Pastaraisiais metais vis dažniau kalbame apie Lietuvos žydų gelbėtojus. Bene stipriausią impulsą tam davė prieš trejetą metų įsteigta Lietuvos žydų gelbėtojų atminimo diena. Ji įprasmino ligi tol įdėtą daugelio tyrėjų ir gelbėtojų atminimo kultūros puoselėtojų triūsą – Jono Rimašausko, Sofijos Binkienės, Viktorijos Sakaitės, Rimanto Stankevičiaus, Ichooko Mero, Danutės Selčinskajos ir kitų.
Šaltinis: Zigmas Vitkus, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas,
LRT.lt
Zigmas Vitkus / E. Blažio / LRT nuotr.
Gelbėtojų pasirinkimai itin sudėtingomis ir pavojingomis istorinėmis aplinkybėmis skatina klausti esminių klausimų: kodėl vieni žmonės pasirenka rizikuoti savo gyvybe ar gerove, o kiti lieka nuošalyje? Ką reiškia „likti nuošalėje“ ir kokių būna tų „nuošalių“? Kokie socialiniai ir psichologiniai veiksniai lemia pasirinkimus gelbėti? Kuo ypatingas gelbėtojų herojiškumas?
Šis mano rašinys susidės iš dviejų dalių. Iš pradžių aptarsiu herojiškumo sampratas vakarietiškoje kultūroje, o antroje dalyje – svarbiausius gelbėtojų motyvaciją formavusius veiksnius. Remsiuosi keturių klasikinių autorių tyrimais ir įžvalgomis: psichologo Perry Londono, istorikės Nechamos Tec, sociologo Samuelio Olinerio ir jo kolegų bei teologo Davido P. Gushee*.
Lietuvoje žydų gelbėtojų istorijos tyrimai taip pat juda į priekį, tačiau mes dėl objektyvių aplinkybių – sovietinės okupacijos, kurios metu Holokausto tema buvo neliestina – neturėjome galimybės šios temos savu laiku giliau ištyrinėti.
„Didvyris“, „Bohater“ ir „Heros“
Siūlyčiau pradėti nuo skambaus, pakilaus lietuviško žodžio „didvyris“ refleksijos. Akivaizdu, jog jis susideda iš dviejų sandų: „didis + vyras“. Akivaizdu ir tai, kad žodis nurodo į „vyriškus“ reikalus. Labai tikėtina – karą, kuriame kai kurie vyrai atlieka didžių žygių. Didžių – reiškia išskirtinių, didesnių nei vidutinių, nei „priklauso“, ir naudingų bendruomenei. „Mažajai“ bendruomenei – grandžiai, būriui, kuopai, batalionui ir „didžiajai“ – tautai.
Kartais galima išgirsti pasakymą „didvyrė“, „didvyriška moteris“, kas bent jau man skamba keistokai, tarsi primetant moterims vyriškos veiklos stereotipą. Smalsumo dėlei galėtume paklausti savęs, ar būtų įmanomas atvirkštinis variantas, pasakymas – „didmoterė“ ir „didmoteriškas vyras“? Vargiai. O kodėl ne? Bet tai atskiras lyčių studijų klausimas.
Gelbėtojų pasirinkimai itin sudėtingomis ir pavojingomis istorinėmis aplinkybėmis skatina klausti esminių klausimų: kodėl vieni žmonės pasirenka rizikuoti savo gyvybe ar gerove, o kiti lieka nuošalyje?
Lietuviškas žodis „didvyris“ slavų kalbose atitiktų žodį bohater (lenkų), bohatyr (ukrainiečių), bogatyr (rusų). Jis kildinamas iš tiurkų kalbų žodžio – bayatur (liet. Herojus). Turkiškai būtų bahadir, o dar giliau nerdami pasiektume persišką žodį bahadur. Visais atvejais šis žodis reiškė stipruolį, drąsuolį, karžygį. Nesu etimologas, bet žodyje bohatyr girdžiu ir žodį bog, bug, kuris sietų tą stipruolį su antgamtine sfera, dieviška galia. Man tai atrodo logiška, nes…
…nes jei mestume akį į antikinę „didvyrio“ sampratą, pamatytume, kad senovės graikų ir romėnų didvyriai – heros – išties buvo laikomi pusdieviais. Dėl savo jauno kūno grožio, fizinės jėgos ir išskirtinių žygių (kuo pasižymėjo ir graikų dievai). Tokią herojaus sampratą išplėtojo Aristotelis savo Nikomacho etikoje. Didvyrį jis apibūdino kaip kilnų narsuolį, kuris nebijo pavojų ir viso to, kas sukelia staigią mirtį – „ypač [tai bus pavojai] kovos lauke“. Kovos laukas – tai rizika, nuotykiai, mirties alsavimas.
