Šiandien žydiškasis pasaulis mini ypatingą šventę, kurios metu džiaugiasi Jeruzalės suvienijimu, įvykusiu 1967 m.

Jeruzalė žydų tautos sostine tapo karaliaus Dovydo laikais,  kuris ją užkariavo ir maždaug 1000 m. pr. Kr. pavertė savo monarchijos centru. Senovėje ji buvo du kartus užkariauta, antrą kartą – romėnų 70 m. mūsų eros metais. Jeruzalės sunaikinimas buvo žydų istorijos lūžio taškas, pradėjęs tūkstančius metų gedulo dėl šio miesto, įskaitant ir oficialią kasmet minimą gedulo dieną Tiša B’Av. Per du tūkstantmečius trukusią tremtį Jeruzalė išliko dvasine žydų sostine. Iki šiol melsdamiesi atsisukame  veidu į Jeruzalę, o mūsų pamaldose gausu nuorodų į šį šventą miestą.

Po 1948 m. įvykusio Izraelio nepriklausomybės karo, Jeruzalės miestas buvo padalintas: senesnė rytinė dalis atiteko Jordanijai, o vėliau išsivysčiusi vakarinė – Izraeliui. 1967-ųjų birželį, trečiąją Šešių dienų karo dieną, Izraelio armija užėmė senąją rytinę miesto dalį. Ši pergalė žymėjo pirmą kartą per tūkstančius metų, kai visa Jeruzalė sugrįžo žydams. Tai taip pat leido mums patekti į švenčiausias miesto dalis, ypač į Raudų sieną – likusią senovės šventyklos dalį.

Kaip minima

Izraelio kareiviai žengia pro Liūtų arba Šv. Stepono vartus Jeruzalės senamiestyje, 1967 m. birželio 11 d. / Getty Images nuotr.

Neseniai atsiradusi ši šventė vis dar išskirtinių papročių ir tradicijų. Ji pamažu tampa „piligrimystės“ diena, kai tūkstančiai izraeliečių keliauja (kai kurie net pėsčiomis) į Jeruzalę, kad parodytų pagarbą miestui. Tai ypač svarbus Izraelio valstybei, nes tarptautinė bendruomenė niekada nepritarė miesto „suvienijimui“ Izraelio suverenitetu, o daugelis šalių nepripažino Jeruzalės žydų valstybės sostine, mat Jungtinių Tautų 1947 m. lapkričio mėn. „padalijimo planas“ suteikė Jeruzalei „tarptautinio miesto“ statusą.

Izraelio švietimo sistema savaitę prieš šią dieną skiria miesto istorijos ir geografijos žinioms gilinti, ypatingą dėmesį akcentuojant unikalų vaidmenį, kurį jis atliko nuo Biblijos laikų.