti gyvasties. Tą gyvastį kuria ne tik paroda, bet ir muziejaus žmonės, jie padeda ekspoziciją interpretuoti. Tai kuravimo meno dalis. Padaryti puikią parodą nepakanka. Reikia, kad susidomėjimas nenuslūgtų.
Muziejus yra dialogo su lankytoju vieta. Tas dialogas turi vykti ne tik tarp eksponatų ir lankytojų, jis turi nuolatos vykti tarp lankytojų ir darbuotojų. Kad šie ne tik padėtų suvokti ekspoziciją, bet ir pajausti, kodėl apskritai turėtų rūpėti žydų istorija. Kas jie tokie? Ar išėję iš muziejaus bent truputį supratote, kas tie žydai Vilniuje, Lietuvoje buvo? Kalbame apie žmogaus atminčiai gana lengvai pasiekiamą istorinį tarpsnį.
Sergejus Kanovičius / D. Umbraso / LRT nuotr.
Portalas LRT.lt primena, kad praeityje Sergejus Kanovičius dirbo redaktoriumi leidyklose „Vyturys“ ir „Vaga“, įsteigė žydų paveldą ir istoriją tyrinėjančią ir skleidžiančią organizaciją „Maceva“. Vėliau įgyvendino su žydų paveldu susijusius tarptautinius projektus, buvo „Dingusio štetlo“ muziejaus steigėjas ir vadovas. Praėjusį birželį tapo Europos žydų muziejų asociacijos (Association of European Jewish Museums, AEJM) tarybos nariu ir naujuoju organizacijos iždininku.