Toks antikinis narsuolis (jo prototipas – Achilas) ieško rizikos, nuotykių, rizikuoja gyvybe, kad užsitarnautų amžiną atmintį. Taigi toje jo rizikoje yra savęs garbinimo aspekto. Taikos metu rizika, nuotykiai ir mirties alsavimas simuliuojami ir geriausias tokios simuliacijos pavyzdys – įvairios varžybos, turnyrai. Žinoma, antikinis herojus nebūtinai yra savanaudis. Geriausiai tai liudija Spartos karaliaus Leonido ir jo karių pasiaukojimas ginant Termopilų perėją ar Sokrato mirtis.
Holokaustas | E. Blažio / LRT nuotr.
Keturios herojaus savybės
Antikinė herojiškumo samprata dominavo šimtmečius ir šiandien turbūt tebėra dominuojanti, tačiau psichologas Philipas Zimbardo su kolega Zeno’u Franco’u pasiūlė ją praplėsti. Kodėl? Nes pasaulyje yra ir daugiau rizikos asmeniui formų, ne tik fizinė ir ne tik ta, kuri gali staiga ištikti mūšio lauke. Juk galima rizikuoti savo gerove, statusu, karjera, asmeniui gali grėsti atstūmimas, vadinamoji socialinė mirtis ar įkalinimas.
Atsižvelgę į įvairius pilietinio pasipriešinimo 20 amžiuje pavyzdžius, P. Zimbardo ir Z. Franco teigė, kad heroizmas / herojiškas aktas gali būti apibrėžiamas turint omenyje keturias pagrindines savybes:
a) jis turi būti atliekamas savanoriškai, t. y. laisva valia;
b) jis turi apimti galimą riziką, pavyzdžiui, mirties grėsmę, tiesioginę grėsmę fiziniam asmens vientisumui, ilgalaikę grėsmę sveikatai arba galimą rimtą gyvenimo kokybės pablogėjimą;
c) jis turi būti vykdomas tarnaujant vienam ar keliems žmonėms arba bendruomenei;
d) jis turi būti be jokio tikėtino antrinio, išorinio atlygio / naudos.
„Naujojo“ herojaus apibrėžimo esmė – herojiškas veiksmas visada yra sociocentriškas, o ne egocentriškas. Kitais žodžiais, herojus visad atsidavęs bendrajam gėriui: kitam asmeniui arba pilietiniam idealui. Maža to, pridėčiau nuo savęs, herojiškas veiksmas – tai rūpestingas veiksmas (rūpestis kaip pasipriešinimas!). Jis sykiu kvestionuoja tuo metu egzistuojančias taisykles. Holokausto atveju – nacių ir jų talkininkų vykdytą vieną tautą dehumanizuojančią politiką.
Herojiškas veiksmas – tai rūpestingas veiksmas (rūpestis kaip pasipriešinimas!). Jis sykiu kvestionuoja tuo metu egzistuojančias taisykles. Holokausto atveju – nacių ir jų talkininkų vykdytą vieną tautą dehumanizuojančią politiką.
P. Zimbardo ir jo kolegos Z. Franko pateikti herojaus / herojiško akto bruožai puikiai koreliuoja su Jad Vašemo dar 7-ajame dešimtmetyje suformuluotais keturiais kriterijais, kuriais remiantis yra identifikuojami ir apdovanojami Pasaulio tautų teisuoliai. Priminsiu. Pirmasis kriterijus: aktyvus veikimas; antrasis – rizika gyvybei arba gerovei; trečiasis – altruistinės paskatos (jokio išorinio atlygio) ir ketvirtasis – gelbėjimo veiksmo įrodymai, liudijimai.
P. Zimbardo ir Z. Franko, taigi, pasiūlė naują, platesnę herojaus paradigmą, o gelbėtojų pasirinkimai ją, mano akimis, pagrindžia. Jei ne ji, turėtume likti prie senosios tradicinės graikiškosios (o gal tiesiog patriarchalinės?) herojaus sampratos. Kelčiau prielaidą, kad būtent dėl siauros herojiškumo sampratos tik 2013 m. Lietuvos žydų gelbėtojams buvo suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas. Veikiausiai dėl tos pačios priežasties ir Vakaruose imta gana vėlai domėtis gelbėtojais.
