Antisemitas ir chamas turi eiti lauk – iš koalicijos. LSDP to vis dar nesupranta (gal tik apsimeta), nors tai vienintelis sprendimas, galintis išlaisvinti ir juos pačius, ir valstybę iš šio nevykusio, energiją eikvojančio, kankinančio eksperimento, kuris trunka štai jau metus.

Zigmas Vitkus, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas,
Šaltinis: LRT.lt

Turėtų būti akivaizdu: NA dalyvavimas vykdomojoje valdžioje kelia grėsmę ne tik sklandžiam valstybės funkcionavimui, integralumui, bet ir jos prestižui. Konkrečiau – sąjungininkų požiūriui į mus. Nuo jų paramos priklausys labai daug. Gal net viskas.

Viliuosi, kad sąjungininkų analitikai mato, jog politinis tvarinys pavadinimu NA Lietuvoje turi menką palaikymą ir į vykdomąją valdžią pateko tik dėl LSDP politinio moralinio pakrikimo ir prezidento paviršutiniškumo. Jie taip pat turėtų suprasti ir tai, kad išsilavinę, pilietiškai ir tautiškai sąmoningi, kritiškai mąstantys žmonės kraupsta nuo NA retorikos bei LSDP sprendimo įtraukti ją į vykdomąją valdžią, ir priešinasi kaip gali.

Nevesiu tiesmukų paralelių, tik atkreipsiu dėmesį į politikus, kas gali atsitikti, kai radikalios jėgos įtraukiamos į valstybės valdymą, taip tikintis jas nuraminti. Tuo kartais prisidengia LSDP.

Benitas Mussolinis 1922 m. į valdžią atėjo pasinaudojęs politiniu chaosu – vyriausybės krizėmis, ekonominėmis problemomis ir komunizmo baime. Kai Benito juodmarškiniai žygiavo Romos link, karalius Viktoras Emanuelis III ne tik nesustabdė jų jėga, bet ir… pakvietė Benitą sudaryti vyriausybę ir taip „nuraminti“. Iš pradžių vyriausybės būta koalicinės, bet per kelerius metus demokratijos nebeliko – ji buvo sunaikinta iš vidaus. Vienas lemtingų veiksnių – karaliaus neryžtingumas, išskaičiavimai ir jo aplinkos tikėjimas, kad smurtautojus su Benitu priešakyje galima suvaldyti.

Benito Mussolini | AP nuotr.

O 1933 m. sausio 30 d. – diena, kai A. Hitleris atėjo į valdžią, buvo „…istorinių aplinkybių, tragiškų sutapimų, Adolfo charakterio ir veiksmų bei senojo elito lengvabūdiškumo rezultatas“ (patinka taupi vieno vokiečių istoriko formuluotė). Vienas svarbiausių veiksnių, kad tokia diena išaušo, vėlgi – Vokietijos prezidento Paulo von Hindenburgo bejėgiškumas ir jo aplinkos tikėjimas, kad Adolfą pavyks suvaldyti, įtraukus į šalies valdymą.

Nevedu tiesmukų paralelių – NA ir RŽ nekelia tokios grėsmės, neturi jie tokios jėgos ir atrodo karikatūriškai, be to, mūsų demokratija, regisi, gana stipri. Tačiau jie sėkmingai kuria nepatikimos, „velnias žino kokios“, galbūt antisemitinės Lietuvos įvaizdį. Tai – ne mažiau pavojinga.

Antisemitizmas turi daug atspalvių: jis gali būti rafinuotas, bet labai dažnai yra štai toks – chamiškas. Chamo tikslas politikoje, kaip ir chamo viešajame transporte ar prie ežero, – užvaldyti aplinką. Ir jis ją bando užvaldyti. Kol negauna atkirčio – iš piliečių ar institucijų.

Tačiau jie sėkmingai kuria nepatikimos, „velnias žino kokios“, galbūt antisemitinės Lietuvos įvaizdį. Tai – ne mažiau pavojinga.

Lietuvos piliečiai daro labai daug. Po spontaniškai kilusio kultūros žmonių ir jų bičiulio judėjimo atkirčio dabar žodį turi tarti institucijos. Prezidentas pagaliau pasakė aiškiai, nors būtent dėl jo palaikymas atvedė NA į valdžią. Dabar žodis – LSDP, kurio laukia labiausiai išsilavinę, pilietiškai ir tautiškai sąmoningi, kritiškai mąstantys Lietuvos žmonės. Ne tik dėl NA ne-vadovavimo Kultūros ministerijai, šiuo klausimu jau lyg ir pasižadėta, bet ir NA buvimo koalicijoje. Koks bus tas žodis?

Nors rašau kaip pilietis, pratęsiu kaip istorikas – jei šiuodu tapatybės dėmenis įmanoma išvis atskirti. Ir tai bus kreipimasis į LSDP. Čia norėčiau spausti „Caps lock“, bet uždėsiu kursyvą: priiminėdami sprendimus, visada pagalvokite, kaip atrodysite istorijoje – po 10, 20, 50, 100 metų. Kaip norėtumėte būti joje įrašyti? Negi jums nesvarbu, kaip jus atsimins: Vilija Blinkeviūte, Mindaugai Sinkevičiau, Inga Ruginiene, Juozai Olekai? Viskas praeis, mes visi praeisim, bet šis tas ir išliks.

Štai mes tebenešame keturių priimtų ultimatumų kryželius – juos šiek tiek kiek palengvina partizanų kova ir kančios. Ar atsilaikytumėte, jei mus ištiktų kažkas panašaus į 1938, 1939 ar 1940 metus? Klausimų kyla, nes jūs leidžiatės šokdinami chamo ir leidžiate jam šokdinti kitus.

1934–1935 m. Lietuva laikėsi kietai – buvo Europos pažiba. Įvykdė pirmąjį Europoje nacistų teismą. O paskui – išsigando (tiksliau, pirma išsigando sąjungininkai, o paskui ir Lietuva). 1938 m. lenkų ultimatumas – priimtas, 1939 m. vokiečių ultimatumas – priimtas, 1939 m. spalį sovietų ultimatumas – priimtas. 1940 m. birželį jie mus nuraškė kaip žemuogę. Sprendimus iš esmės nulėmė valdančiųjų silpnumas ir vizijos bei honoro neturėjimas. Kitaip būta su aristokratiško Carlo Gustavo Mannerheimo suomiais.

Žiemos karo metais Suomijoje buvo dainuojama tokia linksma dainelė (norintys gali rasti youtube):

Suomija, Suomija / Ten vėl Ivanas braunas / Molotovas jiems sakė, kad viskas bus gerai / Ryt valgysit ledus Helsinkyje / „Niet Molotov“, „Niet Molotov“ / Melavai tu labiau „Bobrikov“ <…> / Mannerheimo linija buvo kieta / Prie jos daug Ivanų užvėrė savo srėbtuves*.

Klausiu savęs, kokius sprendimus itin sudėtingą valandą priimtų LSDP, kuri į koaliciją priima chamą ir buitinį antisemitą, kuri leidžiasi, kad iš jos ir kitų tyčiotųsi, atsakinėdami į tas patyčias darželio retorika: „pabarsime“, „jam reikėtų paploninti liežuvį“, „taip, jis rakštis“, „jis sudėtingo charakterio, bet…“, kuri nemato (arba apsimeta – tai taip pat blogis), kad šio darinio buvimas vykdomojoje valdžioje kenkia valstybės valdymui ir prestižui.

Zigmas Vitkus | E. Blažio / LRT nuotr.

Šios kadencijos LSDP gresia įeiti į istoriją kaip žodžio nesilaikančiai, istorijos pamokų nepaisančiai (ar net bazinių istorijos žinių neturinčiai), trumparegei, neišmintingai, infantiliai valdžiai, privedusiai šalį iki sumaišties, kurios tokiomis aplinkybėmis negalėjome sau leisti. Ir tada ateities kartos klaus – kaip jie iki to nusirito. Kokie kvailiai.

Šiaip iš dalies suprantu LSDP baimę prisipažinti suklydus. Užaugome laikais, kai už klaidas būdavo baudžiama ir gėdinama.

Tačiau gali būti ir kitaip. Bet kuriuo atveju – chamas ir antisemitas turi pirmiausia išeiti lauk. Keistai atrodo ir jo kolegos A. G. buvimas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete – ten, mano akimis, turėtų dirbti patikimi ir išmanantys reikalą žmonės.

Šiaip iš dalies suprantu LSDP baimę prisipažinti suklydus. Užaugome laikais, kai už klaidas būdavo baudžiama ir gėdinama. Geroji naujiena – tai jau praeitis. Suklydęs ir tai prisipažinęs žmogus šiandien protingų yra gerbiamas. Esu tikras, Lietuvos žmonės sprendimą pašalinti NA iš koalicijos įvertintų. Bent jau toji pilietiškai ir tautiškai sąmoninga, kritiškai mąstanti tautos dalis, t. y. dauguma. Įvertintų ir sąjungininkai, nuo kurių priklauso labai daug.

* Nikolaj Bobrikov (1839–1904) – carinės Rusijos generolas, Suomijos generalgubernatorius. Pasižymėjo kaip rusifikatorius. Nušautas tautiškai nusiteikusio suomių aktyvisto Eugenijaus Schaumano.