Sergejaus Kanovičiaus padėkos kalba įteikiant jam Leonido Donskio premiją už nuoseklų darbą, puoselėjant žydų paveldą ir saugant istorinę atmintį.

Miela Jolanta,  Jūsų ekscelencijos, miela Danute Selčinskaja, gerbiama Sugicharos fondo valdyba, brangūs bičiuliai ir kolegos, ši akimirka man yra labai asmeniška. Pastarąjį kartą šioje salėje buvau, kai išlydėjome Leonidą. Asmeniška dar ir todėl, kad vietoj įprasto Leonido ištarto „Sveikas, Seržai“ aš apkabinu jį, priimdamas jo vardo premiją.

Pakartosiu tai, ką visi mes, pažinoję Leonidą asmeniškai ar pažinoję jį per jo išmintį, kartojame kiekvieną kartą jį prisiminę – kaip tavęs trūksta, Leo, kaip trūksta tavo žodžio, tavo tiesos ir tavo gebėjimo kalbėtis apie nepatogiausius mums dalykus.

Leonidas Donskis buvo vienas iš tų žmonių, kurie mums priminė, kad idėjos nėra vien teorijos. Idėjos yra moraliniai pasirinkimai. O jų vieša išraiška dar yra ir moralinė drąsa. Jis mokė, kad demokratija nėra tik institucijos ar procedūros. Demokratija yra jautrumas kitam žmogui. Gebėjimas girdėti balsus, kurių dažnai nebenorima girdėti. Gebėjimas prisiminti tai, ką kartais patogiau būtų pamiršti. Gebėjimas apginti istorinę tiesą.

Atmintis man niekada nebuvo abstrakti sąvoka. Ji visada turėjo ne tik materialinę formą buvusios sinagogos, buvusių žydų kapinių ar masinių žudynių vietų pavidalu. Atmintis man buvo žmonės, jų vardai ir balsai, kuriuos jie prarado. Atmintis man buvo ir yra jų gyvenimai, apie kuriuos jie, virtę apleistu kauburiu ar apsamanojusiu paminklu, prie duobės iškaltu skaičiumi, nebegali papasakoti. Aš viso labo mėginu juos prakalbinti, mėginu daryti viską, kad ne tik aš, bet ir mes visi išgirstume juos pasakojant savo gyvenimus.

Mano šeimos istorija susijusi su netoliese esančia Jonava. Į ją iš Kauno žydų ligoninės 1929 metų birželį sugrįžo Henka su savo pirmagimiu Hirške Kanovičiumi. Ji grįžo namo – į miestą, kuris kadaise buvo kupinas gyvenimo, balsų, maldų, vaikų juoko, prekybos, ginčų, idėjų. Namo, kur jos laukė visų tautų ir laikų geriausias vyriškų kostiumų siuvėjas Šloimė Kanovičius. Nekalbus Šloimė dažnai sakydavo, kad bet kas gali įverti siūlą į adatą, bet anaiptol ne kiekvienas sugeba ką nors doro pasiūti.

Aš jau seniai įvėriau siūlą į adatą. Ir mėginu siūti. Siūti atmintį iš pačios geriausios ir dosniausios medžiagos – iš nenutrūkstamos atminties. Net jei atsiranda tokių užsakovų, kuriems tas kostiumas yra nepatogus, kurie teigia, kad nėra ko siūti iš užmaršties kandžių pažeisto audeklo. Siūti, o ne lopyti, sakydavo mano tėvas – jis, siuvęs atmintį savo plunksna, to irgi išmoko iš savo tėvo, senelio Šloimės, o pastarasis iš savo tėvo. Tik taip iš kartos į kartą neleisdami užmiršti mūsų protėvių gyvenimų, jų likimų ir maldų neatrodysime kaip užmaršties driskiai.

Atmintis negali būti bevardė. Kaip bevardis negali būti artimojo paminklas. Sunaikintas mano protėvių pasaulis negali tilpti į apibendrintą nužmogintą apibrėžimą „žydų paveldas“ ar į banalų „laikas daro savo“. Laiką kuriame mes. Tokį, kuris nužmogina, arba tokį, kuris žmogų padaro žmogumi. Užmarštis taip pat nėra bevardė – laiką pamiršti padeda žmonės, valdininkai, abejinga visuomenė.

Šeduvoje nebūčiau sukūręs jokio muziejaus, jei ne dveji metai vietos žydų kapinių tvarkymo – kas tie žmonės, galvojau, kokie jų, jų protėvių ir palikuonių likimai? Kas svarbiau – Šiaurės Lietuvoje mano sukurtas muziejus ar mano su kolegomis išsaugotas paminklas Varėnoje 1901 metų kovo 27-ąją mirusiai pribuvėjai Sarai? Be Saros, be atminties apie ją ir jos į pasaulį priimtus kūdikius nebūtų jokio muziejaus. Aš noriu žinoti, kam Sara padėjo išvysti šitą neteisybių pilną pasaulį. Aš noriu žinoti, kas buvo tie žmonės.

Leonidas Donskis dažnai kalbėjo apie moralinę vaizduotę – gebėjimą įsivaizduoti, pajusti kitą žmogų. Gebėjimą suvokti jo pasaulį. Jo skausmą. Jo orumą. Jo skausmą.

Be šios vaizduotės visuomenės tampa pavojingai trapios. Nes kai prarandame gebėjimą atjausti ir užjausti kitą žmogų, pamėginti suvokti jo išgyvenimus, jo patiriamas neteisybes, mes lengvai prarandame ir gebėjimą tą žmogų apginti. Ir patys nejučia tampame beginkliai.

Atmintis, kuri nepripažįsta melo, kuri priima praeitį tokią, kokia ji buvo, yra mūsų moralės pagrindas, mūsų visuomenės tvirtybės pagrindas. Arba jos pažeidžiamumo rodiklis.

Kai saugome kapines, kai atkuriame sunaikintų bendruomenių istorijas, kai ištariame vardus, kurie buvo pamiršti – mes darome daugiau nei istorijos darbą. Mes bandome išsaugoti jautrumą. Jautrumą žmogui.

Lietuva yra stipresnė, kai ji nebijo savo istorijos. Kai ji pripažįsta visus ją kūrusių balsus – lietuvių, žydų, lenkų, baltarusių, rusų, romų, totorių.

Istorija ir atmintis niekada nėra vienos tautos monologas. Ji visada yra labai skirtingų žmonių dialogas.

Aš esu nepaprastai dėkingas tiems, kurie lydi mane šitame atminties kelyje – kolegoms, bičiuliams, šeimai. Girdėkime vienas kitą, girdėkime balsus tų, kurie jų nebeturi.

Baigdamas norėčiau pacituoti mano amžiną atilsį Tėvo romaną „Ožiukas už porą skatikų“:

– Taika jums, žydai, – Ardalijonas Ignatjevičius šypsosi, glostinėja ūsus, jaunatviškai krizena. – Tau, Šmule Senderi, nėra… dar rašo… O gal tave užmiršo tavo Berlas?

– Ne, jūsų kilnybe! Žydų vaikai neužmiršta savo tėvų, – įsižeidžia dėl savo sūnaus Šmulė Senderis.

– Visi užmiršta. Ir žydų, ir rusų, ir totorių.

– Ne, jūsų kilnybe.

<…>

– Kodėl jūsiškiai neužmiršta?

– Todėl, kad kitos šalies žydai neturi.

– Kitos?

– Tik atmintį… Mūsų šalis, jūsų kilnybe, ne Raseinių apskritis, ne Amerika, o atmintis. Joje mes visi kartu ir gyvename: gyvieji ir mirusieji, ir tie, kurie dar negimę, bet gims mūsų pastogėse.

Dar kartą dėkoju už netikėtą ir įpareigojantį apdovanojimą. Ir linkiu mums visiems, kad mūsų bendroje Tėvynėje – atmintyje – sugyventume kaip broliai ir seserys.

Ačiū.

Rašytojas Sergejus Kanovičius. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.