Prie tokio vėlavimo prisidėjo ir pačių gelbėtojų laikysena. Paprastai dauguma jų nelaikė savo veiklos išskirtine, juolab herojiška – susipažinę su jų biografijomis pastebėsite daugelio jų kuklumą. Tokiam kuklumui įtakos galėjo turėti ir kultūroje dominavusi kariocentrinė herojiškumo samprata. „Kokia aš čia herojė, Dieve mano“, – galėjo sakyti kokia nors gelbėtoja, „vis prie plytos ir prie plytos“.
Prie tokio vėlavimo prisidėjo ir pačių gelbėtojų laikysena. Paprastai dauguma jų nelaikė savo veiklos išskirtine, juolab herojiška – susipažinę su jų biografijomis pastebėsite daugelio jų kuklumą.
Gelbėjimo motyvai pačių gelbėtojų žodžiais
Gelbėtojai savo veiklos motyvus tyrinėtojams aiškino ketveriopai. Dažniausiai kalbėjo apie asmeninius ryšius: „Gelbėjau draugus ir pažįstamus.“ Dažnai nurodė į grupės ryšius – pagalba kolegoms, kaimynams. Taip pat – religinius motyvus. Kartais ideologinius. Dažni ir humanitariniai motyvai – teisingumas, rūpestis ir spontaniška reakcija į skausmą – užuojauta. Dažniausias žodis jų kalboje – „užuojauta“. Tiesiog: „Buvo gaila.“ Arba: „Ach tu, niekše, tu jį muši, o aš gelbėsiu.“
Pagavus žodis – „užjausti“, nurodantis į jautimą kartu, tave kaip atramą. D. Gushee pastebi, kad užuojauta nėra vien emocija, bet gali būti ir požiūris, ir charakterio bruožas, ir moralinis įsipareigojimas, ir veiksmas kenčiančio žmogaus labui. Į ją mūsų temos kontekste galime žvelgti kaip į „meilės aktą“ ar „meilės veiksmą“ (agape) – būtent nesavanaudišką, besąlygišką ištvermingą rūpestį, atsidavimą ir gerumą kitam žmogui, grindžiamą Dievo valia ir jo įsakymais.
Pažymėčiau, kad daugeliu, gal net dauguma, atvejų buvo gelbėjami pažįstami žmonės, o į potencialius gelbėtojus kreipdavosi patys žydai arba jų tarpininkai. Tačiau gelbėjimo procesui įsisukus dažnai buvo priimami ir nepažįstami žmonės. Susidaro įspūdis, kad atvejai, kai nežydai savo iniciatyva ieškotų gelbėtinų asmenų, buvo reti. Nors tokių buvo. Ona Šimaitė – viena iš jų. Paminėtinas ir darbininkas Jonas Paulavičius iš Kauno ar gydytojas Petras Girbudas iš Užvenčio, Kelmės rajone.
Ona Šimaitė | Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus archyvo nuotr.
Keturių autorių įžvalgos
Vienas pirmųjų tyrėjų (o gal net pirmasis), susidomėjusių gelbėtojų motyvacija, buvo psichologas Perry Londonas (1931–1992). Žydų gelbėjimą jis matė kaip altruizmo formą (altruizmą suprantant kaip siekį padėti kitiems, apimantį valingą, laisvą asmens pastangą ir pasiaukojimą, už kurį negaunama jokio išorinio atpildo). Londonas atliko 69 struktūruotus, kokybinius interviu, kurių rezultatus kaip hipotezes publikavo 1970 metais.
Nors pagalbą teikę žmonės buvo iš įvairių socialinių sluoksnių, juos, pasak Londono, jungė trys bendros savybės:
1) Nuotykio pojūtis. Pirmieji į galvą ateinantys vardai iš lietuviško konteksto, turėję gelbėtojo „cinkelį“: tuomet mokinys Vladas Drupas, smuikininkas Vladas Varčikas, darbininkas Jonas Paulavičius, majoras Karlas Plagė. Iš lenkiškojo – tas pats Oskaras Šindleris.
2) Stiprus tapatinimasis su tėvų ar globėjų moralinio elgesio modeliu. Paminėtina bibliotekininkė Ona Šimaitė ir jos senelio pozicija, gydytojas Viktoras Kutorga ir jo mamos nusistatymas, Binkių šeima, Stefanijos Ladigienės šeima ir jos bendraminčių ratas, mokytoja Veronika Žvironaitė ir kt.
3) Socialinis marginalumas. Tai yra tam tikra distancija nuo bendruomenės, buvimas ne iki galo integruotam. Kitaip tariant, asmens ir jo / jos socialinės padėties kitoniškumas. Pavyzdžiui, kunigas Ignas Ragauskis, broliukas Bronius Gotautas, felčeris Vytautas Žakavičius, kairuoliškų pažiūrų Jonas Paulavičius ar anarchistams prijautusi Ona Šimaitė.
Susidaro įspūdis, kad atvejai, kai nežydai savo iniciatyva ieškotų gelbėtinų asmenų, buvo reti. Nors tokių buvo. Ona Šimaitė – viena iš jų. Paminėtinas ir darbininkas Jonas Paulavičius iš Kauno ar gydytojas Petras Girbudas iš Užvenčio, Kelmės rajone.
1986 m. įsimintiną studiją publikavusi istorikė Nechama Tec (1931–2023) atliko 65 giluminius interviu ir išskyrė 6 gelbėtojų bruožus.
1) Gelbėtojo nesugebėjimą prisitaikyti arba „susilieti“ su aplinka. Kitaip – asmens „individualumą“, „atskirumą“. Šis bruožas koreliuotų su tuo socialiniu marginalumu, apie kurį rašė Perry Londonas.
2) Aukštą savarankiškumo lygį, dėl kurio šie žmonės siekė savo tikslų nepaisydami to, kaip juos vertina kiti ar kokios yra dominuojančios elgesio normos.
3) Tvirtą ir ilgalaikę įsipareigojimo padėti stokojantiems tradiciją, prasidėjusią dar prieš karą ir apėmusią įvairias veiklas.
4) Požiūrį į gelbėjimą kaip į paprastą pareigą, kuris paaiškina tendenciją, kodėl gelbėtojai įprastai neigė, kad jų pastanga apginti žydus buvo išskirtinė ar herojiška.
5) Spontanišką apsisprendimą gelbėti. Toks spontaniškumas, mano akimis, yra tariamas. Apsisprendimo gelbėti akimirka buvo rezultatas tos tvirtos ir ilgalaikės tradicijos padėti stokojantiems.
6) Universalistinį požiūrį į kitą žmogų, t. y. gebėjimą nesureikšminti kitų žmonių asmeninių savybių ar statuso, kreipiant dėmesį tik į jų bejėgiškumą.
Visi šie bruožai, Nechamos Tec įsitikinimu, stačiai „kerta“ visus įprastus, tradicinius pjūvius, pagal kuriuos įvairių socialinių sričių mokslininkai skirsto asmenis – klasinius, politinius, religinius, draugystės, filosemitinius ar antisemitinius ar piniginius.
Trečiasis itin svarus kiekybinis ir kokybinis gelbėtojų motyvacijų tyrimas prasidėjo 1982 m. Jį atliko sociologo Samuelio Olinerio (1930–2021) vadovaujama tyrėjų grupė. Pats S. Olineris buvo išgyvenęs Holokaustą, išgelbėtas vienos lenkų šeimos. Per dešimtmetį šie tyrėjai atliko ir apibendrino 682 struktūruotų interviu gautą medžiagą (apklausti – 406 gelbėtojai, 126 negelbėtojai ir 150 išgelbėtųjų). Ir kas gi buvo atrasta, kuo gi gelbėtojai skyrėsi nuo negelbėtojų (pastarieji buvo identifikuoti užduodant klausimą, ar jie priklausė rezistentų grupėms, ar gelbėjo žydus)?
Zigmas Vitkus | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Taigi gelbėtojai išsiskyrė:
1) aukštesniu empatijos lygiu, skatinusiu šiuos žmones elgtis altruistiškai;
2) pasižymėjo atvirumu kitiems, kas lėmė, kad daugelis gelbėtojų turėjo daugiau pažįstamų žydų;
3) buvo kilę iš šeimų, kuriose auklėta remiantis pozityvios tėvystės idealu;
4) buvo kilę iš šeimų, kuriose buvo palaikoma universalistinė žmogaus samprata (visi lygūs);
5) buvo kilę iš šeimų, kuriose buvo palaikoma susietumo su kitais žmonėmis vertybė.
Be kitų dalykų Olineriui ir jo kolegoms labai rūpėjo išsiaiškinti, kaipgi randasi tie gelbėtojai. Ir šia prasme jo tyrimas buvo išskirtinis. Prieita prie išvados – paprastos ir sykiu fundamentalios – kad didžiausios įtakos tam turi šeimos etosas – ir čia reikėtų ieškoti gelbėtojų šaknų.
Gelbėtojai Olineriui žymiai dažniau liudijo, kad jų ryšiai su tėvais buvo artimi, o auklėjimas grindžiamas įtikinimu, aiškinimu. Fizinės bausmės buvo netaikomos arba taikomos retai. Gelbėtojai dvigubai dažniau nei kiti apibūdino savo tėvus kaip diegusius paslaugumo, svetingumo, rūpesčio, meilės vertybes. Įdomu ir tai, kad būsimųjų gelbėtojų tėvai auklėdami dažniau nei negelbėtojų tėvai akcentavo „minkštąsias“ vertybes: ryšio su kitais žmonėmis svarbą: paslaugumą, svetingumą, rūpestingumą, meilę, o ne „kietąsias“, tokias kaip kapitalas, profesiniai įgūdžiai ar įtaką. Svarbu, kad paklusnumą kaip svarbią akcentuotą šeimoje vertybę paminėjo tik 1 proc. gelbėtojų (palyginti su 9 proc. negelbėtojų).
39 proc. Olinerio komandos kalbintų gelbėtojų pabrėžė jų šeimose palaikytą požiūrį, kad etinės vertybės turi būti taikomos visiems vienodai, kad pasaulyje, vaizdžiai kalbant nėra nei žydo, nei graiko. Tokią nuostatą išsakė 15 proc. negelbėtojų. Įdomu, kad šių pasaulėžiūrai, labiau nei gelbėtojų, buvo būdingas fatalizmas – žydus ištikusią nelaimę jie priėmė kaip savotišką likimą.
Gelbėtojai dvigubai dažniau nei kiti apibūdino savo tėvus kaip diegusius paslaugumo, svetingumo, rūpesčio, meilės vertybes.
Didesni šansai tapti gelbėtoju tada, kai…
Olinerio grupės tyrimas svarbus tuo, kad pabandė sudėlioti idealų „algoritmą“, kaipgi susidaro prielaidos „gelbėtojo“ charakteriui išsirutulioti, koks mechanizmas? Ir sudėliojo taip. Pradžia – šeima. Tėvai elgiasi su vaikais rūpestingai. Didelis dėmesys skiriamas paaiškinimams ir argumentavimui, kodėl tam tikras elgesys yra netinkamas, dažnai nurodant jo pasekmes kitiems žmonėms. Fizinės bausmės taikomos retai, o nereikalingų bausmių – netramdomų iškrovų – praktiškai nebūna.
Tėvai siekia išugdyti vaikuose rūpinimosi kitais vertybę kaip pareigą. Aklo paklusnumo nereikalaujama. Kadangi iš vaikų tikimasi, kad jie pasirūpins kitais, visaip ugdoma jų atsakomybė ir pasitikėjimas savimi. Tokioje aplinkoje už klaidas nebaudžiama, priešingai – klaidos suvokiamos kaip galimybė tobulinti charakterį.
Dėl iš esmės pozityvių patirčių ir geranoriškų tėvų vaikai išmoksta pasitikėti savimi ir aplinkiniais. Kadangi jie jaučiasi saugūs šeimoje, geba megzti saugius santykius už šeimos ribų, su įvairiausiais žmonėmis. Kitus žmones jie linkę vertinti pagal tų žmonių būdo savybes, o ne išorinius dalykus: socialinę klasę, religiją ar etniškumą. Dėl įvairių santykių, santykių įvairovės tokie žmonės išsiugdo naujus sudėtingus pažintinius ir socialinius įgūdžius. Taip jiems tampa lengviau empatizuotis su kitais.
Kadangi šeimoje praktikuojamos susietumo su kitais žmonėmis vertybės yra giliai internalizuojamos, tokie žmonės kitų žmonių patiriamą neteisybę, kančią išgyvena kaip savo ir tarsi natūraliai stoja jų ginti, kai iškyla pavojus. Ir daro tai drąsiai, nes kitaip „negali“. Kitaip jų pačių pasaulis taptų chaosu.
Kadangi šeimoje praktikuojamos susietumo su kitais žmonėmis vertybės yra giliai internalizuojamos, tokie žmonės kitų žmonių patiriamą neteisybę, kančią išgyvena kaip savo ir tarsi natūraliai stoja jų ginti, kai iškyla pavojus.
Ketvirtasis autorius teologas Davidas Gushee (g. 1962 m.) apibendrino anksčiau atliktus tyrimus ir pridėjo svarbių dalykų. Jis sutinka, kad sociologiniai kintamieji – amžius, lytis, socialinė klasė ar partiškumas – didelės įtakos neturėjo. Religingumas – turėjo reikšmingos įtakos, bet tik TAM TIKRO tipo religingumas, tas giluminis, ne formalus.
Kas išties turėjo įtakos, anot D. Gushee, tai: skirtinga socializacija, asmenybės bruožai ir situaciniai veiksniai. Gelbėtojų pasirinkimams turėjo įtakos pozityvi jų socializacija vaikystėje: pozityvūs tėvų ir vaikų santykiai, humaniškas disciplinavimo būdas, tėvų rūpestis kitais žmonėmis ir vertybių turinys. Čia jis sutinka su Samueliu Olineriu ir jo kolegomis, nors ir su išlygomis. Jei socializacija būtų buvęs lemiantysis veiksnys, gelbėtojų būtų buvę daugiau nei 50–100 tūkstančių.
D. Gushee taip pat teigia, kad pasirinkimus gelbėti lėmė ir jų asmenybės bruožai. Panašu, kad gelbėtojai buvo nebijantys eksperimentuoti, savarankiški, rūpestingi, savo galva galvojantys, „tvirtai vertybėse įsišakniję“ žmonės, pasižymėję vidine stiprybe ir drąsa. Trumpai tariant – brandžios asmenybės. Savaime suprantama – bijančiam eksperimentuoti, nesavarankiškam, aplaidžiam, konformistiškam ir savanaudiškam žmogui sunku tapti gelbėtoju.
Gelbėtojų apsisprendimai ir jų motyvai, mano akimis, yra idealus orientyras mūsų švietimo sistemai: politinei valdžiai, savivaldybėms, švietimo įstaigoms, pedagogams, tėvams ir mokiniams.
Šis autorius kaip esminio veiksnio lėmusio gelbėti arba negelbėti nepamiršta ir situacinių veiksnių. Šiuos veiksnius Gushee sureikšmino bene labiausiai iš visų šiame rašinyje minimų autorių. Beje, gelbėtojus idealizuojančiame diskurse jie dažnai pamirštami. Kas turėta omenyje? Tai, kada neretai mūsų pasirinkimams didesnę įtaką turi situacija (-os) nei asmeninės savybės: galime manyti, kad neturime galimybių gelbėti, išsigąstame, neatlaikome aplinkos spaudimo.
Pavyzdžiui, gali būti, kad negelbėtojai nematė visos situacijos, nesuvokė viso paveikslo. Kai kuriems iš jų galėjo trūkti išteklių – gyvenamojo ploto, ryšių, finansų (arba jie taip manė). Galėjo lemti namo vieta, atstumas nuo kaimynų, santykiai su kaimynais, vaikų skaičius, vaikų ligos – bet kas. Galų gale, didžioji dalis nežydų net neturėjo galimybių padėti, nes į juos niekas nesikreipė. Paprastai pagalbos tie, kuriems pagalbos reikia, tik retais (šventais) atvejais būna priešingai.
Visgi galima ir būtina sutikti – kad gelbėtojai veikė nepaisydami visų situacinių jėgų, nepaisydami dominuojančios sistemos, situacijos, vietos, situacijos ir netgi paties (-čios) silpnybių. Keturių didelių kontekstų, pasak P. Zimbardo, nulemiančių mūsų apsisprendimus.
Gelbėtojai – orientyras mūsų švietimo sistemai
Gelbėtojų apsisprendimai ir jų motyvai, mano akimis, yra idealus orientyras mūsų švietimo sistemai: politinei valdžiai, savivaldybėms, švietimo įstaigoms, pedagogams, tėvams ir mokiniams. Jei norime užauginti daugiau potencialių gelbėtojų – asmenų, kurie galvoja savo galva, kurie yra savarankiški, linkę padėti, gyvybingi ir atviri, geros natūros ir kultūros, – tąją sistemą reikia ir kreipti tokia linkme. Sudėtingomis aplinkybėmis tai mirtinai svarbu.
Tekstas parengtas pagal pranešimą „Žydų gelbėtojų motyvacija: tyrimai ir atradimai“, skaitytą 2026 m. kovo 18 d. Pasvalio krašto muziejuje vykusioje konferencijoje „Jie išgelbėjo pasaulį“.