Kai prieš pusmetį Vokietijos ambasadorius Lietuvoje dr. Cornelius Zimmermanas manęs paklausė, ar neprieštaraučiau iniciatyvai, kad žydų kapines Lietuvoje padėtų dokumentuoti Vokietijos šarvuotosios brigados kariai, nuščiuvau. Pirma į galvą šovusi mintis: kodėl ne Lietuvos kariai?

Sergėjus Kanovičius, poetas, eseistas
Šaltinis: LRT.lt

Bet sėdėjau Vokietijos ambasadoriaus svečių kambaryje… Per 14 Litvakų kapinių katalogo „Maceva“ (hebrajiškai – paminklas) gyvavimo metų būta visko – Austrijos, Vokietijos savanorių krikščionių, Lietuvos gimnazijų mokinių, JAV ambasados darbuotojų, svečių iš Izraelio. Bet Bundesvero kareiviai, tvarkantys žydų kapinių teritoriją ir padedantys dokumentuoti antkapius? Kodėl?

Tokiais atvejais dažnas pradeda galvoti apie kaltes, jų išpirkimą, nuolatinį Vokietijos dėmesį Holokausto istorijai, tos šalies nuolatinį dėmesį Europos žydams ir jų palikuoniams. Galbūt tą pagalbos siūlymą lėmė ir šios aplinkybės. Kita vertus, ar svarbu, dėl kokios priežasties valstybė nusprendė padaryti gerą ir kilnų darbą. Juk svarbu, kad jis būtų padarytas.

Praėjo beveik pusmetis, Merkinėje išaušo ankstus rytas, ir vienintelėje miestelio centrinėje aikštėje aš ir „Macevos“ direktorė Milda Jakulytė laukėme pasirodant pirmosios Vokietijos 45-osios šarvuotosios brigados kareivių grupės. Ją atlydėjo karo kapelionas Ericas Hausmannas ir specialiai iš Berlyno atskridęs vyriausiasis kariuomenės rabinas Šlomas Afanasjevas.

Keturias dienas iš eilės važiavo naujos kareivių grupės. Beveik pusantro šimto žmonių. Paskutinę dieną visi juokais vadino VIP diena – laukta brigados generolo Christopho Huberio, Vokietijos ambasadoriaus, Izraelio ambasadorės ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky, kantoriaus Šmuelio Jatomo vizito.

Sergejus Kanovičius | D. Umbraso / LRT nuotr.

Tą dieną kapinėse nebuvo generolų, ambasadorių ar kitokių vipų – visi jie atvažiavę su antrosiomis pusėmis keturiomis valė paminklus, rinko ir nešė šakas. Kaip ir likę kareiviai.

Kiekvieną dieną, pabaigę darbus kapinėse, už kelių šimtų metrų eidavome į liūdnesnę –Merkinės ir Liškiavos žydų žudynių vietą.

Vokiečių brigados kariai Merkinės žydų kapinių tvarkybos metu | S. Kanovičiaus nuotr.

Prieš einant prie duobių, manęs kasdien prašė pasakyti kelis žodžius kareiviams. Kaskart jaudindavausi. Neslėpsiu, pagalvodavau, kad tarp tų karių yra tų, kurių seneliai galbūt… Ir neklydau. Baigiantis vienai dienai, prie manęs priėjo karininkas ir pasakė, kad jis čia yra ne tik dėl įsakymo – jis čia ir todėl, kad jo protėviai… Neleidau pabaigti. Ne todėl, kad man buvo sunku. Todėl, kad jutau, kaip jam sunku.

Baigiantis vienai dienai, prie manęs priėjo karininkas ir pasakė, kad jis čia yra ne tik dėl įsakymo – jis čia ir todėl, kad jo protėviai… Neleidau pabaigti. Ne todėl, kad man buvo sunku. Todėl, kad jutau, kaip jam sunku.

Prieš einant prie duobės, kaskart nuoširdžiai jiems sakydavau: „Mieli kariai. Puikiai suprantu, kaip turėtų būti sunku jums, Vokietijos kareiviams, daryti tai, ką jūs darote. Kaip turėtų būti ypač sunku eiti ten, kur guli nužudyti taikiai palaidotų Merkinės ir Liškiavos žydų broliai ir seserys. Prisipažinsiu, kad ir man sunku. Esu Holokaustą išgyvenusiųjų palikuonis, jei senelė 1941 m. birželio 23 d. rytą nebūtų įtikinusi vyro bėgti, šiandieną prieš jus nestovėčiau.

Netikiu kolektyvine kalte. Netikiu kolektyvine atsakomybe už ne jūsų padarytus nusikaltimus. Tuo, ką darote, jūs įrodote, kad esate Lietuvoje ne tik saugoti mūsų teritorinio vientisumo. Esate čia, kad saugotumėte ir puoselėtumėte mūsų bendražmogiškumą ir demokratines vertybes. Jūs rodote ne tik karinį, bet ir asmeninį pavyzdį. Todėl nuoširdžiai tikiu, kad turite teisę didžiuotis Vokietija, o Vokietija privalo didžiuotis jumis. Ir jūs patys, kiekvienas atskirai turite visas teises didžiuoti savimi ir vėliava, kuriai tarnaujate. Šiandien mes visi esame atminties ginklo broliai ir seserys. Kovojame už prikeltą ir pagarbią atmintį. Ačiū jums už jūsų tarnybą.“

Vokiečių brigados kariai Merkinės žydų kapinių tvarkybos metu | S. Kanovičiaus nuotr.

Buvo kareivių, kurie priėjo ir siūlėsi toliau savanoriauti per laisvą nuo tarnybos laiką. Daugybė dėkojo už patirtį. Generolo Ch. Huberio buvau patikintas: patirtis teigiama tiek, kad nuspręsta ją tęsti tol, kol brigada bus dislokuota Lietuvoje.

Anot vyriausiojo kapeliono, tai pirmas atvejis Bundesvero istorijoje, kai Vokietijos kareiviai rūpinasi žydų paveldu.

Sektinas pavyzdys, kuriam aprašyti man tikrai pritrūko žodžių. Galbūt todėl, kad Vokietijos kariai lozungus „niekad daugiau“ ir „mes prisimename“ pavertė darbais.