Primename, kad Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejuje vis dar galite aplankyti garsiojo litvako Simono Karczmaro rinktinių darbų parodą „Ir štai įžengė nuotaka…“.

Parodoje pristatomi Simono Karczmaro darbai, sukurti 1960 – 1982 m., kuriuose vaizduojamos  kasdienybės akimirkos ir ritualinės šventės. Juose atsiskleidžia esminė žydų tradicijos mintis: pats  gyvenimas yra šventas. Nuo vestuvių baldakimo iki turgaus aikštės — šventumas nėra atskirtas nuo  kasdienybės, jis glūdi joje ir perduodamas iš kartos į kartą.

Pavadinimas „Ir štai įžengė nuotaka…“ (hebr. Ki va’ah kallah ב־יכָ ּאָה כַ ּלָ ּה (kilo iš XVI a. himno Lecha Dodi (Ateik, mano mylimasis) paskutinio refreno. Šis himnas giedamas penktadienio vakarais, pasitinkant  šabą — „nuotaką“ ir „karalienę“. Žydų tradicijoje šabas nėra tik poilsio diena. Tai dieviškas buvimas,  įžengiantis į mūsų pasaulį kaip nuotaka ir kas savaitę atnaujinantis šventą sandorą tarp žmonių ir Dievo.

Santuoka taip pat nėra tik šventė. Po vestuvių baldakimu chupa dvi sielos stovi tarsi po atviru  dangumi — pažeidžiamos, bet laisva valia pasirenkančios viena kitą iš meilės. Baldakimas be sienų  simbolizuoja dar tik kuriamus namus, ateitį, kuri dar tik atsiveria, ir nuolat kintantį paveldą. Taip  vestuvės tampa gilesnės sandoros tarp Dievo ir Izraelio atspindžiu, o šabo ritualai perteikia tą patį ilgesį,  džiaugsmą ir atsinaujinimą.

Vestuvės yra viena iš iškiliausių žydų gyvenimo akimirkų, o ir štetlas su savo siauromis gatvelėmis,  kukliais namais ir gyvybingais turgumis pasakoja ne mažiau prasmingą istoriją. Čia šventumas ir  kasdienybė ėjo greta. Duonos kepimą, vaikų laiminimą, karvių melžimą, drabužių siuvimą, žvakių  uždegimą ar prekybą turguje — viską lydėjo maldos, dėkingumas ir tradicijos. Kiekvienas veiksmas  turėjo dvasinę prasmę ir tapo ritmo dalimi, jungiančia kartas.

Per S. Karczmaro paveikslus žengiame į šį išnykusį pasaulį, kuriame tikėjimas, bendruomenė ir kūryba  buvo neatsiejama kasdienybės dalis. Jo kūriniai ne tik saugo atmintį — jie atskleidžia santykių teologiją,  kur žmogaus meilė pašventinama ritualais, o dieviškoji meilė išgyvenama per šventą laiką.

Paroda yra projekto „Atgal į ateitį“ (kuratorė Katya Kov) dalis. Ji pristatoma dosniai remiant menininko  sūnui Natanui Karczmarui, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei, Geros valios fondui ir Vilniaus Gaono  žydų istorijos muziejui. Paroda išreiškiama pagarba artimiausiam Simono žmogui — jo žmonai Nadiai  Karczmar: mūzai, prodiuserei, rėmėjai ir varomajai jėgai. Nadia įkūnija moters stiprybę, dažnai  nematomą darbą, kuris leidžia gimti kūrybai ir palikimui, bei ištikimos partnerystės, atsidavimo ir  atsparumo galią.

Kuratoriai: Katya Kov, Aivaras Poška, Marta Širokova, Aleksandra Jacovskytė.

Partneriai: Lietuvos žydų bendruomenė, Geros valios fondas, Natanas Karczmaras.