Lietuvoje po 1990 m. kovo 11-osios antisemitizmo tema dažniausiai buvo diskutuojama įvairiuose kongresuose ar paskaitose, tai buvo teorinis klausimas. Aišku, visada atsiranda ieškančių atpirkimo ožio tikslu išvengti atsakomybės, bet tai buvo pavieniai atvejai. Viskas pasikeitė Remigijui Žemaitaičiui įkūrus „Nemuno aušrą“ ar NA – Donaldo Trumpo MAGA – nes nė viena partija neatitiko (išbandė kelias) jo „vertybinių nuostatų“ ar „vertybių“.

Nomeda Hofertaitė, teologė, vertėja
Šaltinis: LRT.lt

Prieš tai dėl viešų pasisakymų ir „etnofolkloro“, vengdamas teisinės atsakomybės, jis pasitraukė iš Seimo, kad grįžtų – dėka socialdemokratų ir Gitano Nausėdos – kaip demokratiškai išrinktas lyderis. Pasak politologų, jo programoje du tikslai: senjoro kultūros pasas ir „konservatorių įsteigtos“ Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos likvidavimas. Vykdo tik antrąjį, bet neaišku, ar blogis konservatoriai, ar nusikaltimus tirianti komisija.

Nuo 1992 m. artėjant rinkimams vis kuriami gerovę žadantys dariniai, dalis ne kartą keitė pavadinimą, kiti tiesiog išnyko – tik politologai ir istorikai atmena „Tvarkos ir teisingumo“ pradžią ir pabaigą. Pastarųjų rinkimų išvakarėse tokių darinių ypač padaugėjo, bet tik NA žadama gerovė patraukė rinkėjus.

Atrodytų nieko baisaus, po poros kadencijų ar net anksčiau išnyks, bet šįkart viskas kitaip, nes seniausia tradicija besididžiuojanti socialdemokratų partija ir G. Nausėda į valstybės valdymą oficialiai įtraukė Konstituciją sulaužiusio R. Žemaitaičio judėjimą. Ir pateko į socialdemokratijos istoriją kaip kolaboravus (lotynų k. collaborare – bendradarbiauti) su antisemitizmo ideologijai atstovaujančia grupuote, kuri neišnyks kaip „Drąsos kelias“, nes radikalizmas ir antisemitizmo ideologija įsigali ne tik ES.

Sinagoga Kelne, Vokietijoje, 1959 m. | AP nuotr.

Su vokiškuoju fašizmu ir nacizmu siejamas antisemitizmas yra politinė ideologija, griežtai atmetusi krikščionybę ir religiją apskritai. Tiesa, Hitlerio režimas – kaip komunistinė kinų ar putino diktatūra – susikūrė tam tikrą „religinį pakaitalą“. Vokietijos fašistinės ideologijos mitas grįstas tariamai nacionaliniais argumentais, kuriais gali įtikėti tik emocijų apimta minia, tad reikia nuolat pakurstyti jos jausmus ar pojūčius: nuoskaudą, pavydą, neapykantą. Tam buvo pasitelkti tariamai meniniai, kultūriniai ir net religiniai argumentai.

Katalikų bažnyčia visada aiškiai pasisakė prieš mitus apie žydų tautos „nuodėmes“, sąmokslus ar nusikaltimus. Priešingai, pabrėžė Senojo ir Naujojo testamentų tęstinumą – Naujoji sandora yra Dievo pažado žydų tautai įvykdymas: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (Mt. 5,17).

Visais laikais buvo manipuliuojančių tariamai krikščioniškais argumentais: tai darė politikai, verslininkai, norintys atsikratyti sutuoktinio ar nusavinti kaimyno turtą. Bet šiandien teiginys „žydai nužudė Jėzų“ ar kaltinimas antisemitizmu Didžiosios savaitės „budėjimo“ tradiciją puoselėjančiai bendruomenei mažai ką įtikina.

Vis tik emocijų užvaldyta ir į lyderį įtikėjusi minia labai patikli, tad krikščionybę neigę ir krikščionis persekioję hitlerininkai nesibodėjo pasinaudoti panašiais „religiniais“ argumentais siekdami patraukti krikščionis. Tuo įtikėti gali tik nežinantys, kas yra krikščionybė, todėl ir šiandien tikinčiųjų švietimas labai svarbus, už tai ypač atsakingi katechetai, dvasininkai, vienuoliai.

Ignas Vėgėlė | P. Peleckio / BNS nuotr.

Socialdemokratų kurtos ir G. Nausėdos patvirtintos koalicijos bei vyriausybės centre yra NA. Jei ne Vilijos Blinkevičiūtės melas – bus premjerė, nesudarys koalicijos su NA – turėtume 19, ne 20 vyriausybę, Lietuva nebūtų patekus į istoriją kaip savanoriškai pasirinkusi radikalizmo kelią, nekiltų problemų dėl Ukrainos vėliavos ar lėšų gynybai. Bet visi pakto („sutartis“ sinonimas) signatarai neigia melavę ir tęsia kolaboravimą.

Visose religinėse bendruomenėse – visuomenės dalis – yra NA rėmėjų. Visi laisvi rinktis, už ką atiduos balsą, bet religinės institucijos lyderio žodis daro įtaką. Katalikų bažnyčia griežtai draudžia dvasininkams įsijungti į aktyvią politinę veiklą, nes Bažnyčia yra tikinčiųjų ar Dievo tautos namai, čia nėra lygesnių. Gana dažnai sakralizuojamas dvasininkas viešai remdamas vieną ar kitą partiją gali paveikti politinę tikinčiųjų poziciją ir skaldo bendruomenę.

Jei ne Vilijos Blinkevičiūtės melas – bus premjerė, nesudarys koalicijos su NA – turėtume 19, ne 20 vyriausybę, Lietuva nebūtų patekus į istoriją kaip savanoriškai pasirinkusi radikalizmo kelią, nekiltų problemų dėl Ukrainos vėliavos ar lėšų gynybai.

Brolio pranciškono kalbos, esą R. Žemaitaitis vykdo Atpirkėjo misiją, o jo partietės „išbandymai“ prilygs Kristaus „stigmoms“, tikrai sujudino ne vieno tikinčiojo emocijas ir jie biuletenyje pažymėjo „12“. Gal nesuvokė, kas vyksta? Bet ir šiandien – daugėja skandalų – jie nepakeitė nuomonės, o žinomi dvasininkai net liturgijos metu reklamuoja politiką.

Pavyzdžiui, per Igno Vėgėlės reklamą išgarsėjęs Išlaužo klebonas Vilius Sikorskas spalio 19 d. per pamokslą sakė: „Mylėkite savo tadus blindas. Nesijuokite, kaip turtuoliai Lietuvoj juokiasi iš Tado Blindos. Aš iš Žemaitaičio niekada nesijuokiu.“ Ir pasidalino su parapijiečiais atostogų įspūdžiais, nes „po intensyvaus darbo reikia intensyvaus nutraukimo“: buvo Nigerijoje, Nepale, „Tibeto vienuolyne“, t. y. Kinijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Dubajuje. Tik nepatikslino, ar keliavo pėstute ir apsistodavo vienuolynuose, ar „intensyvias“ keliones apmokėjo tikinčiųjų aukomis, ar tai verslininko politiko dovana. „Mylėkite tadus blindas“, vadinasi, naujasis Blinda vykdo mitinio arkliavagio misiją? O gal klebonas tiki sovietmečio mito didvyriu?

Inga Ruginienė | V. Raupelio / LRT nuotr.

„Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.“ Prieš imdamiesi politiko reklamos tikintieji privalo pasidomėti, kas šis yra ir kam atstovauja, nes prisiima atsakomybę už galimas pasekmes – šiuo atveju už krikščionišką artimo meilės įstatymą, Konstituciją, teisines ir moralines normas pažeidžiančių veikėjų veiksmus.

Bet ir pasyviai stebintys radikalių jėgų siautėjimą įsitraukia į kolaboravimo procesą: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“ įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7,21); „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 12).

Spalio 9 d. susitikime su didžiausio medijų tinklo atstovais MINDS popiežius Leonas sakė, kad pasauliui reikia laisvos, objektyvios informacijos. Panašu, ne visi tikintieji girdi, ką sako Bažnyčios galva, arba nenori matyti, kaip valdžios atstovai sąmoningai imasi žodžio laisvę varžančių priemonių, kaip daro MAGA, komunistinės Kinijos ar Rusijos ideologai.

Panašu, ne visi tikintieji girdi, ką sako Bažnyčios galva, arba nenori matyti, kaip valdžios atstovai sąmoningai imasi žodžio laisvę varžančių priemonių, kaip daro MAGA, komunistinės Kinijos ar Rusijos ideologai.

Popiežius citavo Hanna Arendt, kad pagrindinė totalitarinių režimų jėga ar ramstis yra ne idėjiniai naciai ar komunistai, bet žmonės, kurie nebemato skirtumo tarp fakto ir fikcijos, tiesos ir melo. Jis ragino žurnalistus kovoti už nepriklausomą spaudą, nepasiduoti „melo menui“ ir „jokiu būdu neparsiduoti“. Pontifikas neįvardijo, ką turi mintyse, bet skiriantys melą nuo tiesos suprato. NA reklamuojantys dvasininkai nėra tikri, ar bus suprasti, tad įvardija savo „blindas“, bet nutyli, kas yra „turtuoliai“. Leidžia tikintiesiems rinktis savo nuožiūra? Gal oponentas, kaimynas, nebemylimas sutuoktinis ar giminaitis…

Prancūzų filosofas Jeanas Pierreʼas Dupuy sako, kad mūsų atsakomybė dėl žmonijos ateities daug didesnė nei gyvenusių Viduramžiais, nes mes žinome galimas savo veiksmų pasekmes. Išties, 20 a. pradžioje nemažai naiviai įtikėjo komunizmo ar fašizmo mitu, bet mes žinom rezultatus.

Japonijos kardinolas Isao Kikuchi minėdamas skaudžią šalies istoriją sakė: „Istorijos negalim nei pamiršti, nei pakeisti, bet privalome mokytis iš praeities.“ Žinome, kaip pasaulį užvaldė ir valdo komunistų ideologai, kad Hitleris į valdžią atėjo demokratiniu keliu, kad NA į valdžią – ne Seimą – atvedė socialdemokratai ir G. Nausėda. Žinom, kur gali vesti ši ideologija, todėl ir esam atsakingi.

Koalicijos lyderiai atvyko tartis su prezidentu. | V. Raupelio / LRT nuotr.

Ypatinga atsakomybė tenka religinių bendruomenių lyderiams: „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“ (Lk 12, 48). Visi esam atsakingi, nes „tyla neapgina aukos“. Išgirdęs, kad vietoje Dievo žodžio aiškinimo dvasininkas reklamuoja partiją ar politiką, tikintysis privalo jį perspėti, o šiam nereaguojant kreiptis į vyskupą, kaip rašo Evangelistas: „Jei tavo brolis […] nusidėtų, eik ir pasakyk jam apie jo kaltę prie keturių akių. Jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad dviejų ar trijų liudytojų parodymais būtų patvirtintas kiekvienas žodis. Jeigu jis jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei neklausys nė bažnyčios, tebūna jis tau kaip pagonis ir muitininkas“ (Mt 18, 15–17).

Žodis „antisemitizmas“ siejamas su žydų tauta, bet fašistinė ideologija priešais laikė ir krikščionis, kitaip mąstančius ar kažkaip neatitinkančius „grynumo“ standartų. Bet koks „anti“ nevaikšto po vieną, smurtinės ideologijos visuomet ras kaltų, joms maža vietos.

Kaip tada, taip ir šiandien persekiojami ne tik žydai: Indijoje, Malaizijoje, Afrikos šalyse žudomos ištisos krikščionių bendruomenės, kaimai. ES šalyse ir demokratiniame pasaulyje gausėja ne tik išpuolių prieš sinagogas, bet ir prieš krikščionių, ypač katalikų, bažnyčias. Ne paslaptis, kad radikalaus islamo grupuotės nusiteikusios ne tik prieš Senojo Testamento judėjų tautą, bet ir Naujojo Testamento tautą, tai yra krikščionis. Prancūzijoje po kiekvienos islamistų atakos dalis islamo bendruomenių aiškiai pasako smerkiančios smurtautojus, bet dalis tyli…

Girdėjom, kad Lietuvoje naujai įkurtos islamo bendruomenės nori išstumti iš jų šventovės mūsų totorių bendruomenę. Akivaizdu, už tokių tariamai religinių motyvų slypi ideologiniai ar politiniai tikslai, todėl visų konfesijų ir religijų tikintieji privalo reaguoti į bet kokį kitos bendruomenės teisių pažeidimą. Jei ne „broliškos meilės“, tai intereso vedami: nevaldomas smurtas neapsiriboja viena auka, „tadai blindos“ neklausia „kodėl?“.

Protestas prieš „Nemuno aušros“ ir antisemitizmu kaltinamo Remigijaus Žemaitaičio įtraukimą į valdančiąją koaliciją | M. Kulbio / AP nuotr.

Visų režimų atstovai ir siekiantys iš to pasipelnyti išsaugodami „reputaciją“ teigia, kad negalima maišyti meno, kultūros, sporto ar religijos su politika. Manipuliatoriai puikiai išmano tokio „maišymo“ meną, tai demonstruoja ir R. Žemaitaitis, bandęs antisemitinius pasisakymus dangstyti kritika dabartinei Izraelio politikai.

Politikas turėtų suprasti, kad Benjaminas Netanjahu nėra šalies ir judaizmo „inkarnacija“, kaip Lietuva negali būti tapatinama su vienos kadencijos valdžia, pavyzdžiui, dabartine vyriausybe ir prezidentu. Tai turi atminti ir Palestinos rėmimo organizacijų vadovai, nes piketų šūkiai rodo tokį „maišymą“ ir rizikuoja virsti antisemitiniais, o tai nepagausins rėmėjų gretų.

Tris Kryžius išniekinęs užrašas yra pavojaus signalas ne tik dėl augančio antikrikščioniško ekstremizmo, bet ir pavojaus demokratinio pasaulio vertybėms. Todėl negalima tyliai klausyti, kaip bet kurios religijos atstovas manipuliuoja Dievo žodžiu ar tikėjimo tiesomis, nes tariamai „dieviškas“ teiginys gali ypač uždegti nacionalinių emocijų apimtą minią. Bažnyčios mokytoja Kotryna Sienietė sakė: „Per didelis patriotizmas virsta aistra, o tai blogai, nes vienintelė krikščionio aistra – gyventi Evangelija, sekti Kristumi